- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-21
- Bylos Nr.
- 2-419/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Gailiūnas, Kazys Kailiūnas, Dalia Vasarienė
- Ieškovas
- R. P., BUAB „Broksita“
- Atsakovas
- AB SEB bankui
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Vasarienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutarties, kuria ieškovo R. P. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-984-603/2013 pagal ieškovų R. P. ir BUAB „Broksita“ ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas R. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti 2006 m. kovo 14 d. kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytos tarp UAB „Broksita“ ir AB SEB banko, nutraukimą neteisėtu, priteisti iš atsakovo AB SEB banko BUAB „Broksita“ naudai 16 429 268 Lt žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas.
Prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovas R. P. ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti BUAB „Broksita“ turto – (duomenys neskelbtini) ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame esančio bendro (duomenys neskelbtini) kv. m ploto prekybos paskirties pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), pardavimą iš varžytynių.
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 20 d. rezoliucija priėmė ieškovų R. P. ir BUAB „Broksita“ patikslintą ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl kreditoriaus neteisėtais veiksmais padarytos 15 190 000 Lt žalos atlyginimo, bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartimi nutarė ieškovo R. P. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo BUAB „Broksita“ atžvilgiu netenkinti.
Teismas nurodė, kad ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių reikalavimas – sustabdyti trečiojo asmens BUAB „Broksita“ turto pardavimą iš varžytynių, teismo vertinimu, yra nesusijęs su pareikšto ieškinio dalyku - pripažinti kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu, priteisti iš atsakovo 16 429 268 Lt žalos atlyginimą, todėl prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neturės įtakos galimai palankiam ieškovui sprendimui.
Teismas teigė, jog ieškovo R. P. argumentai, kad patenkinus ieškinio reikalavimus galės būti įskaityti AB SEB banko ir BUAB „Broksita“ vienarūšiai priešpriešiniai reikalavimai, atmestini kaip nepagrįsti.
Teismas pažymėjo, jog nutarimą parduoti iš varžytynių BUAB „Broksita“ turtą priėmė įmonės kreditoriai 2012 m. vasario 28 d., todėl šis kreditorių susirinkimo nutarimas gali būti skundžiamas ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalies nustatyta tvarka.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas R. P. prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – sustabdyti BUAB „Broksita“ turto – (duomenys neskelbtini) ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame esančio bendro (duomenys neskelbtini) kv.m ploto prekybos paskirties pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), pardavimą iš varžytynių. Atskirąjį skundą grinžia šiais argumentais:
Ieškovo teigimu, teismas netinkamai taikė procesines teisės normas, kadangi ėmėsi apskritai vertinti, ar pagal prima facie pateiktus duomenis yra reali galimybė, kad ieškinys gali būti patenkintas. Teismas nustatė, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra nesusijusios su pareikšto ieškinio dalyku, tačiau motyvų, kuriais vadovaujantis padarė tokią išvadą nenurodė, dėl to pažeidė CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas.Ieškovo teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad ĮBĮ 35 straipsnis reglamentuoja ne tik kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumą, bet ir tvarką. ĮBĮ 35 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog įmonės ir kreditoriaus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo atveju kreditoriaus reikalavimai mažinami įskaitytos sumos dydžiu kartu su priskaičiuotomis palūkanomis ir netesybomis.Ieškovas, pareikšdamas ieškinį teisme, nesiekė panaikinti 2012 m. vasario 28 d. kreditorių susirinkimo nutarimo parduoti iš varžytynių BUAB „Broksita“ turtą ir neginčijo jo teisėtumo, bet prašė sustabdyti šio nutarimo vykdymą.Atsižvelgiant į tai, jog turtas yra įkeistas hipoteka atsakovui, kuris yra ir BUAB „Broksita“ kreditorius, o įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausiai iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą, todėl netaikant laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo interesai būtų tenkinami pirmumo eile ir nukentėtų visų kitų kreditoriaus interesai.
Atsiliepimas
Atsakovas AB SEB bankas pateiktu atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartį palikti nepakeistą. Atskirąjį skundą grinžia šiais argumentais:
Atsakovas nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės taikytinos tuo tikslu, jog nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Tačiau apeliantas savo prašyme neįrodė, kad ieškinio patenkinimo atveju nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti.Apelianto argumentas, kad teismas padarė išvadą be motyvų, nurodydamas, kad prašomos laikinosios apsaugos priemonės yra nesusijusios su ieškinio dalyku, atmestinos kaip nepagrįstos. Tuo atveju, jei ieškinys būtų patenkintas, atsakovas savo prievolę turėtų vykdyti iš savo turto, todėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones BUAB „Broksita“ atžvilgiu nėra.Atsakovo teigimu, įmonės ir kreditorių priešpriešinių vienarūšių reikalavimų nagrinėjamoje byloje nėra ir šiuo atveju kreditoriaus reikalavimai negalės būti mažinami įskaitytos sumos dydžiu.Atsakovas nurodo, jog teismas pagrįstai konstatavo faktą, kad bankrutuojančios įmonės kreditoriai 2012 m. vasario 28 d. nutarimu nusprendė parduoti iš varžytynių BUAB „Broksita“ turtą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas užkirstų kelią kreditorių susirinkimo nutarimo vykdymui. Laikinosios apsaugos priemonės nekilnojamojo turto atžvilgiu neapibrėžtam laikotarpiui sustabdytų banko ir kitų kreditorių galimybę, kuo greičiau gauti savo finansinių reikalavimų patenkinimą.
Atsiliepimas
Tretysis asmuo A.A. K. pateiktu atsiliepimu į atskirąjį skundą palaiko ieškovo atskirajame skunde išdėstytus argumentus, sutinka su visais ieškovo nurodytais motyvais ir prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių.
Tretysis asmuo Knauf SIA pateiktu atsiliepimu į atskirąjį skundą palaiko ieškovo atskirajame skunde išdėstytus argumentus, sutinka su visais ieškovo nurodytais motyvais ir prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje kilo ginčas dėl to, ar teisėta ir pagrįsta yra Vilniaus apygardos teismo nutartis, kuria ieškovo R. P. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkintas.
CPK numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 144 straipsnio 1 dalis). CPK 144 straipsnio normos pagrindu pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesus bei jų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymo užtikrinimui būtina imtis proceso normų numatytų priemonių.
Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartimi konstatavo, kad nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir nutarė ieškovo R. P. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti.
Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto argumentas, jog klaidinga teismo išvada, kad ieškinio reikalavimas yra nesusijęs su prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis, atmestinas kaip nepagrįstas. Pagrindinis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas - užtikrinti ieškinį, būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Jos taikomos tada, kai, jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnis). Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nesprendė ieškinio reikalavimo pagrįstumo, nes ieškinio pagrįstumo klausimas yra sprendžiamas išnagrinėjus bylą iš esmės, tačiau vertino ieškovo ieškinyje, prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išdėstytus teisinius bei faktinius argumentus ir nustatė, kad ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – sustabdyti trečiojo asmens BUAB „Broksita“ turto pardavimą iš varžytynių nėra susijusios su pareikšto ieškinio dalyku - pripažinti kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu bei priteisti iš atsakovo žalos atlyginimą. Nepagrįsti atskirojo skundo argumentai dėl netinkamai Vilniaus apygardos teismo aiškintų ĮBĮ 35 straipsnio 8 dalies nuostatų bei kitų BUAB „Broksita“ kreditorių teisių. Bylos duomenimis nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas bankrutavusio skolininko įkeisto turto pardavimo iš varžytynių realizavimo tvarką, netinkamai taikė ĮBĮ nuostatas ir pažeidė jų teisinį reglamentavimą. Teisėjų kolegijos nuomone, bylos duomenimis nepaneigti pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad patenkinus ieškinio reikalavimus negalės būti įskaityti AB SEB banko ir BUAB „Broksita“ vienarūšiai priešpriešiniai reikalavimai. Ieškinio patenkinimo atveju atsakovas AB SEB bankas turėtų BUAB „Broksita“ sumokėti priteistą sumą, kurią BUAB „Broksita“ administratorius skirstytų kreditoriams ĮBĮ 34 ir 35 straipsniuose nustatyta tvarka. Pažymėtina, jog atsakovas AB SEB bankas yra įmonės kreditorius, kurio reikalavimas užtikrintas įkeitimu, todėl atsakovas, kaip kreditorius, turi teisę gauti savo reikalavimo patenkinimą ĮBĮ 34 straipsnyje nustatyta tvarka pirmiau už kitus kreditorius iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeistų atsakovo, kaip įmonės kreditoriaus, teises ir teisėtus interesus, didintų šio kreditoriaus nuostolius, susijusius su jo finansinio reikalavimo patenkinimo vilkinimu. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2007 m. spalio 17 d. civilinėje byloje Nr. 3K-7-326/2007 yra konstatavęs, kad bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Įskaitymu gali būti pažeistas Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnyje nustatytas kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumas. Tais atvejais, kai skolininkui (įkeisto turto savininkui) pradėta bankroto procedūra, įkeistas turtas parduodamas ir hipotekos kreditorių reikalavimai tenkinami specialia Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismui priėmus galimai palankų ieškovams sprendimą, atsakovas savo prievolę pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą turėtų vykdyti iš jam priklausančio turto, kuriuo jis disponuoja, o ne iš BUAB „Broksita“, kadangi pastarosios turtas yra skirtas atsiskaitymui su kreditoriais. Dėl to ieškinio patenkinimo atveju atsakovas AB SEB bankas turėtų BUAB „Broksita“ sumokėti ieškiniu priteistą sumą, kuri kreditoriams būtų paskirstyta vadovaujantis ĮBĮ 34 ir 35 straipsnių nuostatomis. Atsakovui AB SEB bankui ieškinio reikalavimo suma nėra didelė ir teismui priėmus galimai palankų ieškovui sprendimą jis būtų pajėgus atsiskaityti su BUAB „Broksita“.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsakovas yra vienintelis BUAB „Broksita“ kreditorius, turintis teisę gauti savo reikalavimo patenkinimą ĮBĮ 34 straipsnyje nustatyta tvarka pirmiau už kitus kreditorius iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą, ko pasekoje pritaikius ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones nukentėtų ne tik pastarojo interesai, bet ir kitų kreditorių interesai, būtų vilkinamas bankroto procesas, vienas iš pagrindinių bankroto proceso tikslų – kreditorių apsauga nuo ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo būtų sunkiai įgyvendinamas. Pažymėtina, jog UAB „Broksita“ bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo nutartimi dar 2009 m. gegužės 15 d. Teisėjų kolegijos nuomone, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas sutrikdytų bei nepagrįstai užvilkintų įmonės bankroto procesą.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagristai netenkino ieškovo R. P. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi tam nėra pagrindo.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartį palikti nepakeistą.