- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-13
- Bylos Nr.
- A-261-1153-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00155-2011-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Veslava Ruskan
- Pareiškėjas
- R. Ž.
- Atsakovas
- Marijampolės pataisos namams
- Kategorijos
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Ž. skundą atsakovui Marijampolės pataisos namams, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. Ž. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Marijampolės pataisos namų neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 1224,42 Lt.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4–7) paaiškino, kad jis dirba Marijampolės pataisos namuose. Laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. jam buvo neišmokėta 1224,42 Lt darbo užmokesčio priemokų suma. Ši suma buvo neišmokėta dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo, kai priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos ir Tarnybos kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 42 straipsnio 1 dalies.
Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Atsižvelgiant į tai, jog Konstitucinio Teismo pripažinta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta 70 procentų riba prieštaravo Konstitucijai, jam turėjo būti išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis, netaikant 70 procentų ribos.
Atsakovas Marijampolės pataisos namai su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 10-12) nurodė, kad atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį pareiškėjui, veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais. Kadangi nebuvo pažeista nė vieno teisės akto, atsakovo veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų ir kaltės. Prašė daliai pareiškėjo reikalavimų taikyti ieškinio senaties terminą ir atidėti teismo sprendimo vykdymą 1 metams dėl Lietuvos valstybės sunkios finansinės padėties.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 12 d. sprendimu (b.l. 22-25) pareiškėjo R. Ž. prašymą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui R. Ž. iš atsakovo Marijampolės pataisos namų neišmokėtą darbo užmokesčio dalį 309 Lt ir sprendimo vykdymą atidėjo 1 (vienerių) metų laikotarpiui. Kitoje dalyje pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos – Marijampolės pataisos namų pareigūnas.
Teismas analizavo Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 42 straipsnio 1 dalies (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1545 redakcija, galiojusi iki 2010 m. sausio 1 d.), 2 dalies, Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) VI skyriaus, iki 2005 m. gruodžio 21 d. galiojusios Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalies, nuo 2006 m. birželio 7 d. galiojusios Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalies, Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teismas nustatė, kad pareiškėjui darbo užmokestis buvo skaičiuojamas, taip pat priedai ir priemokos išmokėtos atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytą priedų ir priemokų ribojimą. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstituciniam Teismui konstatavus Valstybės tarnybos įstatymo neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjui. Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad „asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė pagal Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai). Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti prašymą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, formuojančio vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyse administracinėse bylose Nr. A12-219/2004, Nr. A1-638/2005 išdėstytos nuostatos, jog ginčuose dėl darbo užmokesčio nepriemokų priteisimo ginčo šalių teisiniai santykiai nėra pasibaigę, taikomos ir nagrinėjamoje administracinėje byloje. Iš to seka, kad nagrinėjamoje byloje atsakovo atsisakymas mokėti pareiškėjui nesumokėtą darbo užmokestį negali būti pripažintas teisėtu. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad darbdavys nagrinėjamoje byloje yra Marijampolės pataisos namai, o ne valstybė plačiąja prasme, todėl konstatuojama, kad pareiškėjo reikalavimas pareikštas tinkamam atsakovui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, būtent tokią poziciją dėl atsakovo tinkamumo ginčo teisiniame santykyje išdėstė 2005 m. gruodžio 21 d. ir 2010 m. birželio 7 d. nutartyse išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtose administracinėse bylose A1 – 638/2005 ir A662 –1735-2010 (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str., 20 str.).
Teismas nustatė, kad pareiškėjas atliko savo kaip valstybės tarnautojo pareigas, tačiau jam nebuvo sumokėtas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis. Konstatuota, kad pareiškėjui priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjas yra išsaugojęs galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Nagrinėjant šią administracinę bylą po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo iš Lietuvos Respublikos taikytinų teisės aktų sistemos 2008 m. gruodžio 9 d. Valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17,23, 26, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu yra pašalinta Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies norma, prieštaraujanti Konstitucijai. Sprendimas dėl pareiškėjo prašymo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjui šiuo metu yra išnykęs. Pareiškėjo reikalavimui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje yra nustatytas 3 metų senaties terminas. Pareiškėjas į teismą gindamas savo pažeistas teises dėl negauto darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2011 m. vasario 23 d. (b. l. 4–7) ir praleido Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 metų senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2007 metų balandžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovas prašė taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą senaties terminą (b.l. 11). Teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašymas dėl priteisimo negauto darbo užmokesčio pagrįstas, tačiau tenkintinas iš dalies – priteistina 309 Lt neišmokėto darbo užmokesčio suma už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 23 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., nes toks priteisimas neprieštarauja Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatai, kad valstybės tarnautojui priklausantis darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisimos ne daugiau kaip už trejus metus, o toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais yra imperatyvus (ABTĮ 88 str. 4 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. Pvz. 2010 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756 - 1571/2010).
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo priteisimo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose Nr. A756 – 56/2010, Nr. A143 – 63/2010 dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį pagrindu nuspręsta atidėti sprendimo įvykdymą 1 metų laikotarpiui. Todėl teismas, vadovaudamasis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, sprendimo vykdymą atidėjo 1 metų laikotarpiui (Teismų įstatymo 33 str.).
III.
Pareiškėjas R. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Apeliaciniame skunde (b.l. 30-32) nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniu galima daryti išvadą, jog darbo užmokestis, kuris buvo paskaičiuotas ir nebuvo išmokėtas, tampa asmens nuosavybe. Taigi šiuo atveju neturėtų būti taikomos darbo kodekso nuostatos, numatančios trejų metų senaties terminą ieškiniui pareikšti, o taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnyje numatytas bendrasis ieškinio senaties terminas.
Atsakovas Marijampolės pataisos namai su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad pagrindas ginti savo pažeistas teises teisme atsirado jau tada, kai pareiškėjas realiai negavo pagal Valstybės tarnybos įstatymą priklausančių sumų. Tačiau pareiškėjas tuo metu, kai negavo dalies jam priskaičiuotų lėšų, jokių pretenzijų dėl galimai pažeistų turtinių interesų neišreiškė, todėl pritaikyti senaties terminai daliai pareiškėjo reikalavimų, atitinka senaties terminų taikymo esmę bei principus.
Atsakovas pažymėjo, kad Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus. Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodyta, kad bendras ieškinio senaties terminas dėl pažeistų teisių, susijusių su darbo teisiniais santykiais, yra treji metai.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliantas nesutinka su teismo sprendimu dalyje dėl trejų metų termino taikymo ginčo santykiams ir priteistų išmokų sumažinimo.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pareiškėjas po šio Konstitucinio Teismo nutarimo įgijo teisę į neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Vadovaujantis minėta nuostata, apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus. Taip pat pažymėtina, kad DK 298 straipsnis nustato ne ieškinio senaties terminą, o reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje A575-572/2011).
Teisėjų kolegija pažymi, kad Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė trejų metų terminą ir atitinkamai sumažino prašomos sumos dydį. Darbo užmokesčiui ir su juo susijusių sumų priteisimui yra nustatytas trejų metų specialus terminas ir šiuo atveju nėra prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, kuriuo garantuojama nuosavybės teisė.
Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.