Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ieškinius atsakovui T. B., trečiajam asmeniui R. P. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

4. Apeliantas mano, kad atsakovas T. B. yra veiksnus fizinis asmuo, savo kaltais veiksmais sužalojo savo pareigą atliekantį policijos pareigūną, todėl padarytą žalą ar bent jos dalį, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo principais turi atlyginti, o argumentas, kad ieškinys netenkintinas dėl sunkios atsakovo finansinės padėties turėtų būti vertintinas kritiškai, kaip iš esmės pažeidžiantis apelianto turtinę teisę.

Teismas išanalizavo byloje esančius įrodymus ir padarė išvadą, kad valstybei tenka pareiga apsaugoti visuomenę nuo grėsmės, kurią kelia psichikos ligoniai, todėl valstybės institucijos ir tarnybos, įgyvendinančios valstybės funkcijas šioje srityje, privalo prisiimti ir nuostolius, padarytus psichinio ligonio, kuris buvo tuo metu nepakaltinamas. Atsakovas neginčija, kad R. P. ieškovai teisėtai išmokėjo priklausančias išmokas dėl jo sužalojimo darbe. Teisme patys pareigūnai patvirtino, kad T. B. ramiai ėjo gatve, jo elgesys nekėlė jokio ekstremalaus pavojaus visuomenei ir aplinkiniams, vadinasi, buvo galima ramiai įtikinėti gana ilgą laiką ir taip pasiekti norimo rezultato – įsodinti jį į greitosios pagalbos automobilį. R. P., elgdamasis agresyviai atsakovo atžvilgiu, nerūpestingai ir neatsakingai, aplaidžiai, nepareigingai ir nekvalifikuotai naudodamas kovinę parengtį suvaržant atsakovo laisvę yra pats didele dalimi kaltas dėl pasekmių, atsiradusių dėl tokio jo neprofesionalaus elgesio.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmestini.

Kolegija pažymi, kad pagal LR CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus LR CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantai turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniuose skunduose.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).

Būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje.

Kolegija pažymi, kad pilnametis fizinis asmuo, kuris nėra pripažintas neveiksniu arba ribotai neveiksniu, neatsako už žalą, padarytą tokios būsenos, kai jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti (LR CK 6.268 straipsnio 1 dalis). Lietuvos respublikos CK 6.268 straipsnio 2 dalyje nustatyta pirmiau nurodytos taisyklės išimtis, pagal kurią teismui suteikta teisė spręsti savo nuožiūra ir taikyti civilinę atsakomybę, jeigu žala padaryta asmens sveikatai ar gyvybei, tokiu atveju teismas gali priteisti žalos atlyginimą iš asmens, nors jis, darydamas žalą, negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, atsižvelgdamas į sąžiningumo ir protingumo kriterijus, taip pat į nukentėjusio asmens ir žalą padariusio asmens turtinę padėtį. Teismas pažymi, kad Europos šalių teismų praktikoje, jei įstatymai nustato tokią išimtį, jos taikymas paliekamas teismo diskrecijai ir žala priteisiama vadovaujantis teisingumu bei tada, kai tai pateisinama nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens esminiu turtinės padėties disbalansu. Todėl išskirtinai teismo suteiktai diskrecijos teisei yra suteikta spręsti civilinės atsakomybės klausimą atsižvelgiant į sąžiningumo ir protingumo kriterijus, taip pat į nukentėjusio asmens ir žalą padariusio asmens turtinę padėtį bei nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens esminį turtinės padėties disbalansą.

Dėl regreso teisės

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pagal Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-12-05 nutarimu Nr. 530, 26 punktą įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis Lietuvos Respublikos CK nustatyta tvarka. Vadovaujantis LR CK 6.280 straipsnio 1 dalimi, asmuo, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, turi į padariusį žalos asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Tokiu būdu, valstybės įstaiga turi regreso teisę į žalos padariusį asmenį sužalotam pareigūnui atlygintos žalos dydžiu, nes pagal LR CK 6.251 straipsnio 1 dalį, 6.263 straipsnio 2 dalį asmeniui visiškai atlyginama tik padaryta žala (visiško nuostolių atlyginimo principas), ir trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių negu jų turėjo pradinis kreditorius (LR CK 6.113 straipsnis).

Dėl atsakovo kaltės kaip civilinės atsakomybės sąlygos

LR CK 6.268 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė – asmuo, padaręs žalą tokios būsenos, kai jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, neatsako už padarytą žalą. Tačiau LR CK 6.268 straipsnyje yra nustatytos ir specialiosios teisės normos, numatančios galimybę atlyginti tokių asmenų padarytą žalą. Be bendrųjų civilinę atsakomybę reguliuojančių teisės normų yra speciali teisės norma – LR CK 6. 268 straipsnio 2 d., numatančia savo veiksmų reikšmės suprasti negalinčio fizinio asmens atsakomybę už padarytą žalą. Šioje teisės normoje yra numatyta, jog teismas gali priteisti žalą, padarytą asmens gyvybei ar sveikatai, padarytą asmens, kuris negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Be bendrųjų sąlygų (žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė) atsakomybei pagal LR CK 6.268 straipsnio 2 dalį atsirasti būtinos papildomos sąlygos:

To reikalauja nukentėjusiojo asmens turtinė būklė; 2. Tai leidžia žalą padariusiojo asmens turtinė padėtis; 3. Tai neprieštarauja teisingumo ir protingumo kriterijams; 4. Yra kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės;

Žala teisės moksle apibūdinama kaip teisės saugomų asmeninių ir turtinių vertybių sunaikinimas ar pakenkimas neteisėtais veiksmais, sukėlęs neigiamų pasekmių, kurias pagal įstatymus galima įvertinti turtine išraiška.

Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 10 dienos nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. M1-111-322-2010 nustatyta, kad T. B. 2008 m. lapkričio 30 d. apie 14 val., Kelmėje, Birutės gatvėje, panaudodamas fizinį smurtą, spirdamas koja Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariato viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Patrulių būrio vyresniajam patruliui R. P., tarnybos metu bandančiam sulaikyti T. B. ir įsodinti į greitosios medicinos pagalbos automobilį, pasipriešino valstybės tarnautojui ir, įspirdamas į dešinę koją R. P., padarė dešinio kelio sąnario girnelės išnirimą, t.y. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šioje nutartyje konstatuota, jog įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad T. B. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas LR BK 286 str. ir 138 str. 2 d. 10 p., tai yra, panaudodamas fizinį smurtą ir padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasipriešino valstybės tarnautojui.

Nagrinėjamos bylos atveju atsakovo T. B. neteisėti veiksmai (nusikaltimo padarymas), kaip civilinės atsakomybės sąlyga, nustatyti įsiteisėjusia Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartimi (2 t.,. 16-18 b. l.). Nutartyje konstatuota, kad atsakovas T. B., nusikalstamos veikos padarymo metu, sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, dėl kurio negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, T. B. nusikalstamas veikas padarė būdamas nepakaltinamas, todėl jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – priverstinis ambulatorinis gydymas pas rajono psichiatrą pagal gyvenamąją vietą.

Pagal LR CPK 182 straipsnio nuostatas baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės yra prejudiciniai faktai, kurių nereikia pakartotinai įrodinėti, todėl teismas konstatuoja, jog baudžiamojoje byloje nustatytos trys būtinosios sąlygos T. B. civilinei atsakomybei atsirasti, t. y. neteisėti atsakovo veiksmai (LR CK 6.246 str.), žala (LR CK 6.249 str., 6. 250 str.) ir priežastinis ryšys (LR CK 6.247 str.) ir pakartotinai su tuo susijusių bylos aplinkybių teismas neanalizuoja. Tačiau teismas laiko būtinu šioje byloje pasisakyti dėl atsakovo kaltės kaip civilinės atsakomybės sąlygos.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad T. B. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas LR BK 286 str. ir 138 str. 2 d. 10 p., tai yra, panaudodamas fizinį smurtą ir padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasipriešino valstybės tarnautojui, tačiau T. B. veikas padarė būdamas nepakaltinamas, todėl jam ir taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis gydymas pas rajono psichiatrą pagal gyvenamąją vietą (2 t.,. 16-18 b. l.). Tačiau šios aplinkybės pagal LR CK 6. 268 straipsnio 2 dalį neatleidžia atsakovo nuo civilinės atsakomybės, o LR CK 6. 248 straipsnyje numatyta, jog įstatymo numatytais atvejais atsakomybė atsiranda ir be kaltės.

Kelmės rajono apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartimi nustatęs, kad T. B. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas LR BK 286 str. ir 138 str. 2 d. 10 p. nepakaltinamumo būsenoje, ir, priimdamas nutartį dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo T. B., vadovaudamasi baudžiamojo proceso taisyklėmis, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos civilinį ieškinį dėl 32402,40 Lt žalos išieškojimo ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieškinį dėl 6673,22 Lt žalos atlyginimo iš T. B., paliko nenagrinėtą.

Lietuvos Respublikos CK 6.268 straipsnyje (nagrinėjamu atveju CK 6.268 straipsnio 2 dalis) yra nustatytos specialios teisės normos, numatančios galimybę atlyginti tokio asmens padarytą žalą. Teismo vertinimu, neteisus yra atsakovas teigdamas, jog jis neatsako už nepakaltinamumo būsenoje padarytą žalą, nes nėra jo kaltės. Tačiau šio straipsnio antroji dalis įtvirtina pirmojoje dalyje nustatytos taisyklės išimtį, suteikiančią teismui teisę spręsti, ar taikyti civilinę atsakomybę savo nuožiūra tuo atveju, kai žala padaryta asmens sveikatai ar gyvybei. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas minėtą teisės normą nutartyje, priimtoje 2007 m. lapkričio 19 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2007, pabrėžė, kad galima priteisti žalos atlyginimą iš asmens, nors jis, darydamas žalą, negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, atsižvelgiant į sąžiningumo ir protingumo kriterijus, taip pat į nukentėjusio asmens ir žalą padariusio asmens turtinę padėtį ir kai tai pateisinama nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens esminiu turtinės padėties disbalansu. Nagrinėjamoje byloje žala padaryta asmens sveikatai, todėl civilinė atsakomybė taikytina atsakovui T. B., kuris padarė įstatymo uždraustą veiką, būdamas nepakaltinamas.

Apeliacinės instancijos teismas laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad įvertinus aplinkybių visetą, įstatymas suteikia teismui galimybę, tačiau ne pareigą, priteisti žalos atlyginimą už sveikatos sužalojimą iš šį sužalojimą padariusio asmens, kuris veikos padarymo metu buvo nepakaltinamumo būsenoje. Kaip jau minėta, LR CK 6.268 straipsnio 2 dalies nuostata reikalauja atsižvelgti ne tik į sąžiningumo ir protingumo kriterijus, bet ir į abiejų šalių – žalą padariusio asmens ir nukentėjusiojo – turtinę padėtį.

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas T. B. serga paranoidine šizofrenija, yra psichikos sveikatos centro įskaitoje (2 t., 52 b. l.), jis – neįgalus, iš dalies darbingas (2 t., 54 b. l.), gaunantis nedidelę 268,24 Lt valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją (2 t., 54 b. l.), gyvena su pensijinio amžiaus mama, nuosavo būsto ar kitokio vertingo turto ir papildomų pajamų neturi. Atsakovo T. B. turtinė būklė, gaunamos pajamos ir sveikatos stovis neleidžia atlyginti apeliantams patirtą žalą, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo turtinė padėtis itin sunki, ligos pobūdis kelia abejonių dėl visiško pasveikimo ir darbingumo padidėjimo, ir patenkinus ieškinius atsirastų sunkių pasekmių, nes, jų dydį vertinant atsakovo pajamų atžvilgiu, ieškiniai labai dideli, jų išieškojimą nukreipus į vienintelį pragyvenimo šaltinį – invalidumo pensiją, būtų labai ilgam ir stipriai apsunkintas neįgalaus asmens gyvenimas, yra teisėta ir pagrįsta. Svarbia aplinkybe teismas pripažįsta ir tai, kad žala trečiajam asmeniui išmokėta iš finansinių asignavimų, skirtų policijos įstaigomis išlaikyti, tai yra valstybės lėšos, todėl yra akivaizdus apeliantų, kaip valstybės finansuojamų lėšų, ir žalą padariusio atsakovo T. B., gaunančio tik 268 Lt valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją, esminis turtinės padėties disbalansas. Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, bei atsižvelgiant nukentėjusių asmenų ir žalą padariusio asmens turtinę padėtį bei jų esminiu turtinės padėties disbalansu, pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Pirmosios instancijos teismas, teisingam ginčo išsprendimui, svarbias aplinkybes ištyrė visapusiškai, pilnai ir objektyviai, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl padarė teisingas ir pagrįstas išvadas.

Kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, nes tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra (LR CPK 326 str. 1d. 1p.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.