Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Ernesta Montvidienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutarties ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Iš teismui pateiktos medžiagos Nr. 40-AP-6707 (5.14) matyti, kad F. P. 2016-08-29 pareiškimu kreipėsi į Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyrių (toliau – ir Instituciją), nurodydamas, kad 2016 m. rugpjūčio 28 d. apie 6.30 val. atvyko į (duomenys neskelbtini) turgelį prekiauti vaisiais ir daržovėmis, pasistatė staliuką ir ruošėsi pradėti prekiauti, tačiau priėjęs nepažįstamas pilietis staliuką nušveitė į šalį motyvuodamas tuo, kad vakar dieną šioje vietoje prekiavo jis ir tai jo vieta. Pasak pareiškėjo, paprašytas leidimo prekiauti būtent toje vietoje asmuo leidimo neparodė, todėl, manydamas, kad geruoju susitarti nepavyks, iškvietė policijos pareigūnus, kurie tam asmeniui nurodė, kaip elgtis nedera. Dėl to pareiškėjas prašė nubausti tą pilietį administracine tvarka už chuliganišką elgesį viešoje vietoje.

Institucijos tyrėjas Sigitas Rasickas, nustatęs F. P. pareiškime minimą asmenį – S. P., apklausęs pastarąjį, įvykio liudytojų nenustatęs, surinkę kitus duomenis, 2016 m. rugsėjo 9 d. nutarimu nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną medžiagoje Nr. 0116000489328. Nutarimą tyrėjas argumentavo tuo, kad konfliktas tarp pareiškėjo ir S. P. buvo asmeninio pobūdžio, kad S. P. veiksmai – prekybos staliuko pastūmimas, nebuvo nukreipti pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį, todėl nėra Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 174 str. numatyto pažeidimo įvykio ir sudėties.

Nesutikdamas su tyrėjo nutarimu, F. P. pastarąjį apskundė apylinkės teismui, prašydamas ne tik panaikinti Institucijos tyrėjo nutarimą, bet ir įvertinti S. P. veiksmus ir dėl galimo savavaldžiavimo pagal ATPK 188 str.

Šiaulių apylinkės teismas, detaliai išnagrinėjęs visus pareiškėjo skundo argumentus, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartimi atsisakė tenkinti F. P. skundą, nes nenustatė S. P. veikoje administracinio teisės pažeidimo (ATPK 174 str. ir ATPK 188 str.) įvykio ir sudėties.

Tada pareiškėjas F. P. pateikė apeliacinį skundą aukštesnės instancijos teismui, prašydamas panaikinti apylinkės teismo nutartį ir priimti naują sprendimą.

Skunde pareiškėjas teigia, kad jis nurodė žmogų ir jo kontaktinius duomenis, kuris matė įvykį, tačiau teismas tuo nesidomėjo. Pasak pareiškėjo, jo įvardytas žmogus buvo pasipiktinęs ir šokiruotas dėl S. P. elgesio, todėl žmonių rimtis buvo sutrikdyta.

Taip pat skunde teigiama, kad S. P. galėjo pasirinkti kitą laisvą vietą savo staleliui pasistatyti, bet pasirinko priešingą elgesio variantą, taip provokuodamas muštynes.

F. P. nurodo, kad jo stalelis nebuvo ,,išsikišęs“ ir tai gali patvirtinti liudininkas, bei jo paties nubraižyta pridėta schema. Pasak pareiškėjo, S. P. nusviedus jo stalelį į kitą prekybinę vietą, jam kilo nepatogumai, taip S. P. siekė sulaužyti jo stalelį ir pažeisti žmonių rimtį.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Instituciją nesutinka su F. P. skundo argumentais ir prašo palikti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį nepakeistą.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas tikrina skundžiamo administracinio teisės pažeidimo byloje nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Viena iš priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas. Teismas privalo konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos ir kurios nenustatytos ir kokiais įrodymais tai grindžiama. Pagal ATPK 256 str. nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Pirmosios instancijos teismas teisingai savo nutarime pažymėjo, kad administracinių teisės pažeidimų bylose traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nėra neabejotinų įrodymų, kurie leistų konstatuoti administracinio teisės pažeidimo sudėtį S. P. veiksmuose, kuomet jis viešoje vietoje patraukė (pareiškėjo teigimu – ,,nušveitė“) pareiškėjo pasistatytą prekybinį stalelį.

Apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi visais surinktais, teismo posėdyje ištirtais įrodymais, tarp jų ir F. P. bei S. P. parodymais, kuriuos išdėstė ir aptarė skundžiamoje nutartyje. Teismas visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir dėl jų padarė atitinkamas išvadas. Visi įrodymai, kuriais teismas grindė savo išvadas, yra išdėstyti skundžiamoje nutartyje, kurios turinys pareiškėjui žinomas, todėl nėra pagrįstos būtinybės dar sykį atkartoti tą patį šioje nutartyje.

Tiriant ir nagrinėjant F. P. pareiškimą nustatyta, kad 2016-08-28 apie 6,30 val. viešoje vietoje – „(duomenys neskelbtini)“ turgelyje, iškilo nesutarimas tarp dviejų turgelyje daržovėmis ir vaisiais prekiaujančių asmenų – F. P., kuris pasistatė prekybinį stalelį už savo prekybinės vietos Nr. 2.72 ribos, ir S. P., kurio leidime prekiauti nurodyta vieta Nr. 2.61, tačiau jis, pagal nusistovėjusią praktiką, kai į kitą vietą neatvyksta prekybininkas, norėdamas įsikurti prekiauti kitoje laisvoje prekybos vietoje Nr. 2.71 (šalia pareiškėjo prekybos vietos), patraukė į šoną F. P. pastatytą prekybinį stalą, nes pastarasis, pasak S. P., buvo išsikišęs į prekybinės vietos Nr. 2.71 teritoriją.

ATPK 174 str. numatyta atsakomybė tam, kas necenzūriniais žodžiais ar gestais viešosiose vietose, įžeidžiamai kimba prie žmonių ar atlieka kitus panašius veiksmus, pažeidžiančius viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Minėta pažeidimas padaromas tik veikiant tyčia. ATPK 10 str. numato, kad administracinės teisės pažeidimas laikomas padarytu tyčia, jeigu jį padaręs asmuo suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti. Aiškinant šią teisės normą, teismų praktikoje bei teisės doktrinoje laikomasi nuostatos, jog ji įtvirtina administracinės atsakomybės už priešingą teisei veikimą ar neveikimą taikymo tik esant asmens kaltei principą. Tai reiškia, kad administracinėn atsakomybėn gali būti traukiamas asmuo, kuris padarė teisės draudžiamą veikimą (neveikimą) kaltai, t. y. suvokdamas pavojingus, žalingus visuomenei tokio savo elgesio padarinius, jų siekdamas arba sąmoningai leisdamas tokiems padariniams atsirasti.

Nagrinėtinu atveju nenustatyta, kad S. P. viešoje vietoje būtų išplūdęs F. P. necenzūriniais žodžiais, rodęs atitinkamus gestus ar įžeidžiančiai prie jo kibęs. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad sprendimą apie viešosios tvarkos ir žmonių rimties trikdymą lemia ne vien jo paties subjektyvūs įsitikinimai, bet konkrečios bylos duomenų ir faktinių aplinkybių vertinimas, analizė. Konkrečiu atveju, vertinti pareiškėjo įvardijamus konkrečius S. P. veiksmus (patraukus stalelį taip, kad jis nebūtų išsikišęs į kitą prekybinę vietą) kaip chuliganišką elgesį ATPK 174 str. prasme nėra jokio pagrindo. Nenustatyta, kad S. P. būtų elgęsis priešingai nusistovėjusiai visuomeniniai tvarkai turgelyje. Taip pat nenustatyta, kad S. P. veiksmai – įsikūrimas prekiauti kitoje laisvoje prekybos vietoje, būtų pažeidę žmonių teises ir teisėtus interesus, kadangi pagal išduotus Leidimus prekiauti ar teikti paslaugas Šiaulių miesto viešosiose erdvėse S. P. ir F. P. prekiauti prekybos vietoje Nr. 2.71 turėjo lygiai tokias pat galimybes. Taigi, laikyti F. P. prekybinio staliuko patraukimą iš prekybos vietos Nr. 2.71 jo teisių pažeidimu – nėra teisinio pagrindo. Dėl tų pačių aplinkybių nėra pagrindo spręsti nei apie savavaldžiavimo (ATPK 188 str.) turinį S. P. veikoje. Aplinkybės, kad F. P. prekybinis staliukas buvo išsikišęs į prekybos vietos Nr. 2.71 teritoriją, kai pagal išduotą leidimą pareiškėjui numatyta šalia esanti prekybos vieta Nr. 2.72, neginčija nei pareiškėjas. F. P. skunduose itin akcentuojama aplinkybė – kokiu būdu S. P. patraukė, nustūmė ar ,,nušveitė“, ar ,,numetė“, ir pan., jo prekybinį staliuką – esminės reikšmės S. P. veiksmų įvertinimui, konkrečiu atveju neturi, nes nenustatytas nei vienas kitas asmuo, kuris dėl to būtų nukentėjęs, patyręs negatyvių pojūčių, išgyvenimų. Tai, kad F. P. staliukas, S. P. patraukus jį į kitą vietą, nebuvo apvirtęs, sugadintas, paneigia pareiškėjo teiginius apie neadekvatų, chuliganišką, agresyvų S. P. elgesį.

Dėl to, kas išdėstyta ir remiantis vien subjektyviais F. P. išmąstymais, emocijomis, daryti išvadą apie tai, kad S. P. veiksmais buvo nukreipti asmeniškai prieš F. P. ir (ar) viešąją tvarką – nėra jokio pagrindo.

Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, kad nustatant aptariamų S. P. veiksmų formalią atitiktį administraciniame įstatyme nurodyto pažeidimo požymiams, būtina įvertinti realų padaryto veikimo pavojingumą. Konkrečiu atveju vertinant S. P. veiksmus pagal objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą, darytina išvada, kad jie nėra pavojingi ir iš esmės žalos įstatymais saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams nesukėlė, yra išskirtinai asmeninio pobūdžio ir nėra pasiekę tokio laipsnio, kad, vadovaujantis protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatomis, būtų tikslinga S. P. traukti atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (nuobauda). Kartu pažymėtina, kad S. P. tyrėjo S. Rasicko, vadovaujantis Policijos veiklos įstatymo 22 str. 1 p., oficialiai buvo įspėtas dėl atsakomybės už nedidelį chuliganizmą pagal ATPK 174 str. ir tai, aukštesniojo teismo nuomone, yra pakankama prevencinė priemonė konkrečiu atveju.

Priešingai nei skunde teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į jo (F. P.) nurodytą galimą įvykio liudininką – pavarde T., kurio anketinių duomenų apeliantas nežinojo, bet, F. P. įsitikinimu, būtent tam asmeniui kilo nepatogumai dėl S. P. elgesio. Iš tokių apelianto teiginių reikia daryti išvadą, kad vieno konkrečiai nenustatyto asmens teisės, teisėti interesai įvykio metu S. P. veiksmais buvo pažeisti, bet jis apie tokį pažeidimą policijai nepranešė, o, reikia suprasti, už jį į policiją kreipėsi F. P.. Esat tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo nustatinėti konkrečiai neįvardintus įvykio liudininkus, kurių teisės ir interesai galimai buvo pažeisti.

Taigi, teismas konstatuoja, kad teisena administracinio teisės pažeidimo byloje pagal ATPK 174 str. nutraukta pagrįstai, nesant S. P. veiksmuose pažeidimo įvykio ir sudėties (ATPK 250 str. 1 p.).

Apeliaciniame skunde nėra svarių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti tyrėjo nutarimą nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną medžiagoje Nr. 0116000489328, ginčijamą nutartį, todėl apygardos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su tyrėjo nutarimu, skundžiama nutartimi bei padarytomis išvadomis, savaime nereiškia, kad apylinkės teismo nutartis neteisėtas ir (ar) nepagrįstas. Atsižvelgiant į įvykio aplinkybes taip pat į F. P. skunde nurodytus argumentus, darytina išvada, kad rinkti naujus įrodymus nėra jokios protingos galimybės.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį nepakeistą ir pareiškėjo F. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.