- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-05-15
- Bylos Nr.
- eI-1815-629/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00453-2018-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Milda Vainienė, Jolita Rasiukevičienė, Arūnas Kaminskas, Anastasija Osina
- Pareiškėjas
- T. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Saulius Kibilda
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Jolitos Rasiukevičienės ir Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Radvilei Bajelytei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja Ukrainos pilietė T. B. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2018 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. (15/5-7)10K-1177 ir įpareigoti atsakovą priimti pareiškėjos prašymą ir dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo. Be to, pareiškėja prašo priteisti jai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja nurodė, kad 2017 m. gruodžio 6 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu sudaryti galimybę jai ir jos vaikams pateikti prašymą ir dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, kuriame paaiškino, kad negalėjo pateikti prašymų ir dokumentų anksčiau, nes laukė galutinio teismo sprendimo dėl leidimų galiojimo panaikinimo, be to, jai buvo būtina išlaikyti valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus. Pareiškėja atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) nėra apibrėžtas terminas, per kurį būtina pateikti prašymą ir dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje gavimo, tačiau atsakovas skundžiamu sprendimu nusprendė nepriimti pareiškėjos prašymo ir dokumentų dėl leidimo nuolat išdavimo. Nesutikdama su tokiu sprendimu pareiškėja nurodo, kad nė viena iš atsakovo nurodytų aplinkybių negali būti pagrindu nepriimti pareiškėjos prašymo dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo. Pareiškėjos teigimu, ji visiškai atitiko UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 26 straipsnio 1–3 punktuose nurodytus reikalavimus, prašymo ir dokumentų pateikimo momentu teisėtai buvo Lietuvos Respublikoje, jai išduotas leidimas laikinai gyventi galiojo, be to, ji nurodė svarbias priežastis, kodėl prašė atsakovo išimties tvarka leisti pateikti prašymą ir dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, todėl atsakovo atsisakymas priimti prašymą ir dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo laikytinas nepagrįstu.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė teismo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 22–25).
Paaiškino, kad pagal UTPĮ 55 straipsnio 5 dalį tvarką, reglamentuojančią dokumentų leidimui nuolat gyventi gauti pateikimą, nustato vidaus reikalų ministras. Užsieniečio prašymų išduoti ar pakeisti leidimą nuolat gyventi pateikimą, priėmimą, nagrinėjimą, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimą, fiktyvios santuokos, fiktyvios registruotos partnerystės ir fiktyvaus įvaikinimo įvertinimą, sprendimo dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo ar pakeitimo priėmimą ir sprendimo išduoti leidimą nuolat gyventi panaikinimą ir kitus klausimus reglamentuoja Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, (toliau – ir Aprašas). Aprašo 7 punktas nustato, kad užsienietis, siekiantis gauti leidimą nuolat gyventi UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 ar 8¹ punkte nustatytu pagrindu, prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi bendra tvarka turi pateikti likus ne mažiau kaip 4 mėnesiams, o prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi skubos tvarka – 2 mėnesiams iki turimo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo pabaigos. Pagal Aprašo 24.1 papunktį prašymas išduoti leidimą nuolat gyventi nepriimamas, jeigu jis pateikiamas nesilaikant Aprašo reikalavimų.
Šalies argumentai
Migracijos departamento nuomone, Aprašo 7 ir 24 punktų nuostatos yra imperatyvios, privalomos tiek užsieniečiams, tiek Migracijos departamentui. Pareiškėja su prašymu priimti jos prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi į Migracijos departamentą kreipėsi likus 9 dienoms iki leidimo laikinai gyventi galiojimo laiko pabaigos. Taigi pareiškėja nesilaikė Aprašo reikalavimų, nebuvo pagrindo priimti jos prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi. Be to, buvo įvertinta ir aplinkybė, kad 2017 m. rugpjūčio 9 d. buvo priimtas sprendimas panaikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi.
Pareiškėjos nurodytas priežastis, kodėl ji negalėjo anksčiau pateikti prašymo dėl leidimo nuolat gyventi, vertina kaip pareiškėjos gynybinę poziciją. Pažymėjo, kad pareiškėja dėl leidimo nuolat gyventi nesikreipė ne tik vasarą, bet ir visą rudenį. Kadangi 2017 m. gruodžio mėnesį jau buvo priimtas ne tik Migracijos departamento sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, bet ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, mano, kad pareiškėja kreipėsi dėl leidimo nuolat gyventi, siekdama tokiu būdu įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento nuomone, įvertinus priežastis, dėl kurių panaikintas leidimas laikinai gyventi (pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie įmonę, kurios pagrindu jai išduotas leidimas laikinai gyventi, o įmonė jokios veiklos apskritai nevykdė), vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, nėra jokio pagrindo pareiškėjos atžvilgiu taikytis išimtis nukrypstant nuo imperatyvių nuostatų. Atkreipė dėmesį, jog ginčijamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjai ar jos vaikams teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu jie atitiks vieną iš UTPĮ įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas. Pabrėžė, kad sprendimas išduoti leidimą nuolat gyventi iš esmės reikštų, kad Lietuvos Respublika leidžia užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Todėl išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovas prašė skundą tenkinti, remdamiesi skunde išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė teismo posėdyje prašė skundą atmesti, remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilęs dėl atsakovo Migracijos departamento 2018 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. (15/5-7)10K-1177 teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad pareiškėjai 2015 m. gruodžio 14 d. tuo pagrindu, kad ji užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (yra UAB „Kelias į Europą“ akcininkė) buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2017 m. gruodžio 14 d. (b. l. 111–112).
2017 m. rugpjūčio 9 d. atsakovas priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi, konstatavęs, kad UAB „Kelias į Europą“ veiklos Lietuvos Respublikoje nevykdo, nėra aišku, kur yra šios bendrovės veiklos vykdymo vieta, įmonėje įdarbinti asmenys yra įdarbinti tik formaliai, pareiškėja, teikdama prašymą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, jos tikrieji tikslai dėl leidimo laikinai gyventi gavimo buvo kiti negu oficialiai deklaruotieji (b. l. 114–116).
Pareiškėjos skundą dėl 2017 m. rugpjūčio 9 d. Migracijos departamento sprendimo panaikinimo Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4964-473/2017 atmetė kaip nepagristą (b. l. 131–138). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. sausio 17 d. nutartimi minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą paliko nepakeistą (b. l. 139–147).
2017 m. gruodžio 6 d. pareiškėja pateikė Migracijos departamentui prašymą (b. l. 121–122) išimties tvarka leisti jai pateikti prašymus ir dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje išdavimo pareiškėjai ir jos nepilnamečiams vaikams. Prašyme nurodė, kad 2017 m. gruodžio 5 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą (toliau – ir Migracijos valdyba) su prašymais ir dokumentais dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo, kadangi pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi, taip pat visiškai atitinka kitas sąlygas, numatytas UTPĮ, tačiau prašymai ir dokumentai nebuvo priimti, nes liko mažiau nei 2 mėnesiai iki pareiškėjai ir jos nepilnamečiams vaikams išduotų leidimų lakinai gyventi Lietuvoje galiojimo pabaigos. Pareiškėja pažymėjo, kad UTPĮ nėra apibrėžtas terminas, per kurį būtina pateikti dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje gavimo, toks terminas nustatytas tik Apraše, kuris negali prieštarauti įstatymui. Be to, paaiškino, jog anksčiau pateikti dokumentų leidimui nuolat gyventi Lietuvoje negalėjo, nes vasarą buvo suplanavusi išlaikyti valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus, tačiau negalėjo patekti į laikytojų sąrašus dėl didelės eilės. Taip pat paaiškino, kad šiuo metu negali pateikti dokumentų dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo, nes laukia galutinio teismo sprendimo, be to, viena auginą du nepilnamečius vaikus, kuriems kaip ir pačiai pareiškėjai atsiranda grėsmė netekti socialinių ryšių Lietuvoje, kuriuos kūrė daugiau kaip septynerius metus.
Migracijos departamentas ginčijamu 2018 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. (15/5-7)10K-1177 pareiškėjos prašymo netenkino. Vadovaudamasis Aprašo 24.1 papunkčiu, nurodė, jog neturi pagrindo priimti pareiškėjos prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, nes dėl leidimo išdavimo pareiškėja kreipėsi iki leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos likus mažiau nei 2 mėnesiams, t. y. nesilaikydama Aprašo reikalavimų. Be kita ko, pažymėjo, kad 2017 m. rugpjūčio 9 d. buvo priimtas sprendimas Nr. (15/5-7)11U-1233(01320; 01321; 01322) panaikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi, todėl pareiškėjos prašyme nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo nesilaikyti Aprašo nuostatų (b. l. 8–9).
Kaip matyti iš skundo argumentų, pareiškėja siekia gauti sau ir savo nepilnamečiams vaikams leidimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Leidimo nuolat gyventi išdavimą, keitimą ir panaikinimą reglamentuoja UTPĮ 55 straipsnis, kurio 5 dalyje nustatyta, kad tvarką, reglamentuojančią dokumentų leidimui nuolat gyventi gauti pateikimą nustato vidaus reikalų ministras. Tokia tvarka yra nustatyta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtintame Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos apraše. Pažymėtina, kad pareiškėja leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje siekia gauti UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu (užsienietis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi), todėl jai taikytinas Aprašo 7 punktas, kuriame nurodyta, kad užsienietis, siekiantis gauti leidimą nuolat gyventi UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu, prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi bendra tvarka turi pateikti likus ne mažiau kaip 4 mėnesiams, o prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi skubos tvarka – 2 mėnesiams iki turimo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo pabaigos. Nors, kaip teisingai nurodo pareiškėja, terminai prašymams pateikti UTPĮ nėra nustatyti, tačiau pats įstatymas tokiu atveju nukreipia į Aprašo nuostatas, todėl teigti, kad Aprašo 7 punkte nustatyti terminai prieštarauja įstatymui, nėra pagrindo.
Nustatyta, kad paskutinio pareiškėjos turėto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo data – iki 2017 m. gruodžio 14 d. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog šis leidimas buvo panaikintas 2017 m. rugpjūčio 9 d. Migracijos departamento sprendimu, kurio teisėtumas ir pagrįstumas buvo tikrinamas teismo tvarka. Pareiškėja prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje išdavimo pateikė tik 2017 m. gruodžio 6 d., t. y. akivaizdžiai nesilaikydama Apraše nustatytų terminų. Teismas kritiškai vertina pareiškėjos teiginius, kad Migracijos departamentas neturėjo teisinio pagrindo nepriimti jos prašymo. Aprašo 24.1 papunktis reglamentuoja, kad prašymas išduoti leidimą nuolat gyventi nepriimamas ir kartu su pateiktais dokumentais grąžinamas juos pateikusiam asmeniui, žodžiu jam paaiškinus grąžinimo priežastį ir suteikus reikiamą informaciją, jeigu jis pateikiamas nesilaikant Aprašo reikalavimų arba užsienietis prašyme išduoti leidimą nuolat gyventi užpildė ne visas reikiamas eilutes. Kaip minėta, šiuo atveju pareiškėja nesilaikė Aprašo reikalavimų (termino prašymui pateikti), todėl atsakovas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos prašymą.
Teismas pažymi, kad vien tai, jog, pareiškėjos nuomone, ji atitinka sąlygas leidimui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje gauti, nesudaro pagrindo pareiškėjai nesilaikyti tokių leidimų išdavimo tvarkos. Teismas pritaria Migracijos departamento pozicijai, kad išimtis dėl leidimo pateikimo tvarkos pareiškėjai negali būti daroma dar ir dėl to, kad pareiškėjos turėtas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas, nustačius, jog ji atsakovui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir jos tikrieji tikslai dėl leidimo laikinai gyventi gavimo buvo kiti negu oficialiai deklaruotieji.
Teismo vertinimu, skundžiamo Migracijos departamento sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, skundžiamas sprendimas pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Migracijos departamentas skundžiamu sprendimu pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo, todėl nėra pagrindo panaikinti Migracijos departamento 2018 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. (15/5-7)10K-1177 ir įpareigoti atsakovą priimti pareiškėjos prašymą ir dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo. Taigi pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Netenkinus skundo, nėra pagrindo atlyginti pareiškėjai ir jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniai, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos T. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.