Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. N. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. liepos 9 d. nuosprendžio, kuriuo G. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 180 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimu trylikai metų;

- pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams;

- pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams;

- pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio nuostatomis, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir G. N. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio nuostatomis, iš G. N., solidariai su E. K., konfiskuota 200 Lt kaip nusikalstamos veikos rezultatas.

Iš G. N., solidariai su E. K., priteista 6000 Lt turtinei žalai atlyginti ir 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiosios V. T. naudai.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas E. K., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. N. nuteistas už tai, kad 2012 m. kovo 10 d., laikotarpiu nuo 19.15 val. iki 20.23 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Biržai, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe E. K., siekdami pagrobti G. K. turtą šį užpuolė, o būtent: G. N. sudavus rankomis ir kojomis ne mažiau kaip keturis smūgius nukentėjusiajam į galvą, tuo jam padarius kraujosruvas minkštuose audiniuose kaktos, abiejų smilkinių, dešinio momens srityje, E. K. peiliu penkis kartus dūrė G. K. į kairę kūno pusę, tuo padarė keturias durtines-pjautines žaizdas pilvo sienos kairėje, kairiame petyje ir krūtinės ląstos kairėje pusėje, dėl ko nuo kiauryminio durtinio-pjautinio pilvo sužalojimo su pilvaplėvės, klubinės žarnos, plonųjų žarnų pasaito pažeidimu bei išsivysčiusio išorinio ir vidinio nukraujavimo G. K. įvykio vietoje mirė, apieškojo nukentėjusįjį ir pagrobė jo pinigus - 200 Lt, nenustatytos vertės rankinę, piniginę ir mobilaus ryšio telefoną „Siemens“ IMEI Nr. 35197500408946 su UAB „Bitė Lietuva“ tinklo SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini), G. K. asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir akcinės bendrovės „SEB“ banko mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini)1097, šiais bendrais veiksmais, panaudodami fizinį smurtą bei peilį, apiplėšė G. K., plėšimo metu pagrobė jo asmens dokumentą ir neteisėtai įgijo jo elektroninę mokėjimo priemonę, kuriuos laikė nenustatytu laikotarpiu ir nenustatytoje vietoje, bei bendrais veiksmais plėšimo metu, tyčia, dėl savanaudiškų paskatų nužudė G. K..

Nuteistasis G. N. savo apeliaciniame skunde tvirtina, kad nuosprendį priėmęs teismas netinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl netinkamai pritaikė Baudžiamąjį įstatymą, taip pat netinkamai taikė BK bendrosios dalies nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, ir nepagrįstai iš jo priteisė civilinius ieškinius turtinei bei neturtinei žalai atlyginti. Pasak apelianto, jis galėjo būti pripažintas kaltu tik dėl įvykdyto nusikaltimo slėpimo, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jis būtų prisidėjęs prie G. K. nužudymo ir jo apiplėšimo. Nuteistasis savo parodymuose tvirtino pats G. K. nužudymo nematęs, tačiau iš E. K. jam tapo žinoma, kad pastarasis sudavė smūgius peiliu nukentėjusiajam. Apeliantas neigia padėjęs E. K. paslėpti žuvusiojo lavoną ir pasisavinęs jo turtą. Šiuos veiksmus taip pat atliko vienas E. K., kurio kaltę pasisavinus G. K. mobiliojo ryšio telefoną bei asmens tapatybės kortelę patvirtina liudytojo R. J. parodymai bei E. K. asmens kratos protokole užfiksuoti duomenys.

Teismo medicinos specialisto išvadoje nustatyta, kad nukentėjusysis mirė nuo durtinių žaizdų, padarytų ne mažiau kaip penkiais smūgiais, pilve. Tokiu būdu sužalojęs G. K. prisipažino E. K., todėl jis ir turi atsakyti už tyčinį nužudymą. Tuo tarpu, kaip konstatuota toje pačioje teismo medicinos specialisto išvadoje, visi kiti sužalojimai minkštuosiuose audiniuose padaryti 1-3 parų laikotarpyje iki mirties. Ir tik po pakartotinių apygardos teismo klausimų ekspertui R. Ž. šis nekategoriškai nurodė, kad minėti sužalojimai galėjo būti padaryti ir 2012 m. kovo 10 d. Todėl, apelianto nuomone, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad įvykio metu, kuomet E. K. sudavė G. K. smūgius peiliu, prieš pastarąjį smurtavo ir G. N..

Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su apygardos teismo atliktu nuteistojo E. K. parodymų vertinimu. Tvirtina, kad šio parodymai apie tai, kad jis buvo gąsdinamas apelianto ar jo nurodymu veikusių kitų asmenų, paneigiami objektyviais bylos duomenimis – telefoninių pokalbių išklotinėmis. Nėra jokio pagrindo remtis ir nuteistojo E. K. parodymais apie tai, kad būtent G. N. buvo G. K. nužudymo ir apiplėšimo iniciatorius, kadangi E. K. jį apkalba siekdamas pats išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pasak apelianto, netinkamai buvo įvertinti ir liudytojos I. B. parodymai, kuriuose ši tvirtino 2012 m. kovo 10 d. mačiusi nukentėjusįjį G. K. ir jokių sužalojimų jo veide ar kitose atvirose kūno vietose nepastebėjusi. Tačiau nuosprendį priėmęs teismas neatsižvelgė į tai, kad susitikimo su liudytoja I. B. metu nužudytasis buvo su kepure su snapeliu, todėl sužalojimų veide ji galėjo ir nepastebėti. Aplinkybė, jog iki susitikimo su nuteistaisiais G. K. nebuvo sužalotas, patikimai nenustatyta ir liudytojos A. N. parodymais, kadangi ji nukentėjusiojo iš arti nematė ir sužalojimų galėjo nepastebėti.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu galėjo duoti ne visai tikslius parodymus, kadangi tuo metu jo sveikatos būklė buvo ženkliai pablogėjusi. Be to, jo atžvilgiu ikiteisminio tyrimo pareigūnai naudojo intensyvų psichologinį smurtą versdami prisipažinti padarius inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Anot G. N., pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, o būtent to, kad jis nėra teistas, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, turi pastovią gyvenamąją vietą ir lėšų pragyvenimui.

Nuteistojo nuomone, nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, yra būtina atlikti įrodymų tyrimą bei apklausti liudytoją M. B., kuriam nuteistasis E. K. prisipažino, jog specialiai apkalba apeliantą. Be to, būtina peržiūrėti nuteistojo E. K. parodymų patikrinimo vietoje vaizdo medžiagą, kurioje užfiksuota, kad tyrėja I. S. uždavinėjo atsakymą menančius klausimus.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. N. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis G. N. apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų kaip visumos vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines teisiškai reikšmingas aplinkybes. Tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas byloje surinktus duomenis vertino šališkai, ignoruodamas nuteistąjį teisinančius įrodymus. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais ir konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje esančių duomenų ir skundžiamo nuosprendžio turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad įrodymai buvo ištirti ir įvertinti išsamiai, laikantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aprašytos visos teismo nustatytos įrodinėjimo dalyką sudarančios aplinkybės, nurodyti įrodymų vertinimo motyvai. BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teismas) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Tokių pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Nuteistojo G. N. parodymus apygardos teismas vertino kitų bylos duomenų kontekste ir motyvuotai atmetė jo versiją, keliamą ir apeliaciniame skunde, pagal kurią nukentėjusįjį G. K. nužudė ir jo lavoną slėpė vienas E. K..

Iš byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad nukentėjusysis G. K. mirė nuo kiauryminio durtinio – pjautinio pilvo sužalojimo su vidaus organų pažeidimu. Apžiūrint G. K. lavoną nustatyti šie sužalojimai: durtinė – pjautinė žaizda pilvo sienos kairėje pusėje su pilvaplėvės, klubinės žarnos bei plonųjų žarnų pasaito pažeidimais; durtinė – pjautinė žaizda kairiame petyje, krūtinės ląstos kairėje pusėje; kraujosruvos minkštuose audiniuose kaktos, abiejų smilkinių, dešinio momens srityse (t. 1, b.l 156-158). Taigi, remiantis teismo medicinos specialisto išvadoje užfiksuotais duomenimis, nukentėjusiojo G. K. mirtį lėmė durtiniai – pjautiniai sužalojimai pilve. Nuteistųjų E. K. ir G. N. byloje duotais parodymais nustatyta, kad G. K. buvo nužudytas E. K. namuose, esančiuose Vėjo g. 19-7, Biržai. Pirmiau aptartoje teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota ir tai, kad be mirtį lėmusių sužalojimų, apžiūrint G. K. lavoną rasti sužalojimai kaktos, abiejų smilkinių, dešinio momens srityse. Priešingai nei tvirtinama nuteistojo apeliaciniame skunde, byloje esančių duomenų pakanka patikimai išvadai, kad ir šie sužalojimai buvo padaryti nužudymo metu. Visų pirma, šiame kontekste svarbūs yra liudytojos I. B. parodymai. Ši liudytoja pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad 2012 m. kovo 10 d., apie 10 val., pas ją atvyko G. K., su kuriuo ji pasišnekėjo ir vėliau jis, palikęs dviratį, nuėjo į parduotuvę „Norfa“. Nuo to laiko liudytoja G. K. daugiau nematė, dviračio pasiimti jis neatėjo. I. B. kategoriškai patvirtino, kad sužalojimų nei G. K. veide, nei kitose kūno vietose nematė (t. 1, b.l. 39-40). Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti tokiais liudytojos I. B. parodymais, kadangi jie viso proceso metu buvo nuoseklūs ir sutampa su kitais objektyviais duomenimis – teismo medicinos eksperto R. Ž. paaiškinimais teisiamajame posėdyje, pagal kuriuos tiek durtiniai, tiek muštiniai sužalojimai G. K. galėjo būti padaryti vienu metu (t. 6, b.l. 62-63). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek nuteistasis E. K., tiek apeliantas nei vienos apklausos ikiteisminiame tyrime ir nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme metu neparodė, kad 2012 m. kovo 10 d., apie 10 val., jiems susitikus su G. K., šis jau būtų buvęs sužalotas. Taip pat jie nenurodė, kad G. K. iki jo sužalojimo E. K. namuose būtų kur nors išėjęs ar susitikęs su kitais asmenimis. Vadinasi, visi sužalojimai nužudytajam buvo padaryti vienu metu.

Taigi pirmiau aptartais bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad G. K. visus teismo medicinos specialisto išvadoje užfiksuotus sužalojimus – tiek muštinius, tiek durtinius – pjautinius, patyrė 2012 m. kovo 10 d., E. K. namuose. Byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis nustatyta ir tai, kad G. K. mirtį lėmę sužalojimai buvo padaryti 2012 m. kovo 10 d., tarp 19.15 val. ir 20.23 val. Priešingai nei tvirtinama nuteistojo apeliaciniame skunde, ši aplinkybė nustatyta ne vien tik telefoninių pokalbių išklotinėse užfiksuotais duomenimis, o byloje surinktų įrodymų visetu – iš dalies pačių nuteistųjų parodymais, liudytojų I. B., R. J., S. M. parodymais. Tuo tarpu įvertinęs informaciją, gautą iš telekomunikacijų bendrovės apie skambučius į ir iš G. K. mobiliojo ryšio telefono, apygardos teismas šią bylai reikšmingą aplinkybę – nužudymo laiką, turėjo galimybę detalizuoti nurodant ir konkretų laikotarpį.

Nuteistasis G. N. apeliaciniame skunde neneigia nužudymo dieną girtavęs su G. K. ir E. K. pastarojo namuose, tačiau tvirtina, kad paties nukentėjusiojo nužudymo nematęs, kadangi tuo metu kalbėjęs mobiliojo ryšio telefonu lauke. Taip pat teigia jokiais veiksmais neprisidėjęs prie lavono slėpimo. Toks apelianto aiškinimas taip pat paneigiamas objektyviais bylos duomenimis.

Nuteistajam G. N. neigiant savo kaltę dėl G. K. nužudymo ir nesant jokių tiesiogiai įvykį stebėjusių liudytojų, šiuo atveju svarbūs yra nuteistojo E. K. parodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas skundžiamame teismo nuosprendyje detaliai išanalizavo ir tinkamai įvertino. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo išvada, kad šio nuteistojo parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, taip pat akivaizdu, kad jis siekė sumenkinti savo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme. Todėl jo parodymai tinkamu įrodymu pripažintini tik toje dalyje, kurioje jie patvirtinami kitais bylos duomenimis. Antai, vienoje iš ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų jis paaiškino, kad vartojant alkoholinius gėrimus jo namuose, G. N. pasiūlė apiplėšti rankinėje nemažai pinigų turėjusį G. K.. Po kurio laiko G. N. pastūmė E. K. ir šis užgriuvo ant G. K.. Tuo metu G. N. kojomis trypė G. K. galvą, o E. K. bandė nuimti nuo peties rankinę. Netrukus E. K. rankoje atsirado peilis, kuriuo jis kelis kartus dūrė G. K. į pilvą. Tokiu būdu atėmę galimybę nukentėjusiajam priešintis, nuteistieji pagrobė jo rankinę, kurioje buvo grynųjų pinigų ir banko mokėjimo kortelės. Kitos dienos ryte G. K. mirus, abu jie – E. K. ir G. N. paslėpė nužudytojo kūną E. K. namų rūsyje, o po mėnesio išnešė įvyniotą lavoną ir E. K. motinos draugo vairuojamu automobiliu išgabeno į R. J. sodybą, kur ūkiniame pastate jį paslėpė (t. 3, b.l. 148-153). Apklaustas pirmosios instancijos teisme E. K. iš dalies pakeitė savo parodymus ir ėmė tvirtinti G. K. peiliu nežalojęs, tačiau ir šios apklausos metu jis nurodė, kad pirmasis apiplėšti G. K. pasiūlė G. N.. Tuomet šis pastūmė E. K. ant G. K., kuris bandė atimti iš jo rankinę. G. N. tuo metu trypė ir spardė nukentėjusiojo galvą. G. K. nustojus priešintis, G. N. paėmė jo rankinę ir ten buvusius grynuosius pinigus, asmens tapatybės kortelę, mobiliojo ryšio telefoną bei banko mokėjimo korteles (t. 6, b.l. 35-38).

Taigi, kaip jau minėta, nuteistasis E. K. nors ir keitė parodymus dėl savo vaidmens nužudant G. K., tačiau iš esmės visų apklausų metu teigė, jog tuo metu, kai jis (E. K.) pargriovęs G. K. bandė atimti jo rankinę, G. N. spardė ir trypė nukentėjusiojo galvą. Tokie nuteistojo E. K. parodymai sutampa su pirmiau aptartoje teismo medicinos specialisto išvadoje užfiksuotais duomenimis apie G. K. lavone rastus muštinius sužalojimus galvos srityje bei su pirmiau aptartais objektyviais bylos duomenimis, kurių visetas patvirtina, kad ir šie sužalojimai buvo padaryti nužudymo metu. Tą aplinkybę, jog prieš nužudytąjį G. K. smurtavo abu nuteistieji, patvirtina ir netiesioginių liudytojų S. M., R, J.parodymai. Liudytojas S. M. teisiamajame posėdyje patvirtino savo ikiteisminiame tyrime duotų parodymų teisingumą, pagal kuriuos, vieną vakarą, tikslaus laiko liudytojas neatsimena, jam į mobiliojo ryšio telefoną skambino ir G. N., ir E. K.. Abu jie sakė, kad nužudė žmogų ir dabar jiems reikia atsikratyti lavonu (t. 2, b.l. 38-39; t. 6, b.l. 41-42). Liudytojas R. J. savo parodymuose patvirtino, kad 2012 metų kovo mėnesį, vakare, pas jį buvo atėję G. N. ir E. K., pastarasis papasakojo, kad peiliu sužalojo kažkokį žmogų ir pagrobė jo daiktus (t. 3, b.l. 29-31).

Pirmiau aptarti nuteistojo E. K. parodymai apie tai, kad G. K. lavoną slėpė abu nuteistieji, sutampa su liudytojų J. D., J. C., R. J., R. D. parodymais. Liudytoja R. J. paaiškino, kad jos sūnus E. K. paprašė padėti iš buto išvežti šiukšles. Kadangi liudytoja su R. D. tuo metu planavo vykti į Daudžgirių miestelį, nutarė E. K. prašymą patenkinti. Jie automobiliu nuvažiavo prie E. K. namų, iš kur jis su G. N. išnešė kažkokius maišus ir juos nuvežę paliko R. J. sodyboje (t. 6, b.l. 43-47). Tokias pačias įvykio aplinkybes nurodė ir liudytojas R. D. (t. 6, b.l. 47-48). Liudytojos J. D. ir J. C. patvirtino mačiusios, kaip G. N. ir E. K. iš pastarojo namų išnešė sunkų, suvyniotą nešulį, kurį pakrovė į automobilį ir išvežė (t. 6, b.l. 43-45). Atkreiptinas dėmesys, kad ir pats G. N. neneigia pirmiau aptartais liudytojų bei nuteistojo E. K. parodymais nustatytomis aplinkybėmis kartu su E. K. išgabenęs G. K. lavoną, tačiau tvirtina manęs, kad maišuose buvo šiukšlės. Toks jo aiškinimas prieštarauja ne tik pirmiau aptartiems nuteistojo E. K. parodymams, bet ir kitiems objektyviems bylos duomenimis, kuriais patikimai nustatyta, kad G. K. nužudė abu – E. K. ir G. N., todėl abu jie ir buvo suinteresuoti lavono paslėpimu.

Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Pagal BK 24 straipsnio 1-3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia savo veiksmais įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje). Pagal susiformavusią teismų praktiką, tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą. Sunkiausiems padariniams kilus nuo vieno ar kelių atskirų smūgių (smurtinių veiksmų), baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas nustatant kiekvieno iš smurtą naudojusių asmenų kaltės (tyčios) turinį: 1) jei ne visi asmenys turėjo tyčią sukelti atsiradusius padarinius, tai pagal baudžiamąjį įstatymą, nustatantį baudžiamąją atsakomybę pagal sunkiausius atsiradusius padarinius, atsako tik tas ar tie bendrininkai, kurie sudavė padarinius sukėlusius smūgius (atliko tokius padarinius sukėlusius smurtinius veiksmus); 2) jei visų bendrai veikusių asmenų tyčia buvo vienoda – visų bendrininkų veiksmai turi būti kvalifikuojami vienodai pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą nepriklausomai nuo to, ar atskiras asmuo yra ar nėra sudavęs padarinius sukėlusius smūgius. Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką.

Taigi pirmiau aptarti duomenys leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad, siekdami apiplėšti G. K., prieš jį smurtavo abu nuteistieji – G. N. ir E. K.. Nors mirtį lėmusius sužalojimus peiliu nukentėjusiajam padarė E. K., tačiau apeliantas, matydamas jo veiksmus ir neabejotinai jiems pritardamas, pats taip pat sudavė smūgius koja į gyvybiškai svarbią vietą – galvą. Nuosprendį priėmęs teismas, remdamasis G. N. mobiliojo ryšio telefono išklotinėmis, pagrįstai atmetė jo keltą versiją apie tai, kad G. K. nužudymo metu jis lauke kalbėjo mobiliojo ryšio telefonu. Tą aplinkybę, kad abu nuteistieji aktyviai dalyvavo smurtaujant prieš G. K. ir grobiant iš jo turtą bei pritarė vienas kito veiksmams, patvirtina ir pirmiau aptartais objektyviais bylos duomenimis nustatytas jų elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Nei vienas jų nesiėmė priemonių pasirūpinti sužalotu, blogai besijaučiančiu nukentėjusiuoju. Priešingai, abu jie paliko sužalotą G. K. gulintį ant grindų, o patys netrukus alkoholiui ėmė leisti pagrobtus pinigus. Abu nuteistieji vienodai rūpinosi ir nužudytojo kūno paslėpimu praėjus maždaug mėnesiui po nužudymo, išveždami ir paslėpdami jį R. J. sodyboje. Šios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina buvus abiejų nuteistųjų tyčią, panaudojant fizinį smurtą, apiplėšti nukentėjusįjį G. K.. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis G. N. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 180 straipsnio 2 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas.

Vadovaujantis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje, bausmė skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendis priimtas tinkamai vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis, įvertinus visas reikšmingas G. N. inkriminuotų nusikalstamų veikų pavojingumą bei nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, tarp jų ir apeliaciniame skunde minimas – tai, kad nėra teistas, nebaustas administracine tvarka, turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Tiek atskirai už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirtos laisvės atėmimo bausmės, tiek galutinė subendrinta bausmė yra proporcingos, pakankamos siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį ir teisingumo principą bei nelaikytinos akivaizdžiai per griežtomis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo G. N. apeliacinį skundą atmesti.