Šiaulių apygardos teismo nutartis

2010-05-04 · Civilinė byla Nr. 2S-325-210/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-05-04
Bylos Nr.
2S-325-210/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vytautas Kursevičius (pirm.), Danutė Burbulienė, Birutė Simonaitienė
Pareiškėjas
G. R.
Ieškovas
Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Atsakovas
A. V., G. R.
Kategorijos
  • 124.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas V. Kursevičius Civilinė byla Nr. 2S-325-210/2010Teisėja I. Narbutienė Procesinio sprendimo kategorija 124.3(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gegužės 4 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Kursevičiaus,

kolegijos teisėjų Danutės Burbulienės ir Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. R. atskirąjį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 8 d. nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-781-551/2009 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams A. V. ir G. R. dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

Raseinių rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-781-551/2009 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams A. V. ir G. R. dėl žalos atlyginimo 2009 m. spalio 3 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškinį tenkino: priteisė solidariai iš A. V. ir G. R. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai 9745,00 Lt nuostolių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009-06-04) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir iš kiekvieno po 230,49 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš A. V. ir G. R. į valstybės pajamas po 15,87 Lt teismo išlaidų.

Teismas, taikydamas solidariąją skolininkų atsakomybę, rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsniu, kad žalą privalo atlyginti atsakingas už jos kilimą asmuo ir civilinio kodekso 6.270 straipsniu, reglamentuojančiu žalos atlyginimo atvejus, kai ji susijusi su dėl didesnio pavojaus šaltiniu ir kai ją privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Teismas sprendė, kad įstatymo formuluotės aiškinimas, kaip subjektų atsakomybės alternatyva, kai atsako vienas, pažeidęs teisės reikalavimus, bet neatsako kitas, neatitiktų nei dalinės, nei solidariosios atsakomybės taikymo kriterijų. Nes transporto priemonės nedraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyvių teisės normų reikalavimų pažeidimai.

Šalies argumentai

Pareiškėja G. R. 2010 m. vasario 10 d. kreipėsi į Raseinių rajono apylinkės teismą, prašydama atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-781-551/2009, pakeisti byloje priimtą sprendimą ir pareiškėjos atžvilgiu pateiktą ieškinį atmesti. Pareiškėja savo prašymą grindė CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 ir 9 punktais, t.y. tuo, kad naujai paaiškėjo esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu, ir tuo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime buvo padaryta aiški teisės taikymo klaida ir sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Pareiškėja nurodė, kad ji nežinojo ir negalėjo žinoti, kad atsakovas A. V. buvo apklausiamas Kauno apskrities VPK Raseinių rajono policijos komisariato kriminalinės policijos skyriaus specialistų ir nurodė, kokiomis aplinkybėmis jam buvo perduotas automobilis O. K., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Be to, pareiškėjos nuomone, teismas visiškai nepagrįstai taikė LR CK 6.263 straipsnio bei Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas bei ieškinio senatį reglamentuojančias normas.

Atsiliepimas

Atsiliepime į prašymą ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudimų biuras nurodė, jog su prašymu atnaujinti procesą nesutinka.

Žemesnės instancijos teismas

Raseinių rajono apylinkės teismas 2010 m. kovo 8 d. nutartimi atsakovės G. R. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė. Teismas nutartyje nurodė, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 27 str. 1 d. numatyta, kad viešajame eisme dalyvauti leidžiama nustatyta tvarka įregistruotoms motorinėms transporto priemonėms, o transporto priemonės savininku yra asmuo, kuris registruotas VĮ“Regitra“. Pareiškėjos nurodomos aplinkybės, kad VĮ “Regitra“ automobilis liko registruotas G. R. vardu, nors tikrasis automobilio savininkas buvo A. V., buvo žinomos bylos nagrinėjimo metu. Teismas pažymėjo, kad G. R. turėjo galimybę nuvykti į VĮ „Regitra“ ir išregistruoti automobilį. ir tokiu atveju jai nebūtų tekę atsakyti kaip bendraatsakovei. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos CK 6.280 str. 1 d., pareiškėja G. R., kaip transporto priemonės savininkė, sumokėjusi A. V. padarytą žalą, turės regreso teisę. Naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, anot pirmosios instancijos teismo, gali būti pripažįstami tik konkretūs juridiniai faktai, teismas sprendė, kad pareiškėjos G. R. pateikti ikiteisminio tyrimo duomenys neturi esminės reikšmės prašomai atnaujinti civilinei bylai, todėl prašymą atmetė ir iš atsakovės priteisė pašto išlaidas valstybei.

II. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį esmė ir teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėja G. R. prašo Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 8 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės: prašymą tenkinti ir atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-781-551/2009. Atskirajame skunde nurodoma, kad pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nebuvo pagrindo atnaujinti procesą, nes šiuo atveju teismas neįvardino ir neteisingai traktavo materialines teisės normas. Toliau pareiškėja pakartoja prašyme atnaujinti procesą išdėstytus argumentus: ji nežinojo ir negalėjo žinoti, apie atsakovo A. V. apklausose nustatytas aplinkybes; teismas nepagrįstai taikė LR CK 6.263 straipsnio bei Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas bei ieškinio senatį reglamentuojančias normas.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras nurodė, kad su atskiruoju skundu nesutinka ir prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad atsakovės minimos aplinkybės jai buvo ir galėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu, kadangi kartu su ieškiniu teismui buvo pateikti duomenys, jog dėl 2006-04-09 įvykusio autoįvykio Raseinių rajono PK yra pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 82-1-147-06. Pareiškėjos nurodomi duomenys apie tai, kad automobilis O. K., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo parduotas 2006 m. sausio mėnesį, neturi esminės reikšmės civilinei bylai, kadangi automobilio savininkas yra asmuo, kurio vardu VĮ „Regitra“ yra registruota transporto priemonė, ir jis kartu su asmeniu, atsakingu už eismo įvykį, ieškovui atsako solidariai už neapdrausta transporto priemone padarytą žalą. Teigdama, kad teismas padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą, pareiškėja nenurodo, kokia teisės norma buvo netinkamai taikyta. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio reikalavimas atsirado iš regresinės prievolės, ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento, todėl ieškinio senaties terminas byloje nėra praleistas.

III. Atskirasis skundas netenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai.

Konstitucijoje ir įstatymuose nustatyta teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą. Tačiau galimi atvejai, kai po bylos išsprendimo paaiškėja naujų teisinių ar faktinių aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Tokiai situacijai įstatymų leidėjas įtvirtino proceso atnaujinimo institutą – ekstraordinarinį būdą įsiteisėjusiam teismo sprendimui peržiūrėti. Pažymėtina, kad proceso atnaujinimo institutas padeda užtikrinti, kad nebūtų palikti galioti galimai neteisėti ir nepagrįsti teismų sprendimai tais atvejais, kai galimai padarytų fakto ar teisės taikymo klaidų nepavyko ištaisyti apeliacine ar kasacine tvarka.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 2 dalies nuostatomis, kuriomis apeliantė grindžia savo prašymą, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Be to, pagal teismų formuojamą teisminę praktiką, naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios sudaro pagrindą atnaujinti procesą, yra tokios aplinkybės, kurios:

1) buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą;

2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos;

3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui;

4) ir jos turi esminę reikšmę bylai, tai yra jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitoks galutinis procesinis sprendimas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad naujai pateikti įrodymai yra pagrindas atnaujinti procesą, tačiau tik tuo atveju, kai jie patvirtina buvus aplinkybes, atitinkančias naujai paaiškėjusių aplinkybių požymius ir jos turi turėti esminę reikšmę išnagrinėtos bylos baigčiai.

Grįžtant prie bylos faktų primintina, kad ieškovas byloje dėl kurios prašoma atnaujinti procesą, kartu su ieškiniu dėl nuostolių (žalos) atlyginimo, pateikė teismui ir Raseinių rajono policijos komisariato rašto kopiją, kurioje nurodoma, kad dėl 2006 m. balandžio 9 dieną įvykusio eismo įvykio Raseinių rajono policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas. Taigi informacija apie ikiteisminį tyrimą buvo vieša ir žinoma, o apie šio tyrimo eigą ir turinį pareiškėja galėjo pasidomėti, bei prašyti teismo išreikalauti į nagrinėjamą bylą jo dokumentus, bei aktualią ir svarbią bylos nagrinėjimui medžiagą. Todėl šių faktų pagrindu konstatuotina, kad pareiškėjos ir apeliantės G. R. nurodyta aplinkybė jai buvo žinoma civilinės bylos nagrinėjimo metu ir atsakovė nepasirūpino, kad bylos dokumentai būtų išreikalauti į nagrinėjamą bylą. Kartu pažymėtina ir tai, kad ta aplinkybė, jog bendraatsakovas A. V. ikiteisminio tyrimo metu pripažino jog automobilis, dėl kurio kilo aprašytieji padariniai, buvo perduotas jo nuosavybėn, nekeičia teisiškai reikšmingos aplinkybės, kad autoįvykio metu automobilio savininke teisine prasme buvo pareiškėja G. R.. Taigi ji pagal civilinio kodekso 6.270 straipsnio prasmę buvo didesnio pavojaus šaltinio valdytoja. Šiame kontekste primintina, kad transporto priemonė yra didesnio pavojaus šaltinis, todėl jai įgyti, parduoti ir naudoti teisės aktai numato specialius reikalavimus, kurių imperatyviai privalo laikytis tiek transporto priemonę parduodantis, perduodantis, tiek ją perkantis ar naudojantis asmuo. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 19 straipsnis nustato, kad Lietuvos Respublikoje leidžiama eksploatuoti tik Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka įregistruotas motorines transporto priemones. Transporto priemonių, jų savininkų ir (ar) naudotojų duomenis, šių duomenų pasikeitimus Lietuvos Respublikoje registruoja, registravimo dokumentus išduoda bei registravimo duomenis tvarko VĮ „Regitra“.

Teismas pasikartoja, kad automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (LR CK 6.270 str.), todėl atsakovė ir pareiškėja G. R. turėjo suvokti apie atitinkamą nors ir faktiškai parduoto automobilio galimą riziką ir iš to kilsiančias neigiamas pasekmes asmeniškai jai, kol automobilis viešajame registre yra jos nuosavybė. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad parduodama automobilį kitam asmeniui, ir jo neišregistruodama, kartu nepasirūpindama privalomuoju draudimu (kad transporto priemonė nebūtų eksploatuojama neapdraudus civilinės atsakomybės), atsakovė pažeidė imperatyvią įstatymo draudžiamąją normą ir tokiu elgesiu padarė neteisėtus veiksmus Biuro atžvilgiu, todėl jos atsakomybė su autoįvykio kaltininku yra solidari. Todėl akivaizdu, kad didesnio pavojaus šaltinio savininkas, norėdamas perkelti visą riziką, susijusią su didesnio pavojaus šaltinio naudojimu kitam asmeniui, privalo tinkamai, kaip to reikalauja teisės aktai, įforminti didesnio pavojaus šaltinio pardavimo ir perdavimo faktą. Tą būtina padaryti siekiant, kad tretieji asmenys žinotų, kas yra teisėtas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas CPK 6.270 straipsnio prasme ir kas yra atsakingas už žalą. Atsakovė ir pareiškėja G. R. tokio reikalavimo nevykdė, todėl pati, būdama neapdairi, prisiėmė riziką susijusią su transporto priemonės, kuri teisiškai priklausė jai, naudojimu. Esant šiems argumentams teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši pareiškėjos nurodyta aplinkybė yra ne tik kad ne naujai paaiškėjusi, bet ir nėra teisiškai reikšminga ir nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui.

Pareiškėja kaip vieną proceso atnaujinimo pagrindą nurodo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 9 punktą, t.y. ji sprendžia, kad teismas, priimdamas procesinį sprendimą padarė aiškią teisės taikymo klaidą. Iš jos atskirojo skundo turinio galima suprasti, kad aiškios teisės taikymo klaidos padarymą pareiškėja sieja su, jos manymu, teismo neteisingai aiškinta automobilio pardavimo sutartimi ir jos turiniu, jo savininko pasikeitimu ir tuo pagrindu neteisingai pritaikyta solidariąja civiline atsakomybe. Kadangi šiuos pareiškėjos argumentus apeliacinės instancijos teismas jau aptarė, todėl nesikartoja, pripažindamas juos nepagrįstais.

Pareiškėja savo atskirajame skunde nurodo, kad teismas priimdamas sprendimą neteisingai aiškino ir taikė ieškinio senaties institutą, t.y. priteisė žalą, nors ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Bylos aplinkybės liudija, kad šis pareiškėjos argumentas nepagrįstas ir atmestinas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje byloje taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Šio termino pagal byloje esančius duomenis ieškovas nepraleido.

Todėl, esant šiems argumentams ir motyvams, teismas konstatuoja, kad visuma pareiškėjos nurodytų aplinkybių, kurias ji įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, nesudaro pagrindo išvadai, kad priimtas procesinis sprendimas civilinėje byloje gali būti neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjos nurodyti faktai (aplinkybės) neturi esminės reikšmės bylai, t.y. jie neturi neabejotinos teisinės svarbos jau išnagrinėtoje byloje jos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui. Todėl pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo iš jos taikant solidariąją atsakomybę, atmetė. Šis pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl atskirasis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 8 d. nutartį, kuria pareiškėjos – atsakovės G. R. prašymas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-781-551/2009 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams A. V. ir G. R. dėl žalos atlyginimo priteisimo atmestas, palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Vytautas KursevičiusTeisėjai Danutė BurbulienėBirutė Simonaitienė