- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-07-09
- Bylos Nr.
- 2S-392-102/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualdas Januška, Birutė Jonaitienė, Laimutė Sankauskaitė
- Skolininkas
- Žemės ūkio kooperatyvo „Mikoliškis“
- Kreditorius
- V. S. P., A. P.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Birutės Jonaitienės ir Laimutės Sankauskaitės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi skolininko Žemės ūkio kooperatyvo „Mikoliškis“ atskirąjį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr.L2-618-500/2009 pagal kreditorių V. S. P. ir A. P. pareiškimą skolininkui Žemės ūkio kooperatyvui „Mikoliškis“ dėl žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kreditoriai V. S. P. ir A. P. Pasvalio rajono apylinkės teismui padavė pareiškimą, prašydami CPK XXIII skyriaus tvarka priteisti iš skolininko Žemės ūkio kooperatyvo „Mikoliškis“ 89 859 Lt žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 174 Lt bylinėjimosi išlaidų. Reikalavimo užtikrinimui kreditoriai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininko pinigines lėšas bankuose, o nesant piniginių lėšų ar jų esant nepakankamai, areštuoti skolininko kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, nes prašoma priteisti suma labai didelė, skolininkas į pretenzijas atlyginti turtinę žalą nereagavo. ir, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti visiškai neįmanomas.
Žemesnės instancijos teismas
Pasvalio rajono apylinkės teismas, vadovaudamasis CPK 145, 148 str., 2009 m. gegužės 27 d. nutartimi kreditorių V. S. P. ir A. P. reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – nutarė areštuoti skolininko Žemės ūkio kooperatyvo „Mikoliškis“ kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus bendrai 90 000 Lt sumai, uždraudžiant skolininkui areštuotus daiktus parduoti, mainyti, įkeisti, dovanoti arba kitaip perleisti tretiesiems asmenims, o šių daiktų nesant, areštuoti pinigines lėšas banke, uždraudžiant skolininkui atlikti bankines operacijas, išskyrus darbo užmokesčio mokėjimą ir atsiskaitymus su valstybe. Nutartį motyvavo tuo, kad, pasitvirtinus reikalavimų pagrįstumui, teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, jeigu iki to laiko skolininkas perleistų savo turtą tretiesiems asmenims, neturėtų turto ir pajamų, į kurias būtų galima nukreipti išieškojimą. Todėl yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu skolininkas Žemės ūkio kooperatyvas „Mikoliškis“ prašo Pasvalio rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartį panaikinti, kreditorių prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Nurodo, kad teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, priimta neteisingai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas, be motyvų. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, jeigu jų nesiėmus teismo įsakymo (sprendimo) įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas(CPK 144 str. 1 d.). Teismas, spęsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, pirmiausia turėjo svarstyti, ar yra pagrindas jas taikyti. Teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, kodėl taikomos laikinosios apsaugos priemonės, ar pasidarys neįmanoma įvykdyti teismo įsakymą, jų netaikius. Kooperatyvas vykdo žemės ūkio veiklą, abejoti kooperatyvo mokumu nėra pagrindo. Kadangi pareikšti prieštaravimai dėl išduoto teismo įsakymo ir byla bus nagrinėjama ginčo teisenos tvarka, bylos nagrinėjimas užsitęs. Todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neigimai paveiks kooperatyvo finansinius ūkinius interesus. Areštavus pinigines lėšas, nebus už ką nupirkti sėklos, trąšų, kuro ir kitų kooperatyvų veiklai būtinų priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas gali kelti realią grėsmę kooperatyvo tolesnei veiklai. Skundžiamoje nutartyje neišspręstas turto saugojimo bei naudojimo klausimas (CPK 145 str. 4 d.). Todėl ji negali būti vykdoma. Be to, kreditorių reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra neįrodytas ir nepagrįstas, neaišku, kokiais kriterijais paskaičiuotas. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, privalėjo įvertinti šias aplinkybes ir pritaikyti CPK 147 str. nuostatas, įpareigoti kreditorius pateikti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, t.y. pateikti banko garantiją.
Atsiliepimas
Kreditoriai atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo nutartį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo ( įsakymo ) įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 str. nustatytas nebaigtinis laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas, tarp jų ir atsakovo nekilnojamųjų ir kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, areštas bei jų taikymo tvarka. Šio straipsnio 2 d. nustatyta, kad teismas, parinkdamas laikinąsias apsaugos priemones, turi vadovautis ekonomiškumo principu ir bendra ribojimų suma, taikant laikinąsias apsaugos priemones, negali būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą. Ekonomiškumo principas turi užtikrinti, kad, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, nebūtų sutrikdyta įprasta gamybinė ūkinė asmens, ypač juridinio asmens, veikla.
Taikydamas CPK 145 str. numatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui ( įsakymui ) įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką aplinkybė, kad teismo sprendimo ( įsakymo ) įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių kyla dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo procesiniio sprendimo neįvykdymo riziką. Nagrinėjamoje byloje kreditoriai prašo priteisti 89 859 Lt žalos atlyginimą. Reikalaujama priteisti suma, atsižvelgiant į tai, kad kreditoriai yra fiziniai asmenys, yra pakankamai didelė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarties motyvuojamoje dalyje padarė išvadą, kad, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, kreditorių reikalavimų patenkinimo atveju, teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas atsakovui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant užtikrinti teismo įsakymo(sprendimo) įvykdymą, jeigu kreditorių reikalavimas būtų patenkintas. Įstatymas nenumato, kad kreditorius (ieškovas) turėtų pateikti papildomus įrodymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo, įrodyti, kad skolininkas (atsakovas) nebus finansiškai pajėgus atsiskaityti, jeigu jo reikalavimai bus patenkinti. Teismas taip pat neprivalo reikalauti įrodymų, kurie patvirtintų grėsmę kreditoriaus turtiniams interesams reikalavimų patenkinimo atveju ir tai nurodyti nutarties motyvuojamoje dalyje. Todėl nepagrįsti apelianto argumentai, kad skundžiamoje nutartyje nenurodyti motyvai dėl laikinųjų apsaugos priemonių skyrimo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad skolininkas yra veiklą vykdantis juridinis asmuo ir vadovaudamasis ekonomiškumo principu, skundžiamoje nutartyje teisingai nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės skolininko piniginėms lėšoms taikomos tik tuo atveju, jeigu nėra areštuotinų kilnojamųjų ir nekilnojamųjų daiktų arba jų yra nepakankamai.
Apeliantas vienu iš atskirojo skundo argumentų nurodo tai, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones jo turtui, nesprendė reikalavimų pagrįstumo klausimo. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, reikalavimų (ieškinio) pagrįstumas nevertinamas, todėl šie atskirojo skundo atmetami. Įsiteisėjus teismo procesiniam sprendimui, kuriuo kreditoriaus (ieškovo) reikalavimas atmestas, skolininkas (atsakovas) turi teisę reikalauti, kad kreditorius (ieškovas) atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė kreditoriaus prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės ( CPK 147 str. 3 d. ).
CPK 147 str. 1 d. nustatyta, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija. Tokiu būdu, taikyti galinčių atsirasti nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimą yra teismo teisė ir nuostolių užtikrinimo nepritaikymas negali būti pagrindu naikinti skundžiamą nutartį. Todėl šis atskirojo skundo argumentas taip pat atmestinas. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad skundžiamoje nutartyje neišspręstas areštuoto turto saugojimo, valdymo bei naudojimo klausimas (CPK 145 str. 4 d.). Nutartyje nurodyta, kad skolininkui leidžiama naudotis areštuotu turtu, neleidžiant sumažėti jo vertei, ir uždrausta jam priklausantį areštuotą turtą parduoti, mainyti, įkeisti ar kitaip perleisti tretiesiems asmenims. Nutartyje taip pat išvardinta, kokiems tikslams gali būti panaudojamos areštuotos piniginės lėšos, jeigu skolininkas neturėtų areštuotinų nekilnojamųjų ir kilnojamųjų daiktų. Nutartis dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pavesta vykdyti kreditorių pasirinktam antstoliui. Antstolis skolininko turto arešto akte nurodo ir areštuoto turto saugotoją ( administratorių ( CPK 678 str. ).
Procesinės teisės normos, reglamentuojančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, numato ir taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo tvarką ( CPK 146 str. ). Teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu skolininkas (atsakovas) įmoka reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba už jį yra laiduojama. Taip pat skolininkas (atsakovas) gali įkeisti turimą turtą (CPK 146 str. 2 d. ).
Pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir pritaikė procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Pasvalio rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą.