Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. J. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2394-51/2006 pagal ieškovo P. J. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas sprendime nurodė, kad palūkanų už paskutinius penkerius metus (ieškinio senaties termino ribose) skaičiavimas už be pagrindo įgytą pinigų sumą nustatytas įsigaliojus 2000 m. CK (6.240 str. 1 d.), atsakovo žinioje be pagrindo įgyta (kaip konstatuota LAT 2006 m. gegužės 26 d. nutartyje) pinigų suma buvo iki šios nutarties įvykdymo. Tinkamu atstovu ginče tarp ieškovo ir atsakovo, kaip nurodyta LAT 2006 m. gegužės 26 d. nutartyje, yra Valstybinė mokesčių inspekcija. Teismas vertino valstybę kaip sąžiningą įgijėją. Civilinėje teisėje, išskyrus įstatymų numatytais atvejais, sąžiningumas preziumuojamas (CK 4.26 str. 2 d.), šią prezumpciją įrodymais (o ne prielaidomis) turi paneigti ieškovas. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, kad atsakovo institucijos turėjo pagrindą pradėti tyrimą, paimti daiktinius įrodymus. Taigi nėra pagrindo laikyti atsakovą nuo šio momento žinojusiu ar turėjusiu žinoti apie daiktinių įrodymų nepagrįstą įgijimą. Pats savaime išteisinamasis nuosprendis neduoda pagrindo manyti, kad jau po jo priėmimo atsakovas turėjo žinoti ar žinojo, kad audinių kailiukai realizuoti ir pinigai už juos gauti be teisinio pagrindo ir ieškovo sąskaita. Priešingai, jei ieškinys minėtoje civilinėje byloje būtų atmestas, o atsakovo institucijos tuojau po išteisinamojo nuosprendžio būtų grąžinusios lėšas ieškovui, tokie veiksmai galėjo būti vertinami kaip žalos valstybei padarymas. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimo faktas pats savaime nuo jo priėmimo lėmė atsakovo nesąžiningumą. Vien tas faktas, jog padaryti muitinės procedūros pažeidimai nebuvo kvalifikuoti kaip nusikaltimas, nėra pagrindas laikyti valstybę, kaip skolininkę, nesąžininga, kas reiškia, kad ne išteisinamojo nuosprendžio priėmimas pripažintinas pagrindu, nustatinėjant atsakovo nesąžiningumo atsiradimo momentą. Nuo LAT 2006 m. gegužės 26 d. nutarties priėmimo momento atsakovui tapo žinoma apie nepagrįstą pinigų gavimą, todėl nuo šios datos ir skaičiuotinos palūkanos už be pagrindo įgytą pinigų sumą. Teismas palūkanas skaičiavo už 20 dienų laikotarpį, nes LAT 2006 m. gegužės 26 d. nutartis buvo įvykdyta per 20 dienų nuo jos priėmimo, ginčo tarp šalių dėl to nėra. Teismas palūkanas skaičiavo nuo atsakovo nepagrįstai įgytos 590 056,05 Lt sumos, o ne nuo audinių kailiukų vertės, kaip nurodė ieškovas (590 056 Lt x 5/100 proc. x 20/365 d.).

1. Teismas neteisingai aiškino CK 4.26 straipsnio antrąją dalį ir CK 6.240 straipsnio pirmąją dalį. Apeliantas savo reikalavimą grindžia CK 6.240 straipsnio pirmąja dalimi, kurioje nurodomas turto įgijimo pagrįstumas, o ne jo valdymo sąžiningumas.

2. Teismas nepagrįstai palūkanas skaičiavo nuo LAT 2006 m. gegužės 26 d. nutarties priėmimo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad faktas, kad atsakovas turtą buvo įgijęs be teisėto pagrindo, buvo konstatuotas Vilniaus apygardos teismo 2000 m. liepos 28 d. sprendimu, Lietuvos apeliacinio teismo 2000 m. spalio 17 d. nutartimi, LAT 2001 m. vasario 28 d. nutartimi. LAT 2006 m. gegužės 26 d. nutartis yra ankstesnių teismų išvadų rezultatas. Palūkanos turi būti skaičiuojamos nuo 1997 m. sausio 30 d., kai buvo priimtas jį išteisinantis nuosprendis, ir iki 2006 m. gegužės 26 d. Palūkanos per metus sudaro 44 108,65 Lt (882 173/100*5), tad už visą laikotarpį palūkanos sudaro 406 145,85 Lt.

3. Klaipėdos m. apylinkės prokuratūros tardytojo 1996 m. kovo 27 d. nutarimas, kuriuo Valstybinei mokesčių inspekcijai pavesta įkainoti audinių kailiukus ir juos realizuoti, gautus pinigus pervedant į valstybės biudžetą, prieštaravo tuo metu galiojusio BPK 91, 92, 93 ir 96 straipsnių nuostatoms. Nuo šio nutarimo priėmimo dienos institucijoms, kurios atstovavo valstybei, tapo žinoma, kad valstybė juos įgijo ir valdo neteisėtai (CK 6.240 str. 1 d.). Neteisėtas nutarimas negali sukurti teisėtų pasekmių.

Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

1. Teismas nepagrįstai netaikė 1964 m. Civilinio kodekso, kurio nuostatos palūkanų skaičiavimo ir priteisimo nenumatė. Būtent šiuo kodeksu rėmėsi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo 2006 m. gegužės 26 d. nutartyje, kuria savo reikalavimą grindžia ieškovas. Ieškovas į teismą dėl palūkanų priteisimo kreipėsi 2006 m. rugpjūčio 23 d., t.y. po to, kai suėjo CK 1.125 straipsnio devintojoje dalyje nustatytas 5 m. ieškinio senaties terminas. Ieškovui teisė į ieškinį atsirado 1997 m. sausio 30 d., tad net pagal naująjį CK jis yra praleidęs ieškinio senaties terminą. Teismas nepagrįstai pinigų, gautų realizavus daiktinius įrodymus, pervedimo į valstybės biudžeto faktą sieja su LAT nutarties vykdymu.

2. Faktas, kad daiktiniai įrodymai buvo perduoti valstybei pagrįstai, o valstybė yra sąžiningas jų bei pinigų, gautų realizavus perduotus daiktinius įrodymus, įgijėjas buvo nustatytas nuo daiktinių įrodymų perdavimo realizuoti momento. Teismas nepagrįstai valstybę laiko nesąžiningu įgijėju, kas prieštarauja LAT 2006 m. gegužės 26 d. nutarčiai. Sąžiningumo prezumcija nėra ir negali būti paneigta (CK 4.26 str. 2 d.). Valstybė yra sąžiningas įgijėjas. Tai, kad įsiteisėjus LAT nutarčiai valstybė pripažįstama nesąžiningu pinigų įgijėju, LAT nutartyje nurodyta nebuvo, tad pinigai gauti teisėtai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad, remiantis LAT nutartimi, ieškovui pinigai grąžinti dėl to, kad jis pripažintas teisėtu valdytoju, o ne dėl to, kad valstybė pinigus gavo neteisėtai. Teismas nenurodė teisės aktų, kurių pagrindu jis skaičiavo palūkanas.

3. Teismas neturėjo pagrindo savo iniciatyva skaičiuoti palūkanas, nes LAT 2006 m. gegužės 26 d. nutartyje konstatavo, kad valstybė yra sąžiningas įgijėjas. Teismas nepagrįstai palūkanų skaičiavimą siejo su LAT nutarties vykdymu, nes nutartyje jos įvykdymo terminas nebuvo nustatytas. Be to, teismas nepareikalavo šalių pateikti įrodymų, kurių pagrindu būtų nustatytas tikslus LAT nutarties įvykdymo terminas.

4. Palūkanų skaičiavimas yra susijęs su žalos atlyginimu, tad teismas turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymu, kuriuo nustatyti asignavimai, kurių valdytojas yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, žalai atlyginti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.240 straipsniu nustatyta, kad be teisinio pagrindo įgijęs turto asmuo privalo gražinti ar atlyginti visas pajamas, kurias jis gavo ar turėjo gauti iš šio turto nuo to laiko, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie turto įgijimo nepagrįstumą. Už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos penkių procentų metinės palūkanos. Šios palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 26 d. nutartimi, kuria ieškovui P. J. iš Lietuvos valstybės buvo priteista 590 056,05 Lt daiktinių įrodymų vertės, iš esmės buvo nustatyta, kad valstybė, sulaikiusi ieškovo gabentą krovinį - 8 252 vienetus audinių kailiukų bei juos realizavusi, už realizavimą gautus pinigus faktiškai įgijo ir valdė be teisinio pagrindo. Tokią išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šioje byloje ieškovo P. J. pareikštą ieškinį dėl atsiskaitymo už be pagrindo įgytą pinigų sumą. Dėl šios išvados ginčo nėra.

Esminė aplinkybė, kuri turi būti nustatyta šioje byloje ir dėl kurios iš esmės ir kilo ginčas, yra klausimas, nuo kurio momento atsakovas sužinojo ar privalėjo sužinoti, kad pinigų sumą jis įgijo ir valdė neteisėtai. Šios aplinkybės nustatymas yra tiesiogiai susijęs su CK 6.240 straipsnio pirmojoje dalyje numatyta atsakovo, kaip be pagrindo įgijusio pinigų sumą skolininko, pareigos mokėti ieškovui palūkanas už be pagrindo įgytą pinigų sumą nustatymu, taigi ir su pareikštojo šioje byloje materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumu.

Reikšdamas ieškinį šioje byloje, ieškovas nurodė, kad 1997 m. sausio 30 d. jo atžvilgiu priėmus išteisinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje institucijoms, atstovavusioms valstybei, tapo žinoma, kad valstybė iš jo paimtas (sulaikytas) prekes įgijo ir valdo neteisėtai, todėl turi būti skaičiuojamos palūkanos. Tačiau su tokia ieškovo pozicija negalima sutikti. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gegužės 26 d. nutartimi, be kita ko, konstatavo, kad ieškovą išteisinusiu nuosprendžiu yra nustatyta, jog jis pateikė gabenamų prekių deklaraciją su neteisingais duomenimis apie prekės pavadinimą, kiekį ir vertę, siekdamas sumažinti mokesčius ir tai buvo pakankamas pagrindas valstybės institucijoms pradėti tyrimą ir paimti daiktinius įrodymus, o santykiuose dėl jų vertės išreikalavimo valstybę pripažinti sąžiningu įgijėju ir pripažinti jai teisę į būtinųjų išlaidų atlyginimą. Šios įsiteisėjusiu teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, nustatytos aplinkybės (prejudiciniai faktai) iš naujo neturi būti įrodinėjamos (CPK 182 str. 2 p.). Taigi minėtu procesiniu teismo sprendimu iš esmės yra nustatyta, kad prekes, paimtas iš ieškovo, valstybė įgijo ir užvaldė sąžiningai, t.y. įsigydama nežinojo ir neturėjo žinoti apie nepagrįstą prekių įsigijimą. Todėl įstatymų nustatyta tvarka realizuodama paimtas prekes – neišdirbtus žvėrelių kailiukus – kaip greitai gendančias prekes, taip siekdama išvengti žalos, pinigus už realizuotas prekes valstybė taip pat įgijo sąžiningai, t.y. nežinodama ir neturėdama žinoti apie nepagrįstą jų įsigijimą. Priėmus išteisinamąjį nuosprendį ieškovo atžvilgiu, t.y. jį išteisinus dėl to, kad jo veiksmuose nebuvo nustatyta nusikaltimo, kurio padarymu ieškovas buvo kaltinamas, sudėtis, kilo ginčas dėl ieškovo teisės į iš jo paimtų prekių vertės atlyginimą, kuris buvo nagrinėjamas ieškininės teisenos tvarka. Kadangi prekes, o po to ir pinigus, gautus jas realizavus, valstybė įgijo sąžiningai, tai neišsprendus šio ginčo ir teismui nekonstatavus, kad prekės, o po to ir pinigai buvo įgyti be teisėto pagrindo, nėra pagrindo konstatuoti, kad valstybė, kaip skolininkas, privalėjo žinoti apie tokį nepagrįstą įsigijimą anksčiau, negu toks ginčas buvo išspręstas. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, bylos nagrinėjimo eigoje buvo kilęs ginčas dėl to, kam iš tiesų priklausė paimtos prekės. Tai reiškia, kad ir nustačius, jog prekės bei pinigai buvo įgyti be teisėto pagrindo, turėjo būti nustatyta ir aplinkybė, ar ieškovas prekes valdė teisėtu pagrindu, kas yra teisėtas prekių savininkas ar valdytojas, o tai yra susiję su ieškovo teisės į prekių vertės atlyginimą nustatymu. Tokį ginčą iš dalies apsprendė ir paties ieškovo veiksmai, gabenant prekes: gabenamų prekių deklaracijos pateikimas su neteisingais duomenimis apie prekes. Todėl vien išteisinamojo nuosprendžio priėmimo ir paskelbimo faktas šiuo atveju nėra tinkamas ir pakankamas pagrindas išvadai apie tai, kad valstybė nuo šio momento tapo nesąžininga prekių, o tuo pačiu ir pinigų, gautų jas realizavus, įgijėja, t.y. nuo nuosprendžio paskelbimo momento sužinojo ar privalėjo sužinoti apie tai, kad prekės iš ieškovo paimtos be teisėto pagrindo. Tik išsprendus civilinį teisinį ginčą dėl ieškovo teisės į paimtų prekių vertės atlyginimą, valstybei, kuriai šioje byloje atstovauja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tapo žinoma, kad prekės yra įgytos be teisėto pagrindo ir atsirado pareiga atlyginti priteistą šio turto vertę pinigais. Todėl pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad tik nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 26 d. nutarties paskelbimo momento atsakovui tapo žinoma apie nepagrįstą pinigų gavimą ir nuo šios datos skaičiuotinos palūkanos už be pagrindo įgytą pinigų sumą.

Negalima sutikti su ieškovo apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino Civilinio kodekso 4.26 antrosios dalies ir 6.240 straipsnio pirmosios dalies nuostatas. Civilinio kodekso 4.26 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtinta sąžiningumo prezumpcija turi būti taikoma vienodai visoms civilinių teisinių santykių šalims. Kaip jau minėta, įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad valstybė prekes iš atsakovo įgijo sąžiningai, t.y. dėl ieškovo veiksmų buvo pakankamas pagrindas valstybės institucijoms pradėti tyrimą ir paimti jo gabentas prekes kaip daiktinius įrodymus. Priėmus išteisinamąjį nuosprendį ir kilus ginčui dėl prekių vertės atlyginimo, valstybė netapo nesąžininga įgijėja tol, kol teismo procesiniu sprendimu nebuvo nustatyta, kad prekes ji užvaldė be teisėto pagrindo ir privalo atlyginti jų vertę ieškovui. Skolininko, įgijusio turtą, tarp jų ir pinigų sumą, be teisinio pagrindo, sąžiningumas yra tiesiogiai siejamas su jo pareiga atsiskaityti: asmuo privalo grąžinti ar atlyginti visas pajamas, kurias jis gavo ar turėjo gauti iš be pagrindo įgyto turto ar mokėti palūkanas už be pagrindo įgytą pinigų sumą tik nuo to momento, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie nepagrįstą turto ir/ar pinigų gavimą (CPK 6.240 str. 1 d.). Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino Civilinio kodekso normas, reglamentuojančias turto valdymo atsiradimo sąžiningumą bei jo įtaką, atsiskaitant už be teisinio pagrindo įgytą turtą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 26 d. nutartimi nustačius, kad pinigų sumą valstybė ieškovo sąskaita įgijo be teisinio pagrindo, ir nuo šio momento atsiradus pareigai minėtą pinigų sumą grąžinti, atsakovui tapo žinoma apie nepagrįstą pinigų gavimą. Taigi pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, taip pat už jį atsiskaityti atsakovui atsirado galiojant 2000 m. Civilinio kodekso 6.240 straipsnio pirmosios dalies nuostatoms, kurios ir nustatė pareigą mokėti palūkanas už be pagrindo įgytą pinigų sumą, todėl teismas šią teisės normą taikė pagrįstai. Su ieškiniu dėl palūkanų priteisimo ieškovas kreipėsi 2006 m. rugpjūčio 23 d. Todėl ieškinio senaties terminas reikalauti palūkanų iki kreipimosi į teismą su tokiu reikalavimu nesibaigė. Tuo tarpu atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytas teiginys, kad ieškovui teisė į ieškinį atsirado 1997 m. sausio 30 d. ir net pagal naująjį CK jis yra praleidęs ieškinio senaties terminą, nėra pagrįstas ir prieštarauja paties atsakovo pozicijai, kuria jis teigia, kad teisė reikalauti palūkanų ieškovui iš viso neatsirado, nes valstybė yra sąžiningas įgijėjas. Jeigu ir sutiktume su pozicija, kad teisė reikalauti palūkanų ieškovui atsirado nuo išteisinamojo nuosprendžio paskelbimo, tai jos turėtų būti skaičiuojamos iki to momento, kada buvo grąžinta be pagrindo įgyta pinigų suma, tačiau neviršijant ieškinio senaties termino ribų, šiuo atveju penkerių metų laikotarpio (CK 1.125 str. 9 d.).

Civilinėje byloje dėl be pagrindo įgyto turto vertės priteisimo nebuvo sprendžiamas klausimas dėl atsiskaitymų už be pagrindo įgytą turtą ar pinigų sumą. Todėl minėtoje byloje ir negalėjo būti nurodyta, kad, įsiteisėjus nutarčiai, valstybė pripažįstama nesąžiningu pinigų įgijėju. Kaip jau minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 26 d. nutartimi kaip tik ir buvo nustatyta, kad valstybė, sulaikiusi ieškovo gabentą krovinį - 8 252 vienetus audinių kailiukų bei juos realizavusi, už realizavimą gautus pinigus faktiškai įgijo ir valdė be teisinio pagrindo. Būtent šia nutartimi valstybė įpareigota grąžinti be pagrindo įgyto turto vertę ir valstybei tapo žinoma, kad ši vertė įgyta be pagrindo. Todėl negalima sutikti su atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, kad ieškovui pinigai grąžinti dėl to, kad jis pripažintas teisėtu valdytoju, o ne dėl to, kad valstybė pinigus gavo neteisėtai. Palūkanas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 26 d. nutarties paskelbimo pirmosios instancijos teismas skaičiavo vadovaudamasis CK 6.240 straipsnio pirmosios dalies nuostata ir tai matyti iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies konteksto. Tačiau negalima sutikti ir su ieškovo teiginiu, kad palūkanos turėtų būti skaičiuojamos nuo 882 173 Lt sumos. Kaip jau minėta, pagal CK 6.240 straipsnio pirmosios dalies nuostatą palūkanos skaičiuojamos už be pagrindo įgytą pinigų sumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 26 d. nutartimi nustatyta, kad valstybė, realizuodama prekes, turėjo būtinų realizacijos išlaidų, o nuo realizuotų prekių buvo sumokėtas PVM, kuris negali būti laikomas praturtėjimo dalimi. Taigi valstybės nepagrįstai įgyta pinigų suma yra būtent teismo priteista ieškovui suma - 590 056,05 Lt, o ne ieškovo nurodyta kailiukų vertė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuo priteistos sumos ir skaičiavo palūkanas.

Šioje byloje pareikštas ieškinys ne dėl žalos atlyginimo, o dėl atsiskaitymo grąžinant be teisinio pagrindo įgytą turtą CK 6.240 straipsnio pirmosios dalis pagrindu. Todėl negalima sutikti su atsakovo teiginiu, kad teismas turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymu.

Pagal CPK 310 straipsnio nuostatą apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas reikalavo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 220 543,25 Lt palūkanų. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimą pakeisti, priteistą sumą padidinti iki 406 145, 85 Lt. Taigi ieškovas apeliaciniu skundu iš esmės padidina savo ieškiniu pareikštą reikalavimą, t.y. kelia reikalavimą, kuris nebuvo pareikštas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tuo pažeisdamas CPK 310 straipsnio nuostatą, ir toks ieškovo reikalavimas negali būti nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme.

Aukščiau išdėstytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė proceso ir materialinės teisės normas ir bylą iš esmės išsprendė teisingai. Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, taip pat ir CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.