- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-02-07
- Bylos Nr.
- 1A-66-366-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-45-1-00199-2011-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius (pirm.), Pranas Šimkus, Tomas Zdanavičius
- Nuteistasis
- G. I.
- Advokatai
- Antanas Cemnolonskas
Pranešėjas Sigitas Bagdonavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-66-366/2012
Teisėja Gražina Kazilionienė Teisminio proceso Nr. 1-45-1-00199-2011-4
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
2012 m. vasario 7 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Prano Šimkaus ir Tomo Zdanavičiaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. I. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-11-17 nuosprendžio, kuriuo G. I. pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir jam paskirtas laisvės apribojimas 8 mėnesiams, bei pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir jam paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams; vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., 65 str., šios bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir G. I. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams; vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., 71 str., bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms bei paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL dydžio (1300 Lt) įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią sumokėti per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Šiuo teismo nuosprendžiu iš G. I. priteista 1114,02 Lt Valstybinei ligonių kasai ir 27,50 Lt proceso išlaidų valstybei.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
G. I. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. kovo 2 d. apie 14.00 val., viešoje vietoje, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, ir dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent: daugiabučio namo kieme, adresu (duomenys neskelbtini), T. B. dėl chuliganiškų paskatų vieną kartą su alkūne trenkė į pakaušį ir vieną kartą su kumščiu trenkė į nosį, dėl ko T. B. buvo padaryta muštinė žaizda nosyje, nosies kaulų lūžis, poodinės kraujosruvos dešinės akies apatiniame voke, kairės akies vokuose bei nustatytas nesunkus jo sveikatos sutrikdymas.
Šalies argumentai
Nuteistasis G. I. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-11-17 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – BK 28 str. pagrindu išteisinti jį iš kaltinimų pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p., konstatavus, kad jis veikė esant būtinajai ginčiai, Valstybinės ligonių kasos ieškinį 1114,02 Lt sumai atmesti, nuosprendžio dalį, kuria priteista iš jo 27,50 Lt proceso išlaidų valstybei – panaikinti. Teigia, kad minėtas nuosprendis nepagrįstas dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms. Mano, jog teismas pažeidė BPK 20 str. reikalavimus, o byloje esančių įrodymų viseto nepakanka paneigti nekaltumo prezumpcijos ir įrodyti, kad jis įvykdė inkriminuotas BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p. numatytas veikas. Apeliantas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, kad teismas tik aprioriškai konstatavo jo kaltę, tačiau ši išvada grįsta tik teismo prielaidomis ir faktinėmis aplinkybėmis neparemtu subjektyviu vertinimu, be to, visiškai nemotyvuotai atmetant jo ir jo žmonos parodymus, neatlikus visų bylos duomenų sisteminės teisinės analizės. Nuteistojo teigimu, teismas, kaip įrodinėjimo pareigos subjektas, nesilaikė savo pareigų ir įstatyminių reikalavimų, todėl priimtas nuosprendis turi būti pripažintas iš esmės pažeidžiančiu baudžiamojo proceso įstatymą. Nurodo, kad jis į kiemą išėjo ne sudrausminti jaunuolius dėl rūkymo, o dėl to, kad matė, kaip vienas iš jaunuolių priėjęs prie jo automobilio, stovėjusio kieme, žiūrėjo per stiklą į vidų, kur buvo palikti asmeniniai daiktai. Tą patvirtino ir jo sutuoktinė S. I.. Byloje yra duomenys apie tai, kad jau keletą metų jo automobiliai, stovintys kieme yra apvagiami ar apgadinami, nors šie duomenys teismo nesudomino ir jie nuosprendyje neaptarti. Manydamas, kad bus bandoma įsibrauti į jo automobilį, jis su puodeliu kavos rankoje išbėgo į laiptinę ir leisdamasis laiptais pamatė, kad kažkas stovi atsirėmęs į lauko duris. Apeliantas nurodė pamanęs, jog tokiu būdu trukdoma išeiti į lauką. Nuteistasis pažymi, kad neturėjo jokios tyčios pažeisti viešąją tvarką, pademonstruoti savo pranašumą, pažeminti kitus asmenis, neturėjo tikslo sumušti ir sužaloti asmenų, kurie, jo įsitikinimu, siekė apvogti jo automobilį, jo vienintelis tikslas buvo apsaugoti savo turtą. Teigia, kad nebuvo nustatyta, jog jis būtų vartojęs necenzūrinius žodžius, kas paprastai būdinga viešosios tvarkos pažeidimo bylose. Tai taip pat paneigia, jog jo tikslas buvo pažeisti viešąją tvarką. Nuteistojo teigimu, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jis siekė pažeisti viešąją tvarką ir dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužaloti T. B.. Apeliantas neneigia, kad jaunuolį galėjo užgauti, bandydamas jį sulaikyti, tačiau tyčia jo sužaloti nenorėjo. Pažymi, jog jo parodymai apie suvokimą, kad gyvenamojo namo kiemas yra viešoji vieta nereiškia, kad jis pripažino, jog siekė pažeisti viešąją tvarką ir tyčia be jokios priežasties smurtavo prieš nukentėjusįjį. Apeliantas skunde teigia, kad teismas neišdėstė jokių motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė jo ir liudytojos S. I. parodymus, tik trafaretiškai nurodė, jog jis bando išvengti baudžiamosios atsakomybės, o jo žmona bando jam padėti to išvengti. Nuteistojo teigimu, tokie „motyvai“ negali būti pakankami, nes jis tik nurodė įvykio aplinkybes taip, kaip jis matė ir kaip suvokė įvykio situaciją. Mano, kad taip teismas pažeidė BPK 305 str. 1 d. nuostatas. Pažymi, kad S. I. buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 str. ir jeigu teismas manė, kad ji davė melagingus parodymus, galėjo apie tai informuoti prokurorą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tačiau to nepadarė, kas rodo, jog teismas buvo įsitikinęs šios liudytojos parodymų teisingumu. Apeliantas pažymi, kad nei nukentėjusiojo, nei liudytojo E. B. nepažinojo, jokių pykčių prieš juos neturėjo, todėl jokio tikslo neturėjo juos sumušti ir sužaloti. Nors, pasak teismo medicinos specialistės, T. B. suduoti du smūgiai į veidą, tačiau teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje visgi nurodo, jog T. B. į veidą suduotas vienas smūgis. Tai rodo, jog teismas kritiškai vertino teismo medicinos specialistės išvadą ir jos duotus paaiškinimus. Kita vertus, neginčijant teismo nustatytos aplinkybės, kad sužalojimus veide jis padarė vienu smūgiu, tai tik patvirtina jo versiją, kad smūgio į veidą T. B. jis tyčia nesudavė, o norėdamas sulaikyti dėl neatsargumo sužalojo. Apelianto manymu, kadangi teisme buvo keliamas klausimas dėl jo veikimo įgyvendinant savo teisę į būtinąją gintį, teismas privalėjo išdėstyti motyvus dėl veikos kvalifikavimo, tačiau esmingai pažeisdamas BPK 305 str. 1 d. 3 p. to nepadarė. Nuteistasis mano turėjęs BK 28 str 1 d. numatytą teisę į būtinąją gintį, nes susidariusi situacija, kai prieš tai kelis kartus buvo įsibrauta į jo automobilį, prie automobilio stovintis jaunuolis bando atidaryti dureles, kitas jaunuolis laiko užrėmes laiptinės duris, leido jam pagrįstai manyti, jog kėsinamasi į jo turtą. Teigia, kad jo veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Nurodo vėliau supratęs, kad jis galėjo suklysti, neteisingai įvertinti situaciją, todėl savo noru atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą ir šis jam pretenzijų neturi. Todėl teismo išvada, kad jis savo veiksmais pažeidė viešąją tvarką ir dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą yra niekuo nepagrįsta ir nemotyvuota. Apeliantas pažymi, kad jis nėra teistas ar baustas už viešosios tvarkos pažeidimus, teismas to nuosprendyje nepamini, o cituoja duomenis iš nukentėjusiojo ir liudytojo E. B. charakteristikų, nors tokie duomenys nei įrodo jo kaltę pažeidus viešąją tvarką, nei aktualūs situacijos teisiniam vertinimui.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo G. I. veiką pagal LR BK 138 str. 2 d. 8 p., tačiau nepakankamai motyvavo šį savo sprendimą, o veikos kvalifikavimo pagal LR BK 284 str. 1 d. visai nemotyvavo ir todėl šioje dalyje priėmė nepagrįstą sprendimą.
Apeliantas G. I. ginčija savo kaltę dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir viešosios tvarkos pažeidimo. Pagrindiniai jo motyvai yra, kad jis neturėjo jokio tikslo pažeisti viešąją tvarką ir sužaloti nukentėjusįjį. G. I. tvirtina, kad į lauką jis išėjo tik todėl, kad pro langą pamatė, jog kažkoks vaikinas bando atidaryti jo automobilio dureles. Kadangi iki to įvykio jo automobiliai jau ne kartą buvo apvogti, todėl jis išbėgo į lauką siekdamas apginti savo turtą. Tvirtina, kad T. B. galėjo suduoti netyčia, kai bandė jį sulaikyti. Mano, jog jo veika turėtų būti vertinama kaip būtinoji gintis.
G. I. veiką vertinti kaip būtinąją gintį nėra pagrindo dėl sekančių aplinkybių:
Nuteistasis G. I. teigia, jog į lauką jis išėjo pamatęs, jog nepažįstamas vaikinas vaikšto prie jo automobilio ir net bando atidaryti jo dureles. Iš bylos medžiagos ir paties G. I. parodymų matyti, kad kalba eina apie E. B.. Tačiau išėjęs į lauką jis smurtą pavartojo ne šio jaunuolio atžvilgiu, o T. B. atžvilgiu, t. y. asmens, kuris net pagal paties G. I. parodymus – nebuvo prie automobilio. Nepagrįstas nuteistojo teiginys, kad T. B. jis sužalojo netyčia, bandydamas jį sulaikyti. Visu pirma, nėra jokių duomenų (to neteigia net ir pats nuteistasis), kad T. B. būtų grasinęs nuteistajam smurtu ar bandęs pasišalinti iš įvykio vietos. Be to, nuteistojo pateiktą įvykių versiją paneigia paties G. I. elgesys. Nors jis teigia, kad T. B. sužalojo bandydamas jį sulaikyti, tačiau jo veiksmai neduoda pagrindo manyti, kad jis turėjo tikslą sulaikyti tą jaunuolį. Kaip matyti iš įvykių eigos, po to, kai buvo suduoti smūgiai T. B., G. I. paliko jį ir parėjo namo. Taigi jis net nebandė sulaikyti nukentėjusįjį, nebandė kviesti policiją ar imtis kitokių veiksmų. Tik pamatęs, kad jaunuoliai niekur neina iš kiemo, o T. B. iš nosies bėga kraujas, G. I. vėl išėjo į kiemą. Aptarti įrodymai visiškai paneigia nuteistojo iškeltas versijas dėl būtinosios ginties ir netyčinio T. B. sužalojimo. Todėl šios nuteistojo versijos vertinamos kaip pasirinktas gynybos būdas, siekiant išvengti atsakomybės.
Atmetus nuteistojo aiškinimus dėl įvykio aplinkybių, nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo T. B. bei liudytojo E. B. parodymais, kad išėjęs į lauką G. I. pareiškė pretenzijas dėl rūkymo ir iš karto sudavė smūgius T. B., t.y. būtent tam asmeniui, kuris tuo metu ir rūkė. Galima sutikti, kad T. B. elgesys, kai parūkyti eina prie svetimo namo laiptinės, prasilenkia su etikos ir moralės normomis ir tuo galėjo papiktinti to namo gyventojus, tačiau teisės požiūriu jo veiksmai nėra draudžiami ir todėl smurto panaudojimas jo atžvilgiu negali būti pateisinamas. Toje vietoje teisės aktais nėra uždrausta rūkyti. Įvykio metu T. B. jau buvo pilnametis. Tai reiškia, kad G. I. panaudojo smurtą ir nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą pasinaudodamas menkaverte dingstimi (tuo, kad T. B. rūkė prie laiptinės). Tokios smurto panaudojimo paskatos vertinamos kaip chuliganiškos. Todėl G. I. veika pagrįstai kvalifikuota pagal LR BK 138 str. 2 d. 8 p. Įstatymas už šiame straipsnyje numatytą nusikaltimą numato tik laisvės atėmimo bausmę iki penkerių metų. Įvertinus nuteistojo asmenybę bei visas bausmės skyrimui svarbias aplinkybes G. I. pagrįstai už šią veiką paskirta bausmė, mažesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.
Skundžiamu teismo nuosprendžiu G. I. nuteistas ir pagal LR BK 284 str. 1 d. Kaip matyti iš visos bylos medžiagos, G. I. įvykio metu tik sudavė smūgius T. B.. Nėra jokių duomenų, kad jis būtų atlikęs dar kažkokius veiksmus, kuriais iki smūgių sudavimo ar po to būtų demonstruojama nepagarba aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Tais atvejais, kai viešoji tvarka sutrikdoma vien tuo, kad viešoje vietoje dėl chuliganiškų paskatų nužudoma, padaromas sunkus ar nesunkus sveikatos sutrikdymas – tokia veika atitinkamai kvalifikuojama tik pagal BK 129 str. 2 d. 8 p., 135 str. 2 d. 8 p. ar 138 str. 2 d. 8 p. Todėl šiuo atveju G. I. veiką pakanka kvalifikuoti pagal LR BK 138 str. 2 d. 8 p. ir nebereikia papildomai kvalifikuoti pagal LR BK 284 str. 1 d. Tuo pagrindu G. I. iš kaltinimo pagal LR BK 284 str. 1 d. išteisintinas.
Kadangi išnagrinėjus apeliacinį skundą G. I., nors ir panaikinus dalį nuosprendžio, lieka nuteistuoju, pagrindo tenkinti jo apeliacinio skundo reikalavimą atmesti Valstybinės ligonių kasos ieškinį bei panaikinti nuosprendžio dalį dėl proceso išlaidų valstybei priteisimo, nėra. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, minėto ieškinio ir proceso išlaidų atlyginimo klausimas skundžiamu teismo nuosprendžiu išspręstas teisingai, neperžengiant civilinio ieškinio ribų, nepažeidžiant procesinių teisės normų, iš nuteistojo priteisiant žalos atlyginimą vadovautasi tai reglamentuojančiais teisės aktais, teismų praktika, kokių tai pažeidimų priteisiant žalą ir nustatant jos dydžius nenustatyta, todėl keisti teismo sprendimą šioje dalyje nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,
NUSPRENDŽIA:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-11-17 nuosprendžio dalį, kuria G. I. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d., panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:
G. I. iš kaltinimo pagal BK 284 str. 1 d. išteisinti, nepadarius jam šios nusikalstamos veikos.
Panaikinti skundžiamu nuosprendžiu G. I. taikytą bausmių subendrinimą pagal BK 63 str. 1, 2 d. ir 5 d. 1 p. bei bausmių keitimą pagal BK 65 str.
Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.