- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-01-29
- Bylos Nr.
- 2A-17-40/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Liudvika Tupienė (pirm.), Regina Agota Gutauskienė, Egidijus Mockevičius
- Ieškovas
- V. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai, Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Liudvikos Tupienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1732-542/2007 pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai, Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas V. P. su ieškiniu kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės 1094,35 Lt turtinę žala, 10000 Lt neturtinę žalą bei 500 Lt bylinėjimosi išlaidų. Ieškinyje nurodė, kad jis 2004-05-25 11 val. buvo sulaikytas dviem parom ir patalpintas į areštinę, įtariant, kad jis padarė nusikaltimą ir motyvuojant, kad trukdys tyrimui. Pasibaigus sulaikymo laikui, 2004 m. gegužės 27 d. 11 val., jis buvo iš areštinės pristatytas į policijos komisariatą, kur buvo laikomas iki 18 val. Teigė, kad buvo sulaikytas nepagrįstai, nebuvo jokių duomenų, kad jis trukdys tyrimui. Nurodė, jog pasibaigus sulaikymo laikui tyrėjas toliau varžė ieškovo teises, nes jis buvo laikomas komisariate iki vakaro. Mažeikių rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, 2005-03-08 ieškovo atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Ieškovas teigė, kad buvo sulaikytas neteisėtai, jį sulaikant policijos pareigūnai pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 str. 1 d. c punktą ir 6 str., nes dviem parom jis buvo sulaikytas nepagrįstai, neteisėtai apkaltintas nusikaltimo padarymu, pažeista jo teisė į greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Teigė, kad dėl nepagrįsto kaltinimo nusikaltimų padarymu, sulaikymo ir patalpinimo į areštinę patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų, ko pasekoje pablogėjo ieškovo sveikata. Nurodė, jog nuo 2005-08-04 iki 2005-08-09 gydėsi ligoninėje dėl išeminės širdies ligos, dėl šios ligos ieškovas prarado 60 procentų darbingumo. Todėl ieškovas prašė atlyginti jam padarytą turtinę žalą, kuria sudaro išlaidos advokatui baudžiamojoje byloje 1000 Lt, negautas darbo užmokestis už dvi darbo dienas, jam esant sulaikytam, 94,35 Lt, ir 10000 Lt neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovė LR Teisingumo ministerija, atstovaujanti Lietuvos valstybę, atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad pareigūnai, atlikę tyrimą baudžiamojoje byloje laikėsi proceso įstatymo, jokių pažeidimų nebuvo padaryta, jokie pareigūnų veiksmai nėra pripažinti neteisėtais nustatyta tvarka - todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovo ieškinio.
Atsakovas LR Generalinė prokuratūra atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių procesinių dokumentų, kuriais būtų konstatuotas neprotingai ilgas bylos nagrinėjimo laikas ar pažeista nekaltumo prezumpcija. Visi pareigūnų veiksmai atlikti laikantis numatytos LR BPK procedūros, atliekant šiuos veiksmus jokių pažeidimų nenustatyta. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog priimtas išteisinamasis nuosprendis, nereiškia iki tol buvusių baudžiamųjų procesinių sprendimų neteisėtumo, jeigu jie buvo priimti laikantis procesinių normų. Be to, nėra priimtas joks įsiteisėjęs ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo sprendimas, kuriuo būtų nustatyti neteisėti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ar teismo veiksmai. Todėl, atsakovo manymu, nėra jokio pagrindo ieškovo ieškiniui patenkinti.
Atsakovas Policijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad baudžiamojoje byloje, kurioje ieškovas buvo įtariamas nusikaltimo padarymu, nebuvo nustatyti jokie pareigūnų neteisėti veiksmai, sulaikymas truko dvi paras, o vėliau atliktos įtariamojo apklausos negali būti traktuojamos kaip sulaikymo pratęsimas. Be to, sulaikant asmenį jo kaltės klausimas dėl nusikaltimo padarymo nesprendžiamas, sulaikymo pagrindai yra visiškai kiti. Pažymėjo, jog atliekant tyrimą baudžiamojoje byloje ieškovas neskundė jokių pareigūnų veiksmų, nors tokią teisę jam numatė BPK. Nurodė, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas baudžiamojoje byloje, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nenustatė jokių pažeidimų, kuriais remiantis galima būtų teigti, kad priimtas sprendimas dėl ieškovo laikino sulaikymo buvo neteisėtas ir nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2007 m. spalio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes konstatavo, kad ieškovas neįrodė esminio ginčo dalyko – pareigūnų neteisėtų veiksmų, kurių pagrindu būtų galima svarstyti kitus klausimus, susijusius su žalos atlyginimu, t.y. priežastinį ryšį ir pačios žalos dydį. Konstatavo, kad pareigūnų veiksmai, atliekant tyrimą atitiko baudžiamojo proceso įstatymo normas, nei tyrimo metu, nei vėliau nebuvo nustatyta, jog pareigūnai atliko kokius nors neteisėtus veiksmus ieškovo atžvilgiu. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovo išteisinimas, kaip faktas, savaime nesuponuoja, jog visas ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas neteisėtai, tame tarpe ir ieškovo sulaikymas buvo neteisėtas. Pažymėjo, kad iš prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 40-2-072-2005 matyti, kad ieškovas kreipėsi dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų ištyrimo jau po to, kai buvo išteisintas, tačiau, atlikus atskirą tyrimą, taip pat nebuvo nustatyta jokių neteisėtų pareigūnų veiksmų, ikiteisminio tyrimo teisėjo 2006-06-12 nutartimi buvo atmestas ieškovo skundas dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo policijos pareigūnų atžvilgiu. Todėl teismas, konstatavęs, jog nenustačius neteisėtų veiksmų, yra pakankamas pagrindas atmesti ieškinį, ieškovo nurodyto žalos dydžio neanalizavo. Atsižvelgęs į tai, kad įstatyme įtvirtinta pareiga valstybei visiškai atlyginti žalą, padarytą neteisėtais pareigūnų veiksmais, o regreso teisė atsiranda tik esant pareigūnų tyčiniams veiksmams, teismas pripažino, jog Generalinė prokuratūra ir Policijos departamentas byloje atsakovais patraukti nesant įstatyminio pagrindo, jų atžvilgiu ieškinyje nebuvo suformuluota jokių savarankiškų reikalavimų. Todėl teismas atsakovų Generalinės prokuratūros ir Policijos departamento atžvilgiu ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas V. P. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Skiriant procesinę prievartos priemonę, laikinąjį sulaikymą, ieškovo atžvilgiu buvo pažeista LR BPK 11 str. 1 d., be to sulaikymas buvo neteisėtas, kadangi nėra duomenų, jog ieškovas būtų bandęs paveikti kitus asmenis, o tik nemotyvuotai nurodyta, kad ieškovas trukdys procesui. Be to, buvo pažeista LR BPK 44 str. 1 d., nes pasibaigus laikino sulaikymo terminui, ieškovas turėjo būti išleistas iš areštinės, o ne vežamas į policijos komisariatą. Apelianto manymu, tyrėjas A. B. baudžiamojoje byloje NR. 40-2-072-05 ir apklausiamas teismo posėdžio metu nurodė skirtingas, ieškovo vežimo iš areštinės į policijos komisariatą, aplinkybes. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-072-05 buvo atliktas paviršutiniškai, neobjektyviai, šališkai, nepašalinti esminiai prieštaravimai liudytojų parodymuose, ko pasekoje tinkamai neužfiksuoti policijos pareigūnų neteisėti veiksmai. Sprendime nenurodyti argumentai, dėl kurių atmesti ieškovo pateikti įrodymai dėl policijos pareigūnų padarytų teisės normų pažeidimų, kaip to reikalauja LR CPK 270 str. 4 d. 3 p. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą vertino ne visus byloje esančius įrodymus dėl policijos pareigūnų padarytų pažeidimų bei laikinojo sulaikymo pagrįstumo ir motyvacijos, o tai sąlygojo LR CPK 330 str. numatytą materialinės teisės normų pažeidimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Policijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje neįrodytas esminis ginčo dalykas – pareigūnų neteisėti veiksmai, todėl nėra pagrindo patenkinti ieškovo V. P. apeliacinį skundą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas LR Generalinė prokuratūra prašo apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:
Apeliantas nepateikė jokių naujų įrodymų, kad jo laikinas sulaikymas buvo neteisėtas. Tai, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-072-05 buvo atliktas nepažeidžiant LR BPK ir BK normų, yra nustatyta įsiteisėjusia ikiteisminio tyrimo teisėjo 2006-06-12 nutartimi.Skundžiamas teismo sprendimas yra surašytas laikantis LR CPK 270 str. reikalavimų, paremtas teismo posėdžio metu apklaustų proceso šalių ir liudytojų parodymais, prie civilinės bylos prijungtų ir posėdžio metu ištirtų dviejų baudžiamųjų bylų medžiaga, todėl jis tinkamai argumentuotas ir jame nurodyta, kodėl atmesti ieškovo argumentai.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliacinio skundo ribas, neanalizuodamas tų sprendimo dalių, kurios nėra skundžiamos. Teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tiriant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Teismas negali savo iniciatyva išplėsti skundo argumentų ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas savo reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą grindžia neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais, pasireiškusiais tuo, kad ieškovas, jo manymu, buvo neteisėtai sulaikytas ir jam buvo pareikštas nepagrįstas kaltinimas nusikaltimo padarymu, jo atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla, todėl dėl šių veiksmų pablogėjo ieškovo sveikata, be to, sulaikymas sukėlė ieškovui ir jo šeimos nariams daug dvasinių išgyvenimų. Ieškovas teigia, kad netekus darbingumo, jis buvo priverstas dirbti mažesniu darbo krūviu toje pačioje darbovietėje, dėl ko buvo sumažintas ir jo darbo užmokestis. Dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų patirtą neturtinę žalą ieškovas įvertino 10000 Lt. Turtinę žalą sudaro 94,35 Lt negauto vidutinio darbo užmokesčio dirbant UAB „Geležies laužas“ bei 1000 Lt advokato išlaidos baudžiamojoje byloje.
CK 6.272 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinio prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos - arešto paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Šios įstatymo normos esmė yra ta, kad žala atlyginama tuo atveju, jeigu ji padaryta neteisėtais paminėtų pareigūnų ir teismo veiksmais. Paminėto straipsnio 3 dalis numato, kad be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala. Pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 5 dalį asmuo, kuris yra sulaikymo, suėmimo ar kalinimo pažeidžiant šio straipsnio nuostatas auka, turi teisę į nuostolių atlyginimą. Taigi civilinė atsakomybė pagal nurodytas teisės normas atsiranda esant neteisėtiems veiksmams (procesiniams teisiniams aktams), žalai ir priežastiniam ryšiui.
Ieškovas savo ieškinio reikalavimus dėl neteisėto sulaikymo grindžia Konstitucijos 20 straipsnio ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkto pažeidimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad sulaikymas ir suėmimas gali būti pripažinti teisėti tik tuo atveju, jeigu jie buvo teisėti tiek nacionalinės teisės, tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkto požiūriu. Dėl to ieškovo sulaikymo teisėtumas tikrintinas įvertinant procesinius teisinius aktus ne tik pagal BPK normas, bet ir pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punktą, kuriame nustatyta, kad niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip įstatymo nustatyta tvarka, kai asmuo teisėtai sulaikomas ar suimamas, kad būtų pristatytas kompetentingam teismo pareigūnui, pagrįstai įtariant padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina užkirsti kelią padaryti nusikaltimą, arba manoma, kad jis gali pabėgti. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos Nr. 40-2-088-04 ieškovas buvo sulaikytas 48 valandoms kaip asmuo trukdantis procesui (baudž. byla Nr. 40-2-088-04, t. 2, b. l. 19 – 21). Teisėjų kolegija pažymi, kad skiriant kardomąją priemonę ar atliekant kitus procesinius veiksmus asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, įrodymai netiriami, o atsižvelgiama tik į tikėtinumą, kad įtariamasis vengs tardymo ir teismo, trukdys nustatyti tiesą, darys naujus nusikaltimus, trukdys procesui ir t. t. Šia nuostata reikalaujama teisėto kardomosios priemonės ir procesinės prievartos priemonės paskyrimo, o ne teisėto pripažinimo kaltu, todėl ieškovo argumentą, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ieškovo atžvilgiu, ieškovo kaltumo konstatavimo nebuvimas, kaip viso baudžiamojo proceso rezultatas, reiškia, jog tokio kaltumo nebuvo ir pirmiau nurodytų procesinių prievartos priemonių paskyrimo metu, dėl ko nebuvo pagrindo jų taikyti, apylinkės teismas pagrįstai atmetė. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą išvadą, kad ieškovas buvo sulaikytas bei kiti procesiniai veiksmai buvo atlikti pagal baudžiamajame procese įtvirtintas procedūras, tuo metu pagrįstai įtariant ieškovą padarius inkriminuojamą nusikaltimą, šie procesiniai veiksmai buvo grindžiami atitinkamų institucijų procesiniais sprendimais, kurie nėra panaikinti (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c papunktis, 5 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokio procesinio sprendimo, konstatuojančio ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros veiksmų neteisėtumą ir nepagrįstumą ieškovo atžvilgiu. Dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas pirmiau nurodytas aplinkybes, nurodo, jog nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovų veiksmų taikant ieškovo sulaikymą, o nesant veiksmų neteisėtumo, negalima patenkinti ieškovo reikalavimo dėl tokiais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai padarė išvadą, jog ieškovo V. P. sulaikymas ir suėmimas nacionalinės teisės požiūriu buvo teisėti, t.y. atitiko Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus. Ieškovas buvo sulaikytas ne daugiau 48 valandų, jo sulaikymo metu baudžiamosios bylos tyrimo eigoje surinkti duomenys pagrįstai leido jį įtarti padarius nusikaltimą. Ikiteisminio tyrimo pareigūnų atlikti procesiniai veiksmai buvo patikrinti atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-072-2005. Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokurorė Dalios Sagadinienės 2006-03-09 nutarimu ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje nutrauktas konstatavus, jog nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (baudž. byla Nr. 40-2-072-2005, b. l. 104 – 108). Šiaulių miesto apylinkės teismas 2006-06-12 nutartimi atmetė V. P. skundą panaikinti 2006-03-09 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-072-2005 (baudž. byla Nr. 40-2-072-2005, b. l. 125). Teismas konstatavo, kad bylos aplinkybės buvo ištirtos išsamiai, atlikti visi galimi procesiniai veiksmai tiesai byloje nustatyti. Be to, atliekant procesinius veiksmus tinkamai pritaikytos Baudžiamojo proceso kodekso ir Baudžiamojo kodekso normos. Dėl išdėstyto teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai neatliko neteisėtų veiksmų ieškovo atžvilgiu.
Ieškovas V. P. pareiškė ieškinį CK 6.272 str. 1 d. pagrindu. Todėl, siekdamas pagrįsti atsiradusią turtinę ir neturtinę žalą, jis privalėjo įrodyti buvus neteisėtiems ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ir teismo veiksmams, nes šios įstatymo normos esmė yra ta, kad žala atlyginama tik tuo atveju, jeigu ji padaryta neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ar teismo veiksmais. Apylinkės teismas nurodė, jog ieškovas ieškinio neįrodė ir dėl to ieškinio netenkino. Skundžiamajame sprendime apylinkės teismas išvardijo visus reikšmingus įrodymus ir nustatytas konkrečias faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias ieškinio nepagrįstumą, su kuo kolegija sutinka ir papildomai jų nekartoja. Taip pat apylinkės teismas pagrįstai nustatė ir skundžiamame sprendime nurodė, kad 2004-05-25 sulaikant ieškovą 48 valandoms (baudž. byla Nr. 40-2-088-04, t. 2, b. l. 19 - 21) kaip įtariamąjį padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 178 str. 1 d., sulaikymą reglamentuojančių Baudžiamojo proceso kodekso normų ikiteisminio tyrimo pareigūnai nepažeidė. Šią aplinkybę patvirtina tai, jog ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-072-05 dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 str. 1 d., dėl Šiaulių transporto policijos komisariato pareigūnų piktnaudžiavimo tarnyba, buvo nutrauktas nenustačius, jog tokia veika buvo padaryta.
Kadangi Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros 2006-03-09 bei 2006-04-25 nutarimais bei Šiaulių miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2006-06-12 nutartimi jau buvo įvertinti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai ieškovo atžvilgiu ir jų veiksmuose Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų nenustatyta, todėl juos revizuoti kitoje - civilinėje byloje, o ne baudžiamojo proceso numatyta tvarka iš principo yra negalima. Todėl atmestinas kaip nepagrįstas apelianto apeliacinio skundo motyvas dėl to, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-072-05 buvo atliktas paviršutiniškai, neobjektyviai, šališkai, nepašalinti esminiai prieštaravimai liudytojų parodymuose.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė argumentų, dėl kurių atmetė ieškovo pateiktus įrodymus. Pažymėtina, kad ieškovas ieškinyje nurodė, jog jį sulaikant buvo pažeistos Baudžiamojo proceso kodekso normos ir pateikė, jo manymu, tai patvirtinančius įrodymus. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismo išvados dėl nustatytų byloje faktinių aplinkybių turi būti pagrįstos byloje esančių įrodymų visuma. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs prie civilinės bylos prijungtas dvi baudžiamąsias bylas, pagrįstai pripažino, kad nebuvo nustatyta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai atliko kokius nors neteisėtus veiksmus ieškovo atžvilgiu. Tai konstatavęs apylinkės teismas atmetė ieškovo ieškinį kaip neįrodytą. Dėl išdėstyto atmestinas kaip nepagrįstas trečiasis ieškovo apeliacinio skundo motyvas, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė argumentų, dėl kurių atmetė ieškovo pateiktus įrodymus, ir tuo pažeidė CPK 270 str. 4 d. 3 p. nuostatas.
Minėtos aplinkybės leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą laikėsi CPK 185 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo įvertinti byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu ir nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Ieškovas neįrodė tų aplinkybių, kurios suteiktų teisinį pagrindą V. P. reikalauti turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėto sulaikymo, neteisėto kaltinimo įvykdžius nusikaltimą, atlyginimo.
Ieškovo apeliaciniame skunde pareikštas prašymas nuspręsti, ar liudytojo A. B. veiksmuose nėra veikos požymių, numatytų LR BK 235 str., nespręstinas, kadangi byla apeliacine tvarka nėra nagrinėjama iš esmės, o patikrinamas sprendimo teisėtumas.
Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes, todėl nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagal apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.
Atmetant apeliacinį skundą, iš ieškovo valstybei priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p.). Jos sudaro 7,08 Lt (b.l. 114).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmos dalies pirmu punktu,
nutaria:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo V. P. (a.k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini)) 7,08 Lt (septynis litus 8 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei.