Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Tomo Zdanavičiaus ir Prano Šimkaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo F. A. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio, kuriuo F. A. pripažintas kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. ir nubaustas vienerių metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.;

pagal BK 145 str. 1 d. ir nubaustas vienerių metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.;

pagal BK 146 str. 2 d. ir nubaustas šešiasdešimties parų areštu.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 65 str. 1 d. 2 p. „C“ p.p. bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir F. A. paskirta galutinė subendrinta devyniasdešimt parų arešto bausmė. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2012-03-22 iki 2012-03-23 ir suėmimo laikas nuo 2012-07-03 iki 2012-09-19. Remiantis BK 67 str. 3 d. ir 72¹ str., F. A. skirtas draudimas prisiartinti prie nukentėjusiosios.

Šiuo teismo nuosprendžiu iš F. A. priteistas 2000 Lt neturtinės žalos ir 14,61 Lt turtinės žalos atlyginimas nukentėjusiosios D. P. naudai bei 546,81 Lt proceso išlaidos valstybei.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

F. A. nuteistas už tai, kad 2012 m. kovo 17 d., apie 20.30 val., jam priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini) , ranka suimdamas D. P. už kairės rankos ir ją spausdamas, kumščiu suduodamas ne mažiau kaip du kartus D. P. į veidą ir rankomis sugriebdamas už kaklo, smaugė D. P., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2012 m. kovo 18 d., ryte, tiksliai nenustatytą valandą, jam priklausančiame bute, rankomis suimdamas D. P. už abiejų rankų ir jas spausdamas, įspirdamas D. P. į kojas, vieną kartą į pilvą ir ne mažiau kaip du kartus kumščiu suduodamas jai į nugarą, tęsdamas nusikalstamą veiką, laikotarpyje nuo 2012 m. kovo 19 d. iki 2012 m. kovo 22 d., 10.26 val., tiksliai nenustatytomis valandomis, jam priklausančiame bute, rankomis suduodamas D. P. į rankas ne mažiau kaip du kartus, kumščiu suduodamas jai į nugarą, į kairę krūtį bei įspirdamas į kojas, tuo padarydamas D. P. poodines kraujosruvas veide, kakle, abiejuose žastuose ir dilbiuose, kairėje krūtyje, pilvo sienoje, kairėje ir dešinėje juosmens srityse, abiejose šlaunyse, taip sukėlė nukentėjusiajai D. P. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą, t.y. padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 140 str. 1d.

Be to, jis 2012 m. kovo 17 d., apie 20.30 val., jam priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), rankomis sugriebdamas už kaklo ir smaugdamas D. P. bei šaukdamas, kad ją užmuš, grasino nužudyti D. P., esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, t.y. padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 145 str. 1d.

Be to, jis nuo 2012 m. kovo 18 d., ryto, tiksliai nenustatytos valandos, iki 2012 m. kovo 22 dienos 11.00 val., jam priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą prieš D. P. ir laikydamas ją nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas, t.y. užrakindamas D. P. bute, esančiame Rokiškyje, Panevėžio g. 4-8, ir neleisdamas jai išeiti iš buto, kol 2012 m. kovo 22 d., 11.00 val. nukentėjusioji D. P. policijos pareigūnų pagalba buvo išlaisvinta iš jo buto, neteisėtai atėmė nukentėjusiosios D. P. laisvę, t.y. padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 146 str. 2d.

Nuteistasis F. A. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012-09-19 nuosprendį ir išteisinti jį iš kaltinimų pagal BK 145 str. 1 d. ir BK 146 str. 2 d. Pasak apelianto, jis su nukentėjusiąja D. P. gyveno kartu kaip sutuoktinei, 2012-03-17 šventė jos gimtadienį, buvo girti ir susiginčijo. Pripažįsta, kad jai sudavė kelis smūgius, tačiau, kad realiai grasintų ją užmušti ar atimti laisvę nepripažįsta. Nurodo, kad ir seniau dažnai vienas kitam pasakydavo įžeidžiančių žodžių ir grasinimų, tačiau tai nereiškė, kad grasinimas realiai gali būti įvykdytas, tiesiog tai jų bendravimo būdas. Tvirtina, kad padauginęs alkoholio, galbūt ir nenorėjo, kad nukentėjusioji tokiame stovyje išeitų į miestą, tačiau tikrai tokiais veiksmais D. P. laisvės suvaržyti ar atimti neketino. Priešingai, jis buvo visiškai girtas ir pati D. P. iš jo kišenės ištraukė raktus ir atrakino duris. Mano, kad šie nesusipratimai įvyko dėl girtavimo švenčiam gimtadienį. Apeliantas taip pat prašo švelninti paskirtą bausmę, atsižvelgti į jo sveikatos būklę ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Teismo posėdyje gynėja prašė skundą tenkinti. Prokuroras prašė skundą atmesti.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 str. 3 d. apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl F. A. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 145 str. 1 d., ir 146 str. 2 d. Teismo išvados dėl nuteistojo kaltės pagrįstos ne samprotavimais ar prielaidomis, bet byloje suriktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Vien tai, kad nuteistasis savo apeliaciniame skunde nesutinka su nuosprendyje padarytomis išvadomis nėra pagrindas teigti apie nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.

BK 145 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia grasinimu asmeniui jį nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, kuris gali būti realizuotas: nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindo galvoti, kad grasinimas bus realiai įgyvendintas. Subjektyvioji pusė – tiesioginė tyčia. Pagal konstrukciją nusikaltimo sudėtis formalioji – baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu apie kurį sužino nukentėjusysis. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas Pažymėtina, kad grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios būsenos (LAT nutartis Nr. 2K-26/2010). Taigi nustatant grasinimo realumą būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų.

Remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad F. A. būdamas neblaivus ir konfliktuodamas su sugyventine D. P. naudojo fizinį smurtą ir pagrasino ją nužudysiąs. Nukentėjusioji D. P. parodė, kad 2012-03-17 buvo jos gimtadienis. Išėjus svečiams liko su F. A., kuris siūlė toliau vartoti alkoholį, tačiau jai atsisakius prasidėjo konfliktas ir F. A. pradėjo ją mušti. Mušdamas vis kartojo žodžius „užmušiu“, „uždaužysiu“. Vėliau, dar kartą atsisakius vartoti alkoholį, F. A. paėmęs pirštais už jos gerklės, pradėjo smaugti, taip pat rėkė, kad užmuš. Jai trūko oro, jautė skausmą, buvo sunku kvėpuoti. Nukentėjusioji išsigando, kadangi patikėjo, jog jis tai gali padaryti, bandė išeiti iš buto, tačiau durys buvo užrakintos. Kviesdamasi pagalbos, daužydavo į sieną, šaukdavo (I t., b.l. 18, 25). Šias aplinkybės patvirtina ir kaip liudytoja apklausta kaimynė V. M., nurodžiusi, jog nuo 2012-03-17 bute, kuriame gyveno F. A. ir D. P., girdėjosi trenksmai, F. A. žodžiai „užmušiu“, „negyvensi“, buvo girdėti ir D. P. pagalbos šauksmas „gelbėkit, padėkit“, bildesys į duris, sieną (II t., b.l. 59, II t., b.l. 48). Kaip matyti iš 2012-03-22 asmens apžiūros protokolo (I t., b.l. 29-38), D. P. kaklo srityje nustatytas sužalojimas – matosi kraujosruvos. 2012-03-27 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad sužalojimai galėjo būti padaryti smaugiant rankomis. Taigi, visos šios aplinkybės patvirtina nukentėjusiosios nurodytas įvykio aplinkybes. Nukentėjusiajai buvo grasinama realiais veiksmais, t.y. smaugiant, esant F. A. neblaiviam ir agresyviam. Dėl nusikalstamų veiksmų, kuriuos F. A. įvykdė D. P. atžvilgiu, atsižvelgiant į jo agresyvų ir neprognozuojamą elgesį bei į padarytų sužalojimų mastą, teisėjų kolegijos vertinimu, D. P. turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad F. A. ketinimai gali būti realūs. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo išvadai, kad F. A. suvokė ir žinojo, jog grasindamas nukentėjusiajai sukels baimę ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Tokiu būdu laikytina, kad nuteistasis pagrįstai pripažintas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 145 str. 1 d. F. A. apeliacinio skundo argumentai, jog jis tyčios įvykdyti žodžiais išsakytus teiginius neturėjo, tai yra tik bendravimo būdas, laikytini nepagrįstai ir vertintini kritiškai kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Apeliantas skunde taip pat neigia ir jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 146 str. 2 d. padarymą, teigdamas, jog galbūt neblaivios D. P. nenorėjo išleisti, nes įstatymai draudžia viešoje vietoje pasirodyti neblaiviam. Tačiau tokie skundo argumentai, teisėjų kolegijos nuomone, vertinami tik kaip pasirinktas gynybos būdas mėginant pateisinti savo elgesį, kadangi jie prieštarauja byloje surinktiems ir kaltinamojo kaltę patvirtinantiems įrodymams bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

BK 146 str. yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą laisvės atėmimą. Šio įstatymo saugoma vertybė – fizinė žmogaus laisvė. Fizinės žmogaus laisvės atėmimas kaip veika gali būti padaroma: žmogų sulaikant jo buvimo vietoje ir suvaržant jo judėjimo laisvę (uždarant patalpoje, kurioje asmuo buvo, neleidžiant išeiti grasinimo būdu ir pan.); fiziškai suvaržant žmogaus judesius (surišant, surakinant, ir pan.); žmogų pagrobiant, t. y. jį perkeliant iš vienos vietos į kitą ir laikant nelaisvėje šioje vietoje. Neteisėtas laisvės atėmimas gali būti padaromas tiek naudojant fizinę jėgą, grasinimus, tiek apgaulės būdu. Neteisėto laisvės atėmimo sudėtis laikoma formaliąja, todėl nusikaltimo baigtumas sietinas su nelaisvės būklės sudarymu arba su šios būklės pradžia, nesvarbu, suvokia tai nukentėjusysis ar ne. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. šį nusikaltimą darantis asmuo suvokia, jog kitam žmogui laisvę jis atima be jokio įstatyminio pagrindo, t. y. neteisėtai, ir to siekia. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje surinktais ir pirmosios instancijos teisme išsamiai ištirtais ir skundžiamame nuosprendyje išvardintais įrodymais teisingai nustatyta, kad nukentėjusiajai D. P. buvo neteisėtai atimta laisvė ilgiau nei 48 val.

Nukentėjusioji nuo pat proceso pradžios davė gana išsamius, nuoseklius parodymus apie prieš ją atliktus nuteistojo veiksmus sulaikant ją kaltinime nurodytame bute ir taip suvaržant jos judėjimo laisvę. D. P. parodė, kad prieš jos valią, prievarta buvo laikoma gyvenamajame būste, neleidžiant jai iš jo išeiti. Durys buvo užrakintos, rakto nuo durų neturėjo, F. A. jo nedavė, taip pat neleido pasinaudoto mobiliuoju telefonu (I t. b.l. 16-19, 25). Netikėti nukentėjusiosios parodymais nėra jokio pagrindo, nes įrodymų visumos kontekste abejonių dėl D. P. parodymų patikimumo nekyla. Tokius D. P. parodymus patvirtino ir liudytojai. Liudytoja V. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamojo posėdžio metu parodė, jog nuėjus prie kaimynų durų, durys buvo užrakintos, priėjęs F. A. durų neatidarė, tik pasakė, kad viskas gerai. Vėliau skambino į durų skambutį, tačiau F. A. durų vėl neatidarė, patikino, kad viskas gerai. Prie durų buvo nuėjusi keletą kartų, tačiau jų nieks neatidarė, girdėjosi D. P. pagalbos šauksmas. 2012-03-22 d. išėjusi į balkoną, pamatė kaip D. P. būdama balkone prašė praeivių pagalbos. D. P. prašė paskambinti jos giminaičiams ir kviesti policiją, buvo sumušta ir išsigandusi. Atvykę policijos pareigūnai į butą patekti negalėjo, buvo durys buvo užrakintos, prie durų girdėjosi D. P. balsas (I t., b.l. 59-60, II t., b.l. 48-49). Liudytoja J. P. parodė, kad nuvykus prie F. A. buto, į jį patekti negalėjo, durys buvo užrakintos, girdėjosi D. P. balsas, prašantis ją išleisti iš buto, paprašius atrakinti duris nurodė, kad rakto neturi. Po kurio laiko atvyko policijos pareigūnai ir ugniagesiai, kurie kopėčiomis pateko į F. A. butą, nes buto durų niekas neatidarė. Kai buvo atrakintos durys, ji įėjo į vidų, matė sumuštą ir labai išsigandusią D. P., kuri pasakė, kad F. A. ją laikė užrakinęs bute kelias dienas, neleido niekur išeiti (I t., b.l. 62-63, II t. b.l. 49-50). Šias liudytojų nurodytas aplinkybes patvirtina pareigūnų J. V., R. M., kurie buvo iškviesti į įvykio vietą, parodymai. J. V. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog nuvykus į vietą, pagalbos šaukėsi bute užrakinta moteris. Buto durys buvo užrakintos, į vidų patekti negalėjo, niekas neatidarė durų, todėl buvo iškviesti ugniagesiai. Policijos pareigūnui įlipus į balkoną, buto durys buvo atrakintos, viduje buvo sumušta moteris. R. M. parodė, jog buvo gautas policijos iškvietimas, kadangi į butą, kuriame laikoma moteris, patekti negalima, durys užrakintos. Nuvykus į vietą, balkone matėsi sumušta moteris. Pastačius ištraukiamas kopėčias, policijos pareigūnas įlipo į balkoną (II t., b.l. 46-48). Šių aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, jog F. A. tyčia neteisėtai sulaikė ir suvaržė D. P. judėjimo laisvę. Pažymėtina, jog nuteistojo parodymai viso proceso metu, nurodant durų atrakinamo ir rakto laikymo aplinkybes, kito. Ikiteisminio tyrimo metu F. A. parodė, kad buto duris atrakino D. P., buto raktai buvo laikomi kambaryje, D. P. žinojo, kur yra raktai (I t., b.l. 99, 109), teisiamojo posėdžio metu parodė, kad duris atrakino jis pats, raktai buvo jo kišenėje, į duris neįkišo, tačiau vėliau parodė, jog raktai buvo išorinėse duryse (I t., b.l. 47, II t., b.l. 52). Šie netikslūs ir tarpusavyje prieštaraujantys parodymai patvirtina, jog F. A. siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai F. A. parodymus vertino kritiškai. Atkreiptinas dėmesys, jog buto durys buvo atrakintos tik patekus policijos pareigūnui į vidų, t.y. tada, kai D. P. pasijautė saugi ir išdrįso paimti raktus. Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir tinkamai kvalifikavo F. A. padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 146 str. 2 d. Išteisinti F. A. dėl minėto nusikaltimo nėra jokio teisinio pagrindo.

Apeliantas taip pat nesutinka su teismo paskirta bausme, teigdamas, kad ji yra per griežta. Tačiau teisėjų kolegija su tokia nuteistojo pozicija nesutinka. Pirmosios instancijos teismas paskyrė F. A. bausmę BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, ribose, laikydamasis bendrosios dalies nuostatų (BK 54 str.).

F. A. nuteistas už trijų tyčinių nusikaltimų, numatytų BK 140 str. 1 d., 145 str. 1 d., ir 146 str. 2 d. padarymą. Skirdamas nuteistajam bausmes, apylinkės teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą, rūšį, nusikalstamų veikų padarymo motyvus, atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 str. 1 d. 9 p.), tinkamai įvertino F. A. asmenybę ir motyvuotai parinko už nesunkius nusikaltimus laisvės apribojimo bausmę, o už apysunkį nusikaltimą – arešto bausmę. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad nuteistajam F. A. paskirtos bausmės yra tinkamai individualizuotos, nėra per griežtos, atitinka BK 41 str. numatytus bausmės tikslus.

Apelianto teiginiai, jog jis dėl sveikatos stovio negali atlikti bausmės, atmetami kaip nepagrįsti. BK 76 str. 1 d. nurodyta, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Sunkios nepagydomos ligos kriterijus yra medicininis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju reikia įsitikinti, ar liga yra įtraukta į Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio bausmės atlikimo dėl ligos, sąrašą. Atleidimas nuo bausmės dėl sunkios nepagydomos ligos nėra teismo pareiga. Teismas gali atleisti nuteistąjį nuo bausmės dėl ligos tik įvertinęs nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę, atsižvelgdamas į sunkios nepagydomos ligos įtaką bausmės atlikimui, tokios ligos gydymo galimybes bausmės atlikimo įstaigoje ir pan. Be to, spręsdamas BK 76 str. taikymo klausimą, teismas atsižvelgia ir į tai, kada paaiškėjo sunkios nepagydomos ligos požymiai, nes jeigu tokia liga nuteistasis jau sirgo nusikalstamos veikos darymo metu ir tai nesutrukdė jam tokią veiką padaryti, tokia liga teismų praktikoje nepripažintina pagrindu atleisti nuteistąjį nuo bausmės (LAT nutartys Nr. 2K-438/2008, Nr. 2K-160/2012). Apelianto pateiktas medicininis įrašas nepatvirtina, jog nuteistajam yra diagnozuotos ligos, kurios būtų įtrauktos į ligų, dėl kurių negalima atlikti bausmės, sąrašą. Taip pat nėra pagrindo teigti, jog bausmės atlikimo vietos medicinos įstaigos bei administracija neturės galimybių suteikti nuteistajam būtino medicininio aptarnavimo bei organizuoti reikiamų specialistų priežiūros ir pagalbos, kuris nuteistajam pagal ligos pobūdį bus būtinas. Kadangi iš pateikto išrašo matyti, jog F. A. ligos buvo diagnozuotos bei gydomos ir iki nusikalstamos veikos padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nuteistojo atliesti nuo bausmės dėl ligos.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinių ir procesinių teisės normų, F. A. paskirta bausmė individualizuota tinkamai, todėl keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

F. A. apeliacinį skundą atmesti.