Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės atstovei T. K.-B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal A. U. (A. U.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės teikimą dėl A. U. (A. U.) sulaikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Vilniaus rinktinė (toliau – ir Vilniaus rinktinė) 2017 m. vasario 12 d. teismui pateikė teikimą, prašydamas leisti sulaikyti Pakistano Islamo Respublikos pilietį A. U. ilgiau nei 48 valandoms, apgyvendinant jį Tarnybos Užsieniečių registracijos centre (toliau – ir Centras).

Vilniaus rinktinė paaiškino, kad 2017 m. vasario 9 d., apie 16.00 val. į šį Vilniaus rinktinės Sienos kontrolės skyrių Kaune kreipėsi Kauno miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus (toliau – ir Civilinės metrikacijos skyrius) vedėja, prašydama įvertinti Šengeno vizos (FRA) (duomenys neskelbtini), galiojusios nuo 2016 m. lapkričio 9 d. iki 2019 m. lapkričio 8 d., išduotos Pakistano Islamo Respublikos piliečiui N. S. (N. S.), tikrumą. Patikrinus informaciją duomenų bazėse, kilo įtarimas dėl šios vizos klastojimo, kadangi nebuvo duomenų apie jos išdavimą. 2017 m. vasario 10 d. nuvykus į Civilinės metrikacijos skyrių, apie 12.30 val., buvo sulaikyti asmuo, pateikęs pasą, išduotą ankščiau minėto asmens duomenimis, jo sutuoktinė J. S. ir dar du Pakistano Islamo Respublikos piliečiai, atlydėję šią porą į Civilinės metrikacijos skyrių. Sulaikant užsieniečius, jie bandė pabėgti, todėl buvo panaudoti koviniai imtynių veiksmai. Vienas iš asmenų, lydėjusių asmenį, Civilinės metrikacijos skyriuje bandžiusį pasinaudoti suklastotu dokumentu, buvo asmuo, prisistatęs Pakistano Islamo Respublikos piliečiu A. U., jis pateikė pranešimą apie įtarimą A. U. (ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-6014-16), asmens dokumentų neturėjo. Atlikus patikrinimą, nenustatyta duomenų, patvirtinančių asmens, pasivadinusio A. U., teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje.

Vilniaus rinktinė nurodė, kad buvo priimtas sprendimas sulaikyti A. U. ne ilgiau nei 48 valandoms, laikant Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Areštinės ir konvojavimo skyriuje. Vilniaus rinktinės vertinimu, asmuo, pasivadinęs A. U., Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje buvo neteisėtai, kadangi negalėjo patvirtinti savo tapatybės bei teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgdamas į tai ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 113 straipsnio 1 d. 2 punktu ir 114 straipsnio 2 dalimi, Vilniaus rinktinė prašė leisti sulaikyti A. U. 6 mėnesiams, t. y. iki 2017 m. rugpjūčio 12 d. apgyvendinant Centre.

II.

III.

A. U. nuomone, tokios kraštutinės priemonės kaip sulaikymas taikymas jo atžvilgiu yra perteklinis ir nepagrįstas, kadangi šiuo atveju jo judėjimo laisvė suvaržoma labiau, nei yra būtina. Teismas nepateikia motyvų, kodėl A. U. nustatytas maksimalus sulaikymo terminas – 6 mėnesiai. Be to, nesuprantama, kodėl nustačius asmens tapatybę ir nurodžius, kur jis gyvens, A. U. netaikytos alternatyvios sulaikymui priemonės. Šioje byloje nėra duomenų, kad A. U. keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, todėl jo sulaikymas maksimaliam terminui yra nepagrįstas ir neproporcingas.

A. U. tuo atveju, jei Vilniaus rinktinės teikimas būtų tenkintas, prašo jam skirti alternatyvią sulaikymui priemonę, numatytą Įstatymo 115 straipsnyje. A. U. nurodė savo gyvenamąją vietą ir atvykimo į Lietuvą tikslą, nesislepia nuo teisėsaugos, todėl alternatyvių priemonių taikymo galimybė yra akivaizdi.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl užsieniečio A. U. sulaikymo Centre.

Pirmosios instancijos teismas tenkino Vilniaus rinktinės teikimą ir nusprendė sulaikyti A. U. 6 mėnesiams, bet ne ilgiau nei iki kol bus baigta jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nustatymo procedūra.

A. U. su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir nurodo, kad toks sulaikymas neproporcingai suvaržo jo judėjimo laisvę.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, kad asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas leistinas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio (lot. – paskutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalimi, užsienietis, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti sulaikytas šiais pagrindais: 1) kad užsienietis negalėtų be leidimo atvykti į Lietuvos Respubliką; 2) kai užsienietis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra; 3) kai siekiama užsienietį, kuris neįleidžiamas į Lietuvos Respubliką, grąžinti į valstybę, iš kurios jis atvyko; 4) kai įtariama, kad užsienietis naudojasi suklastotais dokumentais; 5) kai priimamas sprendimas užsienietį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos arba iš kitos valstybės, kuriai taikoma 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos direktyva 2001/40/EB dėl abipusio sprendimų dėl trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo pripažinimo; 6) kai siekiama užkirsti kelią pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms plisti; 7) kai užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai arba žmonių sveikatai. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos arba prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ir (ar) vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ir (ar) vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas grąžinimo, išsiuntimo ar perdavimo).

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog, pagal Įstatymo 113 straipsnio 5 dalį, sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti, įvertinamos šios aplinkybės: 1) užsienietis neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento ir nebendradarbiauja, siekiant nustatyti jo asmens tapatybę ir (ar) pilietybę (atsisako pateikti duomenis apie save, teikia klaidinančią informaciją ir pan.); 2) neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje arba nurodytu gyvenamosios vietos adresu nebūna (negyvena); 3) neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika; 4) neturi lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje; 5) per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą; 6) nevykdo teismo sprendimu paskirtos alternatyvios sulaikymui priemonės; 7) užsienietis, apgyvendintas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimų, pažeidė laikino išvykimo iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos tvarką; 8) siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą valstybės sienos perėjimą, pateikė prašymą suteikti prieglobstį jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo laikotarpiu; 9) užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 10) prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebendradarbiauja su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais.

Nagrinėjamu atveju Vilniaus rinktinė teikime nurodė, kad asmuo, pasivadinęs Pakistano Islamo Respublikos piliečiu A. U., Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje yra neteisėtai, kadangi negali patvirtinti savo tapatybės bei teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje, todėl jis turėtų būti sulaikytas 6 mėnesiams Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto (kai užsienietis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra) pagrindu. Kartu su teikimu Vilniaus rinktinė pateikė 2017 m. vasario 10 d. pažymą „Apie patikrinimo rezultatus duomenų bazėje“ (b. l. 9), kurioje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenų centrinėje bazėje yra duomenų apie A. U. 2009 m. vasario 18 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau šis leidimas galiojimo tik iki 2009 m. birželio 1 d. (panaikintas dėl nutraukto mokymosi).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje A. U. yra neteisėtai, jis negali patvirtinti savo tapatybės ir teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje, todėl jis sulaikytinas Centre 6 mėnesiams, bet ne ilgiau nei iki kol bus nustatyta jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos duomenimis, su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka. Pastebėtina, kad A. U. sulaikytas 2017 m. vasario 10 d., kai dalyvavo kito asmens, pateikusio N. S. (N. S.) išduotą pasą, vėliau pasivadinusio M. A. (M. A.), vestuvėse ir Civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojams kilo įtarimų dėl N. S. pateiktų dokumentų tikrumo (2017 m. vasario 10 d. tarnybinis pranešimas „Dėl sulaikytų neteisėtai Lietuvoje esančių užsieniečių“, Centro bylos Nr. PK00544 l. 1). Trečias vestuvėse dalyvavęs Pakistano Islamo Respublikos pilietis A. U. (A. U.) po apklausos buvo paleistas, nes pateikė galiojantį leidimą gyventi Italijos Respublikoje, dokumentų galiojimas patvirtintas. A. U. 2017 m. vasario 10 d. apklausos metu (2016 m. vasario 10 d. užsieniečio apklausos lapas, Centro bylos Nr. PK00544 l. 4-5) pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad su M. A. susipažino prieš mėnesį Vilniuje, matėsi 2-3 kartus ir tada buvo pakviestas būti santuokos liudytoju, apie suklastotus dokumentus nieko nežinojo, o tikrąjį to asmens vardą sužinojo tik šios apklausos metu. A. U. nepareikšti jokie įtarimai, susiję su M. A. pateiktais galbūt suklastotais dokumentais.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog A. U. sulaikytas iš esmės todėl, kad sulaikant jis neturėjo asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų. 2016 m. vasario 10 d. apklausos metu A. U. paaiškino, kad jo dokumentai (Pakistano Islamo Respublikos piliečio pasas ir leidimas laikinai gyventi Ispanijoje) buvo prarasti 2016 m. gruodžio 13 d. jo nuomojamame bute, Vilniuje, įvykus apiplėšimui, policija apie tai informuota. Byloje nėra duomenų apie tai, ar Vilniaus rinktinės darbuotojai ėmėsi veiksmų patikrinti šių teiginių tikrumą. Vilniaus rinktinės atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad A. U. buvo sulaikytas penktadienį (pagal 2017 m. vasario 10 d. tarnybinio pranešimo duomenis, 2017 m. vasario 10 d., 12.30 val.), užklausa policijai dėl ikiteisminio tyrimo dėl A. U. apiplėšimo pateikta tą pačią dieną, vėlai vakare, todėl iki posėdžio pirmosios instancijos teisme (2017 m. vasario 12 d. (sekmadienis), 10.00 val.) šios informacijos patikrinti nepavyko. Teisėjų kolegija pažymi, jog atitinkami duomenys teismui nebuvo pateikti ir iki 2017 m. kovo 21 d. teismo posėdžio, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Centras 2017 m. vasario 17 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 2-ajam skyriui pateikė paklausimą dėl iš A. U. pagrobtų dokumentų (Centro bylos Nr. PK00544 l. 21), tačiau byloje nėra duomenų apie kokį nors atsakymą į šį raštą. Taigi, A. U. teiginiai dėl apiplėšimo metu pavogtų jo asmens dokumentų nėra paneigti. Be to, Centras 2017 m. vasario 24 d. raštu kreipėsi į Ispanijos ambasadą Vilniuje (Centro bylos Nr. PK00544 l. 26), prašydamas padėti nustatyti A. U. statusą Ispanijoje bei pateikdamas jo kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) ir paso Nr. (duomenys neskelbtini) kopijas (Centro bylos Nr. PK00544 l. 28-31). Iš Centro bylos nėra aišku, kada ir iš kur Centras gavo šiuos A. U. dokumentus. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. U. tapatybė Lietuvos valstybės institucijoms buvo žinoma ir patvirtinta ne vėliau nei 2017 m. vasario 24 d.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad A. U. sulaikymo metu pateikė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato (toliau – ir Policijos komisariatas) 2017 m. vasario 8 d. pranešimą apie įtarimą. Teisėjų kolegija sutinka su teismo posėdžio metu Vilniaus rinktinės atstovės išdėstytais argumentais, kad minėtas pranešimas apie įtarimą negali būti prilygintas asmens tapatybę patvirtinančiam dokumentui, nes jame, be kita ko, nebuvo A. U. nuotraukos, tačiau iš A. U. paaiškinimų darytina išvada, kad tai – vienintelis oficialus dokumentas, kurį jis turėjo. A. U. 2017 m. vasario 10 d. apklausos metu pateikė ir kitus duomenis apie save, kurie nebuvo paneigti, pavyzdžiui, 2017 m. vasario 10 d. užsieniečio apklausos lape padaryta žyma, jog J. R. patvirtino aplinkybes apie tarp jų sudarytą santuoką ir bendrą vaiką – M. R., gim. 2010 m. Pastebėtina ir tai, kad antroje kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) pusėje buvo nurodytas J. R. vardas. Taigi, suėmimo metu A. U. bendradarbiavo su Vilniaus rinktinės darbuotojais, siekiant kuo greičiau nustatyti jo tapatybę, pateikė tikrovę atitinkančius duomenis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos duomenų nėra aišku, kada A. U. atvyko į Lietuvos Respubliką. Ant Barselonoje išduotos kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad ši kortelė galiojo iki 2016 m. lapkričio 2 dienos. Ispanijos Karalystės ambasada Lietuvoje 2017 m. vasario 27 d. raštu (Centro bylos Nr. PK00544 l. 33) patvirtino, kad A. U. išduotas Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimas gyventi Ispanijos Karalystėje Nr. (duomenys neskelbtini) nustojo galioti 2016 m. lapkričio 2 d., bet ambasada neturėjo teisės išduoti grįžimo į Ispaniją kelionės dokumentus asmenims, kurie nėra Ispanijos piliečiai. A. U. teismo posėdžio metu teigė, kad Ispanijos institucijos jam nurodė, jog jis gali naudotis leidimu gyventi Ispanijos Karalystėje ir jį prasitęsti net pasibaigus šio leidimo galiojimui, per 3 mėnesius, t. y. iki 2017 m. vasario 2 d. A. U. neturėjo galimybės savalaikiai imtis atitinkamų veiksmų savo buvimui Lietuvoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje įteisinti, nes jis negalėjo prasitęsti leidimo gyventi Ispanijos Karalystėje negrįžęs į Ispaniją, artimiausia Pakistano Islamo Respublikos ambasada yra Varšuvoje, Lenkijoje, bet jam yra uždrausta išvykti iš Lietuvos. A. U. paaiškino, kad, atvykus į Lietuvą aplankyti šeimos Naujųjų Metų proga, 2016 m. gruodžio 27 d. klube įvyko incidentas (konflikto metu A. U. šampano buteliu 1 kartą trenkė Pakistano piliečiui per galvą ir kliudė kitą asmenį, taip jiems padarydamas nežymius sveikatos sutrikdymus), dėl kurio pradėtas ikiteisminis tyrimas, A. U. 2017 m. vasario 8 d. surašytas minėtas pranešimas apie įtarimą. Iš A. U. atžvilgiu pradėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-934-32/2017, kurioje galutinis sprendimas bus priimtas 2017 m. kovo 31 d., pateiktų duomenų matyti, kad Policijos komisariatas 2016 m. gruodžio 28 d. nutarimais A. U. skyrė kardomąsias priemones – įpareigojo kiekvieną dieną nuo pirmadienio iki penktadienio, 13.00 val., registruotis Policijos komisariate bei duoti rašytinį pasižadėjimą neišvykti (šių nutarimų nuorašai A. U. įteikti 2016 m. gruodžio 28 d.). Nei 2017 m. vasario 9 d. kaltinamajame akte, nei kituose dokumentuose nėra duomenų apie tai, kad A. U. būtų pažeidęs nustatytas kardomąsias priemones. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad abiejuose 2016 m. gruodžio 28 d. nutarimuose skirti kardomąją priemonę pažymėta, jog A. U. į Lietuvos Respublikos teritoriją atvyko neteisėtai, Lietuvoje nuolatinės gyvenamosios vietos ir pragyvenimo šaltinio neturėjo, tačiau paskirtas kardomąsias priemones Policijos komisariatas vertino kaip pakankamas siekiant užtikrinti A. U. dalyvavimą procese ir netrukdomą ikiteisminį tyrimą. Nepaisant to, kad A. U. 2017 m. vasario 10 d. sulaikymo Civilinės metrikacijos skyriuje metu bandė pabėgti ir to neneigė (2017 m. vasario 10 d. apklausos metu teigė bandęs pabėgti, nes visi bėgo, be to, jis neturėjo jokių asmens dokumentų), nagrinėjamoje byloje nėra jokių aplinkybių, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog, sprendžiant dėl A. U. statuso Lietuvos Respublikoje, jam būtina taikyti tokias griežtas priemones kaip sulaikymas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Įstatymo 115 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė teismui, atsižvelgus į tai, jog užsieniečio tapatybė nustatyta, jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą teismui nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje bei kitas aplinkybes, priimti sprendimą nesulaikyti užsieniečio ir skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę. Nagrinėjamu atveju A. U. atitinka šias sąlygas, bendradarbiauja su Tarnyba siekiant priimti teisingą sprendimą dėl jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje. Kita vertus, A. U. neturi nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje (2017 m. vasario 10 d. apklausos metu jis nurodė gyvenantis (duomenys neskelbtini), tačiau 2017 m. vasario 9 d. kaltinamajame akte (Centro bylos Nr. PK00544 l. 35-39) nurodytas jo adresas – (duomenys neskelbtini)), negali gyventi kartu su šeima dėl nesutarimų su J. R. motina, šiuo metu neturi jokių asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų (prašymas Pakistano Islamo Respublikos ambasadai Kopenhagoje išduoti naują pasą pateiktas tik 2017 m. kovo 15 d.), todėl poveikio priemonės jam negali būti visiškai panaikintos. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija nusprendžia A. U. skirti alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinti Centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų iki kol bus nustatyta jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje, bet ne ilgiau nei iki 2017 m. rugpjūčio 12 d. (Įstatymo 115 str. 2 d. 5 p. ir 4 d.).

Apibendrindama išdėstytus argumentus ir byloje nustatytas naujas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas A. U. skirti sulaikymą šiuo metu nebėra proporcingas siekiamiems tikslams. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, o A. U. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

A. U. (A. U.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 12 d. sprendimą pakeisti ir A. U. (A. U.) skirti alternatyvią suėmimui priemonę – apgyvendinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų iki kol bus nustatyta jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje, bet ne ilgiau nei iki 2017 m. rugpjūčio 12 d.

Nutartis neskundžiama.