- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-16
- Bylos Nr.
- 2A-1602-392/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24719-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius (pran.), Danutė Kutrienė, Henrichas Jaglinskis
- Atsakovas
- Z. G., A. G.
- Ieškovas
- K. G.
- Kategorijos
- 30.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Virginijaus Kairevičiaus, kolegijos teisėjų Henricho Jaglinskio ir Danutės Kutrienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Z. G. ir A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2361-466/2014 pagal ieškovės K. G. ieškinį atsakovams Z. G. ir A. G. dėl piniginės kompensacijos už paveldėto turto dalį priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė K. G. patikslintu ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovų Z. G. ir A. G. 32 200 Lt, t. y. po 16 100 Lt iš kiekvieno atsakovo, piniginę kompensaciją už ieškovei priklausančią 1/3 dalį žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šią dalį sklypo atsakovams paliekant natūra. Pažymėjo, kad nurodytas žemės sklypas iki mirties priklausė ieškovės ir atsakovų tėvui J. G. Pastarasis už savo lėšas sklype pastatęs sodo namą, kuriame gyvena A. G. Statybos leidimai yra, tačiau šio statinio teisinė registracija kol kas neatlikta. Dėl įpareigojimo ją atlikti užvesta atskira civilinė byla. Po J. G. mirties ieškovė ir atsakovai kreipėsi dėl palikimo priėmimo. Pagal 2013-12-15 išduotą Paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą nurodytas žemės sklypas po ½ dalį priklauso K. G. ir Z. G. A. G. daiktinių teisių į žemės sklypą neįregistravo, nes yra skolingas išlaikymą savo nepilnametei dukrai. Abu atsakovai žemės sklypu naudojasi. Kadangi prie vieno statinio kelių žemės sklypų suformuoti negalima, tai ieškovė, remdamasi VĮ „Registrų centras“ įvertinimu, už jai priklausančią 1/3 dalį žemės sklypo prašo piniginės kompensacijos – 32 200 Lt. Ieškovės su atsakovais santykiai konfliktiški, todėl neatsidalinę turtu naudotis negali.
Atsiliepimas
Atsakovai Z. G. ir A. G. atsiliepimu su patikslintu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad jie niekaip neriboja ieškovės nuosavybės teisės į paveldėtą turtą – netrukdo juo naudotis, jį parduoti ar kitaip valdyti, naudoti, juo disponuoti. Ieškovė su atsakovais bendrauti vengia. Net nemėgino tartis dėl bendro turto naudojimo tvarkos. Nėra pateikusi jokių konkrečių taikos pasiūlymų. Atsakovų teigimu, ieškovės reikalavimas reikšmingo dydžio piniginės kompensacijos pažeidžia jų interesus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, prioritetas turi būti teikiamas ne atidalijimui, išmokant kompensaciją pinigais, o naudojimosi tvarkos nustatymui. Atsakovų nuomone, ieškovė siekia sklypo su pastatu, kurių priežiūra niekada nesirūpino, pardavimo, kas pažeistų atsakovų teisę į nuosavybės neliečiamumą. Pastato ieškovė nėra paveldėjusi. K. G. neatsižvelgia į tai, jog atsakovų finansinė padėtis ypač sunki, ir jie nėra pajėgūs sumokėti reikalaujamo dydžio kompensaciją. Parduodant sklypą, būtų padaryta žala visam turtiniam kompleksui. Su savo tėvų palikimu atsakovus sieja glaudūs emociniai ryšiai.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino. Remdamasis aplinkybėmis, kad ieškovė paveldėta žemės sklypo dalimi nesinaudoja, kad sklype esančiame name gyvena A. G., kad Z. G. šiame sklype dažnai dirba žemės ūkio darbus, kad šalių santykiai yra įtempti, teismas pripažino, jog, priešingai nei nurodė atsakovai, nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką nėra tikslinga. Jokių pasiūlymų dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos atsakovai nepateikė. Ieškovė, būdama bendraturte, turi teisę reikalauti atidalyti jos dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės ir už paveldėto turto dalį reikalauti kompensacijos. Žemės sklypo dalis natūra ieškovei nereikalinga, todėl, prieš jos valią nustačius naudojimosi tvarką, susidarytų situacija, kai ieškovė sklypu nesinaudotų ir negalėtų gauti kompensacijos, kas galėtų tęstis neribotą laiką. Taip būtų pažeisti ieškovės interesai. Ieškovei gavus kompensaciją už jos turto dalį, atsakovai, kurių interesai sutampa, su ginčo turtu galėtų elgtis savo nuožiūra, ir tai pasitarnautų abiejų šalių naudai, nes būtų pašalintas galimų konfliktų šaltinis. Teismas pažymėjo, kad atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jie yra nepajėgūs išmokėti ieškovės reikalaujamą kompensaciją, todėl nėra pagrindo išvadai, kad, ieškovei priteisus kompensaciją, gali būti pradėtas priverstinis išieškojimas iš atsakovų, nukreipiant jį į ginčo žemės sklypą. Teismo nuomone, 16 100 Lt kompensacija kiekvienam atsakovui nėra tokia reikšminga, kad jie negalėtų jos sumokėti, todėl netenkinti ieškinio atsakovų negalėjimo sumokėti kompensaciją motyvu nėra pagrindo. Kompensacijos dydis apskaičiuotas remiantis VĮ „Registrų centras“ duomenimis. Įvertinęs tai, jog atsakovai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jų sunkią finansinę padėtį, teismas sprendė, kad atsakovės Z. G. prašymo išdėstyti kompensacijos sumokėjimą tam tikram laikotarpiui tenkinti nėra pagrindo. Pažymėjo, kad byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę prašyti išdėstyti teismo sprendimo vykdymą ir po sprendimo priėmimo. Tenkindamas ieškinį, teismas ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis priteisė bylinėjimosi išlaidas - 966 Lt žyminį mokestį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai Z. G. ir A. G. prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepaisė nuosavybės neliečiamumo principo (Konstitucijos 23 str.), visų asmenų lygybės prieš įstatymą principo (Konstitucijos 29 str. 1 d.), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Atsakovai nurodė, kad teismas gynė išimtinai tik ieškovės interesus, nepaisydamas kitų bendraturčių interesų. Teismas nenustatė, ir byloje nėra jokių duomenų ar įrodymų, kad atsakovai ieškovei kaip nors trukdytų naudotis bendru turtu. Taigi teismo teiginys, kad atsakovai nepateikė jokių pasiūlymų dėl bendro turto naudojimo tvarkos, yra nepagrįstas, kadangi atsakovai byloje nuosekliai laikėsi ir laikosi pozicijos, jog ieškovė bet kada, be jokių sąlygų ar ribojimų gali atvykti į sodybą, joje gyventi, dirbti, ilsėtis, ja naudotis savo nuožiūra. Apeliantai pabrėžė, kad būtent ieškovei tenka pareiga suformuluoti konkrečius ieškinio reikalavimus, pirmai pateikti pasiūlymus dėl optimalaus ginčo sprendimo. Šiuo atveju akivaizdu, kad ieškovė ir teismas yra neobjektyvūs. Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-34045-534/2014 pagal ieškovės K. G. ieškinį atsakovams Z. G. ir A. G. dėl įpareigojimo įregistruoti sodo pastatą, esantį šio ginčo žemės sklype. Tad pastarojo atidalijimo klausimo nebuvo galima spręsti atskirai, kadangi sklypas ir pastatas yra vienas turtinis kompleksas. Be to, turtinio komplekso vertė yra visiškai kitokia negu atskirų turto objektų. VĮ „Registrų centras“ pateiktas masinis vertinimas yra labai netikslus. Turto vientisumas reikšmingas ne tik ekonomine, bet ir moraline prasme. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007-12-12 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1291-614/07 dėl termino palikimui priimti atstatymo, nurodyta, kad pats palikėjas, dar būdamas gyvas, teismui yra nurodęs, jog jis prieštarauja bet kokiam turto skaidymui. Taigi vientiso turtinio komplekso išsaugojimas yra esminis visų bendrasavininkių interesas - velionio tėvo valios vykdymas, ir įpėdinių moralinė priedermė. Teismas neatsižvelgė į tai, kad, priteisus kompensaciją, atsakovai neturės galimybės jos sumokėti, todėl turtą teks parduoti. Nagrinėjant kompensacijos pinigais priteisimo klausimą, teismas privalo ištirti, ar bendraturčiai realiai išgali sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją. Teismo priteista kompensacija yra nepakeliama finansinė našta, kadangi jau ilgą laiką atsakovai neturi jokių nuolatinių pajamų – abu yra bedarbiai. Jų pajamų lygis yra mažesnis už minimalų. Z. G. yra užsiregistravusi darbo biržoje, jos vyras A. G. – pensininkas, kuriam, kaip nepasiturinčiam gyventojui, paskirta socialinė pašalpa bei suteiktos mokesčių už komunalines paslaugas lengvatos. Kartu su savo vyru Z. G. išlaiko nepilnametį sūnų B. G., gim. 1999 m. A. G. išsilaiko tik iš sodo darbų. Abiejų atsakovų turtinę padėtį gali patvirtinti VMI ir SODROS turimi duomenys, kurie valstybinėms institucijoms yra prieinami. Priėmus skundžiamą sprendimą, atsakovai turtą parduoti bus priversti. Darant prielaidą, kad šalys, pardavusios turtą, gautų po 32 200 Lt kiekvienas, akivaizdu, kad už tokią sumą atsakovai negalėtų įsigyti jokio būsto, ir A. G. atsidurtų gatvėje.
Atsiliepimas
Ieškovė K. G. atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Papildomai pažymėjo, kad aplinkybė, jog ji turto neprižiūrėjo, jos nuosavybės teisės į tą turtą nepanaikina. Teismas negalėjo spręsti dėl neįregistruoto statinio, nes dėl to yra kitas ginčas. Atsakovai netgi nesutinka su bendro prašymo dėl sodo pastato įregistravimo ir kadastrinių matavimų atlikimo parengimu. Ieškovė dėl to turėjo užvesti civilinę bylą. A. G. ir Z. G. apeliuoja į tėvo valią neišdraskyti turto, tačiau tėvas jokio testamento šiuo klausimu nėra palikęs. Ieškovės teigimu, atsakovai, užvaldę visą paveldėtą turtą, elgiasi nesąžiningai. Dėl atsakovų galimybių išmokėti kompensaciją, ieškovė palaikė skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvą, kad 16 000 Lt piniginė kompensacija kiekvienam iš atsakovų nėra tokia reikšminga. Atsakovo A. G. teiginys, kad, išmokėjęs piniginę kompensaciją, jis atsidurs gatvėje, yra niekuo nepagrįstas. Atsakovams buvo pasiūlyta žemės sklypą su namu parduoti ir gautas lėšas pasidalinti. Tokiu atveju A. G. turėtų galimybę įsigyti kitą būstą. Tačiau jis oficialiai nedirbo, yra įsiskolinęs nepilnamečiui vaikui, todėl žino, kad pirmiausiai turėtų padengti nepilnametei dukrai priteistą įsiskolinimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama, nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.
Byloje nustatyta, kad ieškovei K. G. bei atsakovams Z. G. ir A. G. nuosavybės teise priklauso po 1/3 dalį žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurį šalys paveldėjo po tėvo J. G. mirties 2013-02-07. Į šiame sklype esantį sodo pastatą daiktinės teisės neįregistruotos. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-30 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-34045-534/2014 pagal ieškovės K. G. ieškinį atsakovams Z. G. ir A. G. dėl teisių gynimo, ieškinys buvo patenkintas ir ieškovei K. G. pripažinta teisė be atsakovų A. G. ir Z. G. sutikimo atlikti visus veiksmus, susijusius su nekilnojamojo daikto - sodo pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), teisine registracija VĮ „Registrų centras“. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo 2015-01-30. Ginčo sklype esančiame name nuolat gyvena atsakovas A. G. Atsakovė Z. G. sklype dažnai dirba žemės ūkio darbus. Ieškovė K. G. paveldėta žemės sklypo dalimi nesinaudoja. Kadangi ieškovei žemės sklypo dalis natūra nereikalinga, šalių santykiai komplikuoti, ieškovė siekia atsidalinti, už jai nuosavybės teise priklausančią 1/3 dalį žemės sklypo prisiteisiant 32 200 Lt kompensaciją pinigais, t. y. po 16 100 Lt iš kiekvieno atsakovo, o sklypą natūra paliekant atsakovams. Nagrinėjamoje byloje ieškovė taip pat reikalavo kompensacijos pinigais, už paveldėtą 1/8 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau dėl šio reikalavimo šalys sudarė taikos sutartį, kuri buvo patvirtinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-16 nutartimi. Šia taikos sutartimi K. G., Z. G., A. G. ir A. G. pareiškė, kad, pardavus bendrosios dalinės nuosavybės teise jiems priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), K. G., už jai priklausiusią 1/8 dalį buto, išmokėta 24 125 Lt kompensacija (b. l. 73, 75-76).
Byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atidalino ieškovei nuosavybės teise priklausančią dalį turto iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisdamas ieškovei iš kitų bendraturčių kompensaciją pinigais.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog, sprendžiant bendraturčių ginčą, kai vienas (keli) iš jų reikalauja atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, o kitas – nustatyti daikto, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, naudojimosi tvarką, prioritetas teikiamas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši nuostata taikoma, kai nustatoma galimybė atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės natūra. Tuo atveju, kai nustatoma, kad atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės nėra galimybių be neproporcingos žalos daikto paskirčiai ir turi būti atidalijama išmokant kompensaciją pinigais, teismas privalo teikti prioritetą ne atidalijimui išmokant kompensaciją pinigais, o naudojimosi tvarkos nustatymui, nes toks sprendimas išsaugo bendraturčio nuosavybės teisę į dalį daikto ir užtikrina galimybę naudotis daiktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2011).
Remdamiesi šiuo išaiškinimu, apeliantai skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, atidalindamas ieškovei nuosavybės teise priklausančią dalį turto iš bendrosios dalinės nuosavybės, išmokant kompensaciją pinigais, o ne nustatydamas naudojimosi turtu tvarką, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tačiau tokia apeliantų pozicija, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra subjektyvi, kadangi apeliantai neatsižvelgė į tai, kad kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, jog, bendraturčiui nepageidaujant atidalijimo išmokant jam kompensaciją pinigais, o pageidaujant nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, atidalijimas taikomas, jeigu nėra galimybių nustatyti bendraturčio pageidaujamą naudojimosi tvarką. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantai, kurie pageidauja, kad turtas būtų ne atidalintas, o būtų nustatyta naudojimosi juo tvarka, teismui nėra pateikę jokios pageidaujamos naudojimosi tvarkos. Jie akcentavo, kad ieškovė bet kada, be jokių sąlygų ar ribojimų gali atvykti į sodybą, joje gyventi, dirbti, ilsėtis, naudotis savo nuožiūra, tačiau tai nėra naudojimosi turtu tvarka. Formuluotės „bet kada“, „be jokių sąlygų“ yra nekonkrečios, todėl šalių ginčas nustatant naudojimosi tvarką išspręstas nebūtų.
Akcentuotina tai, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis). CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytas atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdas – daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Taigi įstatymas prioritetą skiria atidalijimui natūra ir tik nesant atidalijimo natūra galimybės, t. y. nesant galimybės suformuoti atskirą nekilnojamąjį daiktą, atidalijama paskiriant kompensaciją pinigais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės paskiriant kompensaciją pinigais yra bendrojo daikto atidalijimo reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Byloje nėra ginčo, kad suformuoti atskirą žemės sklypą dėl per mažo sklypo ploto, nagrinėjamu atveju nėra galimybės. Taigi, nesant galimybės atidalyti daikto natūra, lieka vienintelė atidalijimo galimybė – atidalijimas, priteisiant kompensaciją pinigais. Todėl Vilniaus miesto apylinkės teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovei nuosavybės teise priklausanti turto dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalintina, priteisiant ieškovei iš kitų bendraturčių kompensaciją pinigais.
Atsakovai Z. G. ir A. G. apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog 16 100 Lt kompensacija kiekvienam atsakovui nėra tokia reikšminga, kad jie negalėtų jos sumokėti, ir įrodinėjo, kad teismo priteista kompensacija jiems yra nepakeliama finansinė našta, kadangi jau ilgą laiką abu neturi jokių nuolatinių pajamų - yra bedarbiai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių sunkią Z. G. ir A. G. finansinę padėtį. Apeliantai kartu su skundu teismui pateikė neva Z. G. turtinę padėtį pagrindžiančius dokumentus, tačiau, kaip matyti, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2014-10-30 pranešimas dėl teisės į būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas (b. l. 110), Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2014-10-30 pranešimas dėl socialinės pašalpos skyrimo (b. l. 111), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013-06-25 sprendimas dėl valstybinės socialinio draudimo išankstinės senatvės pensijos skyrimo A. G. (b. l. 113) susiję su atsakovės sutuoktiniu A. G., todėl atsakovės Z. G. sunkios materialinės padėties neįrodo. Nepilnamečio sūnaus B. G., gim. 1999 m., gimimo liudijimas patvirtina, kad Z. G. privalo jį išlaikyti (b. l. 114), tačiau jis taip pat neįrodo, jog apeliantės turtinė padėtis yra sunki. Apeliantai taip pat pateikė Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių departamento Vilniaus įmonių skyriaus 2014-04-23 pažymą apie deklaruotas pajamas, kurioje nurodyta, kad iki 2023-12-31 yra sustabdyta Z. G. personalinės įmonės „Zitos studija“ veikla (b. l. 112), tačiau ir iš jos negalima spręsti, jog atsakovė negauna jokių kitų pajamų. Priešingai, byloje nustatyta faktinė aplinkybė, kad šalys pardavė paveldėtą butą, esantį (duomenys neskelbtini) ir pinigus pasidalino, vadinasi teismo priteistą kompensaciją ieškovei atsakovai gali sumokėti iš už šį butą gautų lėšų.
Atsakovai nurodo ir tai, kad priteistinos kompensacijos nebuvo galima apskaičiuoti, nes, neišsprendus pastato įregistravimo ir atidalijimo klausimų, niekaip nebuvo įmanoma tiksliai ir objektyviai nustatyti turtinio komplekso vertės, kuri yra visiškai kitokia negu atskirų turto objektų. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su šiuo atsakovų apeliacinio skundo argumentu. Dėl fakto, kad pastato esančio sklype turtinės teisės yra neįregistruotos, yra kaltas jame gyvenantis ir šios prievolės nevykdantis atsakovas. Pažymėtina, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-30 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-34045-534/2014 pagal ieškovės K. G. ieškinį atsakovams Z. G. ir A. G. dėl teisių gynimo, ieškinys buvo patenkintas ir ieškovei K. G. pripažinta teisė atlikti visus veiksmus, susijusius su nekilnojamojo daikto - sodo pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) daikto kadastrinius matavimus, nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos parengimą ir teisinę registraciją VĮ „Registrų centre“ be A. G., Z. G., sutikimo. Vadinasi visas neigiamas turto neregistravimo ir dalinio turto atidalijimo pasekmes turi prisiimti atsakovai. Turto vertinimo šalys neatliko. Ieškovė jai priteistiną kompensaciją (32 200 Lt) paskaičiavo, remdamasi VĮ „Registrų centras“ įvertinimu (96 600 Lt). Apeliantai nurodė, kad VĮ „Registrų centras“ pateiktas masinis vertinimas yra labai netikslus. Teisėjų kolegija su šiuo apeliantų teiginiu sutinka, tačiau atkreipia dėmesį į tai, jog, turto vertinimą atlikus turto vertintojui, jo vertė būtų nustatyta tikėtinai didesnė už nurodytą VĮ „Registrų centras“. Atitinkamai, iš atsakovų būtų reikalaujama didesnės negu po 16 100 Lt iš kiekvieno kompensacijos.
Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apeliantai pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo nepaneigė, todėl apeliacinis skundas atmetamas, nenagrinėjant kitų jame nurodytų argumentų, kaip neturinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,
nutarė:
Atsakovų Z. G. ir A. G. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.