Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Erika Misiūnienė Civilinė byla Nr. 2A-474-524/2015

2015 m. birželio 18 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Erika Misiūnienė, teisėjai Aušra Maškevičienė, Irma Čuchraj, sekretoriaujant J. D., dalyvaujant ieškovės atstovui R. Ž., atsakovės atstovams Ž. A., advokatei V. K., apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-11-24 sprendimo civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Brėžtas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Paliana“ dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė Klaipėdos rajono apylinkės teismui pateikė ieškinį, juo pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovės 45 000,00 Lt skolą, 1634,79 Lt palūkanas, iš viso 46 634,79 Lt įsiskolinimą, nuo šios sumos 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimo pagrindu nurodė aplinkybes, kad ieškovė pagal PVM sąskaitas faktūras pardavė prekes (medinių padėklų kalimo stakles) atsakovei, o atsakovė turėjo už gautas prekes atsiskaityti pagal ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Atsakovė savo įsipareigojimų neįvykdė, iki šiol nesumokėjo už gautas prekes, todėl ieškovė prašo priteisti skolą bei apskaičiuotas palūkanas (b. l. 3–8).

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2014-11-24 priėmė sprendimą, juo ieškinį tenkino visiškai. Nustatė, kad šalys sudarė pirkimo–pardavimo sandorį, kurio apmokėjimas buvo garantuotas išrašyta 2013-10-02 PVM sąskaita faktūra BRE Nr. 016. Pripažino, kad pardavėjas savo prievolę pirkėjui yra įvykdęs tinkamai, t. y. prekės pirkėjui (atsakovei) buvo perduotos tinkamu būdu, atsakovė įgijo prievolę už jas su ieškove atsiskaityti. Konstatavo, kad mokėjimo grafikas šalių nepasirašytas, taigi šalys nesusitarė atsiskaityti už prekes dalimis. Pažymėjo, kad šalys nesusitarė dėl konkretaus prievolės įvykdymo termino, tačiau nors ir nebuvo susitarta dėl termino, atsakovė per protingą terminą prievolės nevykdė. Minėtų motyvų pagrindu konstatavo, jog ieškovės reikalavimas dėl palūkanų priteisimo pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Byloje nustatyta, kad šalių pirkimo–pardavimo teisinių santykių pagrindas – 2013-10-02 PVM sąskaitos faktūra, kurią atsakovė iš dalies vykdė atlikdama mokėjimus (b. l. 9). Atsakovė savo atsikirtimus grindžia 2013-09-16 nepasirašyta pirkimo–pardavimo sutartimi su jos priedu – mokėjimo grafiku (b. l. 55–57). Teismų praktikoje pripažįstama, kad pirkėjo pasirašyta PVM sąskaita faktūra patvirtina sutartinių pirkimo–pardavimo santykių susiklostymą tarp šiame dokumente nurodytų asmenų. Prekių pardavimas pagal sąskaitą faktūrą iš esmės atitinka pardavimo sutarties turinį ir sukelia tas pačias teisines pasekmes – pardavėjo pareigą perduoti prekes pirkėjo nuosavybėn, atitinkamai pirkėjo pareigą už perduotas prekes sumokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009). Kartu pabrėžtina, jog įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės lemia, kad net ir esant pirkėjo pasirašytoms PVM sąskaitoms faktūroms, kilus ginčui, būtent daiktų pardavėjui tenka pareiga įrodyti aplinkybę, jog pirkimo–pardavimo sandoris yra įvykęs (CPK 12, 178 str.). Tik įrodžius sandorio sudarymo faktą gali būti vertinama, ar pirkėjas turi priešpriešinę prievolę pardavėjui – sumokėti už prekes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2011). Šioje byloje atsakovė pripažįsta, kad tarp šalių susiklostė pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, tačiau ji neturi pareigos sumokėti ginčo sumos, nes tarp šalių buvo sudarytas mokėjimų grafikas. Atsakovė įrodinėja, kad šioje byloje ieškinys turi būti atmestas, nes pirmosios instancijos teismas nesivadovavo 2013-09-16 nepasirašyta pirkimo–pardavimo sutartimi su jos priedu – mokėjimo grafiku (b. l. 55–57), todėl ginčas šioje byloje kilo dėl pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo. CK 1.71–1.74 straipsniuose reglamentuojama sandorių forma, CK 6.305 straipsnyje apibrėžiama pirkimo–pardavimo sutarties samprata, CK 6.311 straipsnyje – pirkimo–pardavimo sutarties forma. Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pagal CK 6.311 straipsnį pirkimo–pardavimo sutarties formą nustato sandorių sudarymo formos taisyklės. Šiose taisyklėse (CK 1.71–1.74 straipsniai) nereglamentuota, kad ieškovo nurodyta ginčo prekės pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta rašytine forma. Ginčo prekių pirkimo–pardavimo sutartis šalių galėjo būti sudaryta šalių pasirinkta forma. Teisėjų kolegija pažymi, kad sandorio sudarymo formos pasirinkimas lemia įrodinėjimo dalyką, todėl vadovaujantis CPK 12, 178 straipsniuose reglamentuojama įrodinėjimo pareigos paskirstymo tvarka, bylai reikšmingas aplinkybes privalo įrodyti tas proceso dalyvis, kuris šiomis aplinkybėmis remiasi, t. y. atsakovė privalėjo pateikti įrodymus, jog šalys žodžiu buvo sutarusios dėl atsakovės pateikto ir nepasirašyto grafiko vykdymo. Dėl to, kad atsakovės pateiktas grafikas nepasirašytas, byloje ginčo taip pat nėra. Bylą paskyrus nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teisme iš ieškovės atstovo paaiškinimo nustatyta, kad abi PVM sąskaitas faktūras išrašė ieškovė. Pirmoji sąskaita buvo išrašyta su nuoroda į nepasirašytą sutartį ir pinigų mokėjimo grafiką, todėl darytina išvada, jog žodinis šalių susitarimas dėl mokėjimo grafiko yra įrodytas. Iš ieškovės atstovo paaiškinimo nustatyta, kad kita tokia pat PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta jau be nuorodos į žodinę šalių sutartį tada, kai atsakovė nesilaikė sutarto žodžiu grafiko. Tai, kad atsakovė nesilaikė žodinio susitarimo byloje, yra įrodyta atsakovės mokėjimo pavedimais (b. l. 10–15), nes mokėjimo grafike pirmas mokėjimas buvo numatytas 2013-09-19 18 150 Lt, tačiau kasos pajamų orderis įrodo, kad atsakovė 2013-10-04 sumokėjo 15 000 Lt, antras mokėjimas buvo numatytas 2013-10-10 – 18 150 Lt, tačiau atsakovė 2013-10-11 sumokėjo 5000 Lt. Grafike buvo numatyta, jog kiekvieną mėnesį atsakovė sumokės ieškovei po 3850 Lt iki 2015-08-10, tačiau atsakovė nepateikė įrodymų, jog šį grafiką vykdo. Iš atsakovės paaiškinimo teismo posėdyje nustatyta, kad teismo posėdžio dieną apeliacinės instancijos teisme – 2015-05-20 atsakovė yra sumokėjusi 76 000 Lt, tačiau pagal jos įrodinėjamą grafiką turėjo būti sumokėjusi 105 270 Lt, todėl byloje įrodžius, jog atsakovė nesilaiko žodine forma sudaryto mokėjimo grafiko, yra pagrindas jos apeliacinį skundą atmesti. Atsakovė yra sumokėjusi 76 000 Lt, pirmosios instancijos teismo sprendimu iš jos priteista 45 000 Lt skola, o už nusipirktą daiktą ji turi sumokėti 121 000 Lt, todėl atsakovės teisės šiuo sprendimu nėra pažeidžiamos.

Ieškovė 1634,79 Lt palūkanų reikalavo pagal CK 6.210 str. 1 d. Šioje teisės normoje yra numatytos palūkanos už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą (CK 6.37 str.), t. y. palūkanos, kuriomis ir yra kompensuojami kreditoriaus nuostoliai, atsiradę laiku neįvykdžius kurios nors piniginės prievolės. Įstatymų leidėjas preziumuoja, kad tokie nuostoliai atsiranda dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku, taigi iš anksto numato jų minimalų kompensavimą (CK 6.260 str. 2 d., 6.261 str.). Neabejotina, kad tokias įstatymų numatytas palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė jokių kitokių prievolės nevykdymo padarinių.

Paminėtais motyvais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė ir išaiškino materialines teisės normas, todėl naikinti skundžiamo teismo sprendimo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-11-24 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.