Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Viktoro Kažio ir Violetos Ražinskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo F. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo F. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 150 str. 4 d., 153 str. ir 309 str. 4 d. ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 3 metams,

– pagal LR BK 309 straipsnio 4 dalį areštu 10 parų.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., 2 p., bausmės subendrintos apėmimo būdu ir F. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš F. L. nukentėjusiajam Ž. S. priteista 3000 Lt, nukentėjusiojo atstovei pagal įstatymą bei civilinei ieškovei R. S. – 500 Lt neturtinei žalai atlyginti, tačiau šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

F. L. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2008 m. vasaros iki 2008 m. spalio 17 d. (duomenys neskelbtini) vaikų globos namuose, (duomenys neskelbtini), grasindamas panaudoti fizinį smurtą, išmesti pro langą, bei panaudodamas fizinį smurtą, suduodamas nenustatytą skaičių smūgių į nenustatytas kūno vietas, bei pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo Ž. S. būkle dėl mažametystės ir neadekvačių elgesio ir intelekto sutrikimų, ne mažiau kaip 5 kartus tenkino savo lytinę aistrą su mažamečiu Ž. S. prieš pastarojo valią kišdamas savo lytinį organą Ž. S. į išeinamąją angą, burną bei liepdamas Ž. S. liesti jo lytinius organus, t. y. seksualiai prievartavo mažametį Ž. S. oraliniu, analiniu bei kitokio fizinio sąlyčio būdu.

Be to, F. L. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2008 m. vasaros iki 2008 m. spalio 17 d., tikslios datos nenustatytos, (duomenys neskelbtini) vaikų globos namuose, (duomenys neskelbtini), nenustatytą kiekį kartų, pasinaudodamas kompiuteriu ir internetu, demonstravo mažamečiui Ž. S. pornografinio ir erotinio turinio nuotraukas, įrašus ir taip tvirkino Ž. S..

– panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 16 d. nuosprendžio dalį dėl nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 153 str. ir 309 str. 4 d., padarymo ir jį išteisinti,

– pakeisti nuosprendžio dalį dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 150 str. 4 d., padarymo ir vadovaujantis LR BK 92 str. paskirtos bausmės vykdymą atidėti.

Apeliantas skunde teigia, kad jo atžvilgiu priimtas nuosprendis yra nepagrįstas, o jame išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas nepakankamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir neatsižvelgė į įrodymų šaltinių patikimumą.

Apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltu prisipažino iš dalies, nuoširdžiai gailisi nusikaltęs. Skunde pažymi, kad nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis, nesubrendęs ir negalėjo suvokti savo veiksmų esmės. Be to, augo asocialioje šeimoje ir nebuvo tinkamai auklėjamas. Tėvų valdžia apribota 2004 m., nuo 11 metų gyveno vaikų globos namuose. Vaikų globos namuose taip pat nebuvo tinkamai auklėjamas, o tai, kad jo veiksmai Ž. S. atžvilgiu yra nusikalstami, sužinojo tik ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu.

Be to, apeliantas teigia, kad teismo išvada, jog jis nusikaltimą padarė panaudodamas smurtą, yra nepagrįsta objektyviais įrodymais ir neatitinka bylos aplinkybių. Skunde nurodo, kad smurto nenaudojo, nukentėjusįjį įkalbėjo čiulpti jo (apelianto) lytinį organą pažadėjęs žaislą ar saldainį. Vaikų globos namų darbuotojai įrengtų vaizdo stebėjimo kamerų pagalba būtų pastebėję smurtinius veiksmus. Šią aplinkybę teisme patvirtino liudytojos D. J., I. B. ir G. K..

Remdamasis MRU TMI specialisto bei (duomenys neskelbtini) krizių centro psichologinio tyrimo išvadomis apeliantas pažymi, kad Ž. S. parodymai yra tik iš dalies patikimi, dėl intelekto, emocijų ir elgesio sutrikimų, hiperaktyvumo, jis aiškiai nefiksuoja laiko, kiekio ir vietos, neatmetama galimybė, kad kai kuriuos įvykius, žodžius, vaizdus jis gali supainioti su regėtais, girdėtais, jam papasakotais. Išvadoje nurodoma, kad Ž. S. nėra linkęs meluoti apie savo seksualinę patirtį, tačiau iš jos turinio lieka neaišku, ar jis (Ž. S.) nepainioja apelianto su kitais asmenimis, su kuriais galimai turėjo seksualinių santykių. Apeliantas nurodo apie tai girdėjęs iš kitų vaikų globos namų auklėtinių.

Be to, apeliantas skunde teigia, kad apnuogintų vyrų ir/ar moterų kūnų nuotraukos, kurias galima rasti įvairiose svetainėse, pačios savaime nėra pornografija ir jų žiūrėjimas bei rodymas neužtraukia atsakomybės pagal LR BK 153 str. ir 309 str. 4 d. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teismas turėjo patikrinti apelianto naudoto kompiuterio „istoriją“. F. L. teigia nieko draudžiamo nežiūrėjęs ir nedemonstravęs, kadangi naudojosi vaikų globos namų kompiuteriu ir neturėjo prieigos prie pornografinių tinklapių. Skunde nurodo, jog dėl šių aplinkybių nebuvo išsamiai apklaustas. Apelianto manymu, pagal LR BK 153 str. ir 309 str. 4 d. jis nuteistas nepagrįstai ir turi būti išteisintas, kadangi jo kaltė neįrodyta.

Apelianto manymu, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai paskyrė bausmę. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus laisvės atėmimo. Vadovaujantis LR BK XI skyriaus nuostatomis ir LR BK 92 str., jam paskirtos bausmės vykdymas gali būti atidėtas. Apeliantas prašo atsižvelgti į tai, kad yra neteistas ir ateityje pasižada naujų nusikaltimų nedaryti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo F. L. gynėja prašė skundą tenkinti jame išdėstytų motyvų pagrindu, prokuroras prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso ( toliau – BPK ) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis LR BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. F. L. kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 150 str. 4 d., 153 str. ir 309 str. 4 d., įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

BK 150 straipsnio 4 dalis nustato atsakomybę už lytinės aistros tenkinimą su mažamečiu asmeniu prieš jo valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudojant fizinį smurtą, grasinant jį tuoj pat panaudoti ar kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo šiuo seksualinio prievartavimo nusikaltimo sudėties požymius, o būtent: kad apeliantas su Ž. S. tenkino lytinę aistrą, ji buvo tenkinama prieš nukentėjusiojo valią, lytinė aistra buvo tenkinama grasinant panaudoti fizinį smurtą ir jį panaudojant, be to, pasinaudojant bejėgiška Ž. S. būkle dėl mažametystės ir neadekvačių elgesio bei intelekto sutrikimų.

Nuteistasis F. L. pripažįsta, kad tenkino savo lytinę aistrą su mažamečiu nukentėjusiuoju Ž. S., kišdamas savo lytinį organą jam į burną, tačiau tai darė tik du kartus ir įkalbinėjimo pagrindu – žadėdamas jam duoti saldainį ar kokį žaislą. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai grasinimo ir fizinio smurto naudojimo faktą nustatė remdamasis tik nukentėjusiojo parodymais, kurie psichologų buvo įvertinti nepatikimai ir nepakankamai atsižvelgė į jo parodymus, kurie buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme.

Nors nuteistasis F. L. neigia vartojęs grasinimus ir fizinį smurtą mažamečio Ž. S. valiai palaužti, tačiau nuteistojo kaltė pagrįsta byloje surinktais ir teisme patikrintais bei įvertintais įrodymais: nukentėjusiojo Ž. S., liudytojų D. J., R. G., I. B. parodymais, psichologinio tyrimo išvadomis, vaizdo įraše užfiksuotais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nukentėjusiojo Ž. S. parodymai yra pakankamai nuoseklūs, pagal faktines įvykio aplinkybes sutampa su liudytojų parodymais, atitinka kitas bylos aplinkybes, o taip pat nenustatė aplinkybių, dėl kurių nukentėjusysis Ž. S. galėtų apkalbėti F. L.. Apelianto argumentai, kuriais jis neigia grasinimus ir fizinio smurto vartojimą, vertinami tik kaip mėginimai sušvelninti savo teisinę padėtį. Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir nagrinėjant bylą teisme, Ž. S. vienodai parodė, kad F. L., globos namų kambaryje, 2008 m. vasaros pabaigoje – rudenį, ne mažiau kaip penkis kartus, liepė liesti ir kišo savo lytinį organą jam į burną, į užpakalį, nors jis nenorėdavo taip daryti, tačiau F. L. grasindavo jį primušti, o jei kam nors papasakos – grasino išmesti pro langą. Ž. S. patvirtino, kad F. L. buvo jam sudavęs į pilvą, kitas vietas ir pakišęs jį po lova, taigi, patvirtino smurto naudojimo faktą. Nukentėjusysis Ž. S. parodė, kad vykdydavo F. L. nurodymus, nes jo bijojo, pastarasis buvo vyresnis, be to, žinojo, kad jis skriausdavo ir kitus, silpnesnius už save vaikus. Ž. S. neparodė, kad už seksualinės aistros su juo tenkinimą, F. L. būtų jam davęs kokį daiktą – saldainį ar žaislą ( t. 2, b.l. 15 ). Vertinant šiuo aspektu psichologo išvadą, kad Ž. S. patirtas seksualinės prievartos faktas yra neišgalvotas, nukentėjusiojo nurodytas faktines įvykio aplinkybes iš dalies taip pat patvirtino liudytoja D. J., kuri tuo metu dirbo (duomenys neskelbtini) vaikų globos namuose socialine pedagoge. D. J. parodė, kad 2008 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje pradėjo skųstis, kad F. L. jį seksualiai prievartauja, t.y. kišo savo lytinį organą jam į užpakalį ir grasindavo niekam nesakyti. Po šio pasakojimo F. L. ir Ž. S. buvo pradėti atidžiau stebėti, tuo tikslu prie gyvenamųjų kambarių buvo įrengtos vaizdo kameros. Liudytoja D. J. patvirtino, kad paskutinį kartą su Ž. S. kalbėjosi spalio 20 d. ir jis pasakė, kad F. L. jį toliau prievartauja. Šiuos D. J. parodymus patvirtino liudytoja R. G., kuri 2008 m. spalio 17 d., neįprastu metu matė Ž. S. besiprausiantį duše, o paklausus ką jis daro, pastarasis atsakė, kad nusiprausti jam liepė F. L.. Be to, Ž. S. atrodė išsigandęs, klausinėjo „ar jo pilvelyje gali atsirasti vaikas“, po ko jis nuvestas pokalbiui pas D. J.. R. G. parodymus patvirtina bylos nagrinėjimo metu peržiūrėtas vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad 2008 m. spalio 17 d., liudytojos R. G. nurodytu laiku ir aplinkybėmis, Ž. S. lankėsi kambaryje pas F. L., po ko nuėjo į dušą praustis. Tuo pačiu atmestinas skundo argumentas, kad vaizdo kameromis darytuose įrašuose nėra užfiksuota, kad prieš Ž. S. buvo vartojamas fizinis smurtas ar jam grasinama. Byloje nustatyta, kad vaizdo kameros buvo įrengtos ne F. L. kambaryje, kur buvo prievartaujamas mažametis Ž. S., o koridoriuje, todėl jos ir negalėjo užfiksuoti tai, kas vyko kambaryje. Liudytoja I. B. parodė, kad 2008 m. spalio 20 d. ji, kaip gydytoja, apžiūrėjo Ž. S. dėl seksualinės prievartos. Tą aplinkybę, kad mažametis Ž. S. buvo seksualiai išnaudojamas, netiesiogiai patvirtino jo motina R. S., kuri parodė, kad sūnaus sveikata yra pablogėjusi, ji turi pastoviai vartoti raminančius vaistus. Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto skundo teiginius, kad dėl Ž. S. elgesio ir intelekto sutrikimų, jo parodymai tik iš dalies yra patikimi. 2008 m. gruodžio – 2009 m. vasario mėnesiais atlikto psichologinio tyrimo išvadoje Nr. 01 ( 2009-02-09 ) konstatuojama, kad Ž. S. kai kuriuos įvykius, žodžius, vaizdus gali supainioti su regėtais, girdėtais, pasakotais, tačiau šioje situacijoje jis nėra linkęs meluoti apie seksualinę patirtį. Ž. S. patirtas seksualinės prievartos faktas yra neišgalvotas ir iki šiol jam primena ryškius prisiminimus. Taip pat nepagrįstas skundo teiginys, kad Ž. S. galėjo supainioti F. L. su kitais asmenimis, kurie galimai, vartojo seksualinę prievartą jo atžvilgiu. Ž. S. tiek ikiteisminio bylos tyrimo metu, tiek teisme, aiškiai įvardijo F. L., kuris jį seksualiai prievartavo, apie tai sprendžiama ir iš tokių aplinkybių, kad abiejų auklėtinių kambariai buvo šalia, Ž. S. jį atitinkamai charakterizavo kaip asmenį, kurio bijosi ir kiti globos namų auklėtiniai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai F. L. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo kaip pavienį tęstinį nusikaltimą, nes pagal Ž. S. parodymus ir kitas nustatytas bylos aplinkybes, seksualiai prievartaujamas jis buvo nuo 2008 m. vasaros pabaigos, kai pirmą kartą pasiskundė pedagogams iki 2008 m. spalio 17 d., kai vaizdo įraše Ž. S. buvo užfiksuotas besilankantis F. L. kambaryje. Taigi, surinktų įrodymų visetas patvirtina nukentėjusiojo Ž. S. parodymų teisingumą, kuriais teismas neturėjo jokio objektyvaus pagrindo abejoti ir kartu paneigia nuteistojo F. L. teiginius, kad nukentėjusįjį seksualiai prievartavo tik du kartus, pastarojo sutikimu už atlygį, jam negrasino ir nevartojo fizinio smurto.

Nuteistasis F. L. skundžia ir tą nuosprendžio dalį, kuria jis buvo pripažintas ir nuteistas už mažamečio asmens tvirkinimą ir pornografinio bei erotinio turinio nuotraukų bei įrašų jam demonstravimą, nurodydamas, kad naudodamasis vaikų globos namams priklausančiu kompiuteriu, neturėjo prieigos prie pornografinio turinio tinklalapių, o apnuogintų vyrų ar moterų nuotraukų žiūrėjimas ar rodymas savaime neužtraukia atsakomybės pagal BK 153 str. ir 309 str. 4 d. Šie F. L. apeliacinio skundo argumentai yra atmestini, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusikalstamą veiką kvalifikavo kaip nusikaltimų idealiąją sutaptį pagal du BK straipsnius, numatančius mažamečio asmens tvirkinimą ir pornografinio turinio dalykų demonstravimą. Baudžiamosios teisės teorijoje objektyviai mažamečio tvirkinimu kvalifikuotini ir kaltininko veiksmai, kai jis demonstruoja jiems pornografinio turinio dalykus. F. L. viena veika padarė dvi nusikalstamas veikas, kuriomis buvo kėsinamasi į skirtingus saugomus objektus - žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą ( BK 153 straipsnis ) ir dorovę ( BK 309 straipsnis ), todėl ši veika teisingai kvalifikuota kaip idealioji nusikalstamų veikų sutaptis. Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją Ž. S. parodė, kad pas F. L. kompiuteryje žiūrėjo pornografinio turinio filmą. F. L. jam dar pagrasino, kad niekam nesakytų, nes kitaip atims kompiuterį ( t. 1, b.l. 18-19 ). Teisiamajame posėdyje Ž. S. davė analogiškus parodymus ir patvirtino, kad F. L. kompiuteriu internetinėje svetainėje apie dešimt jam rodė visokius filmus apie moteris ir vyrus bei nuotraukas „kaip reikia išprievartauti“. Nors apeliaciniame skunde F. L. ir neigia atlikęs su mažamečiu tvirkinamuosius veiksmus, tačiau pirmosios instancijos teismo posėdyje, savo kaltę pripažino pilnai ir parodė, kad Ž. S. du ar tris kartus rodė pornografinio turinio nuotraukas ir įrašus, kurie patalpinti atitinkamose interneto svetainėse ( t. 2, b.l. 20 ), taigi nurodo tokias pačias veikos padarymo aplinkybes kaip ir nukentėjusysis. Dėl padarytos nusikalstamos veikos F. L. buvo apklaustas ir ikiteisminio bylos tyrimo metu ir teisme, todėl skundo argumentai, kad dėl mažamečio tvirkinimo jis nebuvo apklaustas, yra nepagrįsti.

Taip pat apeliaciniu skundu F. L. nesutinka su jam paskirtos bausmės dydžiu, mano, kad teismas galėjo ir privalėjo, atsižvelgdamas į jo nepilnametystę, taikyti BK 92 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes F. L. už padarytas nusikalstamas veikas ir jas subendrindamas, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Įstatyme reikalaujama, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Skirdamas F. L. laisvės atėmimo bausmę už padarytas nusikalstamas veikas, teismas vertino tai, kad yra viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nėra sunkinančių, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, motyvuotai atsižvelgė į nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus.

Pagal BK 92 straipsnio 1 dalį nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas, spręsdamas dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį skirdamas tam, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius ( kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybės baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančių asmenų ar neįgaliųjų ir pan. ). Bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymas visada turi būti pagrįstas motyvuota teismo išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai pasisakė dėl galimybės taikyti F. L. atžvilgiu BK 92 straipsnio nuostatas ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Kolegija sutinka, kad bausmės tikslai F. L. atžvilgiu gali būti pasiekti tik realiai atliekant paskirtą laisvės atėmimo bausmę, nes anksčiau jo atžvilgiu taikytos auklėjamojo poveikio priemonės pozityvaus poveikio nepadarė ir jo nesulaikė nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo. F. L. teismas paskyrė teisingą bausmę, kuri užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų bei atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgoje“ išdėstytas nuostatas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo F. L. apeliacinį skundą atmesti.