- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-14
- Bylos Nr.
- A-662-856-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Arūnas Sutkevičius, Audrius Bakaveckas (pran.)
- Pareiškėjas
- C. L. A.
- Atsakovas
- Lietuvos
- Advokatai
- Edgaras Dereškevičius
- Kategorijos
- 3.4Teisėjo ar kitų proceso dalyvių nušalinimas
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo C. L. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo C. L. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas C. L. A. skundu ir patikslintais skundais (b. l. 2-4; 16; 30-31) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2009 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. (l 5/6-7) 12PR-77 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Kubos Respublikos piliečiui C. L. A." (toliau - ir Sprendimas); įpareigoti atsakovą jo bylą išnagrinėti ir priimti sprendimą iš naujo; priteisti 105 000 Lt neturtinę žalą.
Pareiškėjo manymu, Sprendimas priimtas neteisingai pritaikius Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" (toliau - ir Įstatymas) 86, 87 ir 130 straipsnius. Nurodė, jog buvo neatsižvelgta į tai, kad jis Kubos Respublikoje buvo nuolat persekiojamas kaip politinis oponentas - du kartus sulaikytas policijos pareigūnų dėl jo tariamų ryšių su Žmogaus teisių gynimo komiteto nariu H. C. , prieš jį naudotas psichologinis smurtas, pareikšti įtarimai bendradarbiaujant su minėtu žmogaus teisių gynėju, jis buvo tardomas. Po tokių įvykių darbe jį ėmė laikyti nepatikimu darbuotoju. Paaiškino, kad jo darbovietė - korporacija CIMEX - yra valdoma Vyriausybės ginkluotųjų pajėgų, todėl sąvoka „nepatikimas darbuotojas" iš esmės reiškia Vyriausybei nelojalų asmenį, o su tokiais asmenimis Kuboje dažnai susidorojama. Pažymėjo, kad, vadovaujantis vidaus reikalų ministro 2007 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. IV-169 pakeisto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo 66.1 punktu, nepriklausomai nuo to, kokie iš tikrųjų yra jo ryšiai su H. C. , ta aplinkybė, jog valstybės institucijos mano tokius ryšius egzistuojant ir dėl to jam kyla pavojus kaip asmeniui, bendradarbiaujančiam su žmogaus teisių gynėjais, reiškia, kad kilmės valstybėje jis yra individualiai persekiojamas dėl politinių priežasčių, kas sudaro pagrindą suteikti jam pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį.
Pabrėžė, kad nebuvo tinkamai įvertinta aplinkybė, jog jis buvo persekiojamas dėl savo prieš Kubos valdžios politiką nukreiptų pasisakymų Revoliucijos gynybos komiteto susirinkimų metu. Būdamas Komunistų partijos nariu, jis ne kartą pasisakė prieš kainų kėlimą Kuboje ir dėl to buvo užregistruotas kaip ideologinių problemų turintis narys. Kadangi komitetai perduoda informaciją savo narių darbovietėms, dėl savo pasisakymų jis turėjo problemų darbe - buvo priskirtas prie nepatikimų darbuotojų. Nurodė, jog jam teko keisti gyvenamąją vietą, kad galėtų įstoti į kitą komitetą, kuris neturėtų apie jį neigiamos informacijos. Pažymėjo, kad konfliktavo su buvusios Raulio Kastro žmonos, Kubos moterų federacijos prezidentės V. E. apsauginio motina po to, kai jis komitete paviešino, jog į jos namus nešama daug maisto atsargų, ir minėta moteris, siekdama atkeršyti, iškvietė policiją ir jam buvo paskirta piniginė bauda dėl tariamai netvarkingai pastatyto automobilio. Pareiškėjo manymu, tokios aplinkybės įrodo, kad jo antivyriausybinės nuostatos buvo paviešintos, dėl to jam kilo individualaus persekiojimo pavojus.
Pažymėjo, kad Departamento 2008 m. rugsėjo 19 d. pažymoje Nr. CUB-15/6-11-12-174 pateikiama informacija apie bendrą žmogaus teisių padėtį Kuboje leidžia teigti, jog grąžinimo atveju jam grėstų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimai. Atkreipė dėmesį, kad Departamento 2009 m. balandžio 3 d. išvadoje Nr. (l5/6-7)-13PR-77RN taip pat nurodoma, jog grąžintiems į Kubą prieglobsčio prašytojams neatmestinos neigiamos pasekmės, kylančios ieškant darbo, patiriant įvairių trukdžių kasdieniame gyvenime. Pareiškėjo manymu, Sprendimo 4 punktas prieštarauja Įstatymo 138 straipsniui.
Nurodė, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nesieja politinio ir profesinio priklausymo su diskriminacija. Konstatavo, kad Sprendimo pagrindas yra diskriminacija dėl politinio ir profesinio priklausymo. Pabrėžė, kad Sprendimas prieštarauja vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. IV-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 1 ir 6 priedams, nes sprendimo pagrindu gali būti tik prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokolas (6 priedas). Nurodė Įstatymo 138 straipsnyje nustatytą skundo padavimo terminą - 7 dienas nuo sprendimo priėmimo dienos, ir pažymėjo, kad Sprendimo 4 punkte nurodytas 14 dienų apskundimo terminas neatitinka tarptautinės teisės normų, prieštarauja Įstatymo 138 straipsniui bei Aprašo 75, 96 punktams.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į skundą (b. l. 9-10) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad, nors C. L. A. apklausų metu teigė nepritariantis Kubos valdžios vykdomi politikai, tačiau savo kilmės valstybėje jis nedalyvavo jokios opozicinės partijos ar žmogaus teises ginančios organizacijos veikloje, nebuvo sulaikytas ar tardomas, iki pat išvykimo iš Kubos dirbo valstybinėje institucijoje ir netgi buvo siunčiamas į kvalifikacijos kėlimo mokymus. Remdamasis Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009 m. kovo 30 d. pažyma Nr. CUB-15/6-9-13-4, pažymėjo, kad visoje Kubos teritorijoje veikia Revoliucijos gynybos komitetų, kurių pareigūnai atsakingi už kiekvieno piliečio veiklą jų kontroliuojamoje vietovėje ir veda atskiras gyventojų asmens bylas, tinklas. Priėjo prie išvados, kad yra sekami visi gyventojai, todėl tikėtina, kad ir pareiškėjo elgesys buvo stebimas, tačiau, atsakovo teigimu, tai atspindi bendrą, komunistinio režimo nulemtą, situaciją šalyje ir nelaikytina individualizuotais, prieš prieglobsčio prašytoją nukreiptais persekiojimo veiksmais. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo pasakojimas apie kilmės valstybėje patirtą persekiojimą ir jo priežastis buvo nenuoseklus ir keliantis abejonių dėl jo patikimumo, todėl, nesant svarių motyvų, atitinkančių 1951 m. Ženevos konvencijoje „Dėl pabėgėlių statuso" ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje apibrėžtus pabėgėlio statuso kriterijus, C. L. A. negali būti pripažintas pabėgėliu.
Paaiškino, kad, remiantis paties prieglobsčio prašytojo pateikta informacija, jis buvo kelis kartus siųstas į mokymus, todėl abejojo dėl pareiškėjo teiginio, kad jis buvo priskirtas prie nepatikimų darbuotojų. Nurodė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas buvo nubaustas administracine bauda už netinkamai pastatytą automobilį, negali būti laikoma jo atžvilgiu vykdomu persekiojimu. Nenustatė, kad C. L. A. buvo sulaikytas ar nubaustas už savo pažiūras. Pabrėžė, kad aplinkybė, jog jam teko persikelti į kitą gyvenamąją vietą, įrodo, jog prieglobsčio prašytojas turėjo realią vidaus persikėlimo galimybę.
Įvertinęs Departamento pažymoje Nr. CUB-15/6-11-12-174 nurodytą informaciją, priėjo prie išvados, kad esminiai žmogaus teisių ir laisvių pažeidimai Kubos Respublikoje yra nukreipti prieš aktyvius politinius oponentus, kovotojus už žmogaus teises bei žurnalistus. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo kilmės valstybėje nedalyvavo jokios opozicinės partijos ar žmogaus teises ginančios organizacijos veikloje, nebuvo sulaikytas ar tardomas, iki išvykimo iš Kubos dirbo valstybinėje institucijoje. Nurodė, jog Kubos ambasados Kanadoje 2006 m. lapkričio 21 d. pateiktoje informacijoje pažymėta, kad, jeigu piliečiai užsienyje buvo ilgiau negu 11 mėnesių ir vėliau nori sugrįžti į šalį arba laikinai atvykti į ją, arba iš naujo joje apsigyventi, jie privalo gauti Kubos valdžios leidimą. Kadangi pareiškėjas išvyko iš Kubos 2008 m. liepos mėnesį, konstatavo, kad dar nėra praėjęs minėtas 11 mėnesių laikotarpis.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 28 d. nutartimi priėmė pareiškėjo patikslintame skunde pareikštą reikalavimą atlyginti jam padarytą 105 000 Lt neturtinę žalą; atsisakė priimti pareiškėjo patikslintame skunde pareikštą reikalavimą užtikrinti jo buvimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, kol jis nesuras prieglobsčio valstybės; Departamentą, kaip savarankišką instituciją, laikė atsakovu dėl skundo dalies, kurioje prašoma panaikinti Sprendimą; Lietuvos valstybę, atstovaujamą Departamento, laikė atsakovu dėl skundo dalies, kurioje prašoma atlyginti padarytą 105 000 Lt neturtinę žalą; pasiūlė pareiškėjui iki 2009 m. birželio 9 d. pateikti teismui savo nuomonę dėl bylos šalių procesinės padėties pakeitimo.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 19 d. sprendimu skundą atmetė ir Sprendimą paliko nepakeistą. Atsižvelgęs į tai, kad Įstatymo 138 straipsnio redakcija, įsigaliojusi nuo 2006 m. gruodžio 16 d., bei Aprašo 75, 96 punktai (Aprašo redakcija, aktuali nuo 2007 m. gegužės 16 d.) galiojo tiek Sprendimo priėmimo metu, tiek šiuo metu, priėjo prie išvados, jog Sprendimo 4 punktas atitinka teisės aktų reikalavimus. Laikė, kad nagrinėjamoje byloje reikalavimas panaikinti Departamento 2009 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. (l 5/6-7) 12PR-77 pareikštas netinkamam atsakovui, todėl negali būti tenkinamas. Konstatavęs, kad skundas pareikštas netinkamam atsakovui, laikė, jog šioje reikalavimo dalyje nebuvo įrodytas valstybės valdžios institucijos neteisėtas aktas - t. y. Departamento valstybės tarnautojų kaltė priimant sprendimą.
III.
Pareiškėjas C. L. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Departamento 2009 m. balandžio 3 d. sprendimą ir atlyginti jam 50 000 eurų (170 000 Lt) neturtinę žalą.
Paaiškina, jog jis pareiškimu atsisakė, kad Departamentas dalyvautų byloje, todėl, jo manymu, atsisakė ir 2009 m. balandžio 20 d. skundo. Pabrėžia, kad neįmanoma tuo pat metu nagrinėti klausimo dėl žalos atlyginimo ir palikti Sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad klausimą dėl Departamento sprendimo panaikinimo pagal formą įmanoma nagrinėti tik 2009 m. gegužės 28 d. skundo sudėtyje. Pažymi, kad Sprendimas jam įteiktas tik 2009 m. balandžio 6 d., todėl iš 7 dienų skundo padavimui liko tik 4. Pabrėžia, kad nebuvo informuotas apie teisę naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba, tokia pagalba jam nebuvo garantuota pagal Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 3 punktą, todėl jis praleido skundo padavimo terminą. Konstatuoja, kad skundžiamame teismo 2009 m. birželio 19 d. sprendime išnagrinėti Sprendimo faktai, kai yra pasibaigęs Sprendimo apskundimo terminas. Tvirtina, kad Sprendimo 4 punkte nurodytas apskundimo terminas (14 d.) neatitinka Įstatymo 138 straipsnio.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.
Nurodo Įstatymo 138 straipsnį, Aprašo 79 punktą ir konstatuoja, kad Sprendimo 4 punkto formuluotė neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas tinkamai pasinaudojo sprendimo apskundimo teise. Pabrėžia, kad pareiškėjas buvo informuotas apie teisę naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba prieš kiekvieną apklausą. Atkreipia dėmesį, kad skundą pirmosios instancijos teismui surašė advokatas. Pažymi, kad prašymas atlyginti neturtinę žalą yra neargumentuotas. Nurodo, kad Departamento sprendimas dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo yra apskųstas teismui, todėl nėra įsigaliojęs.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo siekio gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Teisiniai santykiai dėl pareiškėjo prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Pagal šio įstatymo 86 straipsnio 1 dalį, pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo, kaip žmogaus, teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 4 straipsnį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Taip pat ir pagal vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte; jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas.
Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi Departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009 m. balandžio 3 d. išvada Nr. 13PR-77RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Kubos Respublikos piliečiui C. L. A. (toliau – ir Išvada) ir Departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2008 m. rugsėjo 19 d. pažyma Nr. CUB-15/6-11-12-174 (toliau – ir Pažyma).
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodytos (Institucijos byla CUB 0012, b. l. 7, 24, 59, 71) jo negalimumo gyventi kilmės šalyje priežastys (iš vidutinio uždarbio Kuboje nepakanka užtikrinti kasdienio gyvenimo, nepatinka Kuboje galiojanti migracijos sistema, klestinti korupcija, pareiškėjo nepritarimas šalies sistemai, negalėjimas tobulėti profesinėje srityje) yra ekonominio pobūdžio ir dėl to neatitinka priežasčių, nurodytų Įstatymo 86 straipsnio ir 87 straipsnio nuostatose, tai yra šių teisės normų taikymo prasme šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės bylai nėra reikšmingos, jos nėra pakankamos priežastys, įrodančios, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos būtų pažeistos grąžinus asmenį atgal į jo kilmės šalį. Nors C. L. A. tvirtino, kad nebuvo išleidžiamas iš Kubos, tačiau iš jo pase esančių spaudų Departamentas nustatė, jog jis turėjo galimybę išvykti iš Kubos (Institucijos byla CUB 0012, b. l. 147).
Nors pareiškėjas teigia, kad nepritaria Kubos valdžios vykdomai politikai, tačiau skunde teismui nurodytos aplinkybės dėl grėsmės, jog jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos, atsižvelgiant į tai, kad C. L. A. savo kilmės valstybėje nedalyvavo opozicinės partijos ar žmogaus teises ginančios organizacijos veikloje, negali būti savaime pripažintos pakankamu pagrindu tenkinti pareiškėjo prašymą, nes šios aplinkybės neatskleidžia asmeninės grėsmės pareiškėjui, t. y. C. L. A. nenurodė individualiai vertintinų aplinkybių, dėl kurių buvimo jam kilmės šalyje grėstų realus pavojus patirti jo kaip žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimus, taip pat nenurodė, kad jo atžvilgiu buvo įvykdyti veiksmai, pažeidę žmogaus teises ir pagrindines laisves. Be to, pareiškėjas nepateikė duomenų, kad buvo sulaikytas ar nubaustas už savo pažiūras. C. L. A. nurodyta aplinkybė, jog jis buvo kartą nubaustas už netinkamai pastatytą automobilį, negali būti laikoma persekiojimu.
Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2008 m. spalio 1 d. (Institucijos byla CUB 0012, b. l. 1). C. L. A. išvyko iš Kubos 2008 m. liepos 11 d. (Institucijos byla CUB 0012, b. l. 7). Pažymoje nurodyta, kad jeigu piliečiai užsienyje buvo ilgiau negu 11 mėnesių ir vėliau nori sugrįžti į šalį arba laikinai atvykti į ją, arba iš naujo joje apsigyventi, jie privalo gauti Kubos valdžios leidimą (b. l. 38). Departamentas skundžiamą sprendimą priėmė 2009 m. balandžio 3 d., t. y. dar nepraėjus 11 mėnesių nuo pareiškėjo išvykimo iš Kubos dienos. Atsižvelgus į šias aplinkybes darytina išvada, jog pareiškėjui minėtas terminas dar nebuvo suėjęs. Pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 68 straipsniu, informacija, susijusi su prašymo suteikti prieglobstį pateikimu ir nagrinėjimu, yra įslaptinama įstatymų nustatyta tvarka. Užsieniečio prašyme suteikti prieglobstį pateikta informacija bei prašymo nagrinėjimo metu gauta informacija užsieniečio kilmės valstybei neteikiama.
Apelianto teigimu, Departamento 2009 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 15/6-7-12PR-77 4 punkte nurodytas 14 dienų apskundimo terminas neatitinka Įstatymo 138 straipsnio reikalavimų. Pažymėtina, kad ankstesnė Įstatymo 138 straipsnio redakcija (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija) išties numatė 7 dienų skundo padavimo terminą, tačiau minėto sprendimo priėmimo metu galiojusi Įstatymo 138 straipsnio redakcija jau numatė 14 dienų užsieniečio skundo dėl sprendimo, priimto pagal šį Įstatymą, padavimo atitinkamam apygardos administraciniam teismui terminą nuo sprendimo įteikimo dienos. Vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir vykdymo tvarkos aprašo 79 punkte taip pat įtvirtintas 14 dienų skundo padavimo terminas. Skundžiamame sprendime nurodytas būtent toks - 14 dienų - apskundimo terminas, todėl darytina išvada, kad apeliantas nepagrįstai laiko šį terminą neteisėtu. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad C. L. A. pasinaudojo savo teise apskųsti Departamento sprendimą.
Pažymėtina, kad Departamentas informavo pareiškėją apie jo teisę naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba pačią pirmą jo atvykimo į Lietuvos Respubliką dieną (Institucijos byla CUB 0012, b. l. 3). Apie tokią savo teisę prieglobsčio prašytojas buvo informuotas ir 2008 m. gruodžio 3 d., 2009 m. vasario 27 d. (Institucijos byla CUB 0012, b. l. 32, 72). Todėl atmestinas C. L. A. teiginys, kad Departamentas jo neinformavo apie teisę naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Kadangi nagrinėjamu atveju neteisėti valdžios institucijos veiksmai byloje nenustatyti, apeliantas savo prašymo atlyginti jam padarytą žalą nepagrindė, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis patyrė žalą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė pagrįstai.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n utaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o C. L. A. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.