- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-11-14
- Bylos Nr.
- A-502-1857-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Dainius Raižys
- Pareiškėjas
- V. T.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Kategorijos
- 8.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.1.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.3.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.8.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
atsakovo atstovui K. K.
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. T. (V. T.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. T. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Kauno AVMI; vietos mokesčių administratorius; trečiasis suinteresuotas asmuo) 2007 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. (04)-K3-146-38 patvirtino 2007 m. vasario 23 d. patikrinimo aktą Nr. 20-06-24-31, kuriame pareiškėjui V. T. (toliau – ir pareiškėjas; apeliantas) papildomai apskaičiavo 34 724 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 7 392,48 Lt GPM delspinigių, 100 208 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 7 936,67 Lt PVM delspinigių, 1 002 Lt socialinio draudimo įmokos bazinei pensijos daliai (toliau – ir bazinė įmoka), 2 004 Lt bazinės įmokos baudą, 870 Lt socialinio draudimo įmokos papildomai pensijos daliai (toliau – ir papildoma įmoka) bei skyrė 3 472 Lt GPM baudą, 10 021 Lt PVM baudą ir 1 740 Lt papildomos įmokos baudą.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI; centrinis mokesčių administratorius; atsakovas), išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2007 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 68-127 patvirtino Kauno AVMI sprendimą Nr. (04)-K3-146-38.
Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2007 m. spalio 8 d. priėmė sprendimą Nr. S-189(7-166/2007), kuriuo patvirtino VMI sprendimo Nr. 68-127 nurodymus pareiškėjui į biudžetą sumokėti 100 208 Lt PVM, 7 936,67 Lt PVM delspinigių ir 10 021 Lt PVM baudą, o kitoje dalyje Kauno AVMI (vietos mokesčių administratoriui) pavedė atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti MGK sprendimą Nr. S-189(7-166/2007), VMI sprendimą Nr. 68-127 ir Kauno AVMI sprendimą Nr. (04)-K3-146-38 toje dalyje, kurioje buvo patvirtinti mokesčių administratoriaus nurodymai pareiškėjui į biudžetą sumokėti 100 208 Lt PVM, 7 936,67 Lt PVM delspinigių ir 10 021 Lt PVM baudą.
Skunde pareiškėjas paaiškino, kad 2006 m. pardavė dvi telefono stoties patalpas nebaigtame statyti name (baigtumas 52 proc.), esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas. Vertino, kad šiuos sandorius mokesčių administratorius nepagrįstai kvalifikavo kaip individualią veiklą ir iš jų gautas pajamas apmokestino PVM, nes pareiškėjo veiksmai akivaizdžiai neatitinka tų sąlygų, kurios apibūdina individualią veiklą, t. y. nenustatyta siekiant gauti pelną sudaromų sandorių sistema, nenumatytas veiklos planas, pareiškėjas neveikė kaip verslininkas, nebuvo sukūręs mažiau ar labiau išplėtotos verslo strategijos, iš veiklos nebuvo nuolat gautos pajamos.
Laikėsi pozicijos, kad pareiškėjo veikla negali būti pripažįstama turinti versliškumo ir komerciškumo požymių, kurie yra labai svarbūs norint atriboti individualią veiklą nuo atsitiktinių sandorių, nes pareiškėjas, parduodamas turtą, nuo kurio pardavimo pajamų buvo apskaičiuoti mokesčiai, sudarė vienkartinius, atsitiktinius ir bendro tikslo nesiejamus sandorius. Be to, dviejų sandorių dėl tame pačiame pastate esančių patalpų pardavimo sudarymas nereiškia veiklos intensyvumo, nes analogiški sandoriai nebuvo kartojami (po 2006 m. gegužės mėn. pareiškėjas nesudarė nei vienos nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties).
Pažymėjo, jog pareiškėjas neatliko jokių esminių patalpų statybos ar pagerinimo darbų, kas patvirtina faktą, kad jis nesiekė gauti pajamų iš šių patalpų pardavimo. Paaiškėjus aplinkybėms, kad jo sugyventinės duktė nevykdys planuotos veiklos minėtose patalpose, jos tapo nereikalingos, dėl ko buvo parduotos. Pabrėžė, jog nei vietos, nei centrinis mokesčių administratoriai neatsižvelgė į minėtas aplinkybes, o rėmėsi abstrakčiu vertinimu, kuris neatitinka individualios veiklos nustatymo ir mokesčių apskaičiavimo praktikos bei prieštarauja protingumo principui (patalpos yra tame pačiame pastate, abiejose patalpose buvo planuojama vykdyti veiklą, todėl natūralu, jog pareiškėjas pardavė abi patalpas, kai jos jam tapo nereikalingos).
Tvirtino, kad mokesčių administratorius neteisingai nustatė, jog pajamos, gautos už parduotą nekilnojamąjį turtą, sudaro didžiąją dalį pareiškėjo pajamų, t. y. visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo paaiškinimus, kad jis turi santaupų iš ankstesnės veiklos (sąskaitos yra nurodytos vietinio mokesčių administratoriaus surašytame akte) įmonėse (akcinėje bendrovėje (toliau – ir AB) „Tauras“, uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Naujoji statyba“, UAB „Scena“ ir kt.). Nukreipė į Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 71 straipsnį. Pažymėjo, jog tai, kas nepripažįstama ekonomine veikla, išsamiai apibrėžta PVMĮ 2 straipsnio 6 dalies 1-2 punktuose. Teigė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo sandoris dėl patalpų įsigijimo ir pardavimo buvo atsitiktinis, dėl ko nepatenka į ekonominės veiklos sąvoką, kas paneigia jo pareigą mokėti PVM.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti.
Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas per tikrinamąjį laikotarpį nuo 2003 m. iki 2006 m. birželio mėn. vykdė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorius:
1) patalpa-knygynas, esanti adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas: 2001 m. pirkta už 150 000 Lt, 2004 m. parduota už 250 000 Lt;
2) gyvenamasis namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas: 2002 m. pirktas už 146 260 Lt, 2004 m. parduotas už 146 200 Lt;
3) žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas: 2003 m. pirktas už 1 714 Lt, 2004 m. parduotas už 13 800 Lt;
4) patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas: 2004 m. pirktos už 36 300 Lt, 2005 m. parduotos už 36 300 Lt;
5) telefono stoties patalpos nebaigtame statyti name (baigtumas 52 proc.), esančios adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas: 2006 m. parduotos už 300 000 Lt (faktiškai gauta 255 000 Lt);
6) telefono stoties patalpos nebaigtame statyti name (baigtumas 52 proc.), esančios adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas: 2006 m. parduotos už 600 000 Lt (faktiškai gauta 510 000 Lt).
Teigė, jog iš viso buvo pirkta už 764 961 Lt, o parduota už 1 346 300 Lt (faktiškai gauta 1 211 300 Lt).
Pažymėjo, kad ekonominė veikla yra vienas iš pagrindinių požymių nustatant, ar konkreti veikla yra PVM objektas. Paaiškino, kad veikla laikoma ekonomine, jei ji yra atlygintina (veikla, kuria siekiama gauti bet kokių pajamų). Akcentavo, jog pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu iš viso gavo 1 211 300 Lt pajamų, nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoriai (paslaugų teikimas) vyko šalies teritorijoje. Nurodė, kad pareiškėjo PVM apmokestinamosios pajamos 100 000 Lt per metus (per paskutinius 12 mėnesių) viršijo 2006 m. gegužės mėn., tačiau jis, pažeisdamas PVMĮ 71 ir 92 straipsnių nuostatas, neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą 100 208 Lt PVM.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti.
Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad nuo 2003 m. sausio mėn. iki 2006 m. birželio mėn. pareiškėjas užsiėmė individualia nekilnojamojo turto pardavimo veikla, t. y. siekdamas ekonominės naudos tęstiniu laikotarpiu pirko ir realizavo nekilnojamąjį turtą, o iš šių sandorių gaunamos piniginės lėšos sudarė ženklią jo pajamų dalį.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. sausio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmėtė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi PVMĮ 2 straipsnio 6 dalimi ir 3 straipsniu ir nurodė, kad ekonominė veikla šio įstatymo prasme suprantama kaip veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą, žemės ūkio veiklą, žuvininkystę, kasybą, profesinę veiklą, naudojimąsi turto ir (arba) turtinių teisių turėjimu), kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno).
Pažymėjo, jog, pareiškėjo teigimu, jis ginčo objektus pirko ir truputį vėliau nei po metų pardavė siekdamas išimtinai savo šeimos asmeninių poreikių tenkinimo. Telefono stoties patalpos buvo skirtos V. P. ūkinei-komercinei veiklai vykdyti, tačiau jai numatyto verslo atsisakius, nekilnojamasis turtas tapo nebereikalingas. Atkreipė dėmesį į tai, jog V. P. šias aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino: parodė, kad, gyvendama Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau – ir JAV), ji brandino idėją Lietuvoje vykdyti baldų ir interjero elementų prekybą, dėl ko ji, prašydama surasti tinkamas patalpas, kreipėsi į pareiškėją, tačiau paaiškėjus, kad patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, rekonstrukcija pareikalaus didesnių investicijų nei leidžia V. P. finansinės galimybės, buvo nutarta minėtą nekilnojamąjį turtą realizuoti.
Pirmosios instancijos teismas pirmiau pateiktus mokesčių mokėtojo įrodymus vertino kritiškai. Atkreipė dėmesį į tai, jog iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas ginčo objektus įsigijo asmeninės nuosavybės teisėmis ir jais savo nuožiūra bei nepriklausomai nuo kitų asmenų valios disponavo. Laikėsi pozicijos, jog pareiškėjo paaiškinimus, kad jis siekė būti vienodai teisingas abejiems savo vaikams (sūnui A. T. (A. T.) ir sugyventinės V. L. dukteriai V. P.) paneigia ta aplinkybė, jog antruoju atveju jis neįformino dovanojimo sutarties bei neatliko jokių kitų juridinių veiksmų V. P. naudai, netgi skunde minimas rekonstrukcijos ir išplėtimo projektas buvo užsakytas pareiškėjo vardu. Be to, pareiškėjas pripažino, kad pats eksploatuoti telefono stoties patalpų pagal paskirtį neturėjo nei galimybės, nei tikslo, o V. P. specifinės komunikacijų veiklos taip pat neplanavo.
Pažymėjo, jog verslas yra grindžiamas pelno maksimizavimo principu, todėl visiškai nesuprantama, kokiais išskaičiavimais vadovaujantis buvo pasirinktos patalpos, esančios nepatenkinamos būklės statinyje ir reikalaujančios esminės rekonstrukcijos, t. y. didelių kaštų.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad prieš tai minėtus nekilnojamojo turto pirkimo sandorius pareiškėjas sudarė vedinas tikslo gauti pajamų iš vėlesnio šio turto pardavimo, t. y. jo veikloje mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo versliškumo bei ekonominės naudos siekimo požymį. Pabrėžė, jog, kaip matyti iš mokestinio ginčo medžiagos, analogišku principu pareiškėjas veikė keletą mokestinių metų (2003-2006 m.). Pažymėjo, jog pareiškėjo įsigyti nekilnojamieji daiktai skyrėsi savo funkcine paskirtimi (gyvenamosios ir negyvenamosios patalpos, žemės sklypai), buvimo vieta.
Rėmėsi PVMĮ 71 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, jog pareiškėjo pajamos už telefono stoties patalpų pardavimą 100 000 Lt sumą viršijo 2006 metų gegužės mėn., taigi jis, pažeisdamas PVMĮ, neapskaičiavo ir į biudžetą nesumokėjo PVM, dėl ko mokesčio administratorius pagrįstai papildomai jam apskaičiavo ir nurodė į biudžetą sumokėti 100 208 Lt PVM, nuo minėtos PVM sumos apskaičiuotų 7 936,67 Lt PVM delspinigių ir skyrė minimalią (10 proc.) 10 021 Lt PVM baudą.
Konstatavo, jog ginčijami MGK sprendimas Nr. S-189(7-166/2007), VMI sprendimas Nr. 68-127 ir Kauno AVMI sprendimas Nr. (04)-K3-146-38 yra teisėti ir pagrįsti, todėl jų naikinti pareiškėjo skunde išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundas būtų patenkintas.
Žemesnės instancijos teismas
1. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ginčo dalyko nagrinėjimo ribas ir skundžiamame sprendime vertino tas aplinkybes, kurių pareiškėjas neginčijo, nes dėl šių MGK pavedė vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą. Laikosi pozicijos, kad mokestinis ginčas toje dalyje, kuri yra iš naujo nagrinėjama vietos mokesčių administratoriaus, negali būti faktas, įrodantis individualią veiklą, nes situacija dar neišnagrinėta. Akcentuoja, jog ginčas vyksta tik dėl tos MGK sprendimo dalies, kurioje buvo vertinamas dviejų sandorių dėl telefono stoties patalpų įsigijimo ir pardavimo, sudarytų 2006 m., apmokestinimo klausimas. Vertina, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 1 straipsnį, 3 straipsnio 2 dalį, 86 straipsnio 3 dalį, 87 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 4 dalį.
2. Teigia, jog sandoriai dėl abiejų telefono stoties patalpų pardavimo iš esmės laikytini vienu sandoriu, nes tai yra vienas objektas (tuo pačiu adresu), tą pačią dieną parduotas tam pačiam pirkėjui, kas paneigia pareiškėjo veiklos intensyvumą. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 ir akcentuoja, kad, vertinant sandorius, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad kiekvienas sandoris turi būti vertinamas individualiai, kiekvieno iš jų atžvilgiu nustatant individualios veiklos vykdymo požymius. Tvirtina, kad pareiškėjo veikloje nėra versliškumo, tęstinumo ir komerciškumo, ir vertina, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotas įrodymų vertinimo taisykles, nes pareiškėjo sudarytų sandorių nevertino individualiai.
3. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A14-916/2006 ir nurodo, kad pirmiausia reikiai nustatyti, gyventojo turto, kuris buvo parduotas, įsigijimo tikslą, nes pardavimo momentu kiekvienas protingas asmuo sieks parduoti turtą jam kuo palankesnėmis sąlygomis. Atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas vertino tik pareiškėjo sudarytų sandorių skaičių, tačiau ne jų sudarymo priežastis.
4. Atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog, įsigijus ginčo patalpas, buvo pradėtas rengti patalpų pertvarkymo ir rekonstrukcijos projektas, tačiau šio įrodymo tinkamai neįvertino, nes tokio projekto parengimas įrodo, kad patalpos buvo įsigytos saviems poreikiams, be tikslo parduoti.
5. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, jog pajamos, gautos už parduotą nekilnojamąjį turtą, sudaro didžiąją dalį pareiškėjo pajamų.
6. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino vietos mokesčių administratoriaus patikrinimo vientisumo svarbos bei MGK motyvų panaikinant dalį vietos mokesčių administratoriaus sprendimo, dėl ko priėmė prieštaringą sprendimą. Vertina, jog ginčijamas MGK sprendimas Nr. S-189(7-166/2007) taip pat prieštaringas, nes dėl pareiškėjo sandorių, sudarytų 2004 m., yra pasisakoma vienaip, o dėl 2006 m. sandorių – jau priešingai. Nurodo, kad atliktas 2004-2006 m. pareiškėjo sudarytų sandorių patikrinimas yra vientisas, taigi ir visi sandoriai turėjo būti vertinami vienodai, nes visi faktai ir aplinkybės yra susiję.
Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra analogiški pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui argumentams.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime atsakovas laikosi nuomonės, kad pirmosios instancijos teismas neperžengė ginčo ribų. Pareiškėjo veiklos tęstinumas yra reikšmingas pripažįstant telefono stoties pirkimo-pardavimo sandorius ekonomine veikla PVMĮ prasme, todėl ir buvo analizuojami visi pareiškėjo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoriai. Vertina, kad pareiškėjo teiginys, jog ginčo patalpos buvo įsigytos tam, kad pareiškėjo sugyventinės duktė V. P. jose užsiimtų komercine veikla, yra nepagrįstas, nes minėtu laikotarpiu ji jokia forma neužsiėmė ir nenumatė užsiimti komercine veikla: nebuvo įregistravusi įmonės, įsigijusi patentų ar pan. Nurodo, jog pareiškėjas nepagrįstai nurodė, kad V. P. ginčo laikotarpiu nebuvo Lietuvoje ir jog ji tuo metu neįsigijo jokio nekilnojamojo turto.
Kiti atsakovo atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėstyti argumentai yra analogiški argumentams, išdėstytiems atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo MGK sprendimą Nr. S-189(7-166/2007) palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo remiasi iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Administracinio ginčo ribas apsprendė teismui apskųstų mokesčių administratoriaus bei ikiteisminio ginčo nagrinėjimo institucijos sprendimų dalys. Taigi, nagrinėjant bylą, turi būti tikrinamas Mokestinių ginčų komisijos sprendimo patvirtinti Valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. liepos 17d. sprendimo Nr. 68-127 dalį dėl nurodymų sumokėti į biudžetą 100208 Lt PVM, 793,67 Lt šio mokesčio delspinigių ir 10021 Lt šio mokesčio baudą bei atitinkamų mokesčių administratoriaus sprendimų dalių teisėtumas ir pagrįstumas.
Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad individualus administracinis aktas būtų pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Pagal MAĮ 34 straipsnį mokesčių administratorius, atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam šio įstatymo suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina ir sprendimais, kuriems taikytini reikalavimai, keliami individualiam administraciniam aktui.
Mokesčių administratorius apskaičiavo pareiškėjui mokėtinas PVM ir su šiuo mokesčiu susijusias sumas, pripažinęs patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune, pardavimą ekonomine veikla, atitinkamai apmokestinama pridėtinės vertės mokesčiu, o institucijos, nagrinėjusios ginčą konstatavo, kad toks apmokestinimas teisėtas ir pagrįstas. Tačiau tokioms išvadoms pagrįsti byloje įrodymai nesurinkti.
Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (3 straipsnis) PVM objektu įvardija prekių ir paslaugų teikimą, kuriam be kita ko keliama sąlyga, jog prekės arba paslaugos būtų teikiamos apmokestinamojo asmens vykdant savo ekonominę veiklą. Apmokestinamasis asmuo turi veikti kaip toks. Tuo tarpu, kai fizinio asmens sudaromi sandoriai nėra susiję su jo vykdoma ekonomine veikla nelaikoma, kad fizinis asmuo teikia prekes ar paslaugas veikdamas kaip apmokestinamasis asmuo. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi PVMĮ 2 straipsnio 6 dalimi, apibrėžiančia, kad ekonominė veikla šio įstatymo prasme suprantama kaip veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą, žemės ūkio veiklą, žuvininkystę, kasybą, profesinę veiklą, naudojimąsi turto ir (arba) turtinių teisių turėjimu), kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno). Akivaizdu, kad pareiškėjas, parduodamas telefono stoties patalpas nebaigtame statyti name (baigtumas 52 proc.), esančias (duomenys neskelbtini), Kaune, siekė gauti pajamų. Tačiau, kodėl įgijimą dviem sandoriais tame pačiame pastate patalpų ir dviem sandoriais jų pardavimą vienam asmeniui tuo pat metu mokesčių administratorius laikė ekonomine veikla, o ginčą nagrinėjusi institucija ir individualia veikla, nepagrįsta.
Bendrine lietuvių kalbos prasme, veikla suprantama kaip veikimas, darbas. Vartodamas sąvoką „ekonominė veikla“, įstatymų leidėjas apmokestinimo PVM sąlygą sieja su pastoviu, ilgalaikiu, kryptingu ir tikslingu elgesiu, veikimu. Ekonominės veiklos buvimas galėtų būti grindžiamas pasitelkus individualios veiklos sąvoką apibrėžiančioje GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje išdėstytus požymius pagrindžiančiomis aplinkybėmis, vadovaujantis pastarosios normos taikymo teismų praktika.
Kaip matyti iš pareiškėjo mokestinio patikrinimo akto Nr. 20-06-24-31, PVM ir su šiuo mokesčiu susijusios sumos apskaičiuotos įvertinus tik aplinkybes dėl 2006 m. parduotų telefono stoties patalpų nebaigtame statyti name (duomenys neskelbtini), Kaune. Vietinis mokesčių administratorius, tvirtindamas patikrinimo aktą PVM apskaičiavimo pagrįstumą susiejo su faktu, kad patikrinimo metu pareiškėjo veikla pripažinta individualia veikla. Tai pripažinta ir ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimuose. Tačiau pačiame patikrinimo akte tokios išvados nėra, už 2006 metus pareiškėjui gyventojų pajamų mokestis nepaskaičiuotas. Mokestinių ginčų komisijai panaikinus dalį mokesčių administratoriaus sprendimų dėl pareiškėjo apmokestinimo 2004 metais ir pavedus vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo veikla iki 2006 metų laikytina individualia veikla ir turinčia įtakos pareiškėjo vėlesniam apmokestinimui. Mokesčių administratorius tokio ikiteisminio ginčo nagrinėjimo institucijos sprendimo neskundė. Teismo sprendime aplinkybių, dėl kurių turi būti atliktas pakartotinis mokestinis patikrinimas, vertinimas paneigtų įstatymu įtvirtintą mokesinių ginčų nagrinėjimo procedūros prasmę.
Kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo veiksmai nuperkant 2005 metais dviem sandoriais telefono stoties patalpas nebaigtame statyti name (duomenys neskelbtini), Kaune ir šias patalpas 2006-05-05 parduodant UAB „Arevita ir Ko“, nepagrįstai mokesčių administratoriaus laikyti ekonomine veikla PVMĮ 3 straipsnio taikymo prasme. Tokios išvados atsakovas neįrodė. Atkreiptinas dėmesys, kad Mokesčių administravimo įstatymo 132 straipsnio 1 dalis reikalauja, jog sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo būtu priimamas atsižvelgiant į patikrinimo medžiagą bei į mokesčių mokėtojo pastabas. Į pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl telefono stoties patalpų įsigijimo, panaudojimo tikslo, planų bei jų pasikeitimo priežasčių tinkamai nevertino nei mokesčių administratorius, nei ginčą nagrinėjusios institucijos.
Nustačius, jog neįrodyta pareiškėjo ekonominė veikla 2006 metais, pripažintinas neteisėtu ir nepagrįstu PV mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimas, dėl ko ginčijami mokesčių administratoriaus sprendimai PVM dalyje turi būti panaikinti, atitinkamai koreguojant ir ginčą nagrinėjusių teismo bei mokestinių ginčų komisijos sprendimus.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo V. T. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 28 d. sprendimą panaikinti. Pareiškėjo V. T. skundą tenkinti.
Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. S-189(7-166/2007), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. 68-127 ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. (04)-K3-146-38 dalis, kuriomis buvo patvirtinti mokesčių administratoriaus nurodymai pareiškėjui į biudžetą sumokėti 100 208 Lt PVM, 7 936,67 Lt PVM delspinigių ir 10 021 Lt PVM baudą.
Sprendimas neskundžiamas.