- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-29
- Bylos Nr.
- 2A-962-260/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis (pirm.), Izolda Nėnienė, Arūnas Rudzinskas
- Ieškovas
- UAB „Buhalterinės apskaitos sprendimai“
- Atsakovas
- UAB „Meiliulienė ir Ko“
- Advokatai
- Valda Grigonytė
- Kategorijos
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo teisėja Olga Šinkarenko Procesinio sprendimo kategorija: 35.3.6;
42.10; 54; 121.21
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gruodžio 29 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant ieškovės atstovėms L. M. ir advokatei Valdai Grigonytei, atsakovės atstovėms V. M. ir M. G.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Buhalterinės apskaitos sprendimai“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-494-199/2010 pagal ieškovės UAB „Buhalterinės apskaitos sprendimai“ ieškinį atsakovei UAB „Meiliulienė ir Ko“ dėl skolos priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. gegužės 5 d. preliminariu sprendimu patenkino ieškovės UAB „Buhalterinės apskaitos sprendimai“ ieškinį atsakovei UAB „Meiliulienė ir Ko“ dėl skolos priteisimo ir priteisė ieškovei UAB „Buhalteriniai apskaitos sprendimai“ iš atsakovės UAB „Meiliulienė ir Ko“ 3.245 Lt skolos, 1.278 Lt delspinigių, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą (4.523 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 64 Lt žyminio mokesčio bei 400 Lt už teisinę pagalbą (t.1, b.l. 30-32).
2009 05 29 atsakovė pateikė prieštaravimus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 5 d. preliminaraus sprendimo (t.1, b.l. 39-41), prašė panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 5 d. preliminarų sprendimą ir ieškinį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. vasario 8 d. galutiniu sprendimu preliminarų sprendimą pakeitė ir ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė iš atsakovės UAB „Meiliulienė ir Ko“ ieškovės UAB „Buhalterinės apskaitos sprendimai“ naudai 535 Lt už atliktas paslaugas, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 26 Lt žyminio mokesčio bei 400 Lt išlaidų už advokato teisinę pagalbą, 3 Lt išlaidų valstybei už procesinių dokumentų įteikimą, likusioje dalyje ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad tarp šalių buvo sudaryta 2007 05 21 apskaitos paslaugų teikimo sutartis Nr.08/2007, pagal kurią ieškovė įsipareigojo nuo 2007 05 21 tvarkyti ir vesti atsakovės buhalterinę apskaitą. Sutartyje šalys numatė, kad atsakovė įsipareigoja mokėti už paslaugas ieškovei kiekvieną mėnesį po 400 Lt, tačiau jeigu dėl atsakovės klaidų, tyčinių ar netyčinių veiksmų, pateiktos klaidingos ar neišsamios informacijos ieškovei reikia atlikti daugiau arba papildomo darbo, nei numatyta šioje sutartyje ar atskirame susitarime, arba dėl atsakovės kaltės reikia iš naujo sudarinėti ar redaguoti ataskaitas, dokumentus, tokiu atveju atsakovė įsipareigoja sumokėti ieškovei papildomai po 40 Lt už kiekvieną papildomą darbo valandą, bet ne mažiau vienos valandos įkainiu (sutarties 4.1 punktas). Ieškovė nurodė, kad atsakovė apskaitos atstatymui per 14 mėnesių papildomai sugaišo 35 valandas, už kurias atsakovė privalo sumokėti po 40 Lt už kiekvieną valandą, kas sudaro 2.000 Lt, su PVM 2.360 Lt, taip pat už buhalterinės apskaitos tvarkymą 2008 m. liepos mėnesį 750 Lt, su PVM 885 Lt. Ieškinio reikalavimą ieškovė grindė rašytiniais įrodymais - PVM sąskaitomis-faktūromis: 2008 07 30 PVM sąskaita-faktūra BOS Nr.00100 už buhalterinės apskaitos atstatymą 2.360 Lt sumai; 2008 07 31 PVM sąskaita-faktūra BOS Nr.00114 už buhalterinės apskaitos tvarkymą 2008 m. liepos mėnesį 885 Lt sumai; 2008 09 05 tarpusavio atsiskaitymo aktu; pašto kvitais apie korespondencijos išsiuntimą atsakovei; 2008 09 26 ieškovės pranešimu apie sutarties nutraukimą; UAB „Buhalterinės apskaitos sprendimai“ pavėluotai pristatytų dokumentų registracijos žurnalu; PVM sąskaitomis-faktūromis, išrašytomis UAB „Meiliulienė ir Ko“ (2007 06 28 tiekėjo UAB „Dezinfa“ Nr. 16878 70 Lt sumai, 2007 05 23 UAB „Dezinfa“ Nr. 16429 70 Lt sumai, Lietuvos gretutinių teisių asociacijos „AGATA“ 2007 06 19 Nr. 32903 44,10 Lt sumai, 2007 04 26 Nr. 32993 41,16 Lt sumai, 2007 05 28 Nr. 34530 44,10 Lt sumai; UAB „Švyturys-Utenos alus“ 2008 01 23 Nr.E314751 272,58 Lt sumai); bei liudytojų R. N. ir D. L. parodymais.
Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendė, jog ieškovės argumentas, kad atsakovė sutiko su PVM sąskaitose-faktūrose nurodytomis mokėtinomis sumomis, nėra pagrįstas ir įrodytas, kadangi ant tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto 2008 09 05, PVM sąskaitų –faktūrų BOS Nr. 00100 2008 07 30, BOS Nr.001114 2008 07 31 atsakovės parašo nėra, be to, atsakovė pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus teismo sprendimo ir nesutiko su tokia įsiskolinimo suma bei jos paskaičiavimu. Byloje pateiktus UAB „Buhalterinės apskaitos sprendimai“ pavėluotai pristatytų dokumentų registracijos žurnalą, kurio sąrašuose ieškovės nuomone įrašytos pavėluotai gautos PVM sąskaitos –faktūros per 2007 metus, 2008 metus, PVM sąskaitas-faktūras, išrašytas atsakovei tiekėjų, teismas laikė nepakankamais įrodyti aplinkybei, kad ieškovei PVM sąskaitos-faktūros buvo pateiktos pavėluotai. Ant pridedamų sąskaitų-faktūrų, kurios yra įtrauktos į pavėluotai pateiktų sąskaitų sąrašą, nėra atžymėta jų gavimo data. Pateiktas ieškovės vėluojančių apskaitos dokumentų registracijos žurnalas yra išvestinis įrodymas, o pateikti tiesioginiai įrodymai PVM sąskaitos-faktūros pavėluoto pateikimo aplinkybės neįrodo. Be to, atsakovė, ieškovės argumentui paneigti, pateikė gautinus PVM apyvartos žiniaraščius 2007 m. birželio mėnesio, 2008 m. sausio mėnesio su pridedamomis Lietuvos gretutinių teisių asociacijos “AGATA“ PVM sąskaita-faktūra 2007 06 19 Nr.35642, UAB „Dezinfa“ PVM sąskaita-faktūra 2007 05 23 Nr.16429, UAB „Švyturys-Utenos alus“ PVM sąskaita-faktūra Nr. E314751, šios bendrovės 2008 01 23 važtaraštį Nr. 386436, tiekėjų 2007 m. gegužės mėnesio sąrašus, patvirtinančius, jog atsakovė laiku įtraukė nurodytas sąrašuose PVM sąskaitas-faktūras į apskaitą (t.1, b.l. 72-86). Palyginęs ieškovės vėluojančių apskaitos dokumentų sąrašus bei atsakovės pateiktus gautinus PVM apyvartos žiniaraščius bei tiekėjų sąrašus, teismas nustatė, kad duomenys nesutampa. Teismo nuomone, apklaustos liudytojos konkrečiai nenurodė, kokios sąskaitos-faktūros buvo pateiktos pavėluotai, be to liudytoja R. N. parodė, jog sąskaitos, jeigu turėjo būti pateiktinos iki 10 dienos einamojo mėnesio, buvo pateikiamos iki 15 arba 20 dienos. Taip pat teismas laikė, jog liudytojos yra suinteresuotos bylos baigtimi, kadangi yra ieškovės darbuotojos. Teismo nuomone, ieškovė nepateikė kiekvieną mėnesį privalomai išrašytinų sąskaitų už pagal ieškovės paaiškinimus atliktus papildomus darbus kaip to reikalauja tarp šalių pasirašytos apskaitos paslaugų teikimo sutarties Nr.08/2007 4.1 p., 4.2 p, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 3 dalis, kurioje numatyta, kad apskaitos dokumentas už suteiktas paslaugas turi būti pateiktas paslaugos gavėjui ne vėliau kaip iki kito mėnesio 10 dienos bei pateiktas už ne ilgesnį laikotarpį nei vienas mėnuo. Be to remiantis PVM įstatymo 79 straipsnio 2 dalimi, PVM sąskaita -faktūra turi būti išrašyta nedelsiant pateikus prekes ar suteikus paslaugas, tačiau už ilgalaikes paslaugas gali būti išrašomos už visą per mėnesį suteiktų prekių arba paslaugų kiekį. Teismo nuomone, ieškovė neįrodė savo ieškinio reikalavimų dalyje dėl papildomų darbų atlikimo, nes, vadovaudamasi ieškovės UAB „Buhalterinės apskaitos sprendimai“ įsakymu Nr. 2006 10 30 Nr. 27/01 dėl vienos įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymui skirtinų ne daugiau kaip 45 minučių per darbo dieną, pažeidė sudarytą tarp šalių 2007 05 21 apskaitos paslaugų teikimo sutartį, nes tokios sąlygos sudarytoje sutartyje nėra, o ieškovė nepateikė įrodymų, jog kreipėsi į atsakovę, supažindino atsakovę su šia sąlyga dėl sutarties sąlygų pakeitimo, be to, apskritai neįspėjo atsakovės dėl tokios sąlygos taikymo ir vienašališkai priskaičiavo atsakovei mokesčius už papildomus darbus, nors sutartyje įsipareigojo atlikti atsakovės apskaitos tvarkymą nenurodant 45 minučių darbo laiko. Atmetęs ieškinio reikalavimą priteisti ieškovei iš atsakovės už papildomas buhalterines paslaugas, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo priteisti ir delspinigius. Sutinkamai su sutarties 4.1 p. a papunkčiu, teismas priteisė 400 Lt už 2008 m. liepos mėn. ieškovės atliktas paslaugas bei 135 Lt PVM, bei 6 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos 535 Lt sumos.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (t. 2, b.l. 61-64) ieškovė UAB „Buhalterinės apskaitos sprendimai“ prašė panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl 2.710 Lt skolos ir 1.278 Lt delspinigių priteisimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti pilnai. Apeliantės nuomone, pirmos instancijos teismo sprendimas yra nenuoseklus, neobjektyvus, prieštaraujantis faktinėms bylos aplinkybėms. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos CPK 330 straipsniu pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas, teismui netinkamai pritaikius bei išaiškinus materialinės teisės normas (CK 6.716 - 6.720 str.). Ieškovė pirmos instancijos teismui buvo pateikusi visus reikalingus įrodymus, pagrindžiančius ieškinio reikalavimus ir ieškinyje nurodytas aplinkybes patvirtino teisme apklausti liudytojai - ieškovės darbuotojos D. L. ir R. N.. Teismui buvo pateikti nenuginčijami įrodymai, kad atsakovei buvo išsiųstos PVM sąskaitos-faktūros, jos atsakovės buvo gautos ir nebuvo grąžintos, be to 2008 09 05 buvo siųstas priminimas dėl skolos 3.245 Lt, 2008 09 06 išsiųstas atsakovei registruotas laiškas (t.1, b.l. 18-21) su pranešimu atsiimti dokumentus ir atsiskaityti už suteiktas buhalterinės apskaitos tvarkymo ir atstatymo paslaugas bei tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas (t.1, b.l. 22-23), kuriame buvo įrašyta, kad jei per 10 dienų nebus gautas patvirtintas minėtas aktas, tuomet ieškovė laikys, kad akte nurodytas skolos likutis 3.245 Lt yra teisingas. Ieškovė stengėsi su atsakove tarpusavyje išspręsti 3.245 Lt skolos apmokėjimo klausimą. Atsakovė į ieškovės pateiktus dokumentus nė karto neatsakė ar sutinka su tokia skolos suma, sąskaitų-faktūrų BOS Nr. 0100 BOS Nr. 0114 negrąžino ir visa tai rodė, kad atsakovė sutiko su ieškovės pateiktu skolos dydžiu. Pirmos instancijos teismas labai subjektyviai vertino ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus ir, atmesdamas ieškinio reikalavimą apmokėti 3.245 Lt skolą, rėmėsi vien tik tuo, kad atsakovė pareiškė prieštaravimus teismui ir tai, kad minėtuose dokumentuose nėra atsakovės parašų. Teismas padarė klaidingą ir vėl subjektyvią išvadą, palankią atsakovei, kad pateikti ieškovės vėluojančių dokumentų registracija bei jos sąrašai nėra pakankami įrodymai, nes yra išvestiniai, o pateikti tiesioginiai įrodymai, t.y. sąskaitos-faktūros pavėluoto pateikimo aplinkybės neįrodo, kadangi ant jų nėra atžymų apie jų pateikimą ieškovei. Vykstant teisminiam ginčui, dar 2008 12 31 jau buvo nutraukta šalių 2007 05 21 pasirašyta sutartis Nr. 08/2007 dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo ir vedimo paslaugų teikimo, patys dokumentų originalai bylos nagrinėjimo metu buvo pas atsakovę, be to niekur nėra numatyta, kad ieškovė, gavusi atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentus, ant jų pažymėtų gavimo datą, tiesiog šalys buvo susitarusios, kad atsakovė per sutartyje (3.4 p., 3.6 p.) nustatytus terminus pateiks ieškovei reikiamus buhalterinius dokumentus apskaitos vedimui. Pirmos instancijos teismas sprendime kritiškai ir šališkai vertino ieškovės liudytojų parodymus, nes pasisakė, kad liudytojos yra ieškovės darbuotojos, todėl jos yra suinteresuotos bylos baigtimi. Tokie pirmosios instancijos teismo argumentai nepagrįsti, nes liudytojos yra tik ieškovės darbuotojos, bet ne akcininkės, jos nėra susijusios su byla, jos baigtimi, ieškinio tenkinimas ar atmetimas niekaip nėra susijęs su ieškovės liudytojų interesais. Juridinis asmuo gali remtis liudytojų - savo darbuotojų parodymais, nes šiuo atveju darbuotojai tik patvirtino buvusias faktines aplinkybes, kurių niekas kitas, išskyrus ieškovės darbuotojus ir negali žinoti. Liudytojos vedė atsakovės įmonės buhalterinę apskaitą, taigi, kiekvieną dieną tekdavo apskaityti daug įvairių sąskaitų-faktūrų, tuo labiau, kad liudytojos patvirtino, jog ieškovės bendrovėje buvo nustatyta tvarka, kai buvo kompiuterio pagalba sudaromas pavėluotai pateiktų PVM sąskaitų-faktūrų sąrašas ir jeigu daug dokumentų atsakovė pateikdavo pavėluotai, todėl teisme liudytojos sąskaitų-faktūrų pavadinimų atsiminti, praėjus nemažai laiko, tikrai negalėjo. Pirmosios instancijos teisme tiek pati ieškovės bendrovės direktorė, tiek liudytojos, paaiškino, kad pavėluotai pateikiamus buhalterinės apskaitos dokumentus įtraukdavo į atitinkamo praeito laikotarpio apskaitą. Tik dėl tokių taisymų ieškovei reikdavo daug įrašų taisyti, atstatyti buhalterinės apskaitos duomenis, siekiant, kad būtų jie teisingi, t.y. ieškovė grąžindavo atsakovei jau sutvarkytus ir teisingai į apskaitos atitinkamą laikotarpį įtrauktus dokumentus. Todėl atsakovės teismui pateikti dokumentai jau buvo ieškovės įtraukti į reikiamo mėnesio buhalterinės apskaitos duomenis, nežiūrint to, kada jie faktiškai būdavo pateikti, nes jei ir pateikdavo pavėluotai, tai atsispindėjo tik pas ieškovę vestų atsakovės pavėluotai pateiktų sąskaitų-faktūrų sąrašuose, kuriuose fiksuodavo faktinį pateikimo laiką, bet į apskaitą įtraukdavo, atsižvelgiant į tai, kada iš tiesų dokumentas turėjo būtų apskaitytas - jei jis būtų buvęs pateiktas laiku, nes ieškovės bendrovė atsako už atsakovės teisingą buhalterinės apskaitos vedimą. Pirmos instancijos teismas iš atsakovės pateiktų dokumentų jokiu būdu ir negalėjo matyti, kad yra pavėluotai pristatyta ir apskaityta, kadangi ieškovės bendrovės darbuotojai pateiktą pavėluotai dokumentą įtraukdavo į apskaitą atbuline data, padarę įrašų pataisymus ar korekcijas atitinkamose sąskaitose. Todėl negali sutapti ieškovės teismui pateiktų atsakovės vėluojančių apskaitos dokumentų sąrašas bei atsakovės teismui pateikti PVM apyvartos žiniaraščiai bei tiekėjų sąrašai. Kai pavėluotai atsakovė pristatydavo ieškovei įvairius pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus, tuomet ieškovei reikėdavo taisyti bei koreguoti praktiškai visus atsakovės apskaitos duomenis: kasą, avanso apyskaitas, sintetinę apskaitą ir pan. Pirmosios instancijos teismo sprendimu iš viso buvo neatskleista bylos esmė, nes teismo sprendime buvo rašoma tik apie atsakovės pavėluotai pristatomas PVM sąskaitas-faktūras ir jų įtraukimą į apskaitą bei PVM deklaracijų tikslinimą Valstybinei mokesčių inspekcijai, bet iš tiesų ieškovė 2007 05 21 sutartimi Nr. 08/2007 teikė atsakovei visas buhalterinės apskaitos tvarkymo ir vedimo paslaugas, ne tik susijusias su PVM sąskaitų-faktūrų įtraukimu į apskaitą (sutarties 1.1 punktas).
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (t.2, b.l. 69) atsakovė UAB „Meiliulienė ir Ko“ prašė ieškovės UAB „Buhalterinės apskaitos sprendimai“ apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal apeliacinį skundą, pagrįstais pripažįsta apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nenuoseklus, jame padarytos išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas. Be to, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą.
Byloje sprendžiamas ginčas dėl atsiskaitymo pagal dviejų juridinių asmenų – ieškovės UAB „Buhalterinės apskaitos sprendimai“ ir atsakovės – UAB „Meiliulienė ir Ko“ 2007 05 21 sudarytą Apskaitos paslaugų teikimo sutartį Nr. 08/2007 (t. 1, b.l. 9-12).
Kaip matyti iš šios sutarties, ieškovės teiktų byloje paaiškinimų, kitų įrodymų, pagal šią sutartį ieškovė nuolatines apskaitos paslaugas atsakovei faktiškai teikė iki 2008 m. rugpjūčio mėnesio, o nuo 2008 m. gruodžio 31 d. paminėtą sutartį ieškovė vienašališkai nutraukė.
Nors atsakovė byloje ir teigė, kad sutartį nutraukė ji, o ne ieškovė, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Net ir apeliacinės instancijos teismui 2010 09 22 nutartimi pareikalavus, kad šalys pateiktų papildomus įrodymus apie sutarties nutraukimą, atsakovė tokių nepateikė, t.y. nepateikė įrodymų, jog atsakovė sutartį nutraukė pagal pačioje sutartyje numatytas ar įstatymų nustatytas sutarčių nutraukimo taisykles. Šalys byloje aiškino, kad nesutarti tarpusavyje pradėjo 2008 m. liepos mėnesį. Ieškovė dar ieškinyje nurodė, jog atsakovė žodžiu pareiškė pageidavimą, kad po 2007 07 31 jai ieškovė nebeteiktų paslaugų, sutiko sumokėti už visas iki tol teiktas paslaugas. Tokius ieškovės teiginius iš dalies patvirtina ir ieškovės parengtas Priedas prie apskaitos paslaugų teikimo sutarties Nr. 08/2007, kurį teismui į bylą pateikė atsakovė (t. 2, b.l. 107). Šio priedo, kuriame numatyta, kad šalys susitarė Apskaitos paslaugų teikimo sutartį Nr. 08/2007 nutraukti nuo 2008 07 31, kaip pripažįsta abi šalys, jos nepasirašė, todėl nėra pagrindo vertinti, kad sutartis buvo nutraukta šalių susitarimu nuo 2008 m. liepos 31 dienos. Kaip matyti iš byloje ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų, po 2008 07 31 ieškovė reikalavo, kad atsakovė sumokėtų už atliktus pagal sutartį iki šios datos darbus, ne kartą kvietė atsakovę atsiimti perdavimui paruoštus UAB „Meiliulienė ir Ko“ apskaitos dokumentus (t. 1, b.l. 18-23), o 2008 09 26 parnešė atsakovei, kad nuo 2008 12 31 nutraukia Apskaitos paslaugų teikimo sutartį Nr. 08/2007 (t. 1, b.l. 24-26). Dėl tokios sutarties nutraukimo galimybės šalys buvo susitarusios Apskaitos paslaugų teikimo sutartimi Nr. 08/2007, tiksliau jos 6.3 p., todėl teismas pripažįsta, kad ieškovė sutartį vykdė tinkamai, laikydamasi 3 mėnesių įspėjimo termino, ir dėl to teisėtai sutartį nutraukė vienašališkai nuo 2008 12 31.
Atsakovės veiksmai nutraukiant sutartį, kurie iš esmės pasireiškė neveikimu, leidžia vertinti, kad atsakovė tinkamai nebendradarbiavo su kita sutarties šalimi, taigi ji (atsakovė) kaip sutarties šalis elgėsi nesąžiningai, nors sąžiningai elgtis ją įpareigojo įstatymas – CK 6.158 str. Atsakovė nereagavo į ieškovės reikalavimus apmokėti už suteiktas paslaugas ir atsiimti perdavimui parengtus buhalterinės apskaitos dokumentus, nepaprieštaravo ieškovės reikalavimams, jei juos laikė nepagrįstais, ką sąžiningai besielgianti sutarties šalis privalėjo padaryti ir dėl ko šalys buvo susitarusios Apskaitos paslaugų teikimo sutartimi Nr. 08/2007, kurios 7.1 punktu šalys susitarė visus nesutarimus spręsti derybų keliu.
2008 m. liepos pabaigoje šalims tariantis dėl Apskaitos paslaugų teikimo sutarties Nr. 08/2007 nutraukimo bendru susitarimu, ieškovė pareikalavo, kad atsakovė sumokėtų 2360 Lt pagal 2008 07 30 išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą BOS Nr. 00100 už apskaitos atstatymą ir 750 Lt už apskaitos tvarkymą 2008 m. liepos mėnesį pagal kitą išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą. Tai matyti iš ieškovės paaiškinimų, rengto sutarties priedo (t. 1, b.l. 107) , sąskaitų (t. 1, b.l.13-16), kurias ieškovė išsiuntė atsakovei. Atsakovei nesumokėjus ieškovės reikalaujamų sumų, ieškovė ir kreipėsi dėl jų, o taip pat ir delspinigių priteisimo į teismą, kas yra tarp šalių kilusio ginčo dalykas.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas byloje apskųstąjį galutinį sprendimą, pripažino, kad atsakovė privalo sumokėti ieškovei tik 535 Lt už apskaitos paslaugų teikimą 2008 m. liepos mėnesį. Atmesdamas ieškovės reikalavimus sumokėti už papildomus darbus – apskaitos atstatymą bei dokumentų ir segtuvų paruošimą perdavimui, teismas pripažino, jog ieškovė nepateikė šiems darbams pagrįsti pakankamai tiesioginių neišvestinių įrodymų, be to nepateikė kiekvieną mėnesį privalomai išrašytinų sąskaitų už papildomai atliktus darbus, kaip to reikalauja tarp šalių pasirašytos Apskaitos paslaugų teikimo sutarties Nr. 08/2007 4.1 p. ir 4.2 p.. Apeliaciniame skunde ieškovė taip pat nurodo, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, labai subjektyviai vertino ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus ir, atmesdamas ieškinio reikalavimą apmokėti 3.245 Lt skolą, rėmėsi vien tik tuo, kad atsakovė pareiškė prieštaravimus teismui ir tai, kad minėtuose dokumentuose nėra atsakovės parašų. Ieškovės nuomone, teismas padarė klaidingą ir vėl subjektyvią išvadą, palankią atsakovei, kad pateikti ieškovės vėluojančių dokumentų registracija bei jos sąrašai nėra pakankami įrodymai, nes yra išvestiniai, o pateikti tiesioginiai įrodymai, t.y. sąskaitos-faktūros pavėluoto pateikimo aplinkybės neįrodo, kadangi ant jų nėra atžymų apie jų pateikimą ieškovei.
Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą, pirmiausia atsižvelgia į tai, kad įrodinėjimo procesas yra reglamentuotas CPK XIII skyriaus normomis. Teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus bei jų pakankamumą vienokioms ar kitokioms teisinėms išvadoms daryti, privalo vadovautis šio skyriaus straipsniuose suformuluotomis įrodinėjimo taisyklėmis. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo, be to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas konkrečioje civilinėje byloje turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/1999, kat. 32; 2004-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004, kat. 2.4.3.7; 2005-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005, kat. 114.11; 121.21; 128.2 ir kt.). Todėl teismo sprendimas gali būti laikomas pagrįstu tik tada, kai teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. CPK 185 straipsnis reikalauja, kad teismas pateikiamą įrodymų vertinimą grįstų savo vidiniu įsitikinimu, visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Tai reiškia, kad vieno ar kito bylai reikšmingo fakto buvimas ar nebuvimas ir teisinis to fakto vertinimas gali būti konstatuojami tada, kai tokioms išvadoms pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad teismo išvados turi būti grindžiamos tokiais įrodymais, kurie nekelia pagrįstų abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ar sąsajumu.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti neįrodytu, jog ieškovė atliko sutartimi numatytus apskaitos atstatymo bei dokumentų parengimo perdavimui darbus. Kad tokius darbus ieškovė atliko, patvirtina ieškovės paaiškinimuose procesiniuose dokumentuose ir jos atstovių paaiškinimuose bylos nagrinėjimo teismo posėdžiuose metu, taip pat Priede prie PVM sąskaitos-faktūros BOS Nr.00100 „Apskaitos atstatymo sumos išskaidymas“ (t. 1, b.l. 13-14), Vėluojančių apskaitos dokumentų registracijos žurnale (t. 1, b.l. 58-61), papildomų darbo valandų suvestinėje (t.1, b.l. 99-111), o taip pat ir liudytojų R. N. ir D. L. parodymuose pateikti duomenys. Būtent visų šių aptartų įrodymų visuma ir leidžia vertinti, kad buvo vėluojama pristatyti PVM sąskaitas –faktūras, dėl ko reikėjo nuolat perdarinėti apskaitą, tikslinti PVM deklaracijas, perspausdinti kasos knygą, atlikti kitus papildomus darbus, tokius darbus ieškovės darbuotojos atliko. Abejoti tuo, teisėjų kolegija pagrindo neturi. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, tik atskirus rašytinius įrodymus vertinti kaip nepakankamus, ką padarė pirmosios instancijos teismas, nebuvo galima. Pirmosios instancijos teismas nei vieno iš šių įrodymų neatmetė kaip neturinčio ryšio su byla ar dėl jų netinkamumo, tačiau šių įrodymų visumos nevertino. Be to, liudytojų R. N. ir D. L., kurios yra ieškovės darbuotojos, tvarkiusios apskaitą, parodymus vertinti kritiškai vien dėl to , kad jos yra ieškovės darbuotojos, nebuvo galima. Taip vertinti liudytojų parodymus būtų pagrindas tik tada, jei kitais įrodymais būtų paneigtos šių liudytojų nurodytos aplinkybės, ar konkretūs duomenys verstų teismą abejoti liudytojų sąžiningumu. Byloje šių liudytojų parodymuose pateikti duomenys tik patikslino ir paaiškino aplinkybes, kurias iš esmės buvo pagrindas pripažinti įrodytomis ir rašytiniais įrodymais bei ieškovės paaiškinimais.
Netenkindamas ieškovės reikalavimo priteisti atitinkamas sumas už papildomai atliktus darbus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė nepateikė kiekvieną mėnesį privalomai išrašytinų sąskaitų už papildomai atliktus darbus, kaip to reikalauja tarp šalių pasirašytos Apskaitos paslaugų teikimo sutarties Nr. 08/2007 4.1 p. ir 4.2 p.. Šį teismo argumentą teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu ir vertina, kad teismas netinkamai aiškino tarp šalių 2007 05 21 sudarytą Apskaitos paslaugų teikimo sutartį Nr. 08/2007. Šios sutarties 4.1 punkte nurodytomis nuostatomis šalys susitarė, kad jei dėl užsakovo (UAB „Meiliulienė ir Ko“) klaidų, pateiktos klaidingos ar neišsamios informacijos bei kitokių veiksmų vykdytojui (UAB „Buhalterinės apskaitos sprendimai“) reikia atlikti daugiau papildomo darbo, iš naujo sudarinėti ar redaguoti parengtas ataskaitas, užsakovas sumoka po 40 Lt už kiekvieną papildomą darbo valandą, šią sumą vykdytojas pateikia išrašytoje sąskaitoje – faktūroje. Tačiau kad šiems papildomiems darbams sąskaitos būtų išrašomos kas mėnesį, ar kaskart, tik atlikus tokius darbus, šalys nesusitarė. Tokie papildomi darbai nelaikytini ilgalaikiais, tai nėra nuolatinė paslauga, nes jie atliekami tik iškilus būtinumui, todėl jiems Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje ir Pridėtinės vėrėtės įstatymo 79 straipsnio 2 dalyje nustatyti terminai kaip už ilgalaikes paslaugas netaikytini.
Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies netenkindamas ieškovės reikalavimų, sprendime akcentavo aplinkybę, kad tarp šalių nebuvo suderinta ieškovės reikalaujama 3245 Lt skolos suma, nors ieškovė bylos nagrinėjimo metu ir teigė priešingai, jog atsakovė tokią skolą pripažino. Ieškovė savo nuomonę grindė ta aplinkybe, jog atsakovė jai ieškovės išrašytų ir nusiųstų PVM sąskaitų – faktūrų negrąžino.
Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės nuomone, kad ji, t.y. ieškovė turėjo pagrindą vertinti, jog atsakovė skolą pripažįsta, nes atsakovė negrąžino jai ieškovės nusiųstų PVM sąskaitų faktūrų, nepareiškė prieštaravimų dėl tarpusavio skolos suderinimo, tačiau nelaiko, jog tokie atsakovės veiksmai būtų pakankamas pagrindas ieškiniui patenkinti. Tokie veiksmai tik įrodo, jog atsakovė kaip sutarties šalis nesielgė sąžiningai, nesiėmė priemonių kilusiam ginčui išspręsti tarpusavio derybų keliu, o ne teisme.
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, atsižvelgdama į aukščiau paminėtus argumentus, pripažįsta, kad ieškovė pagrįstai reikalauja priteisti jai iš atsakovės 2360 Lt pagal 2008 07 30 išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą BOS Nr. 00100 už apskaitos atstatymą. Taip pat teisėjų kolegija pripažįsta, jog pagrįstai ieškovė reikalauja ir 885 Lt už apskaitos tvarkymą 2008 m. liepos mėnesį pagal 2008 07 31 išrašytą PVM sąskaitą faktūrą BOS Nr. 00114 ( t. 1 b.l. 15). Iš šios sąskaitos turinio ir byloje pateikto ieškovės rašto – paaiškinimo (t. 1, b.l. 94) matyti, jog šią sumą sudaro 400 Lt už buhalterinės apskaitos paslaugas 2008 m. liepos mėnesį, su kuo sutinka atsakovė, 350 Lt už paruošimą perdavimui didelės apimties dokumentų ir 135 Lt PVM. Ši sąskaita išrašyta šalims tariantis dėl Apskaitos paslaugų teikimo sutarties Nr. 08/2007 nutraukimo, tačiau šalims net ir nesusitarus nutraukti sutartį, ją vėliau teisėtai vienašališkai nutraukusi ieškovė privalėjo parengti perdavimui apskaitos dokumentus, tą ir padarė. Taigi ji atliko papildomus darbus, o atsakovė privalo už juos apmokėti papildomai 350 Lt, kas iš esmės atitinka CK 6.720 str. 2 d., reglamentuojančios atlygintinų paslaugų teikimą, nuostatas. Pagrįstai, teisėjų kolegijos nuomone, ieškovė reikalauja ir delspinigių, nes dėl jų šalys susitarė sutartimi.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo pakeitė savo paties priimtą preliminarų sprendimą, sumažindamas iš atsakovės priteistą skolos sumą iki 535 Lt ir nepriteisdamas iš atsakovės ieškovei delspinigių. Dėl šios priežasties Kauno miesto apylinkės teismo byloje 2010 m. vasario 8 d. priimtas galutinis sprendimas pakeistinas ir Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 5 d. byloje priimtas preliminarus sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Pakeičiant apskųstąjį teismo sprendimą, naujai išspręstinas ir pirmosios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų, dėl kurių nenuspręsta preliminariame sprendime, priteisimo klausimas. Iš atsakovės ieškovei priteistinos pastarosios turėtos bylinėjimosi išlaidos – 1600 Lt advokato pagalbai apmokėti turėtos išlaidos (t. 1, b.l. 49 ir t. 2, b.l. 34). Tokio dydžio advokatui ieškovės sumokėtos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ rekomenduojamų priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalių dydžių. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pakeičiant pirmosios instancijos teismo galutinį sprendimą dėl aiškumo tikslinga jį visą išdėstyti naujai.
Kadangi teisėjų kolegija tenkina ieškovės apeliacinį skundą ir pakeičia Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. galutinį sprendimą, iš atsakovės ieškovei sutinkamai su CPK 93 ir 98 straipsniais, priteisia ir pastarosios turėtas bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas – 136 Lt žyminį mokestį bei 600 Lt advokato pagalbai apmokėti turėtų išlaidų ( t. 2, b.l. 66 ir 84).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutar i a:
apeliacinį skundą patenkinti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. galutinį sprendimą pakeisti ir išdėstyti jį taip:
Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 5 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės UAB „Meiliulienė ir Ko“ (į.k. 133285433) ieškovei UAB „Buhalterinės apskaitos sprendimai“ (į.k. 300610088) bylinėjimosi išlaidas - 1000 Lt (vieną tūkstantį šešis šimtus litų ) jos turėtų advokato atstovavimo išlaidų.
Apeliacinės instancijos teisme turėtų išlaidų paskirstymo klausimą išspręsti taip:
Priteisti iš atsakovės UAB „Meiliulienė ir Ko“ (į.k. 133285433) ieškovei UAB „Buhalterinės apskaitos sprendimai“ (į.k. 300610088) apeliacinės instancijos teisme turėtas išlaidas: 136 Lt (vieną šimtą trisdešimt šešis litus) žyminį mokestį ir 600 Lt (šešis šimtus litų ) jos turėtų advokato atstovavimo išlaidų.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.