Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-612-115/2008

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2008-07-18
Bylos Nr.: 2A-612-115/2008
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Algirdas Auruškevičius (pran.), Romualda Janovičienė, Petras Jaržemskis
Ieškovas: T. K.
Atsakovas: V. Z., R. M., V. S.
Trečiasis asmuo: notarė Dalia Štaupienė, VĮ Registrų centras
Advokatai: Jolita Urbaitytė, Edita Trečiokienė

Kategorijos

30.2pavadinimo nepavyko patikrinti
30.9.2pavadinimo nepavyko patikrinti
30.10pavadinimo nepavyko patikrinti

-*/Pranešėja Virginija Volskienė Pranešėjas Algirdas Auruškevičius Civilinė byla Nr. 2A-612-115/2008

Teisėjas Andžej Maciejevski Procesinio sprendimo kategorijos 30.2; 30.9.2; 30.10; 41; 45.6; 75.4; 75.8; 121.21.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2008 m. liepos 18 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Algirdo Auruškevičiaus,

teisėjų Romualdos Janovičienės, Petro Jaržemskio,sekretoriaujant Loretai Jasiulionienei,dalyvaujant ieškovei T. K. ,ieškovės atstovei advokatei Editai Trečiokienei,atsakovui V. Z. , jo atstovei advokatei Jolitai Urbaitytei,atsakovei R. M. ,atsakovės V. S. atstovei advokatei Editai Trečiokienei,vertėjai Ingridai Kaplun,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės T. K. ir atsakovo V. Z. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-640-611/2008, pagal ieškovės T. K. ieškinį atsakovui V. Z. dėl buto pripažinimo ieškovės asmenine nuosavybe bei atsakovo iškeldinimo ir atsakovo V. Z. priešieškinį ieškovei T. K. , atsakovėms V. S. , R. M. , tretieji asmenys notarė Dalia Štaupienė ir VĮ Registrų centras, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei santuokoje įgyto turto padalinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė T. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti butą, esantį (duomenys neskelbtini) , jos asmenine nuosavybe bei iškeldinti atsakovą iš minėto buto. Nurodė, kad 1976-01-23 ji su atsakovu V. Z. sudarė santuoką, o 1983-11-11 Vilniaus liaudies teismo sprendimu jų santuoka buvo nutraukta. Kadangi santuokos metu joks turtas nebuvo įgytas, todėl jis nebuvo dalinamas. 1997-03-14, manydama, kad yra išsituokusi, nusipirko butą, esantį (duomenys neskelbtini) . Tačiau vėliau ji sužinojo, kad pagal iki 2001-07-01 galiojusį LR CK santuoka laikoma nutraukta nuo ištuokos liudijimo išdavimo dienos. Toks liudijimas jai buvo išduotas 2005-07-28. Nežiūrint į tai, iš pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad ji butą pirko savo vardu ir visą laiką manė, jog tai yra jos asmeninė nuosavybė, šis butas įgytas išimtinai už jos lėšas, atsakovas prie šio buto pirkimo neprisidėjo, nes jau daugiau 10 metų jie buvo išsituokę. Kadangi butas įgytas už jos asmenines lėšas, todėl jis pagal LR CK 3.89 str. 1 d. 7 p. turi būti pripažintas jos asmenine nuosavybe. 2000 m. atsakovui paprašius leisti jam pagyventi minėtame bute porą mėnesių, nes tuo metu jis neturėjo jokio būsto ir buvo bedarbis, ji leido jam trumpai pagyventi šiame bute. Pati tuo metu gyveno pas dukrą. Atsakovas sutartu metu neišsikėlė. Susitarti su atsakovu geruoju nepavyko, nes jis yra alkoholikas, kiekvienas pokalbis baigiasi smurtavimu prieš ją. Atsakovas jokių komunalinių mokesčių už šį butą nemoka. Ieškovės atstovė teismo posėdyje nurodė, kad atsakovas šiuo metu jau yra iškeldintas. Atsakovo priešieškinį prašo atmesti. Mano, kad tarp jos ir R. M. sudaryta 2007-01-10 sutartis yra teisėta. Būdama tikra, kad civilinė byla Nr.2-2727-96/2006 yra baigta ir butas galutinai yra jos asmeninė nuosavybė, įstatymų nustatyta tvarka iškeldino atsakovą, o butą pardavė. Pažymi, kad atsakovė R. M. yra sąžiningas įgijėjas, todėl iš jos butas, esantis (duomenys neskelbtini), negali būti išreikalautas. Pažymi, kad jokios apgaulės, sudarant 2007-01-10 sutartį, nebuvo, todėl atsakovas nepagrįstai vadovaujasi LR CK 1.91 str.. Priešieškiniui dalyje dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo prašo taikyti ieškinio senatį, nes jis pareikštas praleidus 1964 m. LR CK 84 str. 1 d. nustatytą 3 m. ieškinio senaties terminą ir šis terminas baigėsi iki 2001-07-01. Ieškovė ir jos atstovė teismo posėdyje ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti, o priešieškinį atmesti.

Atsakovas V. Z. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis buto, esančio (duomenys neskelbtini) , 2007-01-10 pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovės R. M. , bei buto, esančio (duomenys neskelbtini), 1997-03-21 dovanojimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovės V. S. (tuo metu K.), taikyti abiem atvejais restituciją natūra ir abu butus priteisti ieškovei, pripažinti ieškovei priteistą turtą bendrąja jungtine nuosavybe ir jį padalinti, priteisiant ieškovei butą, esantį (duomenys neskelbtini), o jam priteisiant butą, esantį (duomenys neskelbtini) . Teismo posėdžio metu atsakovas priešieškinį palaikė iš dalies, t.y. nepalaikė dalyje dėl sandorių dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) , nuginčijimo, o likusioje dalyje priešieškinį palaikė. Nurodė, kad nors santuoka tarp jo ir ieškovės buvo nutraukta 1983-11-11 teismo sprendimu, santuokos nutraukimas civilinės metrikacijos įstaigoje buvo įregistruotas 2005-07-18, todėl tik tuomet santuoka tarp jų nutrūko. Nors 1992-02-14 buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo sutartyje buto pirkėja buvo nurodyta ieškovė, bet pagal tuo metu galiojusio LR SŠK 21 str. šis turtas tapo jo ir ieškovės bendrąja jungtine nuosavybe. Dukrai V. K. tapus pilnamete, jis ir ieškovė nusprendė šį 3 kambarių butą parduoti ir nupirkti du atskirus mažesnio ploto butus, taip sudarant dukrai galimybę gyventi savarankiškai. Minėtą butą pardavė 1997-03-13 ir tų pačių metų kovo 14 d. nusipirko du vieno kambario butus, esančius (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) . Viename bute apsigyveno dukra, o kitame jis ir ieškovė. Šiems butams pirkti buvo panaudotos lėšos, gautos pardavus butą, esantį (duomenys neskelbtini). Šie sandoriai buvo sudaryti jam ir ieškovei būnant santuokoje ir jiems pirkti buvo panaudotos santuokinės lėšos. Santuokos metu įgytas turtas nebuvo padalintas. Todėl turi būti sprendžiamas klausimas dėl santuokinio turto padalinimo. Nurodė, kad šiuo metu bendro nekilnojamojo turto nėra, nes jis yra perleistas kitiems asmenims. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo padovanotas V. S. (tuo metu K.), o kitas butas parduotas atsakovei R. M. . Nurodė, kad atsakovas jokio sutikimo minėtų butų perleidimui nėra davęs, todėl sandoriai sudaryti, pažeidžiant imperatyvias įstatymų normas (LR CK 1.80 str., 3.92 str. 4 d.). LR CK 1.80 str. ir 3.92 str. 4 d. atitiko buto, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo metu galiojusio LR CK 47 str., 255 str., LR SŠK 21 str. 4 d. turinį. Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2006-07-05 sprendimas 2007-02-02 teismo nutartimi buvo panaikintas. Ieškovė butą, esantį (duomenys neskelbtini), perleido tuo metu, kai teisme buvo nagrinėjamas ginčas dėl jo. Todėl mano, kad ieškovė šio buto perleidimo sutartį sudarė pasinaudodama apgaule. Todėl, atsakovo nuomone abiejų butų perleidimo sutartys turi būti panaikintos.

Atsiliepimas

Atsakovė V. S. prašė atsakovo priešieškinį atmesti. Nurodė, kad priešieškinys dalyje dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pateiktas, praleidus 1964 m. LR CK 84 str. 1 d. nustatytą 3 m. ieškinio senaties terminą, jis suėjo iki 2001-07-01, todėl prašė taikyti ieškinio senatį. Taip pat nesutiko su priešieškinio reikalavimu dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo negaliojančiu.

Atsakovė R. M. ieškovės ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti. Nurodė, kad butą, esantį (duomenys neskelbtini), ji nupirko iš ieškovės ir tapo jo teisėta savininke. Atsakovo V. Z. priešieškinį prašė atmesti.

Tretysis asmuo notarė D. Štaupienė atsiliepime nurodė, kad 2007-12-29 atvyko ieškovė pas ją į biurą ir pateikė dokumentus, iš kurių matėsi, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini) , priklauso jai asmeninės nuosavybės teise pagal Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2006-07-05 sprendimą. 2007-01-10 buvo patvirtinta buto pirkimo-pardavimo sutartis, pagal ją ginčo butą nusipirko R. M. . Iš visų pateiktų dokumentų ir patikrinimų viešame registre nesimatė jokių apribojimų šiam turtui parduoti. R. M. yra sąžininga turto įgijėja, iš kurios pagal LR CK 4.96 str. negali būti išreikalautas ginčo butas. Dėl šių priežasčių ir vadovaujantis LR CK 6.153 str. 1 d. mano, kad restitucija negali būti taikoma, o iš ieškovės gali būti išieškoma atsakovui piniginė kompensacija pagal LR CK 6.147 str.

Tretysis asmuo VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime nurodė, kad Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2006-07-05 sprendimo už akių pagrindu 2006-08-08 padarė žymą apie T. K. asmeninės nuosavybės teises į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad VĮ Registrų centras, nebūdamas kilusio ginčo materialinių teisinių santykių dalyvis, neturėdamas suinteresuotumo dėl ginčo, priešieškinio reikalavimus prašė spręsti teismo nuožiūra.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2008-02-13 sprendimu ieškovės T. K. ieškinį atmetė, atsakovo V. Z. priešieškinį patenkino iš dalies ir priteisė jam iš ieškovės T. K. 66000 Lt kompensaciją už tenkančią bendro turto dalį. Likusioje dalyje atsakovo V. Z. priešieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės T. K. 50 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui V. Z. ir 2160 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad ieškovės ir atsakovo ištuokos procedūra buvo pradėta 1983 m., todėl jų santuokos nutraukimui turi būti taikomos LR SŠK normos. Atsižvelgiant į tai, pripažino, kad tarp ieškovės ir atsakovo santuoka buvo nutraukta 2005-07-28, kai Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriuje buvo įregistruota ištuoka tarp šalių. Trijų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo suteiktas atsakovui V. Z. . Pagal 1992-02-14 sutartį minėtą butą ieškovė nupirko iš Vilniaus m. valdybos, t.y. privatizavo, už 21725 rub., iš šios sumos 19076 rub. buvo apmokėti ieškovės turimomis asmeninėmis valstybės vienkartinėmis išmokomis. Teismas pripažino šį butą ieškovės ir atsakovo bendrąja jungtine nuosavybe, nors butas ir buvo privatizuotas už ieškovės asmenines valstybės vienkartines išmokas (LR SŠK 21 str. 1 d., 3 d., LR butų privatizavimo įstatymo 5 str.). Ieškovė šį butą, esantį (duomenys neskelbtini), pagal 1997-03-13 sutartį pardavė J. T. ir J. T. už 79200 Lt. Už pinigus, gautus už parduotą butą, ieškovė pagal 1997-03-14 sutartį nupirko 1 kambario butą (už 38000 Lt), esantį (duomenys neskelbtini), ir pagal 1997-03-14 sutartį nupirko 1 kambario butą (už 32000 Lt), esantį (duomenys neskelbtini). Kadangi minėti du vieno kambario butai buvo nupirkti už lėšas, gautas pardavus bendros jungtinės nuosavybės teise valdytą butą, t.y. įgyti už bendras ieškovės ir atsakovo lėšas, todėl teismas juos taip pat pripažino ieškovės ir atsakovo bendrąja jungtine nuosavybe. Pripažinus butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovės ir atsakovo V. Z. bendrąja jungtine nuosavybe, teismas atitinkamai atmetė ieškovės ieškinį dėl šio buto pripažinimo jos asmenine nuosavybe. Ieškovės argumentas, kad ji viena tvarkė buto pirkimo reikalus, pati surado ir pati pirko butą, tvarkė dokumentus pas notarą, neturi šiuo atveju jokios teisinės reikšmės, nes butas pirktas už bendras lėšas. Ieškovė nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių, kad pirkdama butą, ketino jį įsigyti asmeninėn nuosavybėn bei, kad atsakovas V. Z. tokiam jos ketinimui pritarė ar, kad tarp šalių buvo sudarytas susitarimas apie tai. Ieškovė pagal 1997-03-21 sutartį butą, esantį (duomenys neskelbtini), padovanojo savo ir atsakovo V. Z. dukrai V. K. , po santuokos sudarymo šiuo metu Slavinskai. Kadangi atsakovas V. Z. pats pritarė, kad ieškovė šį butą perleistų kitam asmeniui neatlygintinai, todėl minėta 1997-03-21 sutartis yra teisėta ir galiojanti. Be to, atsakovas praleido ieškinio senaties terminą ginčyti šio buto dovanojimo sutartį, kadangi po 1997-03-13 pareiškimo surašymo suvokė ir žinojo, kad dukra įsikėlė į šį butą ir, kad jai butas buvo padovanotas. Todėl senaties terminas skaičiuotinas nuo 1997-03-14 buto dovanojimo sutarties sudarymo (1964 m. LR CK 83 str. 1 d., 84 str. 1 d., 85 str. 2 d., 86 str., 2000 m. LR CK 1.126 str. 2 d., 1.127 str., LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str.). Nors atsakovas priešieškinio šioje dalyje dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo nebepalaikė, tačiau jam nuo priešieškinio šioje dalyje neatsisakius, teismas priešieškinį šioje dalyje atmetė. Ieškovė butą, esantį (duomenys neskelbtini), pagal 2007-01-10 buto pirkimo-pardavimo sutartį už 132 000 Lt pardavė atsakovei R. M. . Atsakovo sutikimas šio buvo perleidimui nebuvo duotas, o ieškovė patvirtino ir užtikrino atsakovę R. M. ir notarę, kad butas niekam neperleistas, jokių ginčų dėl jo teisme nėra. Tačiau ieškovė žinojo, kad teisme yra atnaujintas bylos nagrinėjimas dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) , nuosavybės teisių, todėl privalėjo apie tai informuoti atsakovę R. M. . Šioje byloje pripažinus, kad minėtas butas ieškovei ir atsakovui priklauso bendros jungtinės nuosavybės teise, teismas konstatavo, kad jo perleidimui būtinas atsakovo V. Z. rašytinis sutikimas (LR CK 3.92 str. 1 d., 4 d.). Atsakovas tokio sutikimo nedavė, todėl pagal LR CK 3.96 str. 2 d. jis turi teisę ginčyti 2007-01-10 buto pirkimo-pardavimo sutartį. 2007-01-10 sutartis gali būti pripažinta negaliojančia, tik įrodžius atsakovės R. M. nesąžiningumą (LR CK 3.96 str. 2 d.). Tačiau pirmos instancijos teismas konstatavo, kad nesąžiningai elgėsi ieškovė, o atsakovę pripažino sąžininga buto įgijėja. Pagal LR CK 4.96 str. 2 d. iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, jog ginčo butas negali būti išreikalautas iš atsakovės, todėl atsakovo ieškinį dalyje dėl ginčo buto perleidimo pripažinimo negaliojančiu atmetė. Atsakovas prašė padalinti santuokoje įgytą turtą ir priteisti jam butą, esantį (duomenys neskelbtini) , o ieškovei butą, esantį (duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, kad atsakovas, pasirašydamas 1997-03-13 pareiškimą, išreiškė valią perleisti butą, esantį (duomenys neskelbtini). Šis butas buvo perleistas, todėl dabar jis negali būti dalinamas tarp ieškovo ir atsakovės. Tuo tarpu už butą, esantį (duomenys neskelbtini) , ieškovė gavo 132000 Lt. Kadangi minėta suma gauta už bendros jungtinės nuosavybės teise priklausantį butą, teismas šią sumą padalino tarp sutuoktinių lygiomis dalimis, priteisdamas iš ieškovės atsakovui 66000 Lt piniginę kompensaciją.

Šalies argumentai

Ieškovė T. K. pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. vasario 13 d. sprendimą, kuriuo ieškinys atmestas, o priešieškinys tenkintas iš dalies ir priimti naują sprendimą - tenkinant ieškinį pilnai, o priešieškinį atmetant. Ieškovė nesutinka su pirmos instancijos teismo nuomone, kad ji nepateikė teismui įrodymų, jog butą pirko už asmenines lėšas. 1992 m. vasario 14 d. ieškovė ir Vilniaus miesto valdyba pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu ieškovė įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Šis butas buvo privatizuotas už išimtinai ieškovės asmenines lėšas, tai patvirtina išrašai iš jos sąskaitų, jog ji mokėjo savo lėšomis ir investiciniais čekiais. Atsakovas posėdžio metu pats patvirtino, jog jis savo lėšų, investicinių čekių ieškovei nedavė ir jokiais būdais prie buto privatizavimo neprisidėjo. 1997 m. kovo 13 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovė pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini). Pasirašant šią sutartį, joje buvo nurodyta, jog butas priklauso ieškovei privačios nuosavybės teise, apie atsakovą jokių užuominų nebuvo. Todėl ieškovė mano, kad pardavus šį butą, lėšos gautos už šį turtą, buvo jos asmeninės lėšos. Ieškovė laiko, kad visiškai nepagrįstas pirmosios instancijos teismo teiginys, jog perkant ginčo butą nebuvo išreikšta aiški jos valia įgyti ginčo butą asmeninėn nuosavybėn. Ieškovė mano, kad pirmos instancijos teismas pernelyg formaliais pagrindais vertino susiklosčiusias aplinkybes, t.y. jog santuoka tarp šalių nutraukta tik 2005 m. liepos 28 d. ir visas iki tol įgytas turtas laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Atsakovas V. Z. pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo 2008 m. vasario 13 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimą pakeisti - pripažinti buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia ir pažeistų teisių atkūrimui taikyti restituciją natūra - minėtą butą priteisiant atsakovui, o ieškovei iš atsakovo priteisti kompensaciją už 1/2 buto. Atsakovas nurodo, kad santuoka tarp jo ir ieškovės buvo nutraukta 2005 m. liepos 28 d. Todėl atsakovas nurodo, kad priešieškiniu ginčijamo sandorio (t.y. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties) sudarymo metu, dėl santuokinių ryšių tarp jo ir ieškovės pasibaigimo nei viena iš šalių nebuvo jungtinės sutuoktinių nuosavybės subjektai, t.y. dėl santuokos pasibaigimo santuokos metu įgytą butą valdė bei disponavo juo ne kaip sutuoktiniai, o kaip šio turto bendrasavininkiai. LR CK 4.88 str. 1 d. nustato, kad daiktas (turtas), esantis bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objektu, valdomas, naudojamas bei juo disponuojama tik esant bendraturčių sutikimui. Atsižvelgiant į šią aplinkybę atsakovas pažymi, kad ginčams dėl turto tarp jo bendrasavininkių (t.y. asmenų, nesančių sutuoktiniais) spręsti nėra taikomos sutuoktinių turto teisini režimą reglamentuojančios įstatymo normos. Dėl šios priežasties apylinkės teismo išvada apie tai, jog ginčijamam sandoriui pripažinti negaliojančiu negali būti taikomos priešieškinyje nurodytos LR CK 1.91 str. nuostatos, o turi būti taikomas LR CK 3.92 str., yra nepagrįsta. Atitinkamai nepagrįsta yra ir teismo išvada apie restitucijos taikymo negalimumą grąžinant neteisėtai perleistą ginčo butą iš jį įgijusios atsakovės R. M. - LR 1.80 str. 2 d. nurodo, jog sandorį pripažinus negaliojančiu viena jo šalis privalo grąžinti kitai šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija). Kadangi atsakovė R. M. yra prašomo pripažinti negaliojančiu sandorio šalis, o ne turtą įgijęs trečiasis asmuo (kaip nurodyta teismo sprendime), jos sąžiningumo (nesąžiningumo) klausimas šiuo atveju nėra svarstytinas ir sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmėms nėra reikšmingas.

Atsiliepimas

Ieškovė T. K. atsiliepimu į atsakovo V. Z. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą, o Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. vasario 13 d. sprendimą dalyje dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, palikti galioti. Ieškovė nurodo, kad pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo parduotas pagal 2007 m. sausio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Buto pirkimo-pardavimo dieną ieškovė turėjo dokumentus, įrodančius buto priklausomumą jai asmeninės nuosavybės teise: VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2006 m. rugpjūčio 8 d. pažymėjimą ir Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2006 m. liepos 5 d. įsiteisėjusį sprendimą, todėl pagrįstai manė, jog buvusio sutuoktinio sutikimas buto pardavimui yra nereikalingas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė apelianto nurodomo LR CK 1.91 str. Sistemiškai vertinant LR CK 1.91 str. ir LR CK 3.92 str., LR CK struktūrą, ieškovė taip pat mano, kad ginčui taikytinas LR CK 3.92 str. numatytas specialus sandorio ginčijimo pagrindas. Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas taip pat ir tuo pagrindu, kadangi R. M. yra sąžininga įgijėja.

Atsakovė V. S. atsiliepimu į abu apeliacinius skundus nurodo, kad V. Z. apeliacinis skundas atmestinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, o Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. vasario 13 d. sprendimas dalyje dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia paliktinas galioti. T. K. apeliacinis skundas turi būti patenkintas, o Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimo dalis, kuria T. K. ieškinys atmestas, turi būti panaikinta.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o atsakovo tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.).

Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.).

Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pirmos instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės T. K. ieškinį atmetė, atsakovo V. Z. priešieškinį patenkino iš dalies ir priteisė jam iš ieškovės T. K. 66000 Lt kompensaciją už tenkančią bendro turto dalį.

Ieškovė su teismo sprendimu nesutinka ir prašo jį panaikinti bei priimti naują, kuriuo pripažinti butą, esantį (duomenys neskelbtini) , jos asmenine nuosavybe bei iškeldinti atsakovą. Su teismo sprendimu iš dalies nesutinka ir atsakovas, kuris prašo padalinti jungtine nuosavybe priklausantį turtą, priteisti jam ginčo butą natūra, o ieškovei priteisti ½ dydžio piniginę kompensaciją.

Kolegija sprendžia, kad skundžiamas sprendimas dalyje dėl kompensacijos priteisimo yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas, grąžinant bylą dalyje dėl santuokoje įgyto turto padalijimo nagrinėti iš naujo.

Kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 straipsnyje nustatyta, jog Civilinio kodekso, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d., normos taikomos šeimos santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus. Šeimos santykiams, atsiradusiems iki CK įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus, bei iš šių teisių ir pareigų atsirandančioms pasekmėms. Šeimos santykių teisiniam reguliavimui nustatytas taisykles sistemiškai taikant kartu su to paties įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kad, esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus.

Kolegija iš esmės sutinka su pirmos instancijos teismo argumentais, kad LR CK įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 23 str. pagrindu ieškovės ir atsakovo ištuokos procedūrai turi būti taikomos LR SŠK normos, nes teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo priimtas 1983m. Kadangi ištuoka įregistruota tik 2005-07-28, todėl nuo šios datos santuoka ir laikoma pasibaigusia (SŠK 40str.). Be to, buvę sutuoktiniai iki šios bylos iškėlimo nebuvo pasidaliję ir turto, o iš bylos medžiagos matyti, kad trijų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), suteiktas atsakovui V. Z. , pagal 1992-02-14 sutartį buvo išpirktas (privatizuotas) ieškovės vardu už 21725 rub., iš šios sumos 19076 rub. apmokėta ieškovės turimomis asmeninėmis valstybės vienkartinėmis išmokomis (b.l. 166-173, t.1, b.l. 152-158, t.2). Šioje byloje ieškovė butą, kuriame gyveno ir buvęs sutuoktinis, laiko asmenine jos nuosavybe, kaip įgytą iš asmeninių lėšų. Tačiau šis butas buvo įgytas Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą namą ir butą nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo privatizuotas namas ar butas. Santuokos ir šeimos kodekso, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., 21 straipsnis numato prezumpciją, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Kad turtas įgytas santuokos metu nėra bendroji jungtinė nuosavybė, asmuo, neigiantis šią prezumpciją, turi įrodyti. SŠK 22 straipsnis (CK 3.89str.) numatė, kad asmeninė kiekvieno iš sutuoktinių nuosavybė yra turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas. Kolegija taip pat pažymi, kad siekiant įrodyti asmeninę nuosavybę į butą, be asmeninių lėšų panaudojimo jo privatizavimui, būtina įrodyti ar buvo išreikšta abiejų sutuoktinių bendra valia, jog šis turtas, kurį sutuoktiniai turėjo teisę ir galimybę įgyti bendrojon jungtinėn nuosavybėn, taps vieno iš jų asmenine nuosavybe. Vieno iš sutuoktinių asmeninių lėšų panaudojimas įgyjant tokį turtą, besąlygiškai nedaro šio turto asmenine nuosavybe. Kitokia nuostata prieštarautų SŠK 21 ir 22 str. bei Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsniui. Kadangi ieškovė neįrodė, jog atsakovas atsisakė savo dalies nuosavybės teisių į privatizuojamą butą, kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino privatizuotą butą ieškovės ir atsakovo bendrąja jungtine nuosavybe (LR SŠK 21 str. 1 d., 3 d., LR butų privatizavimo įstatymo 5 str.). Sutinkant atsakovui, ieškovė privatizuotą butą pagal 1997-03-13 sutartį pardavė už 79200 Lt. ir už gautus pinigus 1997-03-14 nupirko 1 kambario butą (už 38000 Lt), esantį (duomenys neskelbtini), o 1997-03-14 nupirko 1 kambario butą (už 32000 Lt), esantį (duomenys neskelbtini). Bylos medžiaga rodo, kad ieškovė nepateikė teismui ir įrodymų, kurie patvirtintų, jog perkant du butus, iš lėšų gautų pardavus bendru sutarimu privatizuotą butą, atsakovas atsisakė teisių į juos ar pripažino šio turto įsigijimo faktą kaip asmeninę ieškovės nuosavybę. Atvirkščiai, esami duomenys rodo, kad butai buvo įgyti kaip jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes viename iš butų (duomenys neskelbtini) gyveno atsakovas, o kitą atsakovo sutikimu ieškovė padovanojo dukrai ir dėl šio buto perleidimo apeliacinis skundas nėra paduotas. Todėl kolegija mano, kad teismas pagrįstai šį turtą pripažino ieškovės ir atsakovo bendrąja jungtine nuosavybe, nes jis yra įgytas santuokoje iš lėšų, kurios yra gautos pardavus bendrą turtą. Ši aplinkybė rodo, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl šio buto (duomenys neskelbtini) pripažinimo jos asmenine nuosavybe ir atsakovo iškeldinimo. Pažymėtina, kad ieškovės argumentai, susiję su jos investicinių čekių panaudojimu privatizuojant butą, pirktų butų įregistravimu tik jos vardu, šiuo atveju reikšmės neturi.

Atsakovas ginčija 2007-01-10 sutartį, pagal kurią jau vykstant bylos nagrinėjimui teisme, ieškovė be jo sutikimo butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 132000,0Lt. pardavė atsakovei R. M.. Kolegija sprendžia, kad ginčo buto pardavimui buvo privalomas atsakovo sutikimas, nes šis turtas iki ištuokos įregistravimo buvo laikomas jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.92str.4d.), o pasibaigus santuokai – bendrąja jungtine ieškovės ir atsakovo nuosavybe (CK 4.73str.1d.), kurio perleidimui privalomas sutuoktinio ar bendraturčio sutikimas (CK 3.92str.4d., 4.88str.2d.). Kolegija pažymi, kad CK 4.88str.2d. įtvirtinta nuostata yra imperatyvi, todėl be buto bendraturčio sutikimo sudarytas sandoris yra niekinis (CK 1.80str.). Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad parduodant butą ieškovė užtikrino atsakovę R. M. bei notarę, jog šis turtas priklauso jai, niekam neperleistas ir nėra dėl jo ginčų teisme. Tuo tarpu įstatymas numato pardavėjui pareigą - atskleisti visą žinomą informaciją, turinčią esminės reikšmės sutarčiai sudaryti (CK 6.163 straipsnio 4 dalis). Faktiškai ieškovė žinojo, kad teisme yra atnaujintas bylos nagrinėjimas dėl buto nuosavybės teisių, todėl privalėjo apie tai informuoti atsakovę R. M. , o apie tai neinformavusi elgėsi apgaulingai ir nesąžiningai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu ir CK 1.91str.1d. numatytu pagrindu. Tačiau CK 180str.4d. ir 1.97str.7d. numato, kad pripažinus sandorį negaliojančiu šis faktas negali būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis ir negali būti iš jų išreikalautas turtas, išskyrus kodekse numatytas išimtis. Tai rodo, kad taikyti restituciją ir išreikalauti butą iš atsakovės R. M. galima tik įrodžius jos nesąžiningumą ar piktavališką susitarimą su kita šalimi (CK 4.96str.1 ir 2d.). Kadangi byloje nėra jokių įrodymų, kad buto pirkėja žinojo apie vykstantį teisminį ginčą, ar sudarydama sandorį buvo piktavališkai susitarusi su pardavėja ir elgėsi nesąžiningai, atsakovė R. M. laikytina sąžininga turto įgijėja.

Atsižvelgiant į tai, kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas iš esmės pagrįstai konstatavo, jog ginčo butas negali būti išreikalautas iš atsakovės, dėl ko atsakovo reikalavimą (dėl ginčo buto perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia) atmetė teisėtai. Kolegija pažymi, kad atsakovas šioje situacijoje neteisingai aiškina materialinės teisės normas, kurių pagrindu gali būti išreikalautas butas iš sąžiningo įgijėjo.

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo padalinti santuokoje įgytą turtą ir priteisti jam natūra butą, esantį (duomenys neskelbtini) , o ieškovei priteisti iš jo piniginę kompensaciją. Tačiau kolegija sprendžia, kad negalint išreikalauti butą iš sąžiningo pirkėjo, pirmos instancijos teismas pagrįstai netenkino ir atsakovo reikalavimo dėl šio turto jam priteisimo natūra.

Pirmos instancijos teismas nustatė, kad ieškovė 2007-01-10 pardavusi butą, esantį (duomenys neskelbtini), gavo 132000,0 Lt., todėl šią sumą padalino tarp buvusių sutuoktinių lygiomis dalimis, priteisdamas iš ieškovės atsakovui 66000,0 Lt piniginę kompensaciją. Ieškovė teigia, kad atsakovui nepriklauso nieko, nes privatizuojant butą buvo panaudoti tik jos investiciniai čekiai ir grynieji pinigai, todėl ir įsigyti kiti du butai negali būti laikoma bendrąja jungtine nuosavybe su atsakovu. Tačiau kaip jau minėta anksčiau, teismas pagrįstai ginčo butą pripažino jungtine sutuoktinių nuosavybe, kuris santuokai pasibaigus santuokai tapo jų bendra nuosavybe. Todėl kolegija mano, kad negalint buto išreikalauti iš pirkėjo ir jį padalinti (atitidalinti) natūra, atsakovui gali būti priteista piniginė kompensacija už jo daliai tenkantį turtą. Dalinant santuokoje įgytą turtą, teismas vadovavosi lygių dalių kiekvienam sutuoktiniui paskyrimo principu. Teismas, nustatęs, kad vienas iš sutuoktinių prisidėjo savo asmeninėmis lėšomis prie dalinamo santuokinio turto sukūrimo, gali atitinkamai padidinti to sutuoktinio dalį turte arba kompensuoti įdėtas lėšas. Byloje esantys duomenys rodo, kad privatizuojant butą už jį buvo apmokėta ieškovei priklausančiomis vienkartinėmis išmokomis, o dalis reikalingos sumos apmokėta grynaisiais pinigais (b.l.179-85, 66-172, t.1). Investiciniai čekiai yra laikomi asmenine kiekvieno sutuoktinio nuosavybę, ką yra nurodžiusi ir LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2002-05-02 nutartyje (civ.b. Nr.3K-7-311/2002). Tai rodo, kad dalinant santuokoje įgytą turtą ieškovė turėjo teisę reikalauti nustatyti atsakovui mažesnę turto dalį. Tačiau ieškovė apskritai ginčijo atsakovo nuosavybės teises į butą, o tuo pačiu ir priteistiną kompensaciją. Todėl teismas, nustatęs, kad ginčo butas buvo jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes įsigytas už gautas lėšas pardavus privatizuotą butą, turėjo aiškintis svarbias bylos aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui. Tačiau teismas faktiškai nesiaiškino ir nenustatė iš kieno lėšų buvo sumokėta grynieji pinigai, ar buto privatizavimui buvo panaudoti tik ieškovės investiciniai čekiai, kurių panaudota žymiai daugiau nei valstybė skyrė vienam asmeniui, nesiaiškino kam buvo panaudoti atsakovo investiciniai čekiai, o taip pat nesiaiškino ar nėra kitų aplinkybių, galinčių turėti reikšmės teisingam turto dalies nustatymui ir kompensacijos priteisimui. Atsižvelgiant į tai, kolegija sprendžia, kad dėl reikalavimo padalinti turtą(butą) yra neatskleista bylos esmė, todėl skundžiamas sprendimas iš dalies naikintinas, perduodant bylą dėl santuokoje įgyto turto padalinimo (kompensacijos priteisimo) nagrinėti iš naujo, nes pagal byloje pateiktus įrodymus jos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinėje teismo instancijoje (CPK 327str.1d.2p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. vasario 13 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-640-611/2008 panaikinti dalyje dėl kompensacijos priteisimo ir bylą pagal atsakovo priešieškinį dalyje dėl santuokoje įgyto turto padalinimo grąžinti tam pačiam teismui kitam teisėjui nagrinėti iš naujo.

Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Algirdas AuruškevičiusKolegijos teisėjai Romualda JanovičienėPetras Jaržemskis