- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-08
- Bylos Nr.
- 2A-86-777/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jolanta Gailevičienė (pirm.), Lietuvos Respublikos, Bronius Valius, Alvydas Žerlauskas
- Ieškovas
- E. M.
- Atsakovas
- AB SEB bankui
Pranešėja Jolanta Gailevičienė Civilinė byla Nr. 2A-86-777/2014
2014 m. sausio 8 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jolantos Gailevičienės, kolegijos teisėjų Broniaus Valiaus, Alvydo Žerlausko, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo E. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-08-09 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. M. ieškinį atsakovei AB SEB bankui dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje UAB „Prekybos grupė“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas 2013-01-29 kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą su ieškiniu. Nurodė, kad su atsakovu 2007-03-20 sudarė kreditavimo sutartį, kuria ieškovui buvo suteiktas 340 000 Lt kreditas žemės sklypams pirkti. Prievolės įvykdymas buvo užtikrintas įsigytų žemės sklypų įkeitimu. Kredito grąžinimo terminas – 2032-03-19. Papildomu 2009-07-09 susitarimu Nr. 1 buvo pakeista kredito valiuta iš litų eurus, padidinta kredito suma, papildomai suteiktos kredito sumos, skirtos pagal kredito sutartį uždelstai grąžinti kredito daliai ir palūkanoms sumokėti, iki 2047-03-19 pratęstas prievolės grąžinimo terminas. 2012-04-10 atsakovas kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismo Hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo. Ieškovas nesutiko su vienašališku kredito sutarties nutraukimu. Nurodė, kad toks sutarties nutraukimas pažeidė jo interesus, atsakovas nesilaikė įstatyme numatytų vienašališkų kredito sutarties nutraukimo sąlygų, neatsižvelgė į sudėtingą pasaulio ekonominę situaciją, piktnaudžiavo ekonomiškai stipresne padėtimi sutartiniuose teisiniuose santykiuose bei nesiekė išsaugoti kredito sutarties. Ieškovas neturėjo galimybės tinkamai vykdyti kredito sutarties dėl objektyvių priežasčių – pasaulinės ekonominės krizės. Nurodė, kad sutartyje numatytas galutinis kredito grąžinimo terminas yra 2047-03-19, todėl laikini ieškovo finansiniai sunkumai negalėjo būti pagrindu atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį. Nurodė ir tai, kad dėl ilgo kredito grąžinimo termino griežtas prievolių sąlygų laikymasis neturi esminės reikšmės atsakovui. Atsakovas yra uždirbęs nemažą sumą iš ieškovo sumokėtų palūkanų bei kredito sutarties laiduotojo sumokėtų palūkanų už turimus kreditus. Pažymėjo, kad yra pasiryžęs pradėti įmokų ar bent palūkanų mokėjimą ir vykdyti sutartį bent iš dalies. Dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo ieškovas patiria didžiulių nuostolių, nes pardavus įkeistą turtą, ieškovas liks skolingas atsakovui. Nurodė, kad nepadarė esminio sutarties pažeidimo, suteikiančio teisę atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį. Be to, nurodė, jog kredito sutartis yra priskirtina vartojimo sutartims, todėl vienašališkas kredito sutarties nutraukimas dėl nedidelio ieškovo įsiskolinimo pažeidžia LR CK 6.188 str. 2 d. 5 p. Prašė pripažinti vienašališką kredito sutarties su vėlesniais jos pakeitimais nutraukimą neteisėtu.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą, juo su ieškinio reikalavimu nesutiko. Nurodė, kad šalių kredito sutartyje yra numatyta teisė kreditoriui nutraukti kredito sutartį nesuėjus kredito grąžinimo terminui dėl pažeistų mokėjimo prievolių ir tai laikoma esminiu sutarties pažeidimu. Atsakovas kredito sutartį nutraukė teisėtai ir pagrįstai dėl esminio sutarties pažeidimo, nes ieškovas sistemingai nuo 2009-08-06 nevykdė įsipareigojimų pagal kredito sutartį. Į raštiškus 2010-06-08, 2011-01-10 ir 2011-05-04 įspėjimus tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus ieškovas nereagavo. 2011-12-09 nutraukiant kredito sutartį, ieškovo įsipareigojimų vykdymas vėlavo daugiau nei 1100 dienų. Atsakovas ilgą laiką iš esmės negavo to, ko tikėjosi pagal kredito sutartį, ir neturėjo objektyvaus pagrindo tikėtis, kad situacija pasikeis. Atsakovui paskolų teikimas už palūkanas yra viena iš pagrindinių verslo sričių, palūkanų mokėjimas kredito įstaigai už kreditą sudaro kreditavimo sutarties esmę. Atsakovas privalo vykdyti pareigas savo indėlininkams, todėl svarbu, kad kreditai bei kiti finansiniai įsipareigojimai būtų vykdomi kredito sutartyse numatytais terminais. Atsakovas siekė išsaugoti kredito sutartį, nes buvo atlikti ieškovo nurodomi kredito sutarties pakeitimai ir dar atidėtas pagrindinės skolos mokėjimas 12 mėnesių paliekant tik palūkanų mokėjimą. Tačiau ieškovas į atsakovą nesikreipė, nevykdė mokėjimų. Be to, nurodė, kad ieškovas nepagrįstai priskyrė kredito sutartį prie vartojimo sutarčių, nes nėra duomenų, kad žemės sklypai buvo pirkti ieškovo asmeniniams ar šeimos poreikiams. Prašė ieškinį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-08-09 sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo atsakovui ir valstybei turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teismas šalių sudarytą kredito sutartį kvalifikavo kaip vartojimo sutartį. Nurodė, kad šalių sutartiniams santykiams turi būti taikoma šalių kredito sutartis. Teismas konstatavo, kad ieškovui nuo 2009-08-06 nevykdant įsipareigojimų pagal kredito sutartį, atsakovui iš anksto raštu įspėjus ieškovą dėl kredito sutarties nutraukimo, atsakovas kredito sutartį nutraukė teisėtai, nes įsipareigojimai pagal kredito sutartį atsakovui nebuvo vykdomi ilgiau nei metus laiko, esant sutarties nutraukimo pagrindams ir laikantis sutartyje nustatytos tvarkos. Teismas nurodė ir tai, kad kredito sutarties nutraukimas su ieškovu buvo proporcinga bei adekvati atsakovo pritaikyta priemonė už kredito sutarties sąlygų pažeidimą. Be to, nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ieškovas gali vykdyti nutrauktą kredito sutartį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašė panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-08-09 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismas nepagrįstai vadovavosi kredito sutarties 5.2.1 p., kuris prieštarauja ieškovo, kaip vartotojo, teisėms ir teisėtiems interesams. Teismas nepagrįstai nesirėmė bendrosiomis LR CK 6.217 str. numatytomis esminio sutarties pažeidimo sąlygomis, neatsižvelgė į ieškovo, kaip vartotojo, teisėtus interesus. Apeliantas nurodė ir tai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad buvo padarytas esminis kredito sutarties pažeidimas. Pažymėjo, kad ir toliau gali vykdyti prievolę, nes jo finansinė padėtis pagerėjo, todėl sutartinių santykių išsaugojimas atitiktų teisingumo, sąžiningumo principus bei šalių teisėtus interesus.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad teismas tyrė kredito sutarties nutraukimo teisėtumą LR CK 6.217 str. pagrindu sistemiškai su kredito sutarties 5.2 punktu. Teismas teisingai įvertino apelianto elgesį ir padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas, nepažeisdamas ieškovo teisėtų interesų, teisėtai ir tinkamai nutraukė kredito sutartį. Teismas šalių sudarytą kredito sutartį kvalifikavo kaip vartojimo sutartį. Bylos aplinkybes vertino atsižvelgdamas į vartotojų interesų apsaugą, todėl nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismo sprendimas pažeidžia apelianto, kaip vartotojo, interesus.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (LR CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).
Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (LR CK 6.189 str. 1 d.). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymo, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (LR CK 6.256 str. 1 d.).
Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi kredito sutarties 5.2.1 punktu, kuris prieštarauja ieškovo, kaip vartotojo, teisėms ir teisėtiems interesams, bei nepagrįstai nesirėmė bendrosiomis LR CPK 6.217 str. nuostatomis. Šis skundo argumentas yra nepagrįstas.
Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali susitarti dėl sutarties nutraukimo sąlygų ir tvarkos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties nutraukimo sąlygas ar sutarties nutraukimo reikalavimus nustato imperatyvios teisės normos (LR CK 6.156 str. 4 d.). Nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos. Bendruosius pagrindus nutraukti sutartį reglamentuoja LR CK 6.217 str., o tvarką – 6.218 str. Šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (LR CK 6.217 str. 1 d.). Esminiu sutarties pažeidimu gali būti toks pažeidimas, kai jis tokiu yra laikomas pagal įstatymą (LR CK 6.217 str. 2 d.) arba pagal sutartį, t. y. kai šalys sutartyje tam tikrą jos vykdymo pažeidimą yra sutarusios laikyti esminiu, sudarančiu pagrindą kitai šaliai vienašališkai nutraukti sutartį (LR CK 6.217 str. 5 d.). LR CK 6.217 str. 2 d. nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas esminiu ar ne, ir jie taikomi vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (LR CK 6.217 str. 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija pažymi, kad LR CK 6.217 str. 2 d. nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos tik tuomet, kai sutartis yra nutraukiama dėl esminio sutarties pažeidimo, nenumatyto sutartyje. Atsižvelgiant į tai, kad šalys kredito sutartyje nurodė konkrečius sutarties nutraukimo pagrindus, kuriems esant kreditorius (atsakovas) turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nėra pagrindo vertinti atsakovo veiksmų teisėtumą nutraukiant sutartį vadovaujantis bendraisiais esminio sutarties pažeidimo pagrindais, numatytais LR CK 6.217 str. 2 d.
Tarp šalių sudarytos kredito sutarties sąlygos nėra pripažintos prieštaraujančiomis bendriesiems teisės principams, viešajai tvarkai ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą jomis vadovautis spręsdamas sutarties nutraukimo klausimą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-06-26 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-7-297/2012, yra nurodęs, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis). Tačiau kartu atkreipė dėmesį ir į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto. Todėl ieškovo argumentas, kad vien kredito sutartyje įtvirtina anksčiau nurodyta sutarties nutraukimo sąlyga yra pakankama konstatuoti kredito sutarties 5.2.1 p. prieštaravimui jo, kaip vartotojo, teisėms ir teisėtiems interesams, yra nepagrįstas.
Apeliantas nurodė ir tai, kad atsakovas vienašališkai nutraukė ginčo kredito sutartį neturėdamas tam teisėto pagrindo, t. y. nesant esminio sutarties pažeidimo. Todėl pirmosios instancijos teismas, remiantis LR CK 6.217 str. 2 d., privalėjo pripažinti tokį sutarties nutraukimą neteisėtu. Šis skundo argumentas yra nepagrįstas. Nustatyta, kad pagal kredito sutarties bendrosios dalies 5.2. p. šalys buvo sutarusios, kad kreditorius turi teisę nutraukti sutartį anksčiau, negu nustatyta sutartyje, prieš 15 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėją, jeigu kredito laikotarpiu kredito gavėjas padaro esminių sutarties pažeidimų. Pagal kredito sutarties 5.2.1. p. esminiais pažeidimais laikomas bendrosios dalies 4.1–4.10 p. nustatytų įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas. Ieškovas įsipareigojo nuo gautos kredito sumos mokėti palūkanas, vykdyti prievoles pagal sutartį ir mokėjimo dienomis pagal grafiką grąžinti kreditą bankui bei sumokėti apskaičiuotas palūkanas (sutarties 4.1. p.), mokėjimo dieną banko sąskaitoje, kuri nurodyta sutarties specialiosios dalies 10 p., sukaupti lėšų sumą, reikalingą kreditui grąžinti ir palūkanoms sumokėti pagal grafiką (sutarties 4.4. p.) (b. l. 10–15). Byloje nustatyta, kad ieškovas neatliko jokių mokėjimų nuo 2009-08-06. Į atsakovo 2010-06-08, 2011-01-10 bei 2011-05-04 siųstus raginimus nereagavo. Vėlavimas sudarė daugiau nei 1100 kalendorinių dienų, t. y. apie 3 metus. Pradelstų mokėjimų suma 2011-05-04 raginimo išsiuntimo metu sudarė 17 343,53 EUR, t. y. daugiau nei 16 procentų nuo suteiktos 102 719,37 EUR paskolos sumos (b. l. 38–45). Kad ieškovas būtų pradėjęs vykdyti sutartį, byloje nėra jokių duomenų. Esant šioms aplinkybėms yra pagrindas tvirtinti, kad ieškovas praleido kreditų mokėjimo terminus, sutartinių įsipareigojimų nevykdė pakankamai ilgą laiką. Pradelsti mokėjimai nebuvo padengti ir per atsakovo nustatytus papildomus terminus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas buvo tinkamai informuotas apie pradelstus mokėjimus bei nustatytą papildomą terminą pradelstiems mokėjimams padengti, taip pat kelis kartus įspėtas, kad nesumokėjus įsiskolinimo, atsakovas vadovaudamasis kredito sutartimis ją nutrauks. Pažymėtina, kad sistemingas prievoles pažeidžiantis kredito gavėjo elgesys duoda pagrindą nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Teisėjų kolegija, įvertinusi sutarties pažeidimo trukmę ir mąstą, mano, kad atsakovas nebeturėjo objektyvaus pagrindo tikėtis, kad ieškovas pašalins sutarties pažeidimus ir pradės tinkamai vykdyti sutartį. Kadangi ieškovas pažeidė kredito sutarties 4.1. ir 4.4. p., nemokėjo kredito dalių, apskaičiuotų palūkanų ir delspinigių pagal šalių suderintą mokėjimo grafiką, o tai pagal šalių sudarytą kredito sutartį yra esminis sutarties pažeidimas, suteikiantis kreditoriui teisę vienašališkai nutraukti sutartį, todėl atsakovas, vadovaudamasis LR CK 6.217 str. 5 d. ir kredito sutarties 5.2. p., turėjo teisę ją vienašališkai nutraukti. Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju su ieškovu sutartis nutraukta esant esminiam sutarties pažeidimui. Sutartis su ieškovu nutraukta laikantis LR CK 6.218 str. nustatytos tvarkos. Pirmosios instancijos teismas materialinės teisės normos pažeidimų nepadarė.
Įvertinus atsakovo veiksmus ginčo situacijoje darytina išvada, kad atsakovas nepasinaudojo savo pranašumu prieš ieškovą nutraukdamas sutartį. Sutartis buvo nutraukta tik po bandymų išsaugoti sutartinius santykius. Teisėjų kolegija, įvertinusi kreditavimo sutarties sąlygas, kurios buvo pagrindas vienašališkai atsakovui nutraukti sutartį, konstatuoja, kad jos neprieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės nepažeidžia šalių teisių ir pareigų.
Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ieškovas gali vykdyti nutrauktą kredito sutartį, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Tačiau iš šalių neatimta galimybė ir vykdymo procese sudaryti taikos sutartį (LR CPK 595 str.).
Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialines ir procesines teisės normas, taikytinas sprendžiant tokio pobūdžio ginčus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 321, 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.