- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-25
- Bylos Nr.
- I-6921-142/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00832-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- J. A. J.
- Atsakovas
- Valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 1.16.8Kiti tarnybiniai ginčai
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo J. A. J. skundą atsakovams Valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
J. A. J. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. vasario 4 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas iš Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Darbo inspekcija) priteisti 15 099,60 Lt (4 373,15 Eur) darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija) prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo.
Pareiškėjas skunde paaiškina, kad Darbo inspekcija laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. liepos 22 d. (toliau – ginčo laikotarpis) jam neišmokėjo 15 099,60 Lt darbo užmokesčio, nes minėtu ginčo laikotarpiu pareiškėjo darbo užmokestį skaičiavo, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, kurios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančios Konstitucijai. Nurodo, kad pareiškėjas dėl susidariusios nepriemokos išmokėjimo 2014 m. vasario 18 d. kreipėsi į Darbo inspekciją, kuri atsakė, kad neturi pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo, nes nepriemoka pareiškėjui galės būti kompensuojama tik priėmus kompensavimo mechanizmą. Pareiškėjo vertinimu, toks Darbo inspekcijos aiškinimas prieštarauja tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui, be to, sukuria neapibrėžtumo situaciją.
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 20).
Atsiliepimas
Darbo inspekcija atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 13–14). Nurodo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo mažesnį darbo užmokestį, vadovaudamasi tuo metu galiojusiomis teisės normomis, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai tik 2013 m. spalio 1 d., todėl Darbo inspekcijos veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės. Atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, kuriame buvo nurodyta, kad nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymų leidėjo konstitucinė priedermė. Pažymi, kad Konstitucinis Teismas išaiškino, kad be nepagrįsto delsimo turi būti nustatytas praradimų kompensavimo mechanizmas. Nurodo, kad įstatyminiu lygmeniu numatyta, kad toks mechanizmas turi būti parengtas iki 2015 m. gegužės 1 d.
Teismo posėdyje Darbo inspekcijos atstovai nedalyvavo, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 19).
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Byloje nėra ginčo dėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos dydžio. Darbo inspekcija neginčija pareiškėjo skunde nurodyto darbo užmokesčio nepriemokos susidarymo pagrindo bei jo pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, priėmus Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, įsigaliojusį 2013 m. spalio 1 d.
Kaip minėta, pareiškėjas mano, kad Darbo inspekcija nepagrįstai atsisakė pareiškėjui išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką, todėl nepriemoka jam turi būti priteista.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Darbo inspekcijai nereikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties netaiko.
Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, kad „asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais“. Minėti dydžiai, terminai ir kiti esminiai elementai yra numatyti nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatyme (toliau – Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas). Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje numatyti neišmokėto darbo užmokesčio grąžinimo terminai, pagal kuriuos pirmoji neišmokėto darbo užmokesčio dalis turi būti grąžinta 2016 metais. Teismas neturi pagrindo nukrypti nuo Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymo nuostatų. Priešingu atveju, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, toks pareiškėjo patirtų praradimų (neišmokėtos darbo užmokesčio dalies) kompensavimas nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. A. J. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.