Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. F. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės V. F. ieškinį atsakovams G. S., S. R., A. M. dėl diskriminacijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė V. F. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjams G. S., S. R., A. M. dėl diskriminacijos. Ieškinyje nurodė, kad teisėjai atsisakė priimti ieškovės kasacinį skundą, laikydami, jog atsakovės pateikto diplomo vertimas nepatvirtino atsakovę turint reikalingą teisinę kvalifikaciją. Ieškovė šiuo ieškiniu prašė atstatyti pažeistas teises.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės V. F. ieškinį atsakovams G. S., S. R., A. M..Teismas nustatė, kad ieškovė ieškiniu reiškia reikalavimus pripažinti turimą teisinį diplomą, pašalinti iš užimamų pareigų teisėją G. S., kaip neturintį jokios darbo patirties, stabdyti vykdomuosius raštus, išduotus civilinėje byloje Nr. e2-172-429, kaip pažeidžiančius Lietuvos Respublikos Konstituciją. Teismas sprendė, kad ieškovės reiškiami reikalavimai dėl diplomo pripažinimo ir teisėjo atleidimo nėra priskirti pirmosios instancijos teismui, kadangi užsienyje įgytų kvalifikacijų (diplomų) pripažinimas Lietuvos Respublikoje vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 60 „Dėl užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatų patvirtinimo“, tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus skiria Lietuvos Respublikos Seimas, kuris Lietuvos Respublikos Prezidento teikimu juos atleidžia, o prašymas dėl vykdomųjų raštų sustabdymo yra procesinio pobūdžio reikalavimas, kuris negali būti savarankišku ieškinio dalyku, sudarančiu pagrindą civilinės bylos iškėlimui teisme.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė V. F. ginčija Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 23 d. nutarties teisėtumą ir pagrįstumą bei prašo pripažinti jos turimą teisinį diplomą, pašalinti iš užimamų pareigų teisėją G. S., kaip neturintį jokios darbo patirties, stabdyti vykdomuosius raštus, išduotus civilinėje byloje Nr. e2-172-429. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Lietuvos Aukščiausiame Teisme dirba teisėjas G. S., neturintis teisės ten dirbti ir neturintis teisės spręsti klausimo dėl V. F. kasacinio skundo priėmimo.Vykdomųjų raštų nesustabdymas pažeidžia Žmogaus Teisių Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti ieškovės V. F. ieškinį, kaip nenagrinėtiną teisme, teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškiniu reiškiami reikalavimai nenagrinėtini teisme civilinio proceso tvarka, ieškovės V. F. ieškinį atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Apeliantė (ieškovė) V. F. su tokiu teismo sprendimu nesutinka.

Dėl CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisė ar įstatymo saugomi interesai pažeisti, teisė kreiptis į teismą. Konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą savo turiniu yra platesnė nei teisė į pareikšto reikalavimo patenkinimą: teisę kreiptis į teismą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisė ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti. Teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo patenkinimą santykis lemia tai, kad ieškinio priėmimo teismo žinion stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, tai yra sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos. Taigi teismas, spręsdamas suinteresuoto asmens pateikto ieškinio priėmimo klausimą, turi patikrinti tik tai, ar egzistuoja visos teisės kreiptis į teismą prielaidos ir šios teisės įgyvendinimo sąlygos, ar nėra procesinių kliūčių priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalis). Konstatavęs CPK 137 straipsnio 2 dalyje numatytus pagrindus teismas turi teisę atsisakyti priimti ieškinį. Vienas iš tokių pagrindų – jeigu ieškinys nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Šiuo pagrindu būtina ieškinį atsisakyti priimti, kai jis pagal CPK 1, 22 straipsnius nepriskirtinas nagrinėti civilinio proceso tvarka. CPK 22 straipsnio 1 dalis numato, kad teismams nagrinėti priskiriami ginčai dėl teisės, kylantys iš civilinių, darbo, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių. Ši norma įtvirtina visuotinį ginčų dėl teisės, kylančių iš privatinės teisės reglamentuojamų santykių, priskirtinumą teismui, o tai reiškia, kad visi šie ginčai dėl teisės priklauso teismo kompetencijai.Ieškovės V. F. ieškinys yra reiškiamas atsakovams G. S., S. R., A. M., prašant pripažinti turimą teisinį diplomą, pašalinti iš užimamų pareigų teisėją G. S., kaip neturintį jokios darbo patirties, stabdyti vykdomuosius raštus, išduotus civilinėje byloje Nr. e2-172-429, kaip pažeidžiančius Lietuvos Respublikos Konstituciją.Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) 109 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Aiškindamas šią konstitucinę nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumas – vienas iš esminių demokratinės teisinės valstybės principų: teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Viena iš teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijų yra teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumas. Užtikrinant teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumą Konstitucijos 115 straipsnyje yra nustatyti atvejai, kada teisėjas gali būti atleistas iš pareigų. Konstitucijoje yra įtvirtintas baigtinis teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindų sąrašas – šis sąrašas negali būti išplėstas įstatymais ar kitais teisės aktais. Pagal Konstitucijos 115 straipsnį Lietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka šiais atvejais: 1) savo noru; 2) pasibaigus įgaliojimų laikui arba sulaukę įstatyme nustatyto pensinio amžiaus; 3) dėl sveikatos būklės; 4) išrinkus į kitas pareigas arba jų sutikimu perkėlus į kitą darbą; 5) kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą; 6) kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai. Subjektai, turintys įgaliojimus paskirti, paaukštinti, atleisti iš pareigų teisėjus, perkelti teisėjus (keisti jų darbo vietas), taip pat yra nustatyti Konstitucijoje. Pagal Konstitucijos 112 straipsnio 2 dalį Aukščiausiojo Teismo teisėjus, o iš jų – pirmininką skiria ir atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau minėtą teisinį reglamentavimą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė ieškovės V. F. ieškinio reikalavimą dėl teisėjo G. S. pašalinimo iš užimamų pareigų, kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka, kadangi tai nėra ginčas dėl teisės, kylantis iš privatinės teisės reglamentuojamų santykių.Apeliantė V. F. ieškinyje taip pat prašė pripažinti jos turimą teisinį diplomą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog užsienyje įgytų kvalifikacijų (diplomų) pripažinimas Lietuvos Respublikoje vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 60 „Dėl užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatų patvirtinimo“ (toliau – Nutarimas), dėl ko šis ieškovės V. F. ieškinio reikalavimas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas šį pirmosios instancijos teismo argumentą laiko pagrįstu ir pažymi, jog pagal Nutarimo 6 straipsnį užsienyje įgytų kvalifikacijų atitiktį kvalifikacijoms, įgytoms Lietuvos Respublikoje baigus vidurinio ugdymo ar aukštojo mokslo studijų programas, vertina Studijų kokybės vertinimo centras. Pripažinimą vykdo Švietimo ir mokslo ministerija, remdamasi Studijų kokybės vertinimo centro atliktu kvalifikacijos vertinimu (Nutarimo 8 straipsnis).Įvertinus aukščiau minėtas Nutarimo nuostatas, darytina išvada, jog ieškovė V. F. dėl jos turimo aukštojo mokslo diplomo pripažinimo turi teisę kreiptis į Studijų kokybės vertinimo centrą, dėl ko ieškovės reikalavimas dėl diplomo pripažinimo nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Apeliantė (ieškovė) V. F. ieškinyje taip pat kėlė reikalavimą stabdyti vykdomuosius raštus, išduotus civilinėje byloje Nr. e2-172-429/2016. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktą teismui pateikiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Ieškinyje, be to, turi būti nurodomas ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas). Ieškinio dalykas – tai ieškovo atsakovui pareikštas materialus teisinis reikalavimas. Nagrinėjamu atveju ieškovės V. F. pareikštas ieškinio reikalavimas – stabdyti vykdomuosius raštus – yra procesinio pobūdžio, todėl negali būti savarankiškos bylos nagrinėjimo dalykas. Pagal CPK 625 straipsnio 1 dalį vykdomąjį dokumentą vykdantis antstolis šio Kodekso nustatyta tvarka savo iniciatyva arba vykdymo proceso dalyvių prašymu savo patvarkymu vykdymo veiksmus gali atidėti, vykdomąją bylą sustabdyti ar vykdomąjį dokumentą grąžinti išieškotojui. CPK 626 straipsnis numato privalomuosius, o CPK 627 straipsnis – fakultatyviuosius vykdomosios bylos sustabdymo atveju. Išieškojimo vykdymo procese sustabdymas gali būti taikomas ir kaip laikinoji apsaugos priemonė, numatyta CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte, tačiau ją teismas gali taikyti tik tinkamai pareikštų materialiųjų reikalavimų įvykdymui užtikrinti (CPK 144 straipsnio 1 dalis), o tokių nagrinėjamu atveju nebuvo pareikšta. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atskirojo skundo motyvai neteikia pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 23 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.