- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-22
- Bylos Nr.
- AS-1073-143/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03380-2015-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- N. P., A. A., B. D., A. D., G. B., V. G.
- Atsakovas
- Ukmergės rajono savivaldybės tarybai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų N. P. ir A. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų N. P., B. D., A. D., A. A., G. B. ir V. G. skundą atsakovui Ukmergės rajono savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai Lietuvos Respublikos Seimo narys N. P. ir Ukmergės rajono savivaldybės gyventojai B. D., A. D., A. A., G. B. ir V. G. (toliau – ir pareiškėjai) 2015 m. birželio 22 d. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti atsakovo Ukmergės rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas) 2015 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. 7-27 ,,Dėl Ukmergės rajono savivaldybės 2015 m. biudžeto patikslinimo“.
Pareiškėjai nurodė, kad atsakovas ginčijamo sprendimo 1.2 punktu nusprendė padidinti savivaldybės biudžeto pajamų planą 300 000 Eur tiksline dotacija iš kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų. Toks sprendimas priimtas nemotyvuotai, neįvertinus visų aplinkybių, nėra būtinas ir neatitinka viešojo intereso.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 29 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų skundą ir, nutarčiai įsiteisėjus, grąžino skundą su priedais jį padavusiam asmeniui bei N. P. – sumokėtą 28 eurų žyminį mokestį (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 37 str. 2 d. 1 p., 105, 106 str., 149 str. 2, 3 d.).
Teismas vadovavosi ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad pagrindiniai kriterijai, siekiant nustatyti, ar asmuo gina viešąjį interesą, ar savo subjektinę teisę, ar įstatymų saugomą interesą, yra teisiniai argumentai, aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A3-11/2004, sistemiškai vertindamas ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnio 3 dalies 1 ir 3 punktus, 56 straipsnio 1 dalį, nusprendė, kad tada, kai pareiškėjas savo reikalavimą grindžia privačių subjektyvių teisių ar interesų pažeidimu, vertintina, jog pareiškėjas kreipėsi ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, gindamas savo paties pažeistą ar ginčijamą teisę arba įstatymų saugomą interesą. O tais atvejais, kai pareiškėjas savo skundą grindžia tuo, kas yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, vertintina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkto ir 56 straipsnio 1 dalies pagrindu gindamas viešąjį interesą (žr. taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-316/2007, 2007 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-64/2007, 2008 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-857/2008). Teismas, įvertinęs pareiškėjų reikalavimus ir skundo argumentus dėl galbūt netinkamai paskirstyto Ukmergės rajono savivaldybės biudžeto, padarė išvadą, kad pareiškėjai savo skundą grindžia tuo, kas yra reikšminga, reikalinga visuomenei ar jos daliai, todėl akivaizdu, kad jie kreipėsi dėl viešojo intereso gynimo. Vadovaudamasis ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punktu, 56 straipsnio 1 dalimi, teismas pažymėjo, jog pagal šių teisės normų prasmę, siekdami apginti viešąjį interesą, į teismą gali kreiptis tik tam tikri asmenys ir tik tada, kai tai tiesiogiai nurodyta įstatyme. Lietuvos Respublikos Seimo nario statusą reglamentuojantys Lietuvos Respublikos Konstitucijos V skirsnis, Lietuvos Respublikos Seimo statuto I dalis taip pat nesuteikia Seimo nariui teisės kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-129/2011, 2007 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS11-379/2007). Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad įstatymas nenumato Lietuvos Respublikos Seimo nario ir kitų pareiškėjų teisės kreiptis į teismą dėl savivaldybės biudžeto sudarymo ir vykdymo ginant viešąjį interesą, todėl toks skundas nenagrinėtinas teismų ir jį atsisakytina priimti vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Tai, kad Lietuvos Respublikos Seimo narys ir kiti pareiškėjai negali tiesiogiai ginčyti teisme skundžiamo sprendimo, neužkerta kelio kitiems kompetentingiems subjektams ginti viešąjį interesą (ABTĮ 37 str. 3 d.). Teismas, be to, nustatė, kad paduodant skundą sumokėtas 28 eurų žyminis mokestis, todėl, atsisakius priimti pareiškėjų skundą, sumokėtas žyminis mokestis grąžintinas vadovaujantis ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Išaiškino, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi (ABTĮ 42 str. 2 d.).
III.
Pareiškėjai N. P. ir A. A. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. nutartį ir grąžinti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.
Pareiškėjai nurodo, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog jie kreipėsi į teismą siekdami apginti tik viešąjį interesą. Skųsdami teismui viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą dėl aplinkos – kelio remonto – iš tiesų kreipėsi dėl viešojo intereso, nes ginti viešąjį interesą suinteresuotai visuomenei suteikia teisę Konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais. Pareiškėjai kreipėsi į teismą gindami ne tik viešąjį interesą, bet ir pažeistas savo, kaip privačių asmenų, subjektines teises bei interesus. Argumentuojant prašymą panaikinti sprendimą dėl aplinkos keitimo kaip neteisėtą ir nepagrįstą, skunde nurodyta, kad jis priimtas nemotyvuotai, neįvertinus visų aplinkybių, o kaip pagrindinė neįvertinta aplinkybė nurodyta tai, kad lėšas, kurias šiuo sprendimu dėl aplinkos keitimo nuspręsta skirti Ukmergės rajono Želvos seniūnijos Laumėnų kaimo Žiedo gatvės remontui, buvo tikslingiau skirti Ukmergės rajono kelio Rečionys–Obeliai tvarkymui. Akivaizdu, kad Ukmergės rajono gyventojai, taip jų ir pareiškėjai, kreipėsi į teismą dėl atsakovo priimto nepagrįsto sprendimo dėl aplinkos, kuris pažeidžia tiek viešąjį, tiek privatų pareiškėjų interesą, nes jie gyvena kaimuose, kur gyvenamosios aplinkos kokybė tiesiogiai priklauso nuo kelio Obeliai–Rečionys (ar ilgesnės atkarpos Rečionys–Laičiai) būklės, o neasfaltuojant šio kelio ji lieka prasta, t. y. nukenčia gyventojų, kaip privačių asmenų, interesai. 2015 m. gegužės 21 d. vykusiame Ukmergės rajono savivaldybės tarybos posėdyje, kuriame buvo priimtas skundžiamas sprendimas dėl aplinkos keitimo, buvo pateiktas pasiūlymas išnagrinėti galimybę skirti lėšas ne Žiedo gatvei, kur stovi tik 11 namų, bet keliui Rečionys–Obeliai, tačiau šis pasiūlymas net nebuvo svarstytas, priimant nemotyvuotą sprendimą dėl aplinkos keitimo, skiriant lėšas Žiedo gatvės remontui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Pareiškėjai individualioje administracinėje byloje – Lietuvos Respublikos Seimo narys N. P. ir Ukmergės rajono savivaldybės gyventojai B. D., A. D., A. A., G. B. bei V. G. – kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, iš esmės prašydami panaikinti atsakovo Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. 7-27 ,,Dėl Ukmergės rajono savivaldybės 2015 m. biudžeto patikslinimo“ 1.2 punktą, kuriuo nuspręsta padidinti savivaldybės biudžeto pajamų planą, iš jų: 300 000 Eur tikslinę dotaciją – kelių priežiūros ir plėtros programos lėšas.
Visų pirma, svarbu pažymėti, kad ABTĮ administracinius aktus, atsižvelgiant į jų turinio pobūdį, skirsto į individualius administracinius aktus ir norminius administracinius aktus. ABTĮ 2 straipsnio 13 dalis norminį teisės aktą apibūdina kaip įstatymą, administracinį ar kitą teisės aktą, nustatantį elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, o šio įstatymo 2 straipsnio 14 dalis individualų teisės aktą – kaip vienkartį teisės taikymo aktą, skirtą konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Teisės akto pobūdžio ir teisinės prigimties nustatymas lemia išvadą dėl taikytinos tokio akto teisėtumo tyrimo procesinės tvarkos, pasireiškiančios tuo, jog skiriasi inter alia subjektų, turinčių teisę kreiptis į administracinį teismą, siekiant ginčyti tam tikrą teisės aktą (prašant ištirti jo teisėtumą), ratas, kreipimosi forma, tokio akto panaikinimo (pripažinimo neteisėtu) teisinės pasekmės ir pan.
Nagrinėjamu atveju Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas Nr. 7-27 priimtas vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 51 straipsnio 2 dalimi, Biudžeto sandaros įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 543 ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo tvarkos patvirtinimo“, įgyvendinant savivaldybės tarybos teisę biudžetiniais metais patikslinti biudžetą. Savivaldybės biudžetas yra savivaldybės tarybos tvirtinamas savivaldybės biudžeto pajamų ir asignavimų planas biudžetiniams metams. Sprendimo (plano) nuostatose įtvirtinti bendro pobūdžio nurodymai, kurie toliau realizuotini individualiuose santykiuose. Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas Nr. 7-27 laikytinas norminiu teisės aktu.
ABTĮ 16 skirsnyje reglamentuojama bylų dėl norminių administracinių aktų teisėtumo nagrinėjimo tvarka. Tyrimo, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, pradžia siejama su abstraktaus prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 110 str.) arba prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 str.) pateikimu administraciniam teismui. Subjektų, turinčių teisę pateikti tam tikrą prašymą, ratas yra apibrėžtas.
Šiuo atveju pareiškėjai B. D., A. D., A. A., G. B. ir V. G. nėra tinkami subjektai prašyti ištirti norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumą pagal ABTĮ 110 straipsnį, kadangi įstatymas jiems tokios teisės nesuteikia. Šie pareiškėjai turėtų teisę prašyti ištirti norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumą, vadovaujantis ABTĮ 111 straipsniu, jeigu teisme būtų nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys N. P. pagal ABTĮ 110 straipsnį turi teisę pateikti abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumą, laikydamasis šiam prašymui pareikšti ABTĮ nustatytos tvarkos. Tokio teisės akto teisėtumas negali būti tikrinamas pagal bendrąsias administracinių bylų teisenos taisykles.
Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nurodytas atsisakymo priimti pareiškėjų skundą pagrindas – ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas – iš esmės yra teisingas.
Be to, ABTĮ 37 straipsnio 3 dalis nustato, jog nutartyje atsisakyti priimti skundą (prašymą) turi būti nurodymas grąžinti žyminį mokestį tais atvejais, kai paduodant skundą (prašymą) toks mokestis buvo sumokėtas. Pirmosios instancijos teismas laikėsi šios nuostatos ir grąžino pareiškėjui N. P. žyminį mokestį (ABTĮ 42 str. 1 d. 3 p.). Byloje esanti 2015 m. birželio 22 d. mokėjimo nurodymo Nr. 595 (b. l. 53) kopija patvirtina, kad N. P. sumokėjo 28,96 Eur žyminį mokestį, todėl jam grąžintinas būtent tokio dydžio žyminis mokestis.
Taigi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. nutartis iš esmės yra teisinga, todėl jos panaikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų N. P. ir A. A. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.