Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos narių teisėjų Laisvutės Kartanaitės, Jarūnės Sedalienės ir Virginijaus Stankevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl Šiaulių AVPK 2018 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo Nr. 18-IL-40-00653-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Skundžiamame sprendime nurodyta, kad Šiaulių apskrities VPK gautas 2018 m. liepos 9 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo nuspręsta A. D., turintį 2016-04-19 Šiaulių apskrities VPK išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 140 str. 2 d., perduoti jį K. A. atsakomybėn pagal laidavimą be užstato (vieneriems metams) ir baudžiamąją bylą nutraukti. 2018-03-16 Šiaulių apskrities VPK sprendimu Nr. 18-IL-40-00220-e, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 5 punktu, buvo paimti A. D. priklausantys Šiaulių apskrities VPK išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus, lygiavamzdžiai bei graižtvinis šautuvai, šaudmenys. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendyje nustatyta, kad A. D. 2018-03-14 apie 14 val. namuose, esančiuose Karjero g. 3, Radviliškio m., asmeninio konflikto metu, sudavė smūgius sutuoktinei G. D. į veidą, į šoną, taip sukeldamas savo šeimos nariui – nukentėjusiajai G. D. fizinį skausmą. A. D. savo kaltę pripažino visiškai. Nors pareiškėjas buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jis įvykdė smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką, o tai neigiamai charakterizuoja jo asmenybę. A. D. atlikti neteisėti veiksmai G. D. atžvilgiu, pagal Lietuvos Respublikos Seimo 2011-05-26 priimtą Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, traktuojami kaip smurtas artimoje aplinkoje. Minėto įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punktas nemato, jog valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir vyriausybinės organizacijos, siekdamos užkirsti kelią smurtui artimoje aplinkoje, pagal kompetenciją imasi prevencijos priemonių – neišduoda leidimo laikyti (nešiotis) ginklus arba panaikina turimus leidimus. Turimi duomenys yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei arba sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui ir tai laikoma pakankamu pagrindu apriboti jo teisę gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, taip išvengiant galimybės naudoti ginklą kaip didesnio pavojaus šaltinį. A. D. turi būti taikomos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytos nuostatos, kada teisė įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojama, kai policija apie asmenį turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Atsakovas, priimdamas skundžiamą 2018 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 18-IL-40-00653-e vadovavosi Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punktu, Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 92 dalies 92.3 punktu, kitais teisės aktais.

Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas numato, jog B, C kategorijų ginklų, šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Beje, tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija). Pagal šią Konvenciją ir susiformavusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas). Pabrėžtina, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas). Kaip konstatuota Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarime, įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, gali nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos.

Kaip minėta, pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktas numato, jog leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami kai policija turi duomenų, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tokiu atveju policija nurodo leidimo panaikinimo motyvus.

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai. Šioje byloje svarbu nustatyti, ar atsakovas turėjo duomenų, kad pareiškėjas kelia grėsmę ir, remiantis jais, priėmė sprendimą. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalį, teismas, vertindamas įrodymus, turi laikytis įrodymų vertinimo taisyklių, pagal kurias jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. liepos 9 d. nuosprendyje, kuriuo taip pat rėmėsi atsakovas, nustatyta, kad, A. D. 2018-03-14 apie 14 val. Karjero g. 3, Radviliškio m., asmeninio konflikto metu sudavė smūgius laikraščiu bei ranka sutuoktinei G. D. į veidą, į šoną, taip sukeldamas savo šeimos nariui – nukentėjusiajai G. D. fizinį skausmą ir padarydamas paraudimą ant dešinio skruosto. Nuosprendyje nurodyta, kad A. D. dėl padaryto nusikaltimo prisipažino visiškai, jo kaltė įrodyta ir kitais byloje surinktais įrodymais. A. D. nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto LR BK 140 str. 2 d., padarymą atleisti, perduoti jį K. A. atsakomybėn pagal laidavimą be užstato 1 metams ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Teismo vertinimu, nurodyti įsiteisėjęs Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų gyvybei ar sveikatai. Tai, kad baudžiamoji byla dėl A. D. smurtinių veiksmų jo šeimos nario G. D. atžvilgiu nutraukta pagal laidavimą ir jis nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas, nėra reikšminga, nes, kaip minėta, Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai. Teismas pažymi, kad nurodytais Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. liepos 9 d. nuosprendžiu buvo nustatyta, jog A. D. padarė jam inkriminuojamą veiką, ir tik įvertinus visas bylos aplinkybes, jį charakterizuojančią medžiagą, į tai, jog jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal kito asmens laidavimą.

Šiuo aspektu kartu akcentuotina, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą, todėl nagrinėjamu atveju ginčijamo atsakovo sprendimo dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pareiškėjui pagrįstumas turi būti vertinamas nepriklausomai nuo asmens (pareiškėjo) kaltės ir pasekmių vertinimo ikiteisminio tyrimo metu ar baudžiamojoje byloje.

Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punkte numatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir nevyriausybinės organizacijos, siekdamos užkirsti kelią smurtui artimoje aplinkoje, pagal kompetenciją imasi prevencijos priemonių ir neišduoda leidimo laikyti (nešioti) ginklą arba panaikina turimus leidimus.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.51 straipsnis numato, kad daiktus, turinčius ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės ar valstybės saugumui, arba dėl kitų priežasčių (ginklai, smarkiai veikiantys nuodai ir kt.) galima įsigyti tiktai pagal specialius leidimus; tokius daiktus ir leidimų jiems įsigyti išdavimo tvarką nustato įstatymai. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo turinys rodo, jog įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, išsamiai reglamentuojama. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatos (pvz. 17, 18, 30 straipsniai) rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Aptarti pareiškėjo veiksmai, nustatyti įsiteisėjusiais Šiaulių apylinkės teismo dokumentais (nuosprendžiu), kelia grėsmę kitų asmenų sveikatai ar net gyvybei, visuomenės saugumui, pažeidžia Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo įtvirtintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, keliamus ginklo turėtojui, ir tokiu būdu įrodo jo elgesio grėsmę.

Pabrėžtina, kad pareiškėjo interesas naudotis ginklu medžioklei nėra svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą ribojant ginklų prieinamumą asmenims, kurie neatitinka įstatymų keliamų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 17 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-1091-575/2017). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog Šiaulių apskrities VPK, „priimdamas sprendimą neįsigilino į paties įvykio aplinkybes, neturėjo pilnos informacijos apie kilusio konflikto aplinkybes“, kad pareiškėjui teisė laikyti (nešiotis) ginklus reikalinga medžioklei, taip pat kitos pareiškėjo bei jo atstovo nurodytos aplinkybės, nesudaro pagrindo tenkinti jo reikalavimą. Atitinkamai byloje nagrinėjamų teisinių santykių kontekste nenustatyta išimtinai svarbių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą dėl pareiškėjui paskirtos sankcijos neteisėtumo ir nepagrįstumo.

Taigi, visuma faktinių aplinkybių įrodo, jog pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei ar visuomenės saugumui, t. y. patenka į Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto ir 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto veikimo sritį. Kaip minėta, duomenys Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto ir 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto prasme nėra apibrėžti, todėl konkrečių kriterijų, kokia forma jie turėtų atsakingai įstaigai būti pateikiami, nėra ir teisėjų kolegija, įvertinusi jau minėtus rašytinius bylos įrodymus, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo pakankamą pagrindą priimti pareiškėjo skundžiamą sprendimą. Prielaidų teigti, jog skundžiamu sprendimu buvo nepagrįstai apribotos pareiškėjo teisės, atsižvelgus į byloje nustatytų aplinkybių visetą, nagrinėjamu atveju taip pat nėra.

Išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pagrįstai priėmė Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 18-IL-40-00653-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“. Pripažintina, jog pareiškėjo ginčijamas sprendimas priimtas pagal atsakovo kompetenciją, pagrįstas teisės aktų normomis, jo priėmimo metu nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, minėto akto forma atitinka esminius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, ginčijamas atsakovo sprendimas nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamą administracinį aktą. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.