Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2024 m. liepos 17 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl neteisėtų atsakovės veiksmų.

Dėl sąlygų neturtinei žalai kilti

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Pagal teisminėje praktikoje suformuotą bendrosios įrodinėjimo taisyklės aiškinimą, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus. Pagal LVAT formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui, o laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Dėl ginčo laikotarpio

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad LKT Šiaulių kalėjime laikotarpiu nuo 2023 m. vasarą, apie du mėnesius, jis buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis.

Iš administracinėje byloje esančios 2024 m. gegužės 23 d. Pažymos dėl K. S. Nr. SV-24-13890 (b. l. 39-40) nustatyta, kad pareiškėjas LKT Šiaulių kalėjime buvo kalinamas nuo 2023 m. liepos 27 d. iki 2023 m. rugsėjo 18 d. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas tikslina ginčo laikotarpį, t. y. ginčo laikotarpiu laikytinas laikotarpis nuo 2023 m. liepos 27 d. iki 2023 m. rugsėjo 18 d.

Dėl gyvenamojo ploto

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto trūkumo.

Vadovaujantis ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių LKT direktoriaus 2023 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. V-15 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (galiojanti teisės akto redakcija nuo 2023 m. sausio 5 d.) 1.2.2 papunktyje, pagal kurį vienam asmeniui, atliekančiam bausmę uždaro tipo sąlygomis negali būti mažesnis kaip 3,6 m².

Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas LKT Šiaulių kalėjime ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerų tipo patalpose (t. y. uždaro tipo sąlygomis). Iš LKT Šiaulių kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus 2024 m. gegužės 23 d. pažymos Nr. SV-24-13890 matyti, kad pareiškėjas buvo 22 kameroje, kameroje gyveno nuo 4 iki 5 asmenų, vienam iš jų teko nuo 5,07 iki 4,05 m² ploto. Teismas pažymi, kad galiojantys nacionaliniai teisės aktai nenumato, jog nustatant vienam asmeniui tekusią ploto normą turi būti skaičiuojamas tik laisvas (baldais neužimtas) plotas.

Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu gyveno perpildytose gyvenamosiose patalpose, jose trūko erdvės, tačiau įrodymų minėtoms aplinkybėms patvirtinti į bylą nepateikė. Teismo vertinimu, pareiškėjo deklaratyvūs, nedetalizuoti teiginiai negali paneigti atsakovės pateiktų rašytinių įrodymų ir nesudaro pagrindo teismui jais abejoti. Konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui gyvenant kamerų tipo patalpose teko ne mažiau kaip 3,6 m², o tai atitinka teisės aktų reikalavimus.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju LKT neteisėtų veiksmų ar neveikimo nėra, nes pareiškėjui buvo užtikrinta nustatyta vienam asmeniui tenkančio laisvo kameros ploto norma, o pareiškėjo teiginiai, kad leistina kalinimo ploto norma buvo pažeista, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl sanitarinio mazgo, blogo kvapo gyvenamojoje patalpoje

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose sanitariniai mazgai buvo netinkamai atitverti, kameroje tvyrojo blogas kvapas, nes neveikė ventiliacija.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta 2015 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma).

Atsakovė nurodo, kad visose LKT Šiaulių kalėjimo kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių, taip suformuojant kabiną.

Kaip matyti iš pridedamų nuotraukų, gyvenamojoje kameroje Nr. 22 sanitarinio mazgo įėjimas atskirtas užuolaida. Iš nuotraukų taip pat matyti, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali stebėti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens. Jokių duomenų, jog kas nors būtų stengęsis piktybiškai stebėti pareiškėją naudojantis sanitariniu mazgu nėra.

Atsakovė atsiliepime nurodė, kad visos LKT Šiaulių kalėjimo kameros vėdinamos per langus, ventiliuojamos per ištraukiamosios ventiliacijos kanalus. Prie ventiliacijos sistemų, kameros prijungtos grupėmis. Kiekvienos grupės kameroms, koridoriuose įrengti atskiri jungikliai. Ventiliacija įjungiama ryte, o išjungiama ramiajam paros periodui. Be to, iš pridedamų nuotraukų matyti, kad gyvenamosiose kamerose išvesta anga į koridorių, kurios pagalba kamerose užtikrinama pakankama oro cirkuliacija, o 2020 m. rugsėjo 25 d. buvo užbaigti darbai, susiję ventiliacijos pagerinimu, įrengta ištraukiamoji ventiliacija, kuri gali būti įjungiama ir išjungiama grupėmis (dešinė pusė ir kairė pusė). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad ventiliacijos angos įrengtos būtent toje kameros pusėje, kurioje yra sanitariniai mazgai. Kartu pažymi, kad minėti darbai nėra susiję su pastato rekonstrukcija ar kapitaliniu remontu - šiuo atveju kamerose esančios vėdinimo angos iš koridoriaus pusės jungiamos vienu vamzdžiu, kuris išvedamas pro langą į lauką. Visi kamerų langai įstiklinti. Suimtiesiems (nuteistiesiems) prašant, dėl vėdinimo pagerinimo, pavasarį išimami langų stiklai, o rudenį - vėl sumontuojami. Teikiama pagalba sandarinant langus žiemą. Pareiškėjas bet kada gali patalpas vėdinti ir per langą. Papildomai pažymime, kad langas yra pasiekiamame aukštyje, tad kliūčių jį atidaryti - nėra. Jei vis dėlto dėl kokių nors priežasčių Pareiškėjui lango atidaryti nepavyktų, jis bet kada gali paprašyti pareigūnų pagalbos.

Vertinant blogo kvapo buvimą kameroje, pastebėtina, jog toks kvapas kameroje galėjo būti dėl atviro iš viršaus sanitarinio mazgo, kvapas neatsiejamai susijęs su galimybe LKT Šiaulių kalėjime įrengti mechaninę ventiliaciją, o jos įrengimas dėl įstaigos statuso negalimas. Minėta, kad teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto, sanitariniame mazge įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą arba kameroje įrengti būtent mechaninį vėdinimą, tad neteisėti atsakovės veiksmai dėl sanitarinio mazgo įrengimo, neatitveriant jo iki viršaus, nustatyti nėra. Taip pat atsakovė pažymėjo, kad kamerų plotai buvo pakankamai dideli, asmenų skaičius jose neviršytas, todėl blogas kvapas vėdinant patalpas per langus neturėjo užsistovėti. Pareiškėjo argumentas dėl blogo kvapo kameroje yra atmestinas. Pažymėtina, jog viso buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu skundų dėl blogo kvapo kameroje pateikta nebuvo.

Iš pridėtų gyvenamosios kameros Nr. 22 fotonuotraukų matyti, kad kameroje įrengtas tupimas klozetas yra techniškai tvarkingas, vanduo klozete nesilaiko. LKT Šiaulių kalėjimas neneigia, kad tupimų klozetų skyles nuteistieji (suimtieji) asmenys užkemša kibirėliais ar buteliais, tačiau pažymi, kad visi LKT Šiaulių kalėjime esantys klozetai, tiek „Kompakt“ (sėdimi), tiek „Genuja“ (tupimi) prijungti prie fekalinės kanalizacijos tinklo. Klozetai gaminami su sifonais, kuriuose esantis vanduo blokuoja kanalizacijos vamzdyne esančio oro patekimą į patalpą. Tvarkingai naudojantis klozetu kanalizacijos kvapas neturėtų patekti į kamerą.

Įvertinus šias aplinkybes konstatuotina, kad atsakovės neteisėti veiksmai dėl blogo oro kameroje, nenustatyti.

Dėl kamerų įrengimo, švaros palaikymo

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš to, kad LKT Šiaulių kalėjime buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis (tualete, prausykloje), nuo kameros sienų ir lubų byrėjo tinkas ir dažai.

LKT atsiliepime nurodė, kad Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 4 punkte įtvirtinta, jog įkalinimo įstaigose laikomiems nuteistiesiems (suimtiesiems) turi būti sudaromos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios higienos normą HN 134:2015. To paties teisės akto 2 punkte įtvirtinta, jog šios taisyklės privalomos naujai projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems, kapitališkai remontuojamiems statiniams, o veikiančioms įkalinimo įstaigoms taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su statinių rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbais. LKT Šiaulių kalėjimas pastatytas ir įrengtas iki Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo ir HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant Pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie HN 134:2015 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato, patalpų rekonstrukcijos ar kapitaliniais darbais.

Atsakovė pateikė gyvenamosios kameros Nr. 22 nuotraukas, iš kurių matyti, kad nuo kameros sienų yra nusilupę dažai. Nors pareiškėjas teigia, kad nuo kameros sienų ir lubų byrėjo tinkas ir dažai, tačiau pareiškėjas šias aplinkybes konstatavo visiškai deklaratyviai, nepaaiškino, kokios konkrečios neigiamos pasekmės jam kilo būtent dėl patalpose esančių nuo sienų nusilupusių dažų.

Teismo nuomone, pareiškėjui dėl minėtų aplinkybių negalėjo kilti tokio masto nepatogumų, kurie galėtų prilygti neturtinės žalos sąvokai. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2018-05-16 nutartį administracinėje byloje A-985-556/2018; 2017-07-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017; 2017-06-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017 ir kt.).

Dėl švaros ir higienos atitikimo reikalavimams gyvenamosiose patalpose pažymėtina, kad už patalpų švarą atsakingi patys nuteistieji, kurie, rūpindamiesi patalpų, kuriomis patys ir naudojasi, švara ir sanitarija, turi pareigą rūpestingai ir atidžiai tvarkyti patalpas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dalyje dėl netinkamų higienos sąlygų kameroje Nr. 22 nelaikytini pakankamais neturtinės žalos atsiradimo konstatavimui, todėl atmestini.

Dėl gyvenamosios patalpos apšvietimo

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino iš netinkamo gyvenamųjų patalpų natūralaus bei dirbtinio apšvietimo.

Atsakovė atsiliepime į skundą nurodė, kad dirbtinis apšvietimas buvo įrengtas taip, kad atitiktų Lietuvos Respublikos higienos normas. Dėl natūralios šviesos atsakovė nurodo, kad LKT Šiaulių kalėjimo gyvenamųjų kamerų langų angose buvo įrengtos grotos ir tai atitiko Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktyje nurodytas nuostatas, kuriose yra teigiama kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą ir lango angoje įstatomos metalinės grotos, bei Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus, kurių 12.9 papunktyje nurodoma, kad naujai įrengiamose arba rekonstruojamose kamerose turi būti įrengti langai, užtikrinantys natūralios dienos šviesos patekimą į patalpas. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Iš lauko pusės (arba iš vidaus) ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Lauko apsauginės grotos gaminamos iš skersinių plieninių juostų, į jas įstatant ne plonesnius kaip 1,4 cm skersmens plieninius strypus. Įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas patalpas, įstatomi lygaus paviršiaus plieniniai strypai. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Langų grotų tvirtinimo ankeriai į sieną įtvirtinami ne mažesniame kaip 20 cm gylyje. Iš lauko pusės ant langų gali būti įrengtas metalinis tinklas. Pažymėjo, kad lango angoje įrengtos apsauginės grotos netrukdė atidaryti lango ir pravėdinti kamerą, o esant būtinybei išvalyti lango stiklus bei lango rėmą, taip pat buvo sudaryta galimybė kreiptis į įstaigos administraciją.

Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs įstaigos administraciją, o dėl nusilpusio regėjimo būtų kreipęsis į medikus. Kadangi kameros tikrinamos tuomet, kai gaunami skundai, nesikreipimas dėl jų leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių dieninio ir naktinio apšvietimo įrengimu, nebuvo. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo apšvietimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).

Dėl pareiškėjo emocinės būklės

Pareiškėjas skunde teigia, kad įkalinimo įstaigoje patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė orumo pažeminimą, nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, pablogėjo sveikata ir buvo psichologiškai traumuotas. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Atsakovė atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į įstaigos administraciją nesikreipė.

Pagal BVK 10 straipsnį bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymuose nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kurie nustatyti Lietuvos Respublikos įstatymuose ir teismo nuosprendyje. Nuteistųjų teisių bei laisvių suvaržymus, tam tikrus draudimus ir (ar) pareigas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra duomenų ir įrodymų, kad dėl minėtų pažeidimų būtų pakenkta pareiškėjo psichinei ir (ar) fizinei sveikatai, kad atsakovė būtų sąmoningai stengusis sukelti nepatogumus pareiškėjui. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui buvo sudarytos išskirtinės jo garbę ir orumą žeminančios sąlygos. Todėl nėra jokio pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Lietuvos kalėjimų tarnybos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos.

Aptartu aspektu teismas pažymi ir tai, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą – jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, kuri neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus, asmeninių laisvių ir teisių suvaržymus.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovės argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. prieš Olandiją, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. prieš Ispaniją ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo K. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.