Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-06-16 · Administracinė byla Nr. eI2-2629-426/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-06-16
Bylos Nr.
eI2-2629-426/2021
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00216-2021-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Rūta Miliuvienė (pirm.), Jolanta Malijauskienė, Gitana Butrimaitė
Pareiškėjas
A. K.
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-2629-426/2021 Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00216-2021-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Jolantos Malijauskienės ir Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. K. (A. K.) skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja A. K. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriaus (toliau – VSAT) 2021 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. 127-9 „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės A. K. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“ (toliau – Sprendimas), kuriuo nustatytas įpareigojimas pareiškėjai išvykti iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2021 m. kovo 9 d.

Pareiškėja nurodo, kad yra (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietė, jai yra taikomas bevizis režimas. Pareiškėja į Lietuvą buvo komandiruota vykdyti paslaugų sutarties, sudarytos tarp Lietuvos ir Lenkijos įmonių, t. y. atvyko, turėdama teisėtą ir pagrįstą tikslą. Pareiškėjai buvo suteikta Lenkijos D tipo viza, galiojanti nuo 2020 m. spalio 20 d. iki 2021 m. spalio 20 d. Patikrinimo metu buvo pateikti visi su komandiruote susiję dokumentai. Pareiškėja, atvykusi į Lietuvą, laikėsi nustatytų reikalavimų bei rekomendacijų dėl saviizoliacijos ir testavimosi.

Paaiškina, jog priimant skundžiamą Sprendimą, neįvertintos aplinkybės, kad Šengeno sieną ji kirto jau atvykdama į Lenkijos Respubliką. Pareiškėja buvo įdarbinta Lenkijoje veikiančioje įmonėje. Priimant Sprendimą, turėjo būti vertinama, ar pareiškėja turėjo teisę į Lietuvą atvykti iš Lenkijos. Pareiškėja turėjo teisę būti Šengeno zonoje, kadangi jai buvo išduota Lenkijos Respublikos nacionalinė D viza, todėl galėjo atvykti ir būti Lietuvoje, neviršijant teisės aktuose nustatytų buvimo terminų.

Mano, kad atvykus į Lietuvą, turėjo būti taikomi atvykimo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarime Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau – Nutarimas) nustatyti reikalavimai dėl užsieniečių, atvykstančių iš Europos Sąjungos valstybių, t. y. Lenkijos Respublikos. Tačiau nagrinėjamu atveju buvo įvertinti duomenys tik dėl pareiškėjos pilietybės, nevertinta aplinkybė dėl leidimo atvykti į Lietuvą asmenims, kurių gyvenamoji vieta yra Lenkijos Respublikoje. Minėtas Nutarimas buvo priimtas, siekiant kontroliuoti COVID-19 infekcinės ligos plitimą. Pareiškėjos teigimu, ji buvo komandiruota į Lietuvą iš Lenkijos paslaugų sutarties vykdymo tikslais. Tai reiškia, kad ji, (duomenys neskelbtini) pilietė, į Lietuvą atvyko iš kitos Šengeno zonos valstybės, kurioje turėjo teisėtą interesą būti (gyventi). Tokiu būdu jos atvykimas į Lietuvos Respublikos teritoriją taip pat pripažintinas teisėtu.

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodo, jog skundžiamu Sprendimu yra įpareigota išvykti iš Lietuvos į Lenkiją, o ne į (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju pareiškėjos atvykimo į Lietuvą metu (t. y. 2020 m. lapkričio 29 d.) nebuvo draudimo ir iki šiol nėra uždrausta atvykti asmenims iš Lenkijos Respublikos.

Pareiškėja pažymi, kad jos atvykimas į Lietuvos Respubliką turi būti kvalifikuojamas pagal Nutarimo 2.1.2.1. punktą arba 2.1.2.4. punktą, todėl pripažintinas teisėtu. Priimant skundžiamą Sprendimą, tinkamai neįvertintos aplinkybės dėl pareiškėjos teisinio statuso pagal Nutarimą traktavimo, todėl Sprendimas pripažintinas nemotyvuotu bei nepagrįstu, todėl naikintinas.

Atsakovė Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą nurodo, kad nacionalinė viza nėra dokumentas, patvirtinantis užsieniečio teisėtą gyvenimą valstybėje. Tokia nuostata įtvirtinta ir Lenkijos Respublikos analogiškame teisiniame dokumente, reglamentuojančiame užsieniečių teisinę padėtį (59 straipsnis „Nacionalinė viza leidžia užsieniečiui atvykti į Lenkijos Respublikos teritoriją ir būti šioje teritorijoje nepertraukiamai arba per kelias iš eilės viešnages, kurios iš viso trunka ne ilgiau kaip 90 dienų per vizos galiojimo laikotarpį“). Pareiškėjai išduota Lenkijos Respublikos nacionalinė D viza, tačiau informacijos apie asmenims suteiktus leidimus gyventi šioje šalyje nėra, todėl, atsižvelgiant į teisės aktų nuostatas, atsakovės manymu, trečiųjų šalių piliečiams, kuriems išduota Lenkijos Respublikos nacionalinė D viza, Nutarimo 2.1.2.1 punkte nurodyta išlyga netaikoma.

Atsakovė pažymi, jog sistemiškai vertinant Šengeno konvencijos bei Sąjungos kodekso nuostatas, ta apimtimi, kiek tai susiję su užsieniečių buvimo Šengeno erdvėje buvimu, turint ilgalaikę vizą, nuostatas, matyti, kad ilgalaikės vizos išduodamos pagal nacionalinius teisės aktus, ir jas išdavusios valstybės narės leidžia tokių vizų turėtojams būti savo valstybėje netaikydamos bendrojo 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį skaičiavimo, t. y. ilgalaikė nacionalinė D tipo viza patvirtina leidimą būti darbo (ar kitais, atitinkančiais šalies interesus) tikslais toje valstybėje narėje visą vizos galiojimo laiką.

Nurodo, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 2 straipsnio 14, 15 punktuose nurodoma, kad dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai ar nuolat gyventi jame nurodytą laiką, yra tik leidimas laikinai ar nuolat gyventi. Kadangi pareiškėja neturėjo nei Lietuvos Respublikos, nei Lenkijos Respublikos kompetentingos institucijos išduoto leidimo gyventi, todėl į Lietuvos Respubliką 2020 m. lapkričio 29 d. atvykti neturėjo teisės.

Atsakovė pažymi, jog priimant Sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, atsižvelgiama į jo buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; šeimyninius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Nagrinėjamu atveju atsakovė nustatė, kad pareiškėja atvyko į Lietuvos Respubliką neteisėtai, todėl egzistuoja Įstatyme 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytas sprendimo įpareigoti užsienietę išvykti į užsienio valstybę priėmimo pagrindas. Atsakovė, priimdama ginčijamą Sprendimą, nenustatė Įstatyme 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų pagrindų, kuriems esant, Sprendimas dėl pareiškėjos grąžinimo negalėjo būti priimtas. Užsienietė apklausos metu nepateikė duomenų apie tai, kad jos gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba ji gali būti persekiojama kilmės valstybėje. Taip pat buvo atsižvelgta ir į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes.

Nurodo, kad nuo 2020 m. lapkričio 29 d. pareiškėja Lietuvoje buvo neteisėtai. Nenustatyta, kad pareiškėja būtų turėjusi šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje ar sveikatos problemų, dėl kurių negalėtų išvykti.

Atsiliepime teigia, jog vertinant esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika nustatyta, kad užsienietė komandiruota iš Lenkijos įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“, įm. kodas (duomenys neskelbtini), į Lietuvos įmonę UAB „(duomenys neskelbtini)“, įm. kodas (duomenys neskelbtini), pagal tarp šių subjektų 2019 m. lapkričio 2 d. sudarytą kontraktą Nr. 3. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliko darbus pagal tarp UAB „(duomenys neskelbtini)" ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. rugpjūčio 1 d. sudarytą rangos sutartį. Atsakovės teigimu, pareiškėja įdarbinta pažeidžiant nustatytą įdarbinimo tvarką. Pareiškėja pati nebuvo pakankamai atsakinga ir rūpestinga, atvyko į Lietuvos Respubliką pažeidusi nustatytą atvykimo tvarką.

Atsakovė mano, kad ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus, todėl jo panaikinti nėra jokio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Išnaginėjus bylą, remiantis joje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2021 m. vasario 22 d. VSAT Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriuje buvo apklausta (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietė A. K., kuri į Lietuvos Respubliką atvyko 2020 m. lapkričio 29 d. iš Lenkijos Respublikos, turėdamas (duomenys neskelbtini) Respublikos pasą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad pareiškėjos pase buvo Lenkijos Respublikos nacionalinė D viza Nr. (duomenys neskelbtini), išduota 2020 m. lapkričio 13 d. Lenkijos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini). Minėta D tipo viza galioja nuo 2020 m. spalio 20 d. iki 2021 m. spalio 20 d., yra daugkartinė, buvimo dienų skaičius – 149 dienos.

VSAT Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriaus pareigūnas, atlikęs administracinio nusižengimo tyrimą, 2021 m. vasario 22 d. priėmė nutarimą dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, Nr. 37235-ANR_N-150- 2021 (ROIK Nr. 21128739659) dėl administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 538 straipsnio, kuriuo pareiškėja pripažinta pažeidusi Nutarimo 2.1.2 punkto reikalavimus. Konstatuota, kad pareiškėja 2020 m. lapkričio 29 d. neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką iš Lenkijos Respublikos, dėl to jai skirta administracinė nuobauda – įspėjimas.

Vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu (neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką), 2021 m. vasario 22 d. priimtas VSAT Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriaus Sprendimas Nr. 127-9 „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės A. K. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“, kuriuo užsienietė įpareigota išvykti į Lenkijos Respubliką per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2021 m. kovo 9 d.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl minėto VSAT Sprendimo, kuriuo pareiškėja įpareigojama išvykti iš Lietuvos Respublikos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal Įstatymo 2 straipsnio 9 dalį įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos – teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savanoriškai privalo išvykti į tą Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybę narę, kurioje jis turi teisę būti ar gyventi.

Įstatymo 125 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu yra bent vienas iš Įstatymo 125 straipsnio 1 dalyje nustatytų grąžinimo į užsienio valstybę pagrindų, tačiau užsienietis turi galiojantį kitos Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės išduotą dokumentą, suteikiantį teisę joje būti ar gyventi, užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu.

Pagal Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktą užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką.

Įstatymo 11 straipsnyje numatyta, kad užsienietis, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, bet turi vienos iš Europos Sąjungos valstybių narių išduotą Europos Sąjungos leidimo gyventi kortelę, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje be vizos ne ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį (šio straipsnio 4 dalis), užsienietis, kuris nenurodytas šio straipsnio 4 dalyje, bet turi kitos Šengeno valstybės išduotą leidimą gyventi ar nacionalinę vizą, leidimo gyventi ar nacionalinės vizos galiojimo metu turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje be vizos, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį (šio straipsnio 5 dalis).

Nutarimo (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. lapkričio 27 d. iki 2020 m. gruodžio 3 d. (pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką metu) 2.1.2 papunktyje buvo įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, nustatanti, kad Valstybės sienos kirtimas apribojamas uždraudžiant užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Šis draudimas buvo netaikomas Europos ekonominės erdvės valstybių, Šveicarijos Konfederacijos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Andoros Kunigaikštystės, Monako Kunigaikštystės, San Marino Respublikos ir Šventojo Sosto (Vatikano Miesto Valstybės) piliečiams ir šiose valstybėse teisėtai gyvenantiems asmenims (Nutarimo 2.1.2.1 papunktis).

Žemesnės instancijos teismas

Byloje nustatyta, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietė, į Lietuvos Respubliką atvykusi 2020 m. lapkričio 29 d. iš Lenkijos Respublikos, turėdama Lenkijoje išduotą nacionalinę D tipo vizą. Dėl šių aplinkybių ginčo byloje nėra. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, ar toks pareiškėjos atvykimas buvo neteisėtas.

Teismas, spręsdamas kilusį ginčą, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo naujausioje praktikoje yra išaiškinęs, jog Įstatymo taikymo prasme buvimas ir gyvenimas atitinkamoje valstybėje yra skirtingos teisinės kategorijos. Nutarimas ekstremaliosios situacijos metu leido į Lietuvos Respubliką atvykti asmenims, kurie Europos ekonominės erdvės valstybėse gyveno, turėdami tose valstybėse išduotus laikinus arba ilgalaikius leidimus. Ir priešingai, asmenims, turintiems Europos ekonominės erdvės valstybėse išduotas vizas, kurios suteikė teisę šiose valstybėse būti, o ne gyventi, į Lietuvą ekstremalios situacijos metu buvo uždrausta atvykti (2021 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2913-438/2021).

Taigi, tiek pagal Įstatymo, tiek pagal Nutarimo nuostatas bei atsižvelgus į jau suformuotą LVAT praktiką, darytina išvada, kad pareiškėja 2020 m. lapkričio 29 d. neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, nes tuo metu turėjo Lenkijoje išduotą nacionalinę D tipo vizą, o ne laikiną arba ilgalaikį leidimą.

Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 33 dalies nuostatas viza – į užsieniečio kelionės dokumentą įklijuojamas įklijos formos leidimas, leidžiantis atvykti į Lietuvos Respubliką, būti joje ar vykti tranzitu, tačiau tai nėra dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi jame nurodytą laiką, nes suteikiantis teisę gyventi yra tik leidimas laikinai ar nuolat gyventi. Taigi spręstina, kad pareiškėja, atvykdama į Lietuvos Respubliką 2020 m. lapkričio 29 d., pažeidė Nutarimą (neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ir neteisėtai joje yra (Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktas)), todėl kilusi ginčo situacija atitinka Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas, o tai reiškia, kad VSAT pagrįstai priėmė Sprendimą įpareigoti pareiškėją išvykti iš Lietuvos.

Priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą (Įstatymo 128 straipsnio 1 dalis).

Pagal Įstatymo 130 straipsnio 1 dalį draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Vadovaujantis Įstatymo 130 straipsnio 2 dalimi užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.

Nagrinėjamoje byloje teismas konstatuoja, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnyje 1 ir 2 dalyse nurodytų pagrindų, jog sugrąžinus pareiškėją į Lenkijos Respubliką kiltų pavojus jos gyvybei arba ji gali būti persekiojama, nėra jokių duomenų, kad užsienietė bus kankinama, su ja bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jos orumas ar ji bus tokiu būdu baudžiama. Pareiškėjos šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat nenustatyta. Socialiniai, ekonominiai ir kiti pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika (dirbo Lietuvoje – įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“), buvimo laikas Lietuvos Respublikoje (nuo 2020 m. lapkričio 29 d.) nėra tokie, kurie lemtų pareiškėjos neįpareigojimą išvykti. Pažymėtina, kad atsakovė pabrėžė, jog pareiškėja įdarbinta, pažeidžiant nustatytą įdarbinimo tvarką.

LVAT pabrėžia, kad Civilinės saugos įstatymas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ atžvilgiu yra specialioji teisės norma. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Civilinės saugos įstatymo 3 straipsnio 1 punktą, 9 straipsnį Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra civilinės saugos sistemos subjektas, kuriam suteikta teisė nustatyti ekstremaliųjų situacijų prevencijos vykdymo tvarką; nustatyti gyventojams, valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, kitoms įstaigoms ir ūkio subjektams ūkinės veiklos laisvės, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo apribojimus, būtinus ekstremaliajai situacijai likviduoti ir jos padariniams šalinti ir kt. Civilinės saugos įstatymo 8 straipsnyje taip pat numatyta, kad vykdant gelbėjimo, paieškos ir neatidėliotinus darbus, likviduojant įvykį, ekstremalųjį įvykį, ekstremaliąją situaciją ir šalinant jų padarinius, šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gali būti laikinai apribotos asmens judėjimo laisvė, nuosavybės ir būsto neliečiamumo teisės, o susidarius valstybės lygio ekstremaliajai situacijai, – ir ūkinės veiklos laisvė, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimas. Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad Vyriausybei buvo suteikta teisė laikinai ekstremalios situacijos metu apriboti asmenų judėjimo laisvę, įskaitant byloje aptariamą atvejį, numatytą Nutarime (LVAT 2021 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2913-438/2021).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia paneigti ginčijamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tuo aspektu, jog ji išsiunčiama į Lenkijos Respubliką. Teismas atmeta šiuos pareiškėjos argumentus ir pažymi, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 9 dalį užsienietis įpareigojimas išvykti į tą Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybę narę, kurioje jis turi teisę būti ar gyventi. Pareiškėja turi teisę būti, o ne gyventi Lenkijos Respublikoje, todėl ji išsiunčiama teisėtai (į valstybę, kurioje ji turi teisę būti) ir tai nepatvirtina fakto, kad ji gali ten gyventi (Įstatymo 2 straipsnio 9 dalis nustato alternatyvas – būti ar gyventi, šiuo atveju išsiunčiama pagal teisę būti).

Dėl pareiškėjos argumentų, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ įstatymo 8 straipsnio nuostatų, kurios reglamentuoja individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus, pasakytina, kad nuo 2020 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo nauja VAĮ redakcija (ginčijamas Sprendimas priimtas 2021 m. vasario 22 d.). Iki tol galiojusios redakcijos VAĮ 8 straipsnio 1 dalis nustatė, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. O naujos redakcijos VAĮ 8 straipsnio 1 dalis negalėjo būti pažeista, nes nauja VAĮ 8 straipsnio redakcija skirta viešojo administravimo subjektų administracijos struktūrai. Pareiškėjos nurodomi pažeidimai yra iš ankstesnės VAĮ 8 straipsnio redakcijos (jie atitinka naujos redakcijos VAĮ 3 straipsnio 4 punkte (įstatymo viršenybės), 5 punkte (išsamumo), 8 punkte (nepiktnaudžiavimo valdžia), 9 punkte (objektyvumo), 10 punkte (proporcingumo) įtvirtintus viešojo administravimo principų reikalavimus).

Teismas akcentuoja, kad Sprendime atsakovė detaliai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjos atveju. Tiek teisiniai, tiek faktiniai Sprendimo motyvai yra aiškūs. Skundo teismui turinys patvirtina, kad pareiškėja suprato, kodėl priimtas būtent toks Sprendimas, bet subjektyviai kitaip vertina teisės aktų nuostatas. Vis tik pareiškėjos nesutikimas su Sprendimu nedaro jo neišsamiu, nemotyvuotu ar neteisėtu. Taigi teismas daro išvadą, kad Sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus ir yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad skundžiamas Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, atitinka nuosekliai formuojamą LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų. Taigi konstatuotina, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjos skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos A. K. (A. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Gitana ButrimaitėJolanta MalijauskienėRūta Miliuvienė