- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-03
- Bylos Nr.
- e2-1679-881/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00124-2020-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Ieškovas
- A. D.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Agromerz“
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. D. paslaugų įmonės (uždarosios akcinės bendrovės „A. D. paslaugų įmonė“) atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovės A. D. paslaugų įmonės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės A. D. paslaugų įmonės ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Agromerz“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. D. paslaugų įmonė ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Agromerz“ 50 478,88 Eur skolos, 6 procentų metinių palūkanų nuo bylos iškėlime teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas, esančias Lietuvos Respublikos bankuose, o jei atsakovės sąskaitose piniginių lėšų nebūtų, pavesti antstoliui surasti, aprašyti bei areštuoti, neviršijant ieškinio sumos, kilnojamąjį, nekilnojamąjį atsakovės turtą, taip pat kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ir turtines teises, esančias pas trečiuosius asmenis.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Panevėžio apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartimi ieškovės prašymą atmetė.
4. Teismas sprendė, kad preliminarus įrodymų vertinimas leidžia daryti prielaidą dėl tikėtinai palankaus ieškovei sprendimo galimybės.
5. Spręsdamas dėl antros būtinos sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, teismas pažymėjo, kad nors ieškovė nurodo, kad ieškinio suma yra didelė, tačiau vien minėta aplinkybė negali būti vertinama kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nekuria materialinių vertybių, nedidina turto vertės ir nepagerina asmens turtinės padėties, jis tik padeda išsaugoti esantį turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės. Aktualioje teismų praktikoje nurodoma, kad ne asmens, kuriam prašoma taikyti apribojimus, turtinė padėtis ir (ar) pareikšto ieškinio sumos reikšmingumas, o jo elgesys sąžiningumo aspektu turi esminę reikšmę sprendžiant dėl būtinybės užtikrinti pareikšto ieškinio reikalavimą (pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019). Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo galimą nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą, kitaip jį apsunkinti ar apie kitokį jo elgesį, nesuderinamą su sąžiningo asmens elgesio principu. Iš ieškovės pateiktų duomenų matyti, kad atsakovės finansinė padėtis galimai yra sudėtinga (nurodomas 2019 m. buvęs įsiskolinimas Sodrai), tačiau šis faktas neįrodo, kad ieškinio suma yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
6. Teismas nurodė, kad ieškovė, prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grįsdama ir atsakovės vengimu atsiskaitytu už darbus su kreditoriais, nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovės veiksmai būtų akivaizdžiai nesąžiningi, ir byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad atsakovė ketina perleisti, parduoti ar kitaip suvaržyti turimą turtą ar kitokiais nesąžiningais veiksmais siekia apsunkinti arba išvengti galbūt jai nepalankaus teismo sprendimo vykdymo.
7. Esant nurodytų aplinkybių visumai, teismas padarė išvadą, jog ieškovė neįrodė grėsmės teismo sprendimo įvykdymui kaip būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Atskiruoju skundu ieškovė A. D. paslaugų įmonė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartį ir tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Ieškovė pateikė pakankamai įrodymų, kurie pagrindžia akivaizdų atsakovės vengimą atsiskaityti ir vykdyti savo sutartines prievoles – tai liudija akivaizdų atsakovės nesąžiningumą. Atsakovė neturi jokio nekilnojamojo turto, todėl tai tik padidina riziką, kad atsakovė gali bandyti nuslėpti savo turtą. Atsakovė vengia atsiskaityti ne tik su ieškove, bet ir su kitais kreditoriais, tai liudija bent 3 teisminės bylos, kuriose priimti neigiami sprendimai atsakovei.
8.2. Iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovė didžiąją dalį ieškovės atliktų darbų priėmė, pasirašė priėmimo–perdavimo aktus, sąskaitas, tačiau beveik vienerius metus vengia tinkamai atsiskaityti su ieškove, jokių pasiūlymų neteikia. Atsakovė bent privalėtų atsikaityti už priimtus darbus. Tai rodo atsakovės vengimą vykdyti prievoles ir jos galimą nesąžiningumą.
8.3. Nors didelė ieškinio suma nėra vienintelė aplinkybė, leidžianti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau tai akivaizdžiai leidžia įžvelgti grėsmę, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti. Kadangi reikalavimo suma atsakovei yra didelė, atsakovė gali imtis kokių nors veiksmų, siekdama perleisti turimą turtą kitiems asmenims ar kitaip sumažinti savo galimybes vykdyti prievolinius įsipareigojimus.
8.4. Skundžiamoje nutartyje nustatyta sunki atsakovės turtinė padėtis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad objektyvaus pobūdžio prielaida, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių kilo dėl didelės pinigų sumos, kadangi tai gali objektyviai padidinti teismo būsimo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką.
8.5. Atsakovės elgesys sutarties vykdymo metu, vengimas vykdyti įsipareigojimus, bylinėjimasis teisme, skolos valstybei akivaizdžiai rodo atsakovės nesąžiningumą ir galimą piktybišką elgesį, jog esant reikalavimui teisme ji bandys nuslėpti savo turtą, apie kurio egzistavimą nei ieškovė, nei pirmosios instancijos teismas neturi jokių žinių. Ieškovės atstovai, patikrinę atsakovės nekilnojamąjį turtą registre, užfiksavo, jog atsakovė tokio turto neturi. Akivaizdu, kad vertinant atsakovės didelius įsiskolinimus ir turtinę padėtį kyla grėsmė tiek būsimo teismo sprendimo įvykdymui, tiek galimybei atsakovei elgtis nesąžiningai.
Atsiliepimas
9. Atsakovė UAB „Agromerz“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo parengimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
9.1. Ieškovė tik abstrakčiais pasamprotavimais apie didelę ieškinio sumą ir būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismo prašė areštuoti atsakovės turtą, tačiau jokių tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Vien tik ieškinio pateikimas nesuteikia ieškovei pranašumo prieš atsakovę ir atitinkamai savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
9.2. Ieškovė pareiškė ieškinį dėl skolos už statybos rangos darbus priteisimo, tačiau nesąžiningai nuo teismo nuslėpė aplinkybes, kodėl atsakovė su ieškove neatsiskaito. Teismas tik iš ieškovės pateiktų vienašališkai surašytų atliktų darbų aktų, sąskaitų faktūrų padarė išvadą, jog preliminarus įrodymų vertinimas leidžia daryti prielaidą dėl tikėtinai palankaus ieškovei sprendimo galimybės, tačiau tokia teismo prielaida nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovė pažeidė sutartinius įsipareigojimus. Atsakovė su ieškiniu nesutinka, tačiau tai yra ieškinio pagrįstumo nagrinėjimo dalykas, dėl ko, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nepasisako.
9.3. Teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, tačiau ši taisyklė nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, todėl ieškovės įvardyta didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ką pagristai ir konstatavo teismas skundžiamoje nutartyje.
9.4. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių daryti pagrįstą prielaidą, jog atsakovė ieškinio tenkinimo atveju vengs įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Byloje taip pat nėra duomenų apie atsakovės turimas skolas ir sunkią finansinę padėtį. 2019 metais atsakovė buvo skolinga nedidelę sumą Sodrai, bet ji buvo padengta. Atsakovė turėjo ne vieną teisminį ginčą, iš kurių ne vieną ir laimėjo, todėl vienos bylos nesėkminga baigtis nesukelia jokios grėsmės galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
9.5. Ieškovė, siekdama laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, privalėjo pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę. Tokių įrodymų nei su ieškiniu, nei su atskiruoju skundu ieškovė nepateikė, todėl teismas pagrįstai pats įrodymų nerinko ir ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
9.6. Teismas nevertino atsakovės turtinės padėties, nes aktualioje teismų praktikoje nurodoma, kad ne asmens, kuriam prašoma taikyti apribojimus, turtinė padėtis ir (ar) pareikšto ieškinio sumos reikšmingumas, o jo elgesys sąžiningumo aspektu turi esminę reikšmę sprendžiant dėl būtinybes užtikrinti pareikšto ieškinio reikalavimą (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-46412019).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
11. Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas apeliantės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
12. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, bei pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
13. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų taikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių.
14. Nagrinėjamoje byloje apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė neįrodė antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo galimai apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
15. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-400-302/2020).
16. Aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, jog byloje, kurioje yra pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ne tik ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, bet ir jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2018 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-499-943/2018). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, ir panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1590-302/2018; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1339-370/2019).
17. Pagal teismų praktiką, nei reikalavimo suma, nei asmens turtinė (finansinė) padėtis savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl šios aplinkybės neįrodo, kad egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo neįvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1088-516/2020). Taigi apeliantės argumentai, susiję su didele ieškinio suma ir atsakovės turtine padėtimi, be kita ko, aplinkybės, kad atsakovė neturi nekilnojamojo turto, turi (turėjo) mokestinę nepriemoką, nelemia kitokios išvados dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo.
18. Pagal civiliniame procese taikomą rungimosi principą ir bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareigą įrodyti abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymui privalomas sąlygas turi ta šalis, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12, 178 straipsniai). Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik tuomet, kai jų taikymo prašantis asmuo pateikia bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2- 195- 943/2018). Be to, atsižvelgiant į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymu yra siekiama, kad galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų ir (ar) nepasidarytų nebeįmanomas, šio instituto taikymo kontekste yra reikšmingi tik tokie galimai nesąžiningi atsakovo veiksmai, kuriais siekiama išvengti išieškojimo pagal būsimą teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2- 675- 943/2020). Šiame kontekste apeliantės argumentai apie neigiamus atsiliepimus apie atsakovę internetinėje svetainėje https://rekvizitai.vz.lt, bylinėjimąsi teisme ir atsakovei priimtų nepalankių teismo sprendimų faktas tokio atsakovės nesąžiningumo nepagrindžia.
19. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ir kiti apeliantės nurodomi atsakovės veiksmai negali būti vertinami kaip įrodymas, jog atsakovė sieks išvengti būsimo galimai apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymo.
20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aplinkybė, jog atsakovė vengia atsiskaityti su apeliante, taip pat kitoks netinkamas atsakovės sutartinių įsipareigojimų vykdymas, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, todėl šioje proceso stadijoje nėra vertinami, atitinkamai jie neįrodo atsakovės siekio išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo, o tik leidžia spręsti dėl kreipimosi į teismą dėl apeliantės galimai pažeistų teisių gynimo.
21. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas apeliantės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
22. Šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų, įskaitant atsakovės rengiant atsiliepimą į ieškovės atskirąjį skundą, atlyginimo klausimas spręstinas išnagrinėjus ginčą iš esmės, priklausomai nuo visos bylos baigties (CPK 88, 93, 98 straipsniai, 270 straipsnio 5 dalies 3 punktas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-552-943/2017; 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1119-186/2018; 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1609-407/2020).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartį palikti nepakeistą.