Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-170-190/2012

Teisėjas Vaclavas Karšulis Teisminio proceso kategorija 1-57-1-02137-2010-0

2012 m. liepos 11 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 281 str. 2 d. ir 144 str. ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 144 str. – laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 2 d. – laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams.

Remiantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir A. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 75 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Vadovaujantis BK 42 str. 6 d., 67 str. 3 d. ir 68 str. A. R. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejiems) metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. nuteistas už tai, kad vairuodamas kelių transporto priemonę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata bei nesuteikė pagalbos nukentėjusiajam, o būtent:

Jis, 2010 m. spalio 27 d., apie 16 val., Vilniaus r. Riešės sen., Varniškių k., vairuodamas automobilį „ RENAULT Laguna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 9; 14; 133, punktų reikalavimus, tai yra, vairavo transporto priemonę neblaivus (nustatytas 1,48 promilių girtumas), nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas ir vietovės reljefą bei nepasirinko greičio, nesugebėjęs automobilio sustabdyti ir suvaldyti nuvažiavo nuo kelio ir partrenkė kelkraščiu ėjusį pėsčiąjį E. M., kuriam dėl veido odos nubrozdinimų, dešiniojo blauzdikaulio ir šeivikaulio vidurinių trečdalių lūžimų su poslinkiu, kairio blauzdikaulio išorinio krumplio įspaustinio lūžimo su nedideliu poslinkiu, nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, t .y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 281str. 2 d..

Jis gi, 2010 m. spalio 27 d., apie 16 val., Vilniaus r. Riešės sen., Varniškių k., vairuodamas automobilį „ RENAULT Laguna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pažeisdamas kelių eismo taisyklių 9,14,133, 231.4, 231.5 punktų reikalavimus, padarė eismo įvykį, sukėlė pavojų ir nesuteikė pagalbos nukentėjusiajam, tai yra nepasirinkęs greičio, nesuvaldęs vairuojamo automobilio ir įvažiavęs į kelkraštį bei partrenkęs juo ėjusį pėsčiąjį E. M., turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą, sukėlęs eismo įvykį nepasiliko įvykio vietoje ir policijai nepranešė, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 144 str.

Apelianto nuomone, teismas neteisingai kvalifikavo jo padarytą veiką ir pritaikė BK 144 str., dėl ko jį neteisėtai nuteisė pagal šį straipsnį. BK 144 str. nustato, kad tas, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą Kadangi ši baudžiamojo įstatymo norma yra blanketinė, teismas nuosprendį grindė vien tik Kelių eismo taisyklių 231.5 p., patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12- 11 nutarimu Nr. 1950, 2008-0716 redakcija, galiojusia nuo 2008-09-01, (toliau tekste - KET) nurodydamas, kad „įvykus eismo įvykiui, su juo susijęs eismo dalyvis privalo imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų suteikta pirmoji medicinos pagalba nukentėjusiems, iškviesti greitąją medicinos pagalbą, o jeigu iškviesti greitosios medicinos pagalbos arba nukentėjusiųjų nuvežti į asmens sveikatos priežiūros įstaigą kitu transportu neįmanoma, nuvežti juos į artimiausią asmens sveikatos priežiūros įstaigą savo transporto priemone". A. R. mano, kad teismas neteisingai kvalifikavo ir pritaikė šią teisės normą, kadangi minėtame straipsnyje numatytų pareigų jis negalėjo įvykdyti dėl objektyvių priežasčių - būdamas neblaivus negalėjo vairuoti transporto priemonės ir nuvežti nukentėjusiojo į ligoninę, o kadangi neturėjo su savimi pasiėmęs telefono ir tuo metu kelyje Vilnius-Utena nebuvo matyti važiuojančių automobilių, negalėjo iškviesti greitosios medicinos pagalbos. Išorinių nukentėjusiojo sužalojimų nebuvo matyti, todėl nesiėmė teikti pirmosios medicinos pagalbos, juolab, jog neturi mediko išsilavinimo. Taigi akivaizdu, kad jo veikoje nebuvo tiesioginės tyčios, nes KET 231.5 p. nustatytų pareigų negalėjo įvykdyti dėl objektyvių nuo jo nepriklausiusių priežasčių.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog nusikaltimas, numatytas BK 144 straipsnyje, laikomas baigtu nepagelbėjus nukentėjusiajam, turint galimybę suteikti pagalbą, neatsižvelgiant, sukėlė tai kokių nors padarinių nukentėjusiajam ar nesukėlė, nepriklausomai nuo to, ar eismo įvykio vietoje buvo kitų asmenų, kurie galėjo suteikti pagalbą. Tad šio nusikaltimo veika turi pasireikšti nepagelbėjimu, kuris apima ir ne tik kryptingą veikimą (aktyvius veiksmus), bet ir kryptingą neveikimą (pasyvius veiksmus). Todėl teismas privalėjo vertindamas jo veiksmus (veikimą) išsiaiškinti jų kryptingumą, t. y. kokiu tikslu jis paliko įvykio vietą. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje nebuvo patvirtintos faktinės aplinkybės, kad iš įvykio vietos jis nuėjo tam, kad galėtų iškviesti greitąją pagalbą ir taip pagelbėti nukentėjusiajam. Būtent bendrosios pagalbos centro pažymos byloje nurodytas faktas, kad jis vienintelis paskambino dėl šio eismo įvykio ir patvirtina jo veiksmų kryptingumą. Tokiu būdu teismas nuteisdamas jį, A. R., pagal BK 144 str. nesiaiškino, ar jis iš tikrųjų nepagelbėjo nukentėjusiajam, t. y. neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

A. R. nuomone, teismas taip pat nepagrįstai jo atžvilgiu taikė baudžiamąją poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti transporto priemones. Pagal BK 68 straipsnio 1 dalį teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tačiau įstatyme nepasakyta, kad tai yra teismo pareiga. Apeliantas teigia, jog yra neteistas, niekada ankščiau į eismo įvykį nebuvo pakliuvęs ar jo sukėlęs, yra teigiamai charakterizuojamas, nors šiuo metu neturi nuolatinio darbo, tačiau nuolatos važinėja į Vilnių, kur prekiauja savo žemės sklype išaugintomis daržovėmis ir vaisiais, pienu ir medumi bei tokiu būdu uždirba pinigų šeimai. Netekęs specialiosios teisės vairuoti transporto priemonę, jis prarastų šiuo metu vienintelį savo pajamų šaltinį (kartu gyvenanti sutuoktinė nevairuoja). Kadangi šiuo metu yra paėmęs kreditą, praradęs galimybę vairuoti transporto priemonę ir savo pajamų pragyvenimo šaltinį, negalėtų grąžinti paskolos. A. R. pažymi, kad BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyta nusikalstama veika yra neatsargus nusikaltimas, o tai reiškia, kad nusikaltimas negalėjo būti padarytas tyčia piktnaudžiaujant turima teise vairuoti transporto priemonę. Atkreipia dėmesį į tai, jog eismo įvykis kilo tik dėl didelio streso patirto dėl šeimoje buvusio psichologinio spaudimo. Dėl šios priežasties, neatleidus jo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 str., prašo teismo panaikinti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. R. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. R. apeliacinis skundas atmestinas.

Nukentėjusysis E. M. apeliacinėje instancijoje parodė, jog sutinka susitaikyti su nuteistuoju A. R.. Po eismo įvykio neprisimena, ar A. R. buvo prie jo priėjęs, nežino, kas iškvietė greitąją pagalbą. Patvirtino, jog po jo partrenkimo keliu važiavo ir automobiliai, ir žmonės ėjo.

Apeliaciniame skunde A. R. neginčija savo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 281 str. 2 d. padarymo, bet prašo išteisinti jį dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 144 str. Tačiau apeliacinė instancija sprendžia, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 28 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus – kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, rašytinius byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog A. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 144 str. bei paskyrė jam tinkamą bausmę.

Lietuvos Respublikos BPK 20 str. numatyta, kad įrodymais laikytini įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais gauti duomenys. Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nurodo, kad teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis Lietuvos Respublikos BPK 301 str. reikalavimų, išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais.

Nors apeliantas skunde neigia padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 144 str., tačiau tokie skundo argumentai vertintini tik kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, nes jie prieštarauja byloje surinktiems ir kaltinamojo kaltę patvirtinantiems įrodymams bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Lietuvos Respublikos BK 144 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. Kadangi ši nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, veikos baigtumo momentas siejamas su jos padarymo momentu (pavojingų padarinių įrodinėjimo ir jų nustatymo nereikalaujama), t. y. kai asmuo, turintis pareigą rūpintis nukentėjusiuoju arba kuris pats sukėlė tą pavojų nukentėjusiajam, nepagelbėjo jam, nors turėjo tokią galimybę. Ši veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Kaltės turinys apibrėžiamas tuo, jog kaltininkas supranta, kad kito asmens gyvybei gresia pavojus ir kad jam būtina pagalba, taip pat tai, kad gali pagelbėti, tačiau sąmoningai susilaiko nuo pagalbos suteikimo.

Kolegija pažymi, jog nuteistojo A. R. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apie tai, ar jis buvo priėjęs prie nukentėjusiojo ir teiravosi dėl pagalbos reikalingumo nebuvo nuoseklūs. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, jis parodė, kad prie E. M. nebuvo priėjęs, išlipęs iš automobilio jis nuėjo namo (b.l. 60, 79-80). Tai, jog jis priėjo prie nukentėjusiojo, A. R. pradėjo teigti tik teisme, tačiau neprisiminė, ar klausė, kaip jis jaučiasi, ar E. M. reikalinga pagalba. Pažymėtina, jog eismo įvykis įvyko Vilniaus r. kelio ruože Vilnius Utena 24 km. apie 16 val. Atkreiptinas dėmesys, kad A. R. ir pats patvirtino, jog tuo keliu, kuriame įvyko autovykis, savaitgaliais daug mašinų važiuoja, o kitomis dienomis – mažiau, bet taip pat važiuoja bei parodė, jog gal ir turėjo galimybę sustabdyti automobilį ir prašyti pagalbos, tačiau pasirinko kitą būdą ir nuėjo namo skambinti, todėl nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog jis KET 231.5 nustatytų pareigų negalėjo įvykdyti. Nuteistasis taip pat parodė, kad po partrenkimo E. M. atrodė normaliai ir sėdėjo. Tačiau tokie jo parodymai prieštarauja nukentėjusiojo parodymams, kuris teigė, jog jis gulėjo griovyje. Tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtino ir liudytojas E. Pristavko nurodydamas, jog 30 m nuo automobilio gulėjo žmogus, kurio veidas buvo nubrozdiuntas, o ranka kruvina. Pažymėtina ir tai, jog aplinkybės, kad A. R. buvo priėjęs prie jo ir teiravosi dėl patirtų sužalojimų, nukentėjusysis E. M. nepatvirtino, teigdamas, jog neprisimena, ar nuteistasis buvo priėjęs (b.l. 130-143). Tačiau patvirtino, jog po jo partrenkimo keliu važiavo ir automobiliai, ir žmonės ėjo.

Skunde A. R. teigia, jog teismas jo atžvilgiu netaikė KET 231.4 punkto, tačiau toks apelianto teiginys nepagrįstas, nes jam pareikštame kaltinime, pagal kurį jis pripažintas kaltu nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 144 str., padarymu, jam inkriminuojamas ir KET 231.4 punkto nesilaikymas.

Taigi, bylos duomenimis nustatyta, kad A. R. padarius eismo įvykį, kurio metu buvo partrenktas ir sužalotas E. M., jis šiam nukentėjusiajam nepadėjo, nesiėmė neatidėliotinų veiksmų padariniams sušvelninti, neiškvietė greitosios medicinos pagalbos, nepasirūpino, kad kiti nugabentų nukentėjusįjį į ligoninę. A. R. nesidomėjo nukentėjusiuoju, prie jo nepriėjo, neapžiūrėjo, t. y. pats neįsitikino jam padarytų sužalojimų sunkumu ar grėsme gyvybei, o nuėjo namo, ką patvirtina bylos duomenys, nes jis buvo sulaikytas savo namuose Vilniaus r. Riešės sen., Varniškių k.

Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad, sukėlęs pavojų nukentėjusiojo gyvybei ir turėdamas pareigą jam padėti, A. R. šios pareigos sąmoningai nevykdė ir pasišalino, suvokdamas, kad E. M. gresia pavojus gyvybei bei turėdamas galimybę jam padėti, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 144 straipsnį.

Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad A. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 144 str. nuteistas pagrįstai, nepaisant to, kad jis neprisipažįsta kaltas padaręs šią nusikalstamą veiką. Kolegijos manymu, nėra pagrindo tenkinti jo prašymą pritaikyti Lietuvos Respublikos BK 38 str. ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 2 d.

Dėl A. R. prašymo panaikinti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę - uždraudimą naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones, kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam šią baudžiamojo poveikio priemonę, Lietuvos Respublikos BK 67 str., 41 str. ir 54 str. baudžiamojo poveikio priemonių paskirties, įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 67 str. 2 d. pilnamečiui asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės šio kodekso X skyriuje numatytais pagrindais, gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės, tarp jų ir uždraudimas naudotis specialia teise. Lietuvos Respublikos BK 68 str. nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padaro nusikalstamą veiką. Iš nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad A. R. nusikalstamą veiką padarė naudodamasis teise vairuoti kelių transporto priemones. Šią veiką jis padarė pažeisdamas KET reikalavimus, tai yra vairavo transporto priemonę neblaivus (nustatytas 1,48 promilių girtumas), nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas ir vietovės reljefą bei nepasirinko greičio, nesugebėjęs automobilio sustabdyti ir suvaldyti nuvažiavo nuo kelio ir partrenkė kelkraščiu ėjusį pėsčiąjį E. M., kuriam nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis praeityje buvo daug kartų baustas administracine tvarka už KET pažeidimus (b.l. 100-102).

Apeliantas skunde teigia, kad dėl paskirtosios poveikio priemonės jis prarastų šiuo metu vienintelį savo pragyvenimo šaltinį, t.y. galimybę prekiauti savo sklype išaugintomis daržovėmis ir vaisiais, pienu ir medumi. Tačiau kolegija pažymi, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad šios poveikio priemonės paskyrimas taptų nepagrįstu suvaržymu tuomet, kai kaltinamajam būtų užkirstas kelias dirbti. Tačiau jeigu poveikio priemonės paskyrimas tik apsunkintų jo darbinę veiklą, bet iš esmės neužkirstų kelio ja užsiimti, laikoma, kad toks suvaržymas nelaikytinas neproporcingu. Taigi pagrindu naikinti pirmosios instancijos teismo skirtą baudžiamojo poveikio priemone negali būti tai, kad nuteistasis naudojasi transporto priemone veždamas parduoti maisto produktus.

Įvertinusi visas bylos aplinkybes kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai paskyrė A. R. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą dvejus metus vairuoti kelių transporto priemones. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrus suvaržymus ir nepatogumus nuteistam asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir kad teismas ją paskyrė nepagrįstai.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jo dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.