Tauragės apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų P. A. ir A. M. pareiškimą, suinteresuoti asmenys E. U., R. U., A. M., VĮ Turto bankas, Tauragės rajono savivaldybė, dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškimas atmestinas.

Ištyrus byloje esančius įrodymus nustatyta, kad pareiškėjas P. A. 2008 m. birželio 18 d. įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 24). P. A. ir jo sutuoktinė 2020 m. birželio 22 d. įsigijo 47/270 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio plotas 0,1350 ha, esančio (duomenys neskelbtini) (b. l. 8-11). Pareiškėjas A. M. 2008 m. birželio 30 d. įsigijo negyvenamąją patalpą – gėlių parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini) (b. l. 25). A. M. žemės sklypo dalies nėra įsigijęs. 0,1350 ha žemės sklypo naudojimosi tvarka nėra nustatyta. Suinteresuotas asmuo A. M. pateikė naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo planą, kuris nėra suderintas su žemės sklypo bendrasavininkais (b. l. 87). Iš nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos nustatyta, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), yra ūkinis pastatas, kuriam 2020 m. liepos 8 d. buvo atlikti kadastriniai matavimai ir suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 14-23). Šis ūkinis pastatas pastatytas 1966 metais, jo plotas - 76 kv. m. (b. l. 18-19). Iš pareiškėjo P. A., pareiškėjų atstovo advokato R. J., suinteresuotų asmenų E. U. bei A. M. paaiškinimų nustatyta, kad P. A. naudojasi ūkinio pastato dalimis, kurios kadastrinių matavimų byloje pažymėtos indeksais 1-1, 1-6, o A. M. naudojasi ūkinio pastato dalimi, pažymėta indeksu 1-3 (b. l. 17).

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68 straipsnis numato, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas. Toks nuosavybės teisių įgijimo būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje numatytu būdu. Taip pat jeigu yra visos CK 4.68 – 4.71 straipsniuose numatytos sąlygos: 1) daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai; 2) daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu, jis nepriklauso valstybei ar savivaldybei; 3) visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; 4) daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą - ne mažiau kaip dešimt metų.

Pareiškėjai, siekdami įgyti pastato dalį pagal įgyjamąją senatį, turi įrodyti, kad yra visos sąlygos, būtinos nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktui konstatuoti (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). Bylos duomenimis nustatyta, kad į ūkinį pastatą, esantį Prezidento g. 40, Tauragėje nėra registruotos nuosavybės teisės. Pareiškėjai 2008 metais įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą – P. A. butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), A. M. - negyvenamąją patalpą, gėlių parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini). Nuo to laiko, tai yra daugiau nei 10 metų naudojasi ir ūkinio pastato dalimis.

Lietuvos Respublikos CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis bylos Nr. 3K-7-67/2011).

Šioje byloje nustatyta, kad valstybė, vadovaudamasi Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 1995 m. kovo 28 d. aktu Tauragės rajono savivaldybei perdavė valstybės turtą – daugiabutį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 63-67). Tauragės rajono savivaldybės administracija nurodė ir minėtas 1995 m. kovo 28 d. aktas įrodo, kad savivaldybei nebuvo perduotos pagalbinės patalpos – ūkinis pastatas. Tauragės rajono savivaldybės administracija patvirtino, kad perduoto turto kadastrinių duomenų bylos statinių išdėstymo plane yra pažymėti pagalbiniai pastatai. Tai patvirtina ir (duomenys neskelbtini), statinių išdėstymo planas, kuriame yra pažymėtas ir pareiškėjų nurodytas ūkinis pastatas (b. l. 63-67, 83). Iš Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos nustatyta, kad ūkinis pastatas esantis (duomenys neskelbtini) buvo pastatytas 1966 metais. Pareiškėjas P. A. taip pat patvirtino, kad jam butą, esantį (duomenys neskelbtini) valstybė paskyrė 1973 metais ir ūkinis pastatas su sandėliukais jau buvo ir jis jais naudojosi. Aptarti įrodymai patvirtina, kad ūkinis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso valstybei.

Nors pareiškėjų atstovas teigia, kad ūkinis pastatas nėra valstybės nuosavybė, nes jis nėra įregistruotas jos vardu, tačiau kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 3 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-535/2008). Ta aplinkybė, kad nuosavybės teisės į ginčo pastatą Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos, neturi teisinės reikšmės, kadangi šis turtas nuosavybės teise priklauso valstybei, o nuosavybės teisė valstybei nėra nuginčyta ar kitokiu būdu panaikinta ar pasibaigusi. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos jos nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas negali būti pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti, todėl ir nagrinėjamu atveju statinysi, kuris buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas ir nebuvo perduotas privačių asmenų nuosavybėn (privatizuoti), vertintinas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 str. 3 d. įgyjamąja senatimi negali būti įgyjami. Minėtas teisinis reguliavimas leidžia konstatuoti, kad nepaisant to, kad pareiškėjai dalį ūkinio pastato valdo teisėtai, atvirai, nepertraukiamai jau daugiau nei 10 metų, tačiau imperatyvus draudimas (valstybei priklausančio daikto) eliminuoja galimybę nuosavybės teise įgyti šį nekilnojamąjį turtą įgyjamąja senatimi (CK 4.68 – 4.71 straipsniai).

Pažymėtina, kad atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, viešosios nuosavybės perleidimas į privačiąją nuosavybę buvo vykdomas Butų privatizavimo įstatymo, Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačiosios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis bylos Nr. 3K-3-41/2011). Šioje byloje pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad jie ar ankstesni gyvenamojo namo savininkai būtų privatizavę atitinkamą ūkinio pastato dalį, kad šios patalpos būtų įkainotos ir, kad už jas butus privatizavę asmenys būtų sumokėję.

Vadovaudamasis išdėstytais motyvais, teismas konstatuoja, jog pareiškėjai neįrodė visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktui konstatuoti. Todėl pareiškėjų prašymas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, kaip nepagrįstas, atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260 straipsniais, 263 straipsniu, 270 straipsniu, 533 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškimą atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmus.