- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-01-25
- Bylos Nr.
- 1A-51-491-2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Nuteistasis
- V. K.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo MEIDAUS,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl 2006 m. lapkričio 21 d. Rokiškio rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 str. 1 d. ir nubaustas areštu 45 paroms.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
V. K. nuteistas už tai, kad 2006 m. liepos 13 d. apie 23 val. Rokiškio rajone, Juodupės miestelyje, Taikos g. smogdamas kumščiu vieną smūgį A. Ž. į apatinio žandikaulio dešinės pusės sritį nesunkiai sutrikdė jo sveikatą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo šį nuosprendį pakeisti – sušvelninti jam paskirtą bausmę, neskiriant bausmės susijusios su izoliavimu nuo visuomenės, tokiu būdu suteikiant galimybę greičiau atlyginti nusikaltimu padarytą žalą. Be to, prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), bei padarė veiką dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai (BK 59 str. 1 d. 10 p.). Skunde nurodo, kad nesutinka su teismo nuosprendžiu, nes teismas neteisingai įvertino nustatytas aplinkybes, nepripažino lengvinančių aplinkybių ir dėl to nerado galimybių švelninti jo teisinės padėties, taikant švelnesnę bausmės rūšį. Nurodo, kad teisme pasitvirtino jo parodymai, jog prieš pat įvykį nukentėjusysis buvo užėjęs į jo garažą, be leidimo griebė butelį alaus, dėl ko jis (apeliantas) nukentėjusįjį pastūmė. Tokį jo elgesį išprovokavo pats nukentėjusysis. Nurodo, kad teismas neteisingai interpretavo jo parodymus ir nepripažino lengvinančios jo atsakomybę aplinkybės, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi. Iškart po to, kai sužinojo apie nukentėjusiajam padarytą sužalojimą, jo atsiprašė, pripažino prokuroro pareikštą ieškinį dėl nukentėjusiojo gydymo išlaidų.
Apeliantas nurodo, kad teismas visai nesvarstė galimybės jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikyti tai, kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai. Liudytojas S. Z. patvirtino iš nukentėjusiojo A. Ž. sužinojęs, jog šis žvilgtelėjo į garažą – taigi, šis liudytojas patvirtino jo parodymus.
Apeliantas mano, kad nubaustas per griežtai, nes jo padaryta veika yra nesunkus nusikaltimas, todėl jam teismas galėjo skirti bausmės rūšį, nesusijusią su areštu ar laisvės atėmimu. Būdamas laisvėje jis galės greičiau atlyginti žalą ligonių kasai bei nukentėjusiajam.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl BK 59 str. 1 d. 2 ir 10 p. taikymo
BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad kaltininkas pripažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.
Apeliantas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismui tvirtino, kad smūgio A. Ž. nesudavė, o jį tik stūmė delnu. Akivaizdu, kad jis iš esmės nepripažino veikos objektyvinės pusės vieno iš požymių – veikos, t.y. savo neteisėtų veiksmų, pobūdžio, nes šiuo atveju stūmimas labai skiriasi nuo smūgio sudavimo savo pavojingumu. Kad nukentėjusiajam apeliantas ranka smogė, būtent smūgiu padarydamas jam nustatytą sužalojimą, kuris nesunkiai sutrikdė jo sveikatą, įrodyta paties nukentėjusiojo nuosekliais parodymais, kurie patvirtinti kitais teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teisės medicinos specialistas savo išvadoje kategoriškai pasisakė, kad sužalojimas nukentėjusiajam galėjo būti padarytas tik smūgiu kietu buku daiktu. Specialistas atmetė nuteistojo versiją apie stūmimą ir galimą sužalojimo padarymą nukentėjusiajam griūnant ir atsitrenkiant į kietą pagrindą. Liudytojai S. Z. ir V. G., nors tiesiogiai ir nematė įvykio, patvirtino, kad nukentėjusysis jiems praktiškai iš karto po įvykio pasipasakojo, jog buvo sumuštas nuteistojo ir dėl to jam ėmė tinti sužalotas žandas. Taigi, šiais įrodymais paneigti nuteistojo parodymai, jog sužalojimą jis nukentėjusiajam padarė jį stumdamas. O esant tokiai situacijai, nėra jokio pagrindo manyti, kad nuteistasis buvo iki galo nuoširdus ir pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi.
BK 59 str. 1 d. 10 p. numato kitą apelianto prašomą pripažinti lengvinančia aplinkybę – veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai. Ši aplinkybė lengvinančia pripažįstama tik tada, jeigu susijaudinimas pasiekia fiziologinio afekto laipsnį ir šį susijaudinimą sukelia aiškiai neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Šiuo atveju nei vienos iš šių nurodytų aplinkybių byloje nenustatyta. Fiziologinis efektas paprastai kyla, kai žmogui sunku rasti tinkamą išeitį iš susidariusios kritinės situacijos. Neteisėtais nukentėjusiojo veiksmai paprastai pripažįstami bet kokie priešingi teisei veiksmai nukreipti į kaltininką, jo turtą ar kitus jam artimus asmenis. Byloje nėra nustatyta jokių priešingų teisei nukentėjusiojo veiksmų, kurie būtų buvę nukreipti prieš nuteistąjį. Priešingai, kaip matyti iš bylos medžiagos pats apeliantas prikibo prie nukentėjusiojo ir ėmė jį įžeidinėti, ko jis ir pats neneigė – teismo posėdžio protokole užfiksuoti apelianto frazė: „pasakiau, koks erelis, jis atsakė, kad ne erelis, o Žvirblis. Galvojau, jog tyčiojasi, todėl pastūmiau ir nuėjau“ (86 b.l.). Apeliantas tvirtina supykęs ant nukentėjusiojo, nes šis bandė gerti jo alų, tačiau nukentėjusysis, kurio parodymais teismas neturėjo pagrindo netikėti, tai neigė. Taigi, ir ši nuteistojo nurodoma aplinkybė kelia abejonių. Betarpiškai prieš pat įvykį garaže buvęs A. S. parodė, kad pats V. K. išėjo iš garažo, ir jo nesulaukęs jis taip pat išėjo pasižiūrėti ir pamatė prie garažo kieme gulintį A. Ž. bei šalia stovintį V. K.. Apelianto skunde minimas liudytojas A. Z. savo parodymuose ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jokių neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip galėję sukelti didelį nuteistojo susijaudinimą, taip pat nenurodė.
Todėl, kolegijos nuomone teismas visiškai pagrįstai nenustatė jokių, tame tarpe ir apelianto skunde minimų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių.
Dėl bausmės
Skirdamas bausmę V. K., t.y. parinkdamas bausmės rūšį – areštą, bei nustatydamas jos dydį, apylinkės teismas iš esmės tinkamai ir teisingai taikė BK 41, 54 str. nuostatas. V. K. padarė nesunkų, tyčinį, smurtinį, baigtą nusikaltimą, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nenustatė jokių V. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, padarė teisingą išvadą, kad apeliantas bendrai charakterizuojamas gali būti tik neigiamai – jis niekur nedirba, baustas administracine tvarka (50 b.l.), Juodupės seniūnijos charakterizuojamas neigiamai (51 b.l.). Nuteistajam paskirta bausmė nėra nei pati švelniausia, nei pati griežčiausia iš BK 138 str. 1 d sankcijoje numatytų bausmių, savo dydžiu ji atitinka šios bausmės rūšies vidurkį, todėl įvertinus teismo motyvus, neigiamą nuteistojo asmenybę, nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad apeliantui paskirta bausmė yra neteisinga, t.y. aiškiai per griežta.
Todėl apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p. teismas
NUTARĖ:
Nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.