Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutarimo R. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) įgaliotas pareigūnas 2010 m. gruodžio 2 d. R. M. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis 2010 m. gruodžio 2 d., apie 04.25 val., Vilniuje, Pilaitės prospekte, vairavo automobilį BMW 525, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (nustatytas 0,47 promilių girtumas), taip pat nepakluso uniformuoto pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę. Tokiais veiksmais R. M. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 ir 17 punktų reikalavimus, už tai atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 126 straipsnio 1 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje.

II.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu R. M. administracinė nuobauda buvo paskirta už ATPK 126 straipsnio 1 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymą. ATPK 126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas lengvas neblaivumo (girtumo) laipsnis (nuo 0,41 promilės iki 1,5 promilės), užtraukia baudą vairuotojams nuo 1 000 Lt iki 1 500 Lt su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 1 metų iki 1 metų 6 mėnesių. ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, taip pat pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET užtraukia baudą vairuotojams nuo 3 000 Lt iki 4 000 Lt su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, – baudą nuo 4 000 Lt iki 5 000 Lt su transporto priemonės konfiskavimu ar be konfiskavimo arba administracinį areštą nuo 20 iki 30 parų su transporto priemonės konfiskavimu ar be konfiskavimo.

Ginčo dėl administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui inkriminuoto ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo nėra ir teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl R. M. kaltės padarius minėtą pažeidimą. Tačiau administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo neigia padaręs ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, be to, apeliaciniame skunde keliamas administracinės nuobaudos, paskirtos už ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, individualizavimo klausimas, teigiama, kad nuobauda yra per griežta.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. M. padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Pažymėtina, kad iš Institucijos pareigūnų G. G. ir A. S. (A. S.) tarnybinių pranešimų (b. l. 4-5, 6-7) bei parodymų, duotų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 45-48), nustatyta, jog 2010 m. gruodžio 2 d., apie 04.25 val., pareigūnai pastebėjo iš Priegliaus gatvėje, ties namu Nr. 1, esančios automobilių stovėjimo aikštelės išvažiuojantį įtartiną automobilį, kuris, važiuodamas Pilaitės prospektu, sustojo Pilaitės prospekto ir Įsruties gatvių sankryžoje, eismo juostoje, skirtoje sukti į kairę pusę. Nors degė žalios spalvos papildoma šviesoforo sekcija, leidžianti sukti į kairę, automobilis nevažiavo. Policijos pareigūnams sustojus už minėto automobilio maždaug 3 metrų atstumu, Institucijos pareigūnas G. G. išlipo iš tarnybinio automobilio ir priėjo prie minėto automobilio, siekdamas pasiteirauti vairuotojo, kodėl jis nevažiuoja, tačiau pastarasis, pamatęs pareigūną, suriko, kad jis nevažiavo, o G. G. paprašius pateikti dokumentus, staiga, vos nepartrenkęs pareigūno, pradėjo važiuoti ir akivaizdžiai didindamas greitį nuvažiavo Pilaitės prospektu link Laisvės prospekto. Institucijos pareigūnai, įjungę specialiuosius šviesos ir garso signalus pradėjo tarnybiniu automobiliu vytis minėtą automobilį. Per garsiakalbį buvo ne kartą reikalauta sustoti, tačiau į pareigūnų reikalavimus vairuotojas nereagavo, nepaisydamas slidžios kelio dangos bei oro sąlygų, keldamas pavojų sau ir kitiems eismo dalyviams, toliau važiavo dideliu greičiu. Prisivijus šį automobilį antra eismo juosta, veikiant šviesos ir garso signalams, naudojant skritulį su atšvaitu per automobilio langą vėl buvo reikalauta sustoti, tačiau vairuotojas vis tiek nereagavo ir padidino greitį. Apie vairuotojo nepaklusimą sustabdyti automobilį buvo pranešta Institucijos Operatyvaus valdymo skyriui, tačiau minėtas automobilis, staigiai stabdydamas sustojo Pilaitės prospekte, ties namu Nr. 28. Policijos pareigūnams pribėgus prie automobilio, vairuotojas pradėjo garsiai rėkti, kad jei jis būtų blaivus ir nebūtų slidu, pareigūnai jo niekada nepavytų, taip pat pradėjo vadinti Institucijos pareigūnus necenzūriniais žodžiais, o išlipęs iš automobilio stumdėsi, smūgiuodamas kumščiais kėsinosi į pareigūnų sveikatą bei gyvybę. Pažymėtina, kad pareigūnų teisme duoti parodymai atitinka pirminiuose paaiškinimuose (tarnybiniuose pranešimuose) užfiksuotas aplinkybes, yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šių liudytojų parodymais, nes jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, jog jie pažįsta apeliantą, gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia jį melagingai apkalbėti, nėra. Kita vertus, R. M. teigia, kad nematė, koks automobilis sustojo už jo, tik per šoninį galinio vaizdo veidrodėlį pamatė, jog link jo automobilio juda žmogaus siluetas, todėl atsižvelgęs į tai, kad buvo naktis, kitų žmonių aplink nebuvo, siekdamas išvengti konflikto, vos užsidegus žaliam šviesoforo signalui pajudėjo iš vietos, tačiau ši pareiškėjo versija prieštarauja nesuinteresuotais pripažintų liudytojų parodymams. Pabrėžtina, kad Institucijos pareigūnai aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog administracinėn atsakomybėn patraukto asmens vairuojamas automobilis stovėjo Pilaitės prospekto ir Įsruties gatvių sankryžoje, nors degė žalios spalvos papildoma šviesoforo sekcija, leidžianti jam važiuoti į kairę, o važiuoti pradėjo tik priėjus pareigūnui G. G. ir paprašius pateikti dokumentus. Be to, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens nurodytą aplinkybę, kad pajudėjęs iš vietos, jis pastebėjo, jog už jo stovėjęs automobilis įjungė šviesos ir garso signalus, todėl suprato, kad tai policijos automobilis, ir iškart sustojo, paneigia byloje esantis išrašas iš Vieningos pajėgų valdymo sistemos (b. l. 29, 30), iš kurio matyti, jog R. M. vairuojamas automobilis buvo sustabdytas tik nuvažiavus nemažą atstumą nuo minėtos Pilaitės prospekto ir Įsruties gatvių sankryžos. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde iškelta administracinėn atsakomybėn patraukto asmens versija atmestina kaip nepagrįsta ir vertintina kaip mėginimas išvengti administracinės atsakomybės. Taigi, įvertinus nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. M. padarė jam inkriminuotą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, yra pagrįsta ir teisėta.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad administracinė nuobauda apeliantui paskirta visapusiškai ir objektyviai įvertinus visas jo atsakomybei reikšmės turinčias aplinkybes bei laikantis įstatymo nustatytų administracinių nuobaudų skyrimo taisyklių. Pabrėžtina, jog tos pačios rūšies teisės pažeidimas reiškia, kad padarytas bet koks pažeidimas numatytas tame pačiame ATPK skirsnyje, kaip ir prieš tai padarytasis, šiuo atveju – dešimtame skirsnyje „Administraciniai teisės pažeidimai transporte, kelių ūkio bei ryšių srityje“ (žr. Administracinių teismų praktiką, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 4(14), 2008 m., 10 psl.). Iš byloje esančios pažymos apie asmens baustumą (b. l. 14-15) matyti, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo 2009 m. gruodžio 5 d. buvo baustas už ATPK 124 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi tuo, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo pakartotinai per metus padarė tos pačios rūšies teisės pažeidimą, kas laikytina asmens atsakomybę sunkinančia aplinkybe (ATPK 32 str. 1 d. 5 p.). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad tai, jog administracinėn atsakomybėn patraukto asmens darbas siejamas su poreikiu vairuoti transporto priemones, panašaus pobūdžio bylose savaime nepripažįstamas ypatinga aplinkybe, turinčia lemti išskirtinai švelnios nuobaudos taikymą, ir nesuteikia jokio esminio prioriteto, svarstant administracinės atsakomybės švelninimą. Ši taisyklė taikytina ir tais atvejais, kai pažeidimą padariusio asmens pareigos yra tiesiogiai susijusios su transporto priemonės vairavimu, o darbinės pajamos yra pažeidimą padariusio asmens pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo prisipažino padaręs ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą ir dėl jo nuoširdžiai gailisi, nagrinėjamu atveju jokios reikšmės neturi, kadangi R. M. kategoriškai neigia padaręs ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, byloje nėra duomenų, kad asmuo gailėtųsi dėl šio pažeidimo padarymo, o remiantis ATPK 33 straipsnio 2 dalies nuostatomis, jeigu asmuo padarė kelis administracinius teisės pažeidimus, kurių bylas kartu nagrinėja tas pats organas (pareigūnas), galutinai šiam asmeniui skiriama nuobauda parenkama sankcijos, nustatytos už sunkesnįjį iš padarytųjų administracinių teisės pažeidimų, ribose, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta, paskiriant administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui galutinę nuobaudą ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijos ribose. Byloje nėra duomenų, kad asmeniui paskirta nuobauda būtų aiškiai per griežta, neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų bei ATPK 20 straipsnyje numatytų administracinės nuobaudos tikslų, todėl nėra jokio pagrindo keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarimą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.