Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Stasys Punys Baudžiamoji byla Nr. 1A-631-166/2013

Teisėjas Marjan Gerasimovič Teisminio proceso Nr.1-97-1-00694-2012-2

2013 m. rugsėjo 17 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. R. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

P. R. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 178 str. 2 d., ir nuteistas aštuoniems mėnesiams terminuoto laisvės atėmimo.

Pritaikius LR BK 75 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpyje be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti A. R. ir A. A., tačiau nuosprendis jų atžvilgiu neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. R. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugpjūčio mėn. 23 d., apie 02.00 val., jis su A. R. ir A. A. iš anksto susitarę ir veikdami bendrininku grupėje, įsibrovę į patalpą, slaptai pagrobė 1560 Lt vertės svetimą turtą, priklausantį nukentėjusiajam A. K., o būtent: A. R. kartu su P. R. ir A. A. atvyko P. R. priklausančiu automobilių „Mercedes Benz 815“, v. n. ž. (duomenys neskelbtini) prie A. K. priklausančio statomojo Šalčininkų mieste namo, kur iš lauko pusės išdaužė namo rūsio langą ir pro rūsio langą patekę į namo vidų pavogė akmens vatą firmos „Paroc“ - 15 pakuočių, vienos pakuotės kaina 65 Lt, bendrai 975 Lt, ir akmens vatą firmos „Ursa“ - 13 pakuočių, 1 pakuotės kaina 45 Lt, bendrai 585 Lt, tokiu būdu pavogė A. K. priklausančio turto už 1560 Lt.

Šiais savo veiksmais P. R. nuteistas padaręs nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos BK 25 str.2 d., 178 str. 2 d.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo P. R. apeliacinis skundas atmestinas.

Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas pakankamai išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, juos įvertino ir byloje pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį P. R. atžvilgiu. Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. nuosprendis iš esmės motyvuotas, pakankamai išanalizuoti kaltinamųjų, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvados, kita rašytinė bylos medžiaga ir padaryta teisėta ir pagrįsta išvada, jog kaltinamojo P. R. veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių, numatytų Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. Su šia teismo išvada aukštesnės instancijos teismas sutinka, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Nors apeliaciniame skunde ginčijama P. R. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, visgi kolegija daro išvadą, kad jo kaltė įrodyta byloje surinktais įrodymais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išanalizuotos visos įvykio aplinkybės bei pateiktos išvados, kodėl, teismo nuomone, P. R. kartu su A. R. ir A. A., iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje padarė vagystę ir jo veika atitinka BK 178 str. 2 d. sudėtį. Šioms teismo išvadoms kolegija pritaria.

Apeliantas savo kaltės dėl akmens vatos vagystės iš A. K. priklausančio statomo namo nepripažįsta ir nurodo, jog naktį jam paskambino A. R. bei pasiūlė pigiai nusipirkti akmens vatos, dėl ko jie nuvažiavo už Šalčininkų miesto esančio namo ir A. R. įėjus į namą bei pradėjus mėtyti akmens pakuotes į lauką, pastarasis susidėjo akmens vatos pakuotes į automobilį ir išsivežė. Ikiteisminio tyrimo metu P. R. nurodo kitas aplinkybes dėl įvykio, tai, kad prie jo namo priėjo kaltinamieji A. R. ir A. A. ir pasiūlė pirkti akmens vatos, po ko, jam sutikus, jie visi nuvažiavo prie statomo namo, šalia Šalčininkų miesto, kur iš namo A. A. ir A. R. pradėjo nešti ir krauti akmens vatą į P. R. automobilį (t 1 b.l. 108; 113). Tačiau kolegijos nuomone, tokie nuteistojo P. R. nenuoseklūs ir prieštaringi parodymai vertintini kaip jo pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamą veiką. Priešingai nei mano apeliantas, P. R. kaltė įrodyta byloje surinktais duomenimis – iš dalies kitų kaltinamųjų parodymais, nukentėjusiojo parodymais, specialistų išvadomis, įvykio vietos apžiūros protokolu, kitais byloje esančiais duomenimis, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais ir kurių visuma objektyviai pagrindžia nuteistojo P. R. kaltę bei leidžia atmesti apelianto pasirinktą nepagrįstą gynybos versiją.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, apklaustas kaltinamasis A. A. pirmos instancijos teisme parodė, jog nusikaltimą jis padarė kartu su A. R., o P. R. nebuvo žinoma apie daromą nusikaltimą, apie tai, kad akmens vata buvo vogta. Apklaustas teisme kaltinamasis A. R. parodė, kad jis su A. A. išdaužė statomo namo langą ir pro duris išnešė akmens vatą į lauką, o po to paskambino P. R. ir pasiūlė pirkti. Nors apeliantas skunde ir nurodo, kad kaltinamieji A. R. ir A. A. pirmos instancijos teisme pareiškė, kad jis akmens vatos nevogė, tačiau apylinkės teismas pagrįstai nesivadovavo kaltinamųjų A. R. ir A. A. parodymais duotais teisiamojo posėdžio metu, kadangi jie nenuoseklūs ir prieštaringi. Priešingai, iš byloje esančio A. A. nuoširdaus prisipažinimo matyti, jog aptariamą vagystę jis įvykdė kartu su P. R. ir A. R., o būtent, kad visi kaltinamieji, P. R. priklausančiu automobiliu, nuvyko prie statomo namo, iš kur pavogė 28 vienetus akmens vatos (t 1 b.l. 74). Vis tik šie pirminiai kaltinamojo A. A. parodymai sutampa su kitais byloje esančiais objektyviais duomenimis, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl nuteistojo P. R. kaltumo, todėl kolegijai pirminiais nuteistojo A. A. parodymais netikėti nėra pagrindo. Nors vėliau nuteistasis A. A. savo parodymus pakeitė nuteistojo P. R. naudai, tačiau kolegija tai vertina tik kai bandymą P. R. padėti išvengti gręsiančios atsakomybės. Nagrinėjamu atveju nepaneigiamas faktas, kad akmens vata buvo pavogta iš statomo namo, ką liudija ir nukentėjusysis bei liudytojai matę, kad prieš tai akmens vata buvo A. K. name. Taip pat neginčijamai nustatyta, kad aptariamas įvykis įvyko naktį, ko nepaneigia ir pats apeliantas, nurodęs, kad naktį, jis nuvyko prie jam nežinomo statomo namo, neva pirkti akmens vatos. Tačiau tiek pirmos instancijos teismas, tiek aukštesnė instancijos teismas turi pagrįsto pagrindo abejoti, kad P. R. nakties metu iš tiesų važiavo akmens vatos pirkti. Taip pat kelia abejonių, kad pirkimas vyko nakties metu ( kaip nurodo nuteistieji apie 2 val.) prie statomo ir apeliantui net nežinomo namo, kur, kaip pats nurodė apeliantas, aplink nebuvo nei namų, nei šviesos. Neįtikinama aplinkybė ir ta, jog vata, kuri neva buvo pardavimui, buvo saugoma statomame name. Be to akmens vatą nuteistasis P. R. surinkinėjo ir krovė į savo automobilį, kitiems nuteistiems neteisėtai patekus į statomo namo vidų ir į lauką išmetus akmens vatos paketus. Apeliantas savo transportu atvyko į vagystės vietą ir nusikaltimo vietoje vogė (krovė vatą į savo automobilį). Akivaizdu, kad visi nuteistieji (P. R., A. A. ir A. R.) buvo susitarę ir bendrai dalyvavo daromame nusikaltime. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pats apeliantas nurodė, jog jam buvo įtarimas, kad vata gali būti vogta, bet jis ne tik, kad neužkirto kelio daromam nusikaltimui, tačiau atvirkščiai, jis panaudodamas savo transportą ir padėjęs naktį pakrauti vogtą akmens vatą į automobilį, pats dalyvavo vagystėje. Kolegijos nuomone akivaizdu jog apeliantas negalėjo nesuvokti, kad vata nepriklauso nei A. R., nei A. A., kad buvo daromas nusikaltimas ir jis jame dalyvavo. Šiuo atveju skundžiamame sprendime pateikta teisme išnagrinėtų apelianto kaltinančių tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visumos analizė, įrodymai susieti į vientisą loginę grandinę, kuri leido susiformuoti teismo vidiniam įsitikinimui dėl P. R. kaltumo, jam padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d. Su šia apylinkės teismo išvada aukštesnės instancijos teismas sutinka.

Nors apeliantas skunde aukštesnės instancijos teismui ir nurodo, jog nei vienas teisme apklaustas liudytojas nenurodė, kad apeliantas padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau nagrinėjamu atveju daroma išvada, kad vis tik aukščiau aptartos bylos aplinkybės kartu su kitais rašytiniais bylos įrodymais patvirtina faktinę aplinkybę, kad būtent P. R. iš anksto susitarė su kitais kaltinamaisiais ir padarė vagystę. Taip pat nors apeliantas nesutinka su teismo argumentu dėl jo kaltės, kad jis su kaltinamuoju A. R. per tris dienas bendravo telefonu 34 kartus, tačiau ši aplinkybė ne tik, kad nepaneigia jo dalyvavimą nusikaltime, bet kartu su kitų objektyvių duomenų visetu, kolegijai leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl apelianto kaltės buvimo.

Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nagrinėdamas bylą neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tačiau nagrinėjamu atveju konstatuojama, kad apylinkės teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kodėl atmetė kitus įrodymus. Pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu. Aukštesnės instancijos teismas patikrinęs baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį esminių BPK pažeidimų nenustatė. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, todėl skundžiamo nuosprendžio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais neturi įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo P. R. apeliacinį skundą atmesti.