Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Rūta Laurinonienė Baudž. byla Nr. 1A–132-174/2010 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.1.8.1; 1.1.4.4.1.; 1.1.8.7.3.; 2.1.15.1.2. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

2010 m. balandžio 15 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo Ž. M. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2009-12-16 nuosprendžio, kuriuo V. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas dvejų metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridėta Jurbarko rajono apylinkės teismo 2009-10-09 nuosprendžiu paskirta bausmė ir paskirta galutinė dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Taikytas BK 75 straipsnis ir V. A. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynias paras.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir kardomajame kalinime būtas laikas nuo 2009-06-05 iki 2009-06-07 ir nuo 2009-06-07 iki 2009-06-22.

Kardomąją priemonę, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, nuspręsta konfiskuoti iš V. A. 800 Lt valstybės naudai.

Priteista iš V. A. Ž. M. 12 465,05 Lt turtinės žalos atlyginimui ir 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. nuteistas už tai, kad jis 2009-05-30, apie 3.30 val., Pagėgiuose, Vilniaus gatvėje, iš daugiabučio 23 namo kiemo, veikdamas su dviem tyrimo metu nenustatytais asmenimis, tyčia, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, slapta pagrobė svetimą Ž. M. priklausantį 11 000 Lt vertės automobilį „Volkswagen Caravelle“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), bei automobilyje buvusius daiktus: dvi bendros 200 Lt vertės antklodes, vieną 150 Lt vertės antklodę, 150 Lt vertės elnio kailį, 500 Lt vertės garso kolonėlę, du bendros 300 Lt vertės stiprintuvus, 100 Lt vertės garso galios generatorių ir dvi bendros 60 Lt vertės mažas garso kolonėles, taip padarydamas nukentėjusiajam Ž. M. 12 460 Lt turtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo V. A. kaltės. Jo įvykdytą nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas taikė tinkamai ir nuteistajam V. A. paskyrė teisingą laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymą atidėjo. BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas tuo atveju, jeigu asmuo nuteisiamas laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus ir jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normą galima taikyti, tik nustačius jos pritaikymui būtinų sąlygų visumą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojoje byloje yra nustatytos įstatyme išvardytos sąlygos. V. A. yra nuteistas už vieną apysunkį tyčinį nusikaltimą dvejų metų laisvės atėmimo bausme, tai yra ne daugiau kaip trejiems metams. Antroji iš būtinų aptariamos normos pritaikymui sąlygų – pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo – byloje taip pat nustatyta. Pirmosios instancijos teismas įvertino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, jog anksčiau vieną kartą buvo teistas ir teistumas jam nėra išnykęs, baustas administracine tvarka, charakterizuojamas patenkinamai, atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, į atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Kolegija pažymi, kad V. A. pirmesniu Jurbarko rajono apylinkės teismo 2009-10-09 nuosprendžiu nuteistas už nusikalstamą veiką, kuri padaryta po šio nusikaltimo padarymo, todėl laikytina, kad jis šį nusikaltimą padarė neturėdamas teistumo. Teismas, nuteisęs V. A. už kitą padarytą nusikalstamą veiką po veikos, kuri inkriminuota šiuo nuosprendžiu, padarė išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, taikė BK 75 straipsnį ir V. A. paskirtos bausmės vykdymą atidėjo. Kolegija atsižvelgia, kad nusikalstamos veikos, už kurias nuteistas V. A. , kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio ir byloje esančio Jurbarko rajono apylinkės teismo 2009-10-09 nuosprendžio kopijos, padarytos per gana trumpą laikotarpį, tai yra per nepilną savaitę laiko. Duomenų, kad jis būtų įtariamas po to padaręs kokią nors nusikalstamą veiką, byloje nėra. Jis mokosi Tauragės suaugusiųjų mokymo centre. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo ir teisme metu V. A. nurodė, kad nusikalstamą veiką padarė paskatintas kitų aktyviai veikusių asmenų, kurie ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti.

Apylinkės teismas, išnagrinėjęs visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo V. A. asmenybe, padarė pagrįstą išvadą, kad yra sąlygos taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad bausmės tikslai V. A. bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, visiškai atitinka byloje ištirtus įrodymus. Su tokia apylinkės teismo išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas turėjo nustatyti V. A. atsakomybę sunkinančias aplinkybes, numatytas BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma – bendrininkavimo sudėtis, numatyta BK 24 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnyje. Taigi kiekvieno bendrininkavimo atveju esant atitinkamų požymių visumai turi būti konstatuota ir tai, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius ir t. t.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino V. A. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, tai yra, kad jis nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą V. A. padarė veikdamas su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis. Taigi nėra aišku, ar kartu nusikalstamą veiką padarę asmenys gali būti šios nusikalstamos veikos subjektais, todėl BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, priešingai nei teigiama nukentėjusiojo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo pagrįstai nepripažinta V. A. atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Nukentėjusiojo Ž. M. apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai tvirtinama, kad teismas turėjo nustatyti nuteistojo V. A. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punkte, tai yra kad jis nusikaltimą padarė dėl savanaudiškų paskatų. Pagal BK 60 straipsnio 2 dalį teismas skirdamas bausmę neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. Taigi jei kuri nors iš BK 60 straipsnio 1 dalyje nurodytų atsakomybę sunkinančių aplinkybių yra kaltininkui inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymis ar padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis ir teismas tokia aplinkybe jau kartą rėmėsi kvalifikuodamas veiką, ji nebegali būti pripažinta kaltininko atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Savanaudiška paskata paprastai laikomas asmens siekimas gauti bet kokios turtinės naudos arba išvengti materialinių išlaidų. Teismų praktika laikosi tos nuostatos, kad savanaudiški motyvai ir tikslai yra būtinieji turto grobimo požymiai, todėl į tokią aplinkybę neturėtų būti atsižvelgiama individualizuojant bausmę už vagystę, plėšimą ir pan. Kadangi V. A. nuteistas už vagystę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai į minėtą aplinkybę neatsižvelgė individualizuodamas bausmę, tai yra pagrįstai nepripažino V. A. atsakomybę sunkinančios aplinkybės tai, kad jis BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą padarė iš savanaudiškų paskatų.

Skirdamas bausmę nuteistajam V. A. apylinkės teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir už padarytą nusikalstamą veiką paskyrė bausmę, kuri artima sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiojo Ž. M. apeliacinio skundo argumentai nesukelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės rūšies bei dydžio parinkimo pagrįstumo nuteistajam V. A. , todėl laikyti paskirtą už BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką bausmę bei galutinę subendrintą bausmę aiškiai per švelnias ir jas griežtinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Nukentėjusysis Ž. M. apeliaciniame skunde teigia, kad teismas be pagrindo sumažino jo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo nuo 10 000 Lt iki 5 000 Lt. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė neturtinės žalos dydį.

Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai numatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje. Tai konkrečiais ir vertinamaisiais požymiais apibrėžiami kriterijai. Spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. CK nurodytas kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Įstatymai nenustato neturtinės žalos nei minimumo, nei maksimumo. Pagal teismų praktiką konkretų padarytos turtinės ir neturtinės žalos dydį nurodo pats nukentėjusysis ieškinio pareiškime. Žalos atlyginimo instituto esmė – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą fizinį, dvasinį skausmą ir kitus emocinius išgyvenimus. Teisingumo principas reikalauja atsižvelgti ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į kaltininko interesus, taip pat reikalauja, kad asmeniui skiriama bausmė būtų proporcinga jo padarytai nusikalstamai veikai.

Pirmosios instancijos teismas, sumažindamas nukentėjusiajam prašomos priteisti neturtinės žalos dydį iki 5 000 Lt, tinkamai atsižvelgė į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, numatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Apylinkės teismas atsižvelgė į nusikaltimu padarytas pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, į nukentėjusiojo dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažymėdamas, kad nukentėjusiajam pagrobtas automobilis buvo padovanotas jo mamos kaip jo nužudyto brolio atminimas, juo buvo planuota važinėti į darbą. Įvertinęs visas aplinkybes bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pirmosios instancijos teismas atlygintinos neturtinės žalos dydį pagrįstai sumažino nuo 10 000 Lt iki 5 000 Lt. Vadovaujantis minėtais kriterijais, kolegijos nuomone, būtent tokios sumos priteisimas atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, formuojamą teismų praktiką bei užtikrina nusikaltimą padariusio asmens bei nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą.

Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apelianto apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Iš nuteistojo priteistinos proceso išlaidos (nukentėjusiojo kelionės išlaidos) valstybei (BPK 103 straipsnio 1 punktas, BPK 105 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiojo Ž. M. apeliacinį skundą atmesti.

Iš V. A. priteisti 76.51 Lt proceso išlaidų valstybei.