Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. Z. ir A. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

2010 m. kovo 18 d. Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos sprendimais Nr. (15/6-5)-15pr-58 IR Nr. (15/6-14)-15PR-59 nesuteikė (duomenys neskelbtini) piliečiams A. Z. ir A. V. laikino teritorinio prieglobsčio, pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje ir nusprendė neįleisti jų į Lietuvos Respublikos teritoriją. Pareiškėjai, nesutikdami su šiais sprendimais, su skundu kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti sprendimus ir įpareigoti Migracijos departamentą bylas iš naujo išnagrinėti jų bylas ir priimti naujus sprendimus.

II.

III.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau- Migracijos departamentas) apeliaciniu skundu nesutinka su 2010 m. gegužės 28 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. II-1775-331/2010 ir nurodo šiuos argumentus:

1) Migracijos departamentas remiasi ABTĮ 86 straipsnio 1 dalimi, taip pat remiasi 87 straipsnio 4 dalimi, teigia, kad minėtų teisės nuostatų Vilniaus administracinis teismas nesilaiko;

2) Teigia, jog vadovavosi LR vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir vykdymo tvarkos aprašo 9 ir 16 punktais ir atliko visus jame nurodytus veiksmus, tačiau neišsprendė klausimo dėl vertėjo suteikimo A. Z. ir A. V., nes Migracijos departamentas negavo pranešimo apie vertėjo ar įgalioto atstovo dalyvavimo būtinumą bei neatliko papildomo prieglobsčio prašytojų apklausos, nes prašyme ir pirminės apklausos metu nebuvo pateikta jokios informacijos, kuri reikalautų papildomų paaiškinimų. Tuo remiantis teigia, jog Migracijos departamento valstybės tarnautojai atliko visus pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus jiems priskirtus veiksmus, nepažeidžiant nustatytos procedūros;

3) Atsikertant į teiginį, jog A. Z. ir A. V. nebuvo suteikta galimybė pateikti savo argumentus jiems suprantama kalba, nurodo, jog A. Z. ir A. V. buvo pranešta apie jų teisę naudotis nemokamomis vertėjo paslaugomis, tačiau šia teise jie nepasinaudojo ir nereikalavo vertėjo iš armėnų kalbos, tokiu būdu neprieštaraudami, kad apklausa būtų vykdoma rusų kalba, todėl, Migracijos departamento nuomone, A. Z. ir A. V. pirminė apklausa įvyko nepažeidžiant nustatytų reikalavimų, todėl vien tas faktas, kad apklausa buvo atlikta ne jų gimtąja kalba, nesudaro pagrindo pripažinti Migracijos departamento 2010 m. kovo 18 d. sprendimus neteisėtais ir nepagrįstais;

4) Taip pat A. Z. ir A. V. buvo pranešta apie prieglobsčio prašytojų teisę naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba, t. y. jeigu prieglobsčio prašytojas pageidauja, į apklausą kviečiamas teisininkas, tačiau šia teise jie nepasinaudojo;

5) Atsikertant į teiginį, jog Migracijos departamentas surinko nepakankamai informacijos apie pareiškėjų veiklą (duomenys neskelbtini) nacionaliniame kongrese, jos narius ir santykį su esama valdžia, Migracijos departamentas pažymi, jog jis apskritai netyrė A. Z. ir A. V. veiklos (duomenys neskelbtini) nacionaliniame kongrese, kadangi jie nepateikė Migracijos departamentui jokios informacijos apie tokio pobūdžio veiklą. Jie nurodė, jog išvyko dėl žmonos ligos, nurodė, jog persekiojimo nepatyrė ir politinėms organizacijoms nepriklauso. Taigi ši informacija nesudarė pagrindo įtarti, kad A. Z. buvo politiškai aktyvus;

6) Migracijos departamentas teigia, jog 2010 m. kovo 18 d. priimti sprendimai neužkerta kelio A. Z. ir A. V. pakartotinai kreiptis dėl prieglobsčio jiems suteikimo, pateikiant skirtingus motyvus, nei buvo pateikti pirmame prašyme.

Remiantis išdėstytu bei vadovaujantis ABTĮ 20, 140 straipsniais, prašo panaikinti 2010 m. gegužės 28 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir perduoti bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas kilęs dėl 2010 m. kovo 18 d. Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos sprendimų Nr. (15/6-5)-15PR-58 ir Nr. (15/6-14)-15PR-59, kuriais (duomenys neskelbtini) piliečiams A. Z. ir A. V. buvo nesuteiktas laikinas teritorinis prieglobstis, pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje ir nuspręsta neįleisti jų į Lietuvos Respublikos teritoriją.

Lietuvoje prieglobsčio suteikimo tvarką reglamentuoja įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties”, šio įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje (2004 balandžio 24 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija) nustatyta, jog pabėgėlio statusas gali būti suteiktas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje. Minėtų teisės normų nuostatos suteikia pagrindą konstatuoti, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta ir atitikti Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.

Byloje taikytinos ir įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio (2004 balandžio 24 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija) nuostatos, kur įtvirtintos papildomos apsaugos suteikimo sąlygos: papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Atsakovas nurodo, jog pareiškėjų atvejis nepatenka į įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” 86 ir 87 straipsnių reguliavimo sferą. Pareiškėjų manymu, atsakovo atliktas tyrimas buvo neišsamus, buvo netinkamai vertinami arba nevertinami pateikti įrodymai.

Pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Pagal Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. V-361, 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte; jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino, teismo vertinimu, atsakovas nesurinko visos skundžiamiems sprendimams priimti reikalingos informacijos, o tyrimas, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašytojai atitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių kriterijus, nebuvo išsamus, atsakovas nepagrįstai reikalavo iš pareiškėjų objektyviai neįmanomų pateikti įrodymų dėl jo suėmimo ir sumušimo, todėl šiuo atveju pritaikė abejonės privilegiją, įtvirtintą įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 83 straipsnio 1 dalyje. Pagal Tvarkos aprašo 66.4 punktą Departamento tarnautojas, atlikdamas tyrimą, turi nustatyti ne tik aplinkybę, ar prieglobsčio prašytojui jo išvykimo iš jo kilmės valstybės momentu grėsė persekiojimas, bet ir aplinkybę, ar šis persekiojimo pavojus dėl objektyvių priežasčių atsirado jam būnant už valstybės, iš kurios jis atvyko, ribų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovas neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjai (duomenys neskelbtini) turėjo nuosavą verslą, gyvenamąjį namą, tačiau dėl nuolatinio persekiojimo, suėmimų, sumušimo išvyko iš kilmės valstybės, bei kad ši aplinkybė galėtų patvirtinti realią grėsmę jų sveikatai ir gyvybei.Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad apklausa vyko be vertėjo iš armėnų kalbos, tinkamai neišaiškinus pareiškėjams jų teisės turėti advokatą. Taip pat atsakovas neištyrė pareiškėjo nurodytos opozicinės veiklos kilmės šalyje, santykio su esama valdžia, pareigūnais, žmogaus teisių padėties kilmės šalyje.

Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” 71 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos suteikia prieglobsčio prašytojams teisę prašymo nagrinėjimo metu naudotis nemokamomis vertėjo paslaugomis, o to paties straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos suteikia teisę – naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba. Apeliantas apeliacinio teismo posėdžio metu rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858–405/2011, kurioje teismas atmetė pareiškėjo - Gruzijos piliečio - argumentus dėl pažeistos teisės į vertėją tuo pagrindu, kad pirminės apklausos metu jam buvo išaiškinta teisė turėti vertėją, šiuo atveju teismas, nagrinėdamas, ar nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į vertėją, ypatingą dėmesį atkreipė į tai, kad teismo posėdyje, dalyvaujant gruzinų kalbos vertėjui, pareiškėjas nenurodė jokių naujų esminių aplinkybių. Visiškai kitokia situacija susiklostė nagrinėjamoje byloje, kurioje pareiškėjai, atstovaujami advokato, vėliau yra nurodę naujas aplinkybes, kad A. Z. priklauso (duomenys neskelbtini) nacionalinio kongreso opozicinei politinei partijai ir yra jos aktyvus narys, o kilmės valstybę pareiškėjai paliko dėl grėsmės jų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla dėl politinio nepakantumo opozicijai. Pareiškėjai šių aplinkybių, jų teigimu, negalėjo nurodyti pirminės apklausos metu, nes netinkamai suprato pirminės apklausos esmę, dėl to rašydami prašymus dėl prieglobsčio suteikimo ir vykdant pirminę apklausą nurodė ne pirmines tokio prašymo priežastis, tačiau jų pasekmes. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėta administracinė byla Nr. A858–405/2011 ir nagrinėjama byla faktinėmis aplinkybėmis yra skirtingos, dėl to minėta 2011 m. vasario 21 d. nutartimi vadovautis nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo.

Atsižvelgiant į pareiškėjų teikiamus argumentus dėl grėsmės jų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla dėl politinio nepakantumo opozicijai, į tai, kad pareiškėjų, kurie yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, pirminė apklausa vyko rusų kalba, kurią pareiškėjai teigia ne visiškai supranta, taip pat į pareiškėjų prašymo suteikti jiems prieglobstį motyvacijos kitimą, kurį pareiškėjai sieja su prieglobsčio suteikimo proceso nesupratimu, taip pat atsižvelgiant į tai, kad prašyme dėl prieglobsčio suteikimo ir pirminėje apklausoje pareiškėjai reiškia savo mintis labai lakoniškai, o skunde teismui ir atsiliepime į apeliacinį skundą nuosekliai teigia, kad jie nesuprato pirminės apklausos esmės ir valstybės sienos apsaugos pareigūnų klausimų, teisėjų kolegija iš esmės neturi pagrindo abejoti tuo, kad pareiškėjams nagrinėjamu atveju tinkamai, t. y. jiems visiškai suprantama kalba, nebuvo išaiškintos jų teisės ir pareigos, įtvirtintos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” 71 straipsnyje, ir tokiu būdu netinkamai įvykdyta Tvarkos aprašo 9.5 punkte numatyta pareiga – prieš apklausą prieglobsčio prašytoją supažindinti su jo teisėmis, apklausos tikslu, konfidencialumo principu, nurodytu šio aprašo 8 punkte, ir su prieglobsčio prašytojo pareigomis bei jų nevykdymo padariniais, o dėl to pareiškėjai neturėjo galimybės tinkamai pasinaudoti teisėmis ir tinkamai vykdyti savo pareigas prieglobsčio suteikimo procese.

Taigi, tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Remiantis išdėstytais motyvais, apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.