Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai (b. l. 72).

Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai (b. l. 73, 74).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovės Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant jo kalinimą Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 17 d. iki 2017 m. kovo 24 d.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš aplinkybės, jog Vilniaus PN administracija neužtikrindavo teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto reikalavimo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 14 d. iki 2017 m. kovo 24 d. Vilniaus PN buvo laikomas kamerų tipo ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, kadangi buvo baudžiamas už bausmės atlikimo režimo reikalavimų nevykdymą (b. l. 10, 44-68). Minimalus vienam pataisos įstaigoje laikomam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto reikalavimas įtvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr.194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹ punkte. Tiek iki 2015 m. rugpjūčio 30 d. galiojusios, tiek nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusios Vidaus tvarkos taisyklių redakcijos (2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1R-238 redakcija) 11¹ punkte nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) (11¹.1 papunktis); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2. papunktis). Vidaus tvarkos taisyklių 11¹ punkte nėra reglamentuota vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma drausmės grupės patalpose, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog nesant reglamentuotai minimaliai gyvenamojo kameros ploto normai, nesudaro pagrindo nevertinti pareiškėjo kalinimo sąlygų (adm. byla Nr. A438-1841/2013). Tokiu atveju turi būti taikomos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos taisyklės, t. y. jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Teismo vertinimu, pagal savo pobūdį drausmės grupės patalpos artimesnės kamerų tipo patalpoms, todėl, vadovaujantis įstatymo analogija, tokių patalpų vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto norma turėtų būti 3,6 kv. m.

Pareiškėjo teigimu, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą, būtina atmesti baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą.

Nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m. plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą, tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, bet ne nacionaliniai teisės aktai.

Nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 14 d. iki 2017 m. kovo 24 d. buvo laikomas kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose Nr. 15K, Nr. 16K, Nr. 17K, Nr. 5K, Nr. 4K, Nr. lK, Nr. 11K, Nr. 18K, Nr. 10K, Nr. 1D, Nr. 11 D, Nr. 9D, Nr. 5D, Nr. 2D (b. l. 10). Iš atsakovės atstovo pateiktos kamerų tipo patalpų schemos (b. 42, 43) nustatyta, kad: kamerų tipo patalpos Nr. 15K plotas – 14 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas – 1,67 kv. m.) įrengtos 3 miegamosios vietos; kamerų tipo patalpos Nr. 16K plotas – 14,46 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas –1,74 kv. m.), įrengta 3 miegamosios vietos; kamerų tipo patalpos Nr. 17K plotas – 13,30 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas – 1,69 kv. m.), įrengta 3 miegamosios vietos; kamerų tipo patalpos Nr. 5K plotas – 14,08 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas – 1,67 kv. m.), įrengta 3 miegamosios vietos; kamerų tipo patalpos Nr. 4K plotas – 13,55 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas – 1,57 kv. m.), įrengta 3 miegamosios vietos; kamerų tipo patalpos Nr. 1K plotas – 13,05 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas – 1,65 kv. m.), įrengta 3 miegamosios vietos; kamerų tipo patalpos Nr. 11K plotas – 14,23 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas – 1,61 kv. m.), įrengta 3 miegamosios vietos; kamerų tipo patalpos Nr. 18K plotas – 30,47 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas – 1,71 kv. m.), įrengta 7 miegamosios vietos; kamerų tipo patalpos Nr. 10K plotas – 14,15 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas – 1,68 kv. m.), įrengta 3 miegamosios vietos; kamerų tipo patalpos Nr. 1D plotas – 12,69 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas – 1,63 kv. m.), įrengta 3 miegamosios vietos; kamerų tipo patalpos Nr. 11D plotas – 19,45 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas – 1,71 kv. m.), įrengta 5 miegamosios vietos; kamerų tipo patalpos Nr. 9D plotas – 14,23 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas – 1,72 kv. m.), įrengta 3 miegamosios vietos; kamerų tipo patalpos Nr. 5D plotas – 14,57 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas – 1,65 kv. m.), įrengta 4 miegamosios vietos; kamerų tipo patalpos Nr. 2D plotas – 11,93 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas – 1,68 kv. m.), įrengta 3 miegamosios vietos. Atsakovės atstovas nepateikė teismui konkrečių duomenų apie kamerose laikytų asmenų skaičių ginčui aktualiu laikotarpiu, tačiau nurodė, jog visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje, kamerų tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu įrengta miegamųjų vietų. Pareiškėjas skunde teismui nenurodė, jog kamerose būtų laikoma daugiau asmenų, nei yra įrengta miegamųjų vietų, todėl teismas pateiktais atsakovės atstovės argumentais, jog kamerose laikoma tiek asmenų, kiek yra miegamųjų vietų, abejoti neturi pagrindo.

Kaip matyti iš bylos duomenų, kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės patalpose kiekvienam asmeniui buvo suteikiama daugiau nei 3.6 kv. m kameros ploto, taigi nebuvo pažeistas Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punktas. Nors iš kamerų bendro ploto, atėmus sanitarinio mazgo patalpos plotą, kamerų tipo patalpose Nr. 11D, Nr. 5 D ir Nr. 2D vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m (atitinkamai 3,54 kv. m., 3,23 kv. m. ir 3,42 kv. m.), tačiau, kaip minėta, toks skaičiavimas taikytinas tik Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio galimam pažeidimui įvertinti. Šiuo atveju visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, net ir atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, vienam asmeniui teko daugiau nei 3 kv. m., taigi pažeidimas nenustatytas.

Atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių visumą, darytina išvada, kad pareiškėjo laikymo sąlygos ginčui aktualiu laikotarpiu atitiko teisės aktų reikalavimus. Bylos nagrinėjimo metu teismas nenustatė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų. Nenustačius vienos iš būtinų sąlygų neturtinei žalai atlyginti – neteisėtų veiksmų – pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Apibendrinant išdėstytus motyvus, skundo tenkinti ir pareiškėjo naudai priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. K. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.