Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto A. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-09-08 nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio miesto apylinkės teisme 2014-08-13 gautas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) pareiškimas, kuriuo buvo prašoma iškelti administracinio teisės pažeidimo bylą UAB „K.“ vadovui A. K. ir paskirti jam Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 50⁶ str. 1 d. numatytą administracinę nuobaudą, t. y. 7500 Lt baudą.

Pareiškime nurodoma, kad A. K., būdamas UAB „K.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, vadovu, pažeidė VMI teises, kadangi įmonė, turėdama mokestinę nepriemoką VMI, vykdė atsiskaitymus su kreditoriais ir nepervedė lėšų į valstybės biudžetą, tokiais veiksmais įmonė pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ str. numatytą atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą.

Dėl apelianto teiginio, kad tuo atveju, kai susidaro sunki bendrovės finansinė padėtis, ji nebegali laikytis CK 6.930¹ str. įtvirtintos mokėjimo eiliškumo tvarkos ir vadovas nebegali daryti įtakos mokėjimo eiliškumui, pažymi, jog CK 6.930¹ str. įtvirtinta imperatyvi nuostata, kurios privaloma laikytis visiems. Nei minėtas straipsnis, nei kiti CK straipsniai nenumato jokių išimčių, kada šių nuostatų būtų galima nepaisyti. Taigi teiginys, kad esant sunkiai finansiniai padėčiai negali būti laikomasi CK 6.930¹ str. įtvirtintos mokėjimo eiliškumo tvarkos, yra nepagrįstas. Priešingai, minėta teisės norma ir yra skirta tokiai situacijai, kai yra sunki finansinė padėtis ir trūksta lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais. Ši teisės norma būtent ir nurodo, kokia tvarka turi būti atsiskaitoma su kreditoriais.

Dėl apelianto teiginių, kad jis, kaip vadovas, elgėsi apdairiai ir rūpestingai, siekdamas išvengti bendrovės nemokumo būsenos ir sureguliuoti skolas jas išdėstant, pažymi, jog šioje byloje nėra vertinamas A. K. vadovaujamos bendrovės mokumas/nemokumas ir jo, kaip vadovo, elgesys šiuo klausimu. Šioje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl apelianto, kaip vadovo, netinkamo elgesio konkrečių, visiems privalomų teisės normų, nurodytų CK 6.930¹ str., nesilaikymo ir iš to kylančio pažeidimo, numatyto ATPK 50⁶ str., padarymo. Mano, kad nė viena apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė apie vadovo pastangas sureguliuoti finansinius srautus nepaneigia pažeidimo padarymo fakto, įrodinėjamo paties apelianto vadovaujamos bendrovės pateiktais dokumentais. Minėtos aplinkybės, VMI nuomone, gali būti traktuojamos tik kaip apelianto atsakomybę lengvinanti aplinkybė, turinti reikšmės nuobaudos dydžiui.

Nurodo, kad apelianto teiginys, jog VMI nesiaiškino, kokiems kreditoriams buvo vykdomi mokėjimai, ir kad dauguma jų buvo pagal eiliškumą aukščiau nei VMI, yra neatitinkantis tikrovės ir nepagrįstas. Pažymi, kad VMI, kreipdamasi į teismą ir minėdama CK 6.930¹ str. nustatytų teisės normų nesilaikymo faktą, puikiai supranta šios teisės normos turinį, todėl ir įrodymus, kuriais rėmėsi, išnagrinėjo išsamiai, atsižvelgdama į minėtos teisės normos nuostatas. Tai, kad VMI 2014-08-07 pareiškime nebuvo aprašyta įrodymų medžiagoje esanti kiekviena eilutė, nesudaro pagrindo teigti, kad VMI netinkamai nagrinėjo savo pačios teikiamus įrodymus. Tuo tarpu iš skunde išdėstytos informacijos matyti, kad apeliantas pats neteisingai traktuoja CK 6.930¹ str. nuostatas. Pažymi, kad apelianto minimi inkasiniai reikalavimai nėra laikomi vykdomaisiais dokumentais. Pabrėžia ir tai, kad apeliantas klaidina teismą, teigdamas, jog pagrindiniai atsiskaitymai buvo vykdomi pagal teismo sprendimus, kaip tai nustato CK 6.930¹ str. 1 d. 1 p. ir 2 p., ir darbuotojams, kurie yra aukščiau už VMI mokėjimo eiliškumo prasme. Šiuos teiginius paneigia prie VMI 2014-08-07 pareiškimo pridėtos bendrovės sąskaitų išrašų kopijos.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 9 str. nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę.

Pagal ATPK 50⁶ str. atsako tas, kas pažeidžia įmonių ir įstaigų kreditorių teises (kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimas, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teismui nepateikimas, kreditorių susirinkimų nesušaukimas įstatymų numatytais atvejais). CK 6.930¹ str. numato atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, t. y. skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Minėtas pažeidimas padaromas tik tyčia.

Remiantis teismų praktika, asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą būtina ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes. ATPK 284 str. 1 d. numatyta, kad organas (kartu ir teismas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išsiaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šioms aplinkybėms nustatyti nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą renkami atitinkami įrodymai. Įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (ATPK 256 str. 1 d.). Vadovaudamasis ATPK 257 str., organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Patikrinęs teismui pateiktoje medžiagoje esančius duomenis aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą ir priėmęs sprendimą UAB „K.“ vadovą A. K. pripažinti kaltu padarius ATPK 50⁶ str. 1 d. numatytą pažeidimą ir paskyręs jam 5000 Lt baudą, savo sprendimą priėmė išsamiai ir tinkamai ištyręs bylos aplinkybes, patikrinęs ir įvertinęs esamus faktinius duomenis. Teismas skundžiamame nutarime nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl apelianto kaltės ir kitų jo atsakomybei reikšmingų aplinkybių, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus, apklausė administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, išklausė VMI atstovės duotus paaiškinimus ir padarė faktines aplinkybes atsitinkančias išvadas, kuriomis abejoti aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo.

Apeliaciniame skunde, kaip ir viso proceso metu, A. K. nesutinka su padarytu pažeidimu, teigdamas, kad jis, kaip bendrovės vadovas, pagal susidariusią bendrovės finansinę padėtį, elgėsi apdairiai ir rūpestingai, siekdamas išvengti bendrovės nemokumo būsenos ir sureguliuoti skolas jas išdėstant, kad per ilgesnį laikotarpį atsiskaitytų su visais kreditoriais. Tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nėra vertinamas apelianto vadovaujamos bendrovės mokumas/nemokumas ir jo, kaip vadovo, elgesys šiuo klausimu, o sprendžiamas klausimas dėl A. K., kaip bendrovės vadovo, netinkamo elgesio konkrečių, visiems privalomų teisės normų, nurodytų CK 6.930¹ str., nesilaikymo ir iš to kylančios administracinės atsakomybės pagal ATPK 50⁶ str. 1 d. Susipažinęs su administracinio teisės pažeidimo medžiaga aukštesnės instancijos teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad byloje esantys dokumentai - VMI pareiškimas dėl administracinio teisės pažeidimo bylos iškėlimo ir nuobaudos paskyrimo, 2014-03-31 operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (23.30-08)-461-47, UAB „K.“ kasos žiniaraščių kopijos, bankų sąskaitų išrašai, VMI informacinės sistemos išrašo apie UAB „K.“ mokestinių paskolų sutartis ir balansų išrašai bei kiti byloje esantys dokumentai neabejotinai patvirtina A. K. kaltę padarius ATPK 50⁶ str. 1 d. numatytą pažeidimą, t. y. šių įrodymų visuma neginčijamai įrodyta, kad A. K. nesilaikė CK 6.930¹ str. 1 d. numatyto atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, pirmiau atsiskaitydamas su kitais kreditoriais, kurie pagal eiliškumą CK 6.930¹ str. prasme yra žemiau nei VMI, o ne su VMI, ir tuo pažeidė kreditoriaus – VMI teises. Be to, ir pats A. K., nors ir nesutikdamas su padarytu pažeidimu, tačiau tiek teismo posėdžio metu, tiek ir savo apeliaciniame skunde nurodė, kad ne tik laiku negali sumokėti mokesčių bei grąžinti skolų VMI, bet ir pripažino konkrečius atvejus, kuomet atsiskaitė su kitais kreditoriais (b. l. 176-177), kurie pagal eiliškumą CK 6.930¹ str. prasme buvo žemesnėse eilėse už VMI, o iš bylos medžiagos matyti, kad tuo laikotarpiu, kai šie atsiskaitymai vyko, apelianto vadovaujama bendrovė buvo skolinga VMI, t. y. apeliantas iš esmės pripažįsta atlikęs jam inkriminuotus veiksmus (objektyviuosius administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius), tačiau mano, kad už tokius veiksmus neturėtų būti traukiamas administracinėn atsakomybėn, nes gelbėjo bendrovę nuo susidariusios sudėtingos finansinės situacijos. Tačiau pažymėtina, kad CK 6.930¹ str. įtvirtinta imperatyvi nuostata, kurios privaloma laikytis visiems. Nei minėtas straipsnis, nei kiti CK straipsniai nenumato jokių išimčių, kada šių nuostatų būtų galima nepaisyti. Priešingai, ši teisės norma ir yra skirta būtent tokiai situacijai, kai bendrovėje yra susidariusi sudėtinga finansinė padėtis („fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti“) ir trūksta lėšų atsiskaityti su visais kreditoriai – ši teisės norma kaip tik reglamentuoja tvarką, kuria turi būti atsiskaitoma su kreditoriais negalint vienu metu patenkinti visų kreditorių reikalavimų. Aukštesnės instancijos teismas taip pat visiškai sutinka su skundžiamame nutarime apylinkės teismo padaryta išvada, kad ta aplinkybė, jog mokestiniams įsiskolinimams likviduoti įmonė su VMI sudarinėjo mokestinės paskolos sutartis, savaime nešalina A. K. atsakomybės pagal ATPK 50⁶ str. 1 d., nes, kaip patvirtina bylos duomenys, įmonė atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais, pažeisdama įstatymo reglamentuojamą atsiskaitymo eiliškumą, be to, minėtos mokestinės paskolos sutartys tinkamai nebuvo vykdomos, atsiskaityti buvo vėluojama ir toliau. A. K. atsakomybės pagal ATPK 50⁶ str. 1 d. nešalina ir ta aplinkybė, kad apelianto vadovaujama bendrovė 2014 m. rugpjūčio 29 d. neturėjo įsiskolinimų VMI. Apelianto nuomone, dėl to VMI nepatyrė jokios žalos ir neigiamų pasekmių, todėl jam negali kilti administracinė atsakomybė. Tačiau pažymėtina, kad šie skundo argumentai nepaneigia fakto, jog pažeidimo padarymo metu bendrovė buvo skolinga VMI ir kad įmonė atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais, pažeisdama įstatymo reglamentuojamą atsiskaitymo eiliškumą. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad A. K. vadovaujama įmonė ne tik iki šios datos (2014-08-29), bet ir vėliau vėl būdavo ir yra skolinga VMI (apelianto vadovaujamos bendrovės skola VMI 2014-09-01 siekė 42 172,29 Lt, o 2014-10-16 skola valstybei jau siekė 552 852,89 Lt). Taigi atsižvelgiant į tai, kad byloje yra vertinamas ne vienas įrodymas atskirai, o jų visuma, darytina išvada, kad apelianto skundo teiginys, jog jam negali kilti administracinė atsakomybė, nes nėra padarytos žalos kreditoriui (bendrovė 2014-08-29 buvo atsiskaičiusi su VMI), laikomas nepagrįstu ir atmetamas. Taip pat kaip nepagrįstas atmetamas A. K. apeliacinio skundo argumentas, kad VMI 2014-08-07 pareiškime nebuvo įvardyti laikotarpiai, kuriuos vertinant buvo nustatinėjamas pažeidimas. Kaip matyti iš VMI 2014-08-07 pareiškimo, jame šie laikotarpiai buvo aiškiai išskirti, nurodant konkrečius laiko tarpus ir šaltinius (įrodymus), kuriais remiantis buvo nustatytas pažeidimas. Be to, įrodymais buvo ir paties apelianto vadovaujamos bendrovės pateikti dokumentai už konkrečius laikotarpius. Aukštesnės instancijos teismo nuomone, apeliantas neteisus teigdamas, kad iš VMI pareiškimo nėra aišku, kokie ir kiek buvo atlikta mokėjimų. Priešingai, iš VMI 2014-08-07 pareiškimo matyti, kad jame aiškiai ir išsamiai išskirta, kokiose sąskaitose, kokiu laikotarpiu bei kokiomis sumomis vyko mokėjimai ir kokią dalį šių mokėjimų sudarė įmokos VMI. Pažymėtina, kad šios įmokos VMI buvo mokamos ne savanoriškai, o priverstinai išieškotos iš sąskaitų pagal VMI viršininko sprendimus. Be to, įmokų gavėjai matyti ir prie VMI pareiškimo pridėtuose prieduose. Negalima sutikti ir su A. K. apeliacinio skundo teiginiu, kad teismas, vertindamas įrodymus, neatsižvelgė į tai, kad dauguma mokėjimų buvo pagal eiliškumą aukščiau nei VMI. Kaip jau minėta, iš CK 6.930¹ str. normos seka, kad pirmiausia, t. y. pirmąja ir antrąja eile privalo būti sumokėta pagal CK nurodytų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus bylose dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo bei dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių, kurie perduoti išieškoti antstoliams. Tada, t. y. trečiąja eile privalo būti sumokami visi mokesčiai valstybei (VMI, Sodrai ir t. t.), po to turi būti vykdomi atsiskaitymai vykdomuosius dokumentus turintiems, t. y. skolą jau prisiteisusiems kitiems kreditoriams, ir tik tuomet leidžiama atsiskaitinėti su likusiais kreditoriais pagal kitus mokėjimo dokumentus tam tikra tame pačiame straipsnyje nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 587 str. nurodyta, kas yra laikoma vykdomaisiais dokumentais. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, tokių duomenų nepateikė ir apeliantas, kad pagrindiniai atsiskaitymai buvo vykdomi pagal teismo sprendimus, kaip tai nustato CK 6.930¹ str. 1 d. 1 p., ir darbuotojams, kurie yra aukščiau už VMI mokėjimo eiliškumo prasme (to paties straipsnio 2 p.). Priešingai, byloje esantys duomenys, įskaitant ir paties A. K. apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius atvejus, neabejotinai patvirtina, kad nebuvo laikomasi įstatyme numatyto eiliškumo – A. K., turėdamas įsiskolinimų VMI, tuo pačiu metu atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais, kurie pagal eiliškumą CK 6.930¹ str. prasme buvo žemesnėse eilėse nei VMI. Pirmiau aptartos aplinkybės kartu leidžia spręsti ir dėl apelianto kaltės padarius šį teisės pažeidimą, t. y. kad tokie pažeidėjo veiksmai, kuomet jis būdamas skolingas VMI atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais, pažeisdama įstatymo reglamentuojamą atsiskaitymo eiliškumą, buvo sąmoningi ir tyčiniai, apeliantas puikiai suprato savo atliekamų veiksmų neteisėtumą ir norėjo taip elgtis. A. K., žinodamas apie galinčią kilti konkrečią atsakomybę už tokius savo veiksmus, ir toliau vėluoja atsiskaityti su VMI, t. y. galimai ir toliau taip elgiasi.

Neteisus yra apeliantas skunde nurodydamas, jog operatyvaus patikrinimo pažyma bendrovei nebuvo pateikta, o joje padaryti įrašai yra suklastoti. Pirmąjį jo teiginį paneigia pats apeliantas skunde nurodydamas, kad minėta pažyma be parašų ir datos buvo pateikta elektroniniu paštu bendrovės buhalterei 2014-04-08. Vien ta aplinkybė, kad elektroniniu paštu bendrovei pateiktoje pažymoje nėra pareigūnų parašų ir datos, nesuteikia pagrindo abejoti šiame dokumente padarytų įrašų tikrumu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, joje yra analogiška operatyvaus patikrinimo pažyma su data (2014-03-31) ir pareigūnų parašais. Be to, šioje pažymoje yra įrašas, patvirtintas pareigūnų parašais, kad A. K. yra supažindintas su pažyma, tačiau atsisakė ją pasirašyti. Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti šio įrašo tikrumu. Vien tai, kad prie šio įrašo nėra datos, nedaro oficialaus dokumento, turinčio datą ir numerį bei patvirtintą pareigūnų parašais, negaliojančiu. Taigi atsižvelgus į pirmiau išdėstytas aplinkybes nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistos kokios nors bendrovės vadovo teisės.

Taip pat kaip nepagrįstas atmetamas A. K. apeliacinio skundo argumentas, kad jį norima nubausti antrą kartą už tą patį pažeidimą. Kaip pagrįstai skundžiamame nutarime nurodė apylinkės teismas, į bylą nėra pateikta duomenų, kad A. K. anksčiau buvo nubaustas už tai, jog pažeidė atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, tinkamai neatsiskaitinėdamas su kreditoriumi VMI. Ta aplinkybė, kad apelianto atžvilgiu buvo iškelta administracinė byla dėl ATPK 172 str. 1 d. numatyto pažeidimo padarymo (byla nutraukta nesant šio pažeidimo sudėties) savaime nereiškia, kad jis yra baudžiamas antrą kartą už tą patį pažeidimą. Kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos, pirmoji byla pagal ATPK 172 str. 1 d. A. K. buvo keliama už tai, kad jis pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 90 str. 1 d. nuostatas dėl mokėtinos į biudžetą PVM sumos nesumokėjimo. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju byla iškelta už tai, kad apeliantas pažeidė CK 6.930¹ str. nuostatas, t. y. už tai, kad A. K. vadovaujama bendrovė nesilaikė minėto straipsnio nuostatose nustatyto atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo. Taigi iš šių aplinkybių akivaizdu, kad abi bylos buvo užvestos dėl visiškai skirtingų teisės aktų – PVM įstatymo ir CK nuostatų nesilaikymo, jų pažeidimo ir iš to kylančios skirtingos atsakomybės (pagal ATPK 172 str. ir ATPK 50⁶ str.).

Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad A. K. paskirta administracinė nuobauda yra neproporcinga ir neadekvati jo padarytam pažeidimui, pažeidžianti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Kaip matyti iš 2014-08-07 pareiškimo, VMI prašė A. K. už ATPK 50⁶ str. 1 d. numatyto pažeidimo padarymą skirti sankcijoje numatytos baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, t. y. skirti 7500 Lt baudą. Apylinkės teismas, atsižvelgęs į A. K. padaryto teisės pažeidimo pobūdį ir aplinkybes, į tai, kad bendrovė stengiasi likviduoti susidariusį įsiskolinimą valstybei, įskaitant VMI, pasirašydama mokestinės paskolos sutartis ir tokiu būdu, nors ir ne laiku, bet darydama mokėjimus, taip pat į pažeidėjo asmenybę ir jo turtinę padėtį – nėra baustas už analogiškų teisės pažeidimų padarymą, neteistas, dirba bei įvertinęs tai, kad nėra apelianto atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, jam paskyrė minimalią straipsnio sankcijoje numatytą baudą – 5000 Lt. Atsižvelgus į šias aplinkybes nėra pagrindo teigti, kad skirdamas apeliantui administracinę nuobaudą apylinkės teismas būtų netinkamai įvertinęs įvykdyto teisės pažeidimo pobūdį ir kitas nuobaudai skirti reikšmingas aplinkybes. Aplinkybių, leidžiančių apeliantui nustatyti mažesnę, nei sankcijoje numatytą minimalią baudą arba visai neskirti baudos, aukštesnės instancijos teismas nenustatė. Todėl laikyti, kad A. K. paskirta įstatymo sankcijoje numatyta minimali bauda yra neadekvati ir neproporcinga jo padarytam teisės pažeidimui ir su jo padarymu susijusiomis aplinkybėmis bei apelianto asmenybei, nėra pagrindo.

Atsižvelgus į pirmiau išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, pripažindamas A. K. kaltu padarius ATPK 50⁶ str. 1 d. numatytą pažeidimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo apylinkės teismo nutarimą panaikinti, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o teismo nutarimas kaip teisėtas ir pagrįstas paliekamas galioti.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Palikti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nutarimą nepakeistą ir A. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis neskundžiama.