Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-06-23 · Civilinė byla Nr. 2S-1280-823/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-06-23
Bylos Nr.
2S-1280-823/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-09115-2015-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Goda Ambrasaitė-Balynienė
Atsakovas
UAB „Verslina“
Ieškovas
UAB „Satisė“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-1280-823/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09115-2015-3Procesinio sprendimo kategorija: 110.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė-Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Verslina“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Satisė“ ieškinį atsakovui dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Satisė“ kreipėsi į teismą, prašydamas UAB „Verslina“ 2014 m. spalio 20 d. atliktą vienašališką 2013 m. gegužės 15 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. N-130515-150 nutraukimą pripažinti neteisėtu ir nesukeliančiu teisinių pasekmių/padarinių. Ieškovas taip pat prašė iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti atsakovo 2014 m. spalio 20 d. pranešimo dėl vienašališko 2013 m. gegužės 15 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 130515-150 nutraukimo galiojimą. Nurodė, kad atsakovas gali sudaryti patalpų, kurios yra išnuomotos ieškovui, naudojimo sutartis su kitais asmenimis, tokiu būtu būtų apsunkintas būsimo teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas, ar jo įvykdymas pasidarytų neįmanomas – atsirastų poreikis ginčyti naujas sutartis ir reikalauti naujų patalpų naudotojų iškeldinimo. Be to, automobilių valymo ir plovimo paslaugas išsinuomotose patalpose teikia ieškovo darbuotojai, kuriems yra nustatyta negalia, todėl sklandi ieškovo veikla yra svarbi ir viešojo intereso apsaugos aspektu, siekiant apsaugoti labiausiai socialiai pažeidžiamų darbuotojų interesus.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 19 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino iš dalies – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos uždraudė atsakovui UAB „Verslina“ vykdyti 2014 m. spalio 20 d. pranešime dėl nuomos sutarties nutraukimo numatytą reikalavimą grąžinti sutvarkytas patalpas, 193 kv. m ploto negyvenamąsias patalpas ir 7 parkingo vietas, esančias adresu (duomenys neskelbtini), 1 aukšte, A korpuse.

Teismas nurodė, kad ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones tiesiogiai susijęs su ieškinio dalyku. Nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių ir teismui patenkinus ieškinį, būtų sunku grąžinti šalis į pradinę padėtį, ieškovui kiltų pareiga ginčyti naujus teisinius santykius, kiltų nauji teisminiai ginčai, o tai prieštarautų proceso operatyvumo, ekonomiškumo ir koncentruotumo principams. Atsižvelgdamas į ieškiniu reiškiamus reikalavimus ir vadovaudamasis ekonomiškumo principu teismas sprendė, kad irškovo prašymas tenkintinas iš dalies, uždraudžiant atsakovui UAB „Verslina“ vykdyti 2014 m. spalio 20 d. pranešime dėl nuomos sutarties nutraukimo numatytą reikalavimą grąžinti sutvarkytas patalpas.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Verslina“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 19 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės: atmesti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo; nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo leisti vykdyti skubiai. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai savo nuožiūra pritaikė laikinąją apsaugos priemonę, kurios taikyti neprašė ieškovas. Be to, minėtą laikinąją apsaugos priemonę teismas pritaikė išimtinai ieškovo ieškinyje nurodytų subjektyvių teiginių pagrindu. Teismas nepagrįstai ginčijamoje nutartyje nurodė, kad laikinąją apsaugos priemonę pritaikė ne savo iniciatyva, o neva iš dalies tenkindamas ieškovo prašymą. Tokio savo sprendimo teismas niekaip neargumentavo ir nemotyvavo.

2) Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, pirmosios instancijos teismas iš viso nevertino ir nepasisakė dėl ieškinio prima facie pagrįstumo, nors tokią pareigą neabejotinai turėjo. Ieškinio prima facie pagrįstumo vertinimas yra viena iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų.

3) Teismui patenkinus ieškinio reikalavimą dėl pranešimo apie sutarties pasibaigimą pripažinimo neteisėtu, sutartis būtų laikoma galiojančia, o ginčo šalys įgytų ir turėtų vykdyti iš sutarties kylančias abipuses teises ir pareigas. Taigi, teigti, kad sutarties nutraukimo pasekmės iki teismo sprendimo priėmimo gali apsunkinti ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymą arba padaryti jo vykdymą neįmanomu, nebuvo ir nėra jokio teisinio pagrindo.

4) Ginčijama nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones – įpareigojus atsakovą vykdyti jau nutrauktą sutartį, yra iš esmės patenkinamas ieškovo ieškinio materialinis reikalavimas. Ieškinio reikalavimas ir pritaikyta laikinoji apsaugos priemonės iš esmės sutampa, o tai yra nepagrista ir neteisėta. Pirmosios instancijos teismo parinkta laikinoji apsaugos priemonė pažeidžia ekonomiškumo ir proporcingumo principus, suteikiant perdėtą pranašumą ieškovui, todėl tokiu draudimu yra pažeidžiamas šalių interesų pusiausvyros principas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas UAB „Satisė“ prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1) Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra procesinis veiksmas, kuriuo ginčas nėra sprendžiamas iš esmės. Vadinasi, ginčo situacijoje nėra aktualus taisyklių, reglamentuojančių galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimą, taikymas. Teismas, imdamasis veiksmų užtikrinti būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo realų įvykdymą, gali pritaikyti tik dalį ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių ar pritaikyti kitokią nei yra prašoma laikinąją apsaugos priemonę, jei pastaroji, teismo vertinimu, pernelyg varžytų kitos ginčo šalies teises ir interesus.

2) Pagal formuojamą teismų praktiką laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nesiejamas su ieškinio pagrįstumu ar nepagrįstumu, kurį teismas konstatuoja išnagrinėjęs bylą iš esmės, ištyręs įrodymus ir atlikęs jų vertinimą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismui pakanka įsitikinti tuo, kad ieškovas pateikė pakankamai ieškinio faktinį pagrindą patvirtinančių įrodymų, kuriems pasitvirtinus ieškinys galėtų būti patenkinamas. Ginčo situacijoje ieškovas pagrindė t. y. pateikė įrodymus, kad atsakovo įvardinti patalpų trūkumai, dėl kurių jis vienašališkai nutraukė sutartį, gali būti sąlygoti ne nuomininko, o būtent nuomotojo pareigų nevykdymo. Šių aplinkybių atsakovas nekvestionuoja savo atskirajame skunde. Nors Vilniaus miesto apylinkės teismas išsamiai (plačiai) atskirai nepasisakė dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas svarstė klausimą dėl galimo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo ar neįmanomumo, egzistuoja objektyvus pagrindas manyti, jog teismas ieškinį (jo pagrindimą) vertino kaip tikėtiną.

Žemesnės instancijos teismas

3) Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas šioje byloje pasunkėtų ar apskritai taptų neįmanomas. Atsakovui perėmus ieškovui išnuomotas patalpas, ši ginčo šalis galėtų sudaryti naujas sutartis dėl minėtų patalpų naudojimo. Taigi, ieškovui palankios ginčo baigties atveju kiltų nauji teisminiai ginčai dėl šių sandorių panaikinimo.

4) Ginčo laikinoji apsaugos priemonė vertintina kaip turinti prevencinio pobūdžio priemonei būdingų bruožų ir nukreipta į siekį apsaugoti ieškovo interesus, kol bus išsamiai ištirta ir įvertinta, ar egzistavo realus pagrindas atsakovui 2014 m. spalio 20 d. vienašališkai nutraukti sutartį. Netaikius laikinosios apsaugos priemonės, o vėliau, išnagrinėjus bylą iš esmės, nustačius, kad atsakovas vienašališkai nutraukė sutartį neteisėtai, faktiškai visu bylinėjimosi laikotarpiu būtų pažeidžiamos ieškovo, kaip nuomos teisinių santykių dalyvio, teisės bei jam būtų daroma žala.

5) Teismų praktikoje taip pat yra pažymėta, kad laikinoji apsaugos priemonė, iš dalies sutampanti su ieškinio reikalavimu, neužkerta kelio tokios apsaugos priemonės taikymui, kadangi teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesprendžia bylos iš esmės ir nepasisako dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, laikinoji apsaugos priemonė nėra materialus teisinis civilinių teisių gynimo būdas, o tik įstatymo numatyta laikino pobūdžio priemonė, padedanti geriau užtikrinti materialiųjų teisių gynimą. Ieškovas nesutinka su atsakovo vertinimu neva ginčo laikinosios apsaugos priemonės taikymas prieštarauja ekonomiškumo ir proporcingumo principams. Ieškovas tinkamai ir laiku atsiskaito su atsakovu už naudojimąsi patalpomis, kaip tai buvo numatyta sutartyje (moka nuomos mokestį bei komunalinius mokesčius, priklausančia dalimi dengia pastato bendrojo naudojimo objektų išlaikymo, priežiūros ir eksploatacijos išlaidas), todėl atsakovo turtiniai interesai neabejotinai yra užtikrinami. Sutarties galiojimo terminas buvo numatytas iki 2020 m. vasaros. Atsakovo ir šiuo metu iš ieškovo sutarties pagrindu gaunama ekonominė nauda – piniginės lėšos, yra lygi tai, kurią ieškovas būtų gavęs, jei sutartis nebūtų vienašališkai nutraukta, todėl akivaizdu, jog atsakovo ekonominiai interesai objektyviai niekaip nenukenčia.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsnius apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnis). Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas iš esmės nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas tokias priemones taikyti, atsižvelgdamas į prašomo užtikrinti ieškinio reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatą teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, privalo nustatyti tik tikimybę, kad priimtas teismo sprendimas bus palankus ieškovui, t. y. ieškinio pagrįstumą nustatyti preliminariai, įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus, iš kurių teismas turi susidaryti nuomonę ar ieškovui palankus sprendimas galėtų ar negalėtų būti priimtas. Preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Toks vertinimas neturi prejudicinės galios kitiems teismo sprendimams nagrinėjamoje byloje. Teismų praktikoje susiformavusi nuomonė, kad nenurodymas teismo nutartyje apie tai, jog teismas preliminariai įvertini ieškinio tikėtiną pagrįstumą savaime nereiškia, kad teismas tokio vertinimo neatliko (Žr. pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-786-180/2015). Jei teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones ir nurodo, kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, vadinasi, teismui nekilo abejonių dėl to, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo tikimybė egzistuoja. Kaip minėta, preliminaraus ieškinio pagrįstumo vertinimo, atliekamo teismui taikant laikinąsias apsaugos priemones negalima sutapatinti su ieškovo reikalavimų vertinimu, atliekamu teismui išnagrinėjus bylą iš esmės. Atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl ieškinio reikalavimų prima facie nepagrįstumo teismas gali tik tuo atveju, jei ieškovo reikalavimo tenkinimo negalimumas yra akivaizdus jau pradinio jo pateikimo momentu. Šioje proceso stadijoje, įvertinus ieškovo pateiktą ieškinį, negalima konstatuoti, kad ieškovo reikalavimo nepagrįstumas yra akivaizdus.

CPK nenustato kriterijų, kurių pagrindu galima būtų nuspręsti dėl byloje egzistuojančios teismo sprendimo, jei jis tikėtinai bus palankus ieškovui, neįvykdymo rizikos, todėl tai spręsti tenka teismui, įvertinus bylos faktines aplinkybes bei ekonomiškumo, proporcingumo ir kitus laikinųjų apsaugos priemonių taikymui aktualius principus. Proporcingumo principas reikalauja, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, įvertintų tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteiktų nepagrįsto prioriteto. Teismas turi įvertinti galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas. Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl ilgalaikės – septyneriems metams sudarytos, nuomos sutarties nutraukimo teisėtumo, ginčo patalpos ieškovo naudojamos jo veiklai vykdyti. Byloje nepaneigti ieškovo teiginiai, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas ginčo patalpas perduotų naudoti tretiesiems asmenims dar nepasibaigus šalių ginčo nagrinėjimui. Atsižvelgdamas į tai apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, tinkamai konstatavo grėsmės būsimo galimai palankaus ieškovui sprendimo įvykdymui buvimą (kadangi, atsakovui ginčo nagrinėjimo laikotarpiu sudarius ginčo patalpų naudojimo sandorius su sąžiningais trečiaisiais asmenimis kiltų kliūčių tolimesniam ieškovo ir atsakovo nuomos sutarties vykdymui) ir nenukrypo nuo proporcingumo principo reikalavimų, nes, įvertinus šalių teisinių santykių pobūdį, atsakovui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkantys padariniai yra mažiau sunkūs, nei padariniai, kurie kiltų ieškovui, jei tokios priemonės byloje nebūtų taikomos, o teismo sprendimas būtų ieškovui palankus. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal CPK 146 straipsnio 2 dalies nuostatas, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai savo nuožiūra pritaikė laikinąją apsaugos priemonę, kurios neprašė ieškovas. Apeliacinės instancijos teismas su minėtu skundo argumentu nesutinka. Ieškovas prašė teismo sustabdyti atsakovo 2014 m. spalio 20 d. pranešimo galiojimą ginčo nagrinėjimo laikotarpiui. Teismas, atsižvelgdamas į nurodyto pranešimo turinį (b.l. 33), pritaikė siauresnės apimties, t.y. mažiau atsakovo teises varžančią laikinąją apsaugos priemonę, sustabdydamas ne visų pranešime nurodytų reikalavimų, o tik reikalavimo perduoti patalpas, vykdymą. Tokiu būdu teismas laikėsi ekonomiškumo principo, reikalaujančio netaikyti atsakovui didesnių suvaržymų nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą.

Nors paprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu, tačiau tam tikrais atvejais ieškinio specifika lemia, kad laikinoji apsaugos priemonė ir ieškinio dalykas, taip pat būsimo teismo sprendimo turinys gali visiškai ar iš dalies sutapti. Teismų praktikoje pripažįstama, kad laikinosios apsaugos priemonės, sutampančios su ieškinio reikalavimu, taikymas yra pateisinamas, jei dėl pareikšto reikalavimo pobūdžio kitu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas negalėtų būti pasiektas. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės ne tik užtikrina teismo sprendimo įvykdymą, bet ir vykdo prevencinę funkciją (Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-496/2004; 2006 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-687-1/2006 ir kt.), t. y. apsaugo ją prašančią taikyti proceso šalį nuo žalos atsiradimo ateityje. Tuo atveju, jei dėl pareikšto reikalavimo pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės sutampa su ieškinio reikalavimu, tai nereiškia, kad taikydamas tokią priemonę teismas pasisako dėl bylos esmės (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1772-881/2014). Taigi, apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi negalėjo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, iš esmės sutampančių su ieškinio reikalavimais, taip pat pripažintini nepagrįstais.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis priimta tinkamai aiškinant ir taikant laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias proceso teisės normas, nenukrypstant nuo teismų praktikos šios kategorijos bylose, todėl yra teisėta ir pagrįsta, keisti ar naikinti ją remiantis atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu, teismas

nutaria

Atsakovo UAB „Verslina“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė