Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-03-08 · Administracinė byla Nr. I-1201-815/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-03-08Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-08-26Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-03-08
Bylos Nr.
I-1201-815/2013
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02699-2012-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ernestas Spruogis
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Pareiškėjas
A. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1201-815/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02699-2012-4Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui – šios institucijos Teisės ir personalo skyriaus vyriausiajam specialistui Gintarui Motuzui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo – A. B. skundą atsakovei – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Pareiškėjas – A. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovė), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), neturtinę žalą – 15 000 Lt (penkiolika tūkstančių litų).

2. Pareiškėjo skundas grindžiamas tokiais argumentais.

2.1. Pareiškėjo laisvė nuo 2008 m. sausio 2 d. iki 2008 m. kovo 13 d. buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t. y. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymą „Dėl Lietuvos higienos normos HN 122:2006 „Rūkymo patalpų (vietų) įmonėse, įstaigose ir organizacijose įrengimo ir eksploatavimo reikalavimai“ bei Lietuvos higienos normas – HN 76:1999 ir HN 76:2010, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymą „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių“, Jungtinių Tautų standartines minimalias elgesio su kaliniais taisykles, Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ II dalies 18.1. punktą, Europos kalinimo įstaigų taisykles, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 104 punktą, Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį.

2.2. Pasak pareiškėjo, tuo metu, kai jis kalėjo Lukiškių TI-K, galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakyme Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (redakcija, galiojusi iki 2010 m. balandžio 11 d.), pagal kurią vienam kalinčiam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto norma negali būti mažesnė negu 5 kv. m. Pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo kalinamas kamerose, kurių plotas – apie 8 kv. m, kartu su daugiau nei 3–4 asmenimis.

2.3. Lukiškių TI-K pareiškėjas kalintas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis ir kankinančiomis sąlygomis, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, ir dėl to patyrė moralinę žalą.

2.3.1. Nors pareiškėjas yra nerūkantis, visą laiką kalintas su rūkančiaisiais. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į kalinimo įstaigos administraciją žodžiu, tačiau nė vienas jo kreipimasis neužregistruotas, nors Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 197 punkte nustatyta, kad visi žodiniai nuteistųjų skundai registruojami Nuteistųjų priėmimo asmeniniais klausimais apskaitos žurnale. Pareiškėjas buvo tik informuojamas, kad laisvų kamerų, kuriose kalinami nerūkantys asmenys, nėra. Dėl tokio neveikimo Lukiškių TI-K administracija pažeidė Lietuvos higienos normą HN 122:2006 ir Suėmimo vykdymo įstatymą.

2.3.2. Dėl prastų kalinimo sąlygų (kamerose sienos ir lubos buvo pažeistos pelėsio, nebuvo šilto vandens dėl kalinimo kamerų perpildymo) pareiškėjas daug kartų kreipėsi žodžiu į administraciją, tačiau į tai nereagavo. Kadangi kamerose neturėjo galimybės pajudėti, pasimankštinti, nuolat trūko oro, prasidėjo galvos skausmai, nuolat kildavo konfliktai. Pareiškėjas ne kartą kvietėsi psichologą ar psichiatrą, bet jam buvo atsakyta, kad jų nėra arba jie yra labai užimti.

2.4. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, kuriame nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka, ir Civilinio kodekso 6.250 straipsniu, nurodydamas, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias bylai reikšmės aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Tai, kad asmuo, kuris kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis salygomis, patiria neturtinę žalą, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT), tiek ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje.

2.5. Europos Tarybos Ministrų Komitetas 1999 m. rugsėjo 30 d. priėmė rekomendaciją dėl kalėjimų perpildymo ir kalinių skaičiaus augimo, kurioje nustatyta, jog, esant perpildymui, turi būti ypač pabrėžiamas žmogaus orumo užtikrinimas, kalinimo įstaigų administracijų pareiga tinkamai elgtis su kaliniais, o, vadovaujantis Europos kalinimo įstaigų taisyklėmis, ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas vienam kaliniui tenkančiam plotui, higieninėms ir sanitarinėms sąlygoms, maistui, sveikatos priežiūros paslaugoms ir užsiėmimams už kameros ribų.

2.6. EŽTT konstatavo, kad ypatingai mažas gyvenamasis plotas, analizuojant kalinimo sąlygų atitikimą Konvencijos 3 straipsniui, yra esminis faktorius. Tai, kad kalinamasis yra įpareigotas gyventi, miegoti bei naudotis tualetu kartu su daug kalinamųjų vienoje kameroje, savaime lemia kančią ar sunkumus, kurių intensyvumas viršija kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį bei sukelia baimę, kančią, nepilnavertiškumo jausmą, galinčius žeminti ir menkinti jį (bylos Peers v. Greece, Kalashnikov v. Russia, Kudla v. Poland).

2.7. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta, kad jų administracija užtikrina suimtųjų ir nuteistųjų komunalines ir buitines sąlygas, nežeminančias žmogaus orumo ir atitinkančias Lietuvos higienos normas, užtikrina tinkamą pastatų, statinių, inžinerinės bei kitos technikos eksploatavimą ir remontą, taip pat higienos, sanitarinių ir priešepideminių reikalavimų įgyvendinimo kontrolę, medicininių priešepideminių priemonių vykdymą. Tai reiškia, kad tardymo izoliatorių administracijos, Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija privalo užtikrinti žmogaus orumo nepažeidžiančias kalinimo sąlygas.

2.8. Dėl anksčiau įvardytų atsakovės neteisėtų veiksmų (veikimo arba neveikimo) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. didžiulį psichologinį sukrėtimą, dėl kurio atsirado nuolatinė emocinė depresija (dėl nepakeliamų gyvenimo sąlygų ir kankinančios aplinkos nuolat galvodavo apie savižudybę). Kadangi kameroje buvo mažai vietos, pareiškėjas negalėdavo pailsėti, todėl pablogėjo jo sveikata: prarado daug svorio, atsirado nemiga, nusilpo imuninė sistema, sutriko normalus, visavertis gyvenimas, pasidarė uždaras ir nebesugeba bendrauti su aplinkiniais, nuolat kyla nesutarimai ir pykčiai.

II

Atsakovė – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11–15) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, pateikia tokius argumentus.

1. Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 buvo nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims ne mažiau kaip 5 kv. m vienam asmeniui. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

2. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį, taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme; todėl Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes, priešingu atveju, nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai.

Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

3. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, todėl įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, o už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras, taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jas plauna bei dezinfekuoja su išduotais valikliais.

Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kasmet pratęsiama. Vykdytojai nuolat naikina vabzdžius, graužikus, atlieka patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

4. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

5. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui ir kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, o tai atitinka higienos normų reikalavimus.

6. Dėl pareiškėjo teiginių, kad nėra galimybių pajudėti ar pasimankštinti.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymą suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Norėdamas pasimankštinti, pareiškėjas galėjo pasinaudoti tokia teise, kasdien išeidamas pasivaikščioti po 1 valandą.

7. Pagal Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašo 7 punktą suimtieji (nuteistieji) 8 priežiūros poste skirstomi, atsižvelgiant į laisvų miegamųjų vietų ir kamerų skaičių, taip pat griežtai vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsniu ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 52 ir 70 straipsniais. Suėmimo priežiūros poste suimtieji ir nuteistieji asmenys laikomi tol, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, įvyks pokalbis su psichologinės tarnybos, socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais. Kitą darbo dieną po atvykimo, išnagrinėję visus žodinius ir rašytinius suimtųjų (nuteistųjų) prašymus, vidaus tyrimų skyriaus pareigūnai, atsižvelgę į socialinės reabilitacijos skyriaus bei psichologinės tarnybos pareigūnų rekomendacijas bei pastabas dėl atskirų asmenų, skiria suimtuosius (nuteistuosius) į gyvenamąsias kameras. Suimtieji (nuteistieji) skirstomi į kameras taip pat atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje bei į suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų asmenų. Ar pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, šiuo atveju atsakovė nei patvirtinti, nei paneigti negali, nes įstaigoje tokia apskaita nevedama. Be to, toks skirstymas į kameras Suėmimo vykdymo įstatyme neįtvirtintas.

8. Pareiškėjas buvo tinkamai apžiūrėtas medicinos darbuotojų, o iš jo asmens sveikatos istorijos dokumentų matyti, kad tuo metu, kai jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K, dėl rimtų sveikatos sutrikimų ar kitokių problemų nesikreipė.

Šalies argumentai

9. Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų už laikotarpį, kurį praleido Lukiškių TI-K nuo 2008 m. sausio 2 d. iki 2008 m. kovo 13 d., tačiau skundą dėl žalos priteisimo pateikė tik 2012 m. spalio 3 d., todėl, vadovaujantis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, pareiškėjo reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo taikytinas 3 m. ieškinio senaties terminas.

10. Sprendžiant pareiškėjui padarytos žalos pagrįstumo klausimą nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė / neveikė, bet būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala – vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius, civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

III

Trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 57–59) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, pateikia tokius argumentus.

1. Vertinant pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes ir argumentus, susijusius su jo gyvenimo Lukiškių TI-K sąlygomis, būtina atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismui pareiškėjas iš esmės nurodė tik vieną esminį nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą, o tai reiškia, kad kalinimo sąlygos iš esmės buvo patenkinamos ir negalėjo sukelti žymių nepatogumų.

2. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakyme Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, kuri nustatė, kad tardymo izoliatoriaus kameroje ploto vienam asmeniui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m.

Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo dėl gyvenamojo ploto trūkumo, jam kalint Lukiškių TI-K, todėl jis privalo įrodyti visas civilinei atsakomybei atsirasti būtinas aplinkybes, tačiau tokių įrodymų pareiškėjas nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą neturtinę žalą. Civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal Civilinio kodekso 6.247 straipsnį atlyginami tik nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė / neveikė, bet būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo / neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo žalos atlyginimui.

Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis, kaip konkrečiai žala pasireiškė. LVAT yra konstatavęs, jog, siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinių ir fizinių išgyvenimų, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, buvo tęstinė.

Kita sąlyga, reikalinga civilinei atsakomybei atsirasti, yra žala. Šiuo atveju taip pat būtent pareiškėjui kyla pareiga įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų. Pareiškėjas konkrečiai dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė ir Kalėjimų departamentas su tuo susijusios informacijos nerinko ir nenagrinėjo.

3. Pareiškėjas dėl pažeistos jo teisės skundą teismui pateikė tik 2012 m. spalio 3 d. Pagal Civilinio kodekso 1.125 straipsnį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 m. ieškinio senaties terminas.

IV

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovas – šios institucijos Teisės ir personalo skyriaus vyriausiasis specialistas Gintaras Motuzas (2012 m. spalio 16 d. įgaliojimas Nr. 1S-3229 (b. l. 73)), remdamasis atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktais argumentais, prašė skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje, be kita ko, nustatyta:

1.1. Pareiškėjas – A. B. atvyko į Lukiškių TI-K 2008 m. sausio 3 d. ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 123, kurios plotas – 7,42 kv. m; joje vakare buvo vienas asmuo.

Pareiškėjas buvo kalinimas tokiomis sąlygomis:

2008 m. sausio 4 d. pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 324, kurios plotas – 7,68 kv. m; joje ryte ir vakare buvo 4 asmenys.

2008 m. sausio 5 d.–2008 m. sausio 6 d. pareiškėjas buvo kameroje Nr. 324; kurioje ryte ir vakare buvo 4 asmenys.

2008 m. sausio 7 d. kameroje Nr. 324 ryte buvo 4; o vakare – 5 asmenys.

2008 m. sausio 8 d.–2008 m. sausio 9 d. kameroje Nr. 324; ryte ir vakare – 5 asmenys.

2008 m. sausio 10 d. kameroje Nr. 324; ryte ir vakare buvo 4 asmenys.

2008 m. sausio 11 d. kameroje Nr. 324; ryte buvo 4, vakare – 5 asmenys.

2008 m. sausio 12 d.–2008 m. sausio 14 d. kameroje Nr. 324; ryte ir vakare buvo 5 asmenys.

2008 m. sausio 15 d.–2008 m. sausio 16 d. kameroje Nr. 324; ryte buvo 5, vakare – 6 asmenys.

2008 m. sausio 17 d. kameroje Nr. 324; ryte buvo 6, vakare – 5 asmenys.

2008 m. sausio 18 d.–2008 m. vasario 6 d. kameroje Nr. 324; ryte ir vakare buvo 5 asmenys.

2008 m. vasario 7 d.–2008 m. vasario 14 d. kameroje Nr. 324; ryte ir vakare buvo 4 asmenys.

2008 m. vasario 15 d. kameroje Nr. 324; ryte buvo 4, vakare – 5 asmenys.

2008 m. vasario 16 d.–2008 m. vasario 19 d. kameroje Nr. 324 ryte ir vakare buvo 5 asmenys.

2008 m. vasario 20 d. kameroje Nr. 324; ryte buvo 4, vakare – 5 asmenys.

2008 m. vasario 21 d. kameroje Nr. 324; ryte buvo 5, vakare – 4 asmenys.

2008 m. vasario 22 d. kameroje Nr. 324; ryte buvo 4, vakare – 5 asmenys.

2008 m. vasario 23 d.–2008 m. vasario 25 d. kameroje Nr. 324; ryte ir vakare buvo 5 asmenys.

2008 m. vasario 26 d.–2008 m. vasario 27 d. kameroje Nr. 324; ryte buvo 4, vakare – 5 asmenys.

2008 m. vasario 28 d.–2008 m. kovo 4 d. kameroje Nr. 324; ryte ir vakare – 5 asmenys.

2008 m. kovo 5 d. kameroje Nr. 324; ryte ir vakare buvo 4 asmenys.

2008 m. kovo 6 d. kameroje Nr. 324; ryte buvo 4, vakare – 5 asmenys.

2008 m. kovo 7 d.–2008 m. kovo 12 d. kameroje Nr. 324; ryte ir vakare buvo 5 asmenys.

2008 m. kovo 13 d. pareiškėjas išvyko į Marijampolės pataisos namus.

2. Nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatyta, jog pareiškėjas – A. B. mano, kad jis buvo netinkamai laikomas Lukiškių TI-K nuo 2008 m. sausio 2 d. iki 2008 m. kovo 13 d., kad jam tuo, esą, padaryta 15 000 Lt neturtinė žala. Pabrėžtina, kad pareiškėjas – A. B. skundą dėl šių ginčo aplinkybių surašė tik 2012 m. spalio 3 d. Todėl tiek atsakovė, atstovaujama Lukiškių TI-K, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos savo atsiliepimuose prašė taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalį, pagal kurią sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Teismas sutinka su šia tiek atsakovės, tiek trečiojo suinteresuoto asmens argumentacija, nes, nepaisant to, kad iš tikrųjų A. B. buvo netinkamai laikomas, pažeidžiant higienos normą HN 76:1999 (žr. 1 punkte nustatytas aplinkybes), ieškinio senaties terminas yra itin svarbus institutas santykių stabilumui užtikrinti, be kita ko, reiškiantis ir tai, kad, praleidęs šį terminą asmuo yra itin silpnai suinteresuotas savo teisių gynyba. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas – A. B. praleido ieškinio senaties terminą neturtinės žalos atlyginimui, todėl gynė savo teises labai neapdairiai, jo skundo tenkinti nėra teisinio pagrindo.

3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjo – A. B. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo – A. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Ernestas Spruogis