- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-09-21
- Bylos Nr.
- e2A-2027-658/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jolita Cirulienė (pirm.), Rūta Palubinskaitė, Nerijus Meilutis (pran.)
- Atsakovas
- S. S., E. L.
- Ieškovas
- AAS „Gjensidige Baltic“
- Trečiasis asmuo
- A. V.
- Kategorijos
- 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Cirulienės (pirmininkaujanti), Nerijaus Meilučio (pranešėjas) ir Rūtos Palubinskaitės teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo S. S. atstovo advokato P. V. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-28-374/2015 pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį atsakovams E. L., S. S., trečiajam asmeniui A. V. dėl išmokėtų sumų priteisimo,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų E. L. ir S. S. solidariai 28.321,42 Lt; jei teismas nustatys, kad teisės ir pareigos iš draudimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) iki eismo įvykio perėjo E. L., priteisti iš atsakovų E. L. ir S. S. solidariai 14.160,71 Lt; iš atsakovų solidariai priteisti bylinėjimosi išlaidas bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2013-03-12 tarp ieškovo ir trečiojo asmens A. V. buvo sudaryta sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo apdrausta transporto priemonės BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė už eismo įvykio metu padarytą žalą. 2013-05-29 įvyko eismo įvykis, kurio metu S. S., vairuodamas automobilį BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sukėlė eismo įvykį, ir apgadino automobilius GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir VOLVO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovas atlygino 28 321,42 Lt dydžio nuostolius, susijusius su eismo įvykio metu padaryta žala. Įvertinus A. V. pateiktą informaciją, kad transporto priemonė buvo parduota E. L., pastarajam neperduodant draudimo sutarties sudarymą patvirtinančių dokumentų – ieškovas už E. L. asmenį, kuris neįvykdė Įstatymo 4 str. 2 d. nustatytos pareigos sudaryti draudimo sutartį) ir atsakovą S. S. (atsakingą už žalos padarymą asmenį) įvykdė jų žalos atlyginimo prievolę ir perėmė nukentėjusiųjų asmenų, t. y. GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir VOLVO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkų teisės ir pareigas šioje prievolėje (CK 6.50 str. 1 d. ir 3 d.). Todėl ieškovas įgijo teisę išsireikalauti visų išmokėtų sumų iš abiejų atsakovų. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, kad draudimo dokumentai buvo perduoti atsakovui E. L. (kartu perduotos ir teisės bei pareigos), ieškovas iš minėto asmens turėtų teisę reikalauti 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, kaip iš sutartį pažeidusio asmens. Ieškovas taip pat turėtų teisę reikalauti iš atsakovo S. S. 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, kaip iš asmens pažeidusio 2004-04-23 Vyriausybės nutarimu Nr. N-47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų VI skyriuje nustatytą apdraustojo pareigą pranešti apie rizikos padidėjimą (t. I, b.l. 136-138).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų E. L. ir S. S. 3110,53 Eur (10740,05 Lt), 91,31 Eur žyminio mokesčio ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-08-25) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Likusioje dalyje ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad trečiasis asmuo A. V. pardavęs transporto priemonę atsakovui E. L. kartu perdavė ir dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį, todėl naujajam transporto priemonės savininkui E. L. perėjo draudėjo teisės bei pareigos pagal sudarytą draudimo sutartį (LR TPVCAPDĮ 8 str. 1 d.). Teismas sprendė, jog tai, kad atsakovai nebuvo praleidę įstatyme nustatyto maksimalaus 15 dienų termino pranešti draudikui apie nuosavybės teisių perėjimą, reiškia, kad šiuo laikotarpiu draudimo sutartimi nustatyta draudimo apsauga galioja. Dėl šios priežasties draudikas atlygino 2013-05-29 eismo įvykyje, kurio kaltininkas – atsakovas S. S., padarytą žalą. Nurodė, kad pagal Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintas Taisykles, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos (62.2 punktas). Analogiška nuostata įtvirtinta draudimo sutarties 2.2.3 punkte. Sutarties 1.6 punkte nurodytos papildomos aplinkybės, į kurias atsižvelgęs draudikas įvertino draudimo riziką ir apskaičiavo draudimo įmoką. Teismas sprendė, jog atsakovas E. L., o vėliau ir atsakovas S. S., gavę iš draudėjo draudimo sutartį, turėjo galimybę susipažinti su joje nurodytomis aplinkybėmis, į kurias, sudarant draudimo sutartį, atsižvelgė draudikas vertindamas draudimo riziką ir apskaičiuodamas draudimo įmoką. Jiems taip pat buvo žinomi draudimo sutarties 2.2.3. – 2.2.4. punkte nurodyti nepranešimo apie pasikeitusią riziką padariniai. Atsakovams tinkamai neįvykdžius draudimo taisyklėse nustatytų pareigų, ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiems asmenims, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę. Teismas, įvertinęs tai, kad nusidėvėjimas netaikomas neoriginalioms ar naudotoms detalėms, atsakovo argumentus dėl nuostolių atlyginimo sumažinimo dėl keistinų detalių kainos sumažinimo pripažino nepagrįstais. Teismas taip pat sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo mažinti priteistinos žalos dydį dėl to, kad atsakovas S. S. neturi turto ir nedirba, kadangi jis yra jaunas, sveikas, darbingas asmuo, o žala atsirado dėl itin neatsargaus ir neatsakingo vairuotojo – atsakovo S. S. elgesio kelyje. Kadangi ieškovas praleido 1 metų ieškinio senaties terminą dėl 6841,30 Lt sumos priteisimo, teismas ieškinio reikalavimą dėl šios sumos priteisimo atmetė (t. II, b.l. 37-44).
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovo S. S. atstovas advokatas P. V. prašo pakeisti Marijampolės apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. sprendimą – panaikinti sprendimo dalį, kuria iš atsakovo S. S. priteista 3 110,53 Eur bei kitos išvestinės sumos (bylinėjimosi išlaidos, procesinės palūkanos, pašto išlaidos) ir ieškinį atsakovo S. S. atžvilgiu atmesti (t. II, b.l. 49-53). Nurodo, kad 2013-05-23 A. V. pardavė automobilį E. L., o šis 2013-05-26/27 automobilį perdavė S. S., kuris 2013-05-29 sukėlė eismo įvykį. Automobilio nuosavybės teisę 2013-05-23 įgijo E. L., jam buvo perduotas draudimo sutartį patvirtinantis dokumentas, dėl ko jam atsirado pareiga informuoti ieškovą apie draudimo rizikos pasikeitimą. 2013-05-26/27 automobilio savininkas E. L. automobilį perdavė S. S. naudotis – automobilio nuosavybės teisė S. S. neperėjo, todėl jis neturėjo pareigos informuoti draudiko apie rizikos pasikeitimą. Atitinkamai taisyklių 62.2 punktas ir draudimo sutarties 2.3.3. punktas numato ieškovui atgręžtinio reikalavimo teisę į automobilio savininką E. L.. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai S. S. prilygino automobilio savininkui, dėl ko nepagrįstai iš jo priteisė 3 110,53 Eur žalos atlyginimo regreso tvarka. Byloje nebuvo surinkta duomenų, kad S. S. sudarė automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, nebuvo paneigti viešame registre išviešinti duomenys, kad E. L. yra ginčo automobilio savininkas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (t. II, b.l. 65-68). Nurodo, kad pats apeliantas atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad nusipirko automobilį iš atsakovo E. L. 2013 metų gegužės mėnesio pabaigoje – prieš dvi dienas iki eismo įvykio. Todėl laikytina, kad eismo įvykio metu apeliantas buvo automobilio savininkas. Ši aplinkybė neįrodinėtina, kadangi pripažinta (CPK 182 str. 5 p.). Todėl S. S. kaip savininkas ir draudėjas turėjo teisės aktuose nustatytą pareigą pranešti apie rizikos padidėjimą. Pažymi, kad automobilio pirkimo-pardavimo sandorio sudarymas ne rašytine forma nedaro šio sandorio negaliojančio, be to pagal saugaus eismo automobilių keliais įstatymo normas registre registruojama transporto priemonė, bet ne jos įsigijimo pagrindas (pirkimo-pardavimo sutartis). Teismas konstatavo, kad draudimo sutarties sudarymą patvirtinantys dokumentai S. S. buvo perduoti, todėl padarė teisingą išvadą, kad teisės ir pareigos, numatytos sutartyje iki eismo įvykio perėjo S. S. (LR TPVCAPDĮ 8 str. 1 d.). Kadangi S. S. nepranešė ieškovui apie draudimo rizikos padidėjimą (sutarties 1.5 p.), ieškovas įgijo teisę išsireikalauti dalį išmokėtos draudimo išmokos, kaip iš asmens netinkamai vykdžiusio sutartį (TPVCAPDĮ 22 str. 2 d., sutarties 1.6 p., 4.3 p.). LR DPK nutarimo „Dėl standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų“ 36 punkte nustatyta pareiga ir apdraustajam pranešti apie rizikos padidėjimą, todėl net jei apeliacinės instancijos teismas pripažintų, kad nuosavybės teisė apeliantui nebuvo perleista, jis vis tiek privalėjo pranešti apie draudimo rizikos padidėjimą, kaip apdraustasis
Kitų atsiliepimų negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vadovaudamasis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareigos grąžinti draudikui eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokėtas draudimo išmokas.
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2013-03-12 tarp ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ ir trečiojo asmens A. V. buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis (toliau – sutartis) Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo apdrausta transporto priemonės BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė už eismo įvykio metu padarytą žalą (t. I, b.l. 4-6). Sutarties galiojimo terminas nuo 2013-03-12 iki 2013-06-11. Trečiasis asmuo A. V. transporto priemonę (duomenys neskelbtini) valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 2013-05-23 pardavė atsakovui E. L. (t. I, b.l. 54). Apie nuosavybės teisę į transporto priemonės pardavimą 2013-05-23 pranešta VĮ „Regitra“ (t. I, b.l. 56). 2013-05-29 įvyko eismo įvykis, kurio metu S. S., vairuodamas automobilį BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sukėlė eismo įvykį, kurio metu apgadino automobilius GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir VOLVO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. I, b.l. 11-12). Ieškovas, vadovaudamasis LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu bei Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklėmis, atlygino 28 321,42 Lt dydžio nuostolius, susijusius su eismo įvykio metu padaryta žala (t. I, b.l. 9-39).
Atlyginęs žalą ieškovas kreipėsi į teismą pareikšdamas du alternatyvius reikalavimus: 1) priteisti iš atsakovų E. L. ir S. S. solidariai 28.321,42 Lt arba 2) priteisti iš atsakovų E. L. ir S. S. solidariai 14.160,71 Lt. Reikalavimą dėl 28 321,42 Lt sumos (visos atlygintos žalos dydžio) priteisimo solidariai iš atsakovų ieškovas grindė tuo, kad žala buvo padaryta nedrausta transporto priemone; reikalavimą dėl 14 160,71 Lt sumos (50 procentų atlygintos žalos) atsakovo E. L. atžvilgiu grindė tuo, kad atsakovas E. L. pažeidė sutartį neinformuodamas apie rizikos padidėjimą, o atsakovo S. S. atžvilgiu grindė tuo, kad pastarasis pažeidė 2004-04-23 Vyriausybės nutarimu Nr. 47 patvirtintų standartinių privalomojo draudimo sutarties sąlygų VI skyriuje nustatytą apdraustojo pareigą pranešti apie rizikos padidėjimą.
Dėl draudimo apsaugos galiojimo eismo įvykio metu
LR TPVCAPDĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta kad, tuo atveju, jei pasikeitus apdraustos transporto priemonės savininkui draudėjas perdavė naujajam transporto priemonės savininkui dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį, tokiu atveju naujajam transporto priemonės savininkui pereina draudėjo teisės bei pareigos pagal sudarytą draudimo sutartį ir naujasis transporto priemonės savininkas nedelsdamas, ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimo dienos, privalo raštu pranešti draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, taip pat savo duomenis. Pranešus draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, draudikas turi teisę padidinti arba sumažinti draudimo įmoką dėl draudimo rizikos pasikeitimo, o naujasis transporto priemonės savininkas turi teisę reikalauti sumažinti draudimo įmoką. Šioje normoje taip pat nustatyta, kad, jei naujasis transporto priemonės savininkas per nurodytą terminą nepranešė draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, draudikas gali vertinti tai kaip pareigos pranešti apie draudimo rizikos pasikeitimą nevykdymą. Iš prie bylos prijungtos administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. 20N-2768036-13, kurioje administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo S. S. pripažintas kaltu ir nubaustas dėl 2013-05-29 įvykusio autoįvykio nustatyta, kad byloje yra pateikta transporto priemonės (duomenys neskelbtini) valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) draudimo liudijimo (duomenys neskelbtini), išduoto 2013-03-12 A. V. kopija, ant to paties lapo padaryta transporto priemonės registracijos liudijimo kopija bei S. S. vairuotojo pažymėjimo kopija (admin.b., b.l. 77). Šių duomenų pakanka pripažinti, kad draudėjas perdavė naujajam transporto priemonės savininkui E. L. dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį, kas reiškia, jog naujajam transporto priemonės savininkui perėjo draudėjo teisės bei pareigos pagal sudarytą draudimo sutartį, ir naujasis transporto priemonės savininkas turėjo pareigą, ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimo dienos, raštu pranešti draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad naujasis transporto priemonės savininkas nepranešė draudikui apie nuosavybės teisės parėjimą, tačiau iki eismo įvykio dienos įstatyme nustatytas 15 dienų terminas pranešti apie savininko pasikeitimą nebuvo pasibaigęs. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo išvada, jog naujajam transporto priemonės savininkui – atsakovui E. L. perėjo draudėjo teisės bei pareigos pagal sudarytą draudimo sutartį, pripažintina pagrįsta. Kas reiškia, jog eismo įvykio metu transporto priemonei galiojo draudiminė apsauga. Be to, pažymėtina, kad pareigos pranešti apie pasikeitusį transporto priemonės savininką nevykdymas nesąlygoja automatiško sudarytos draudimo sutarties nutrūkimo. LR TPVCAPDĮ 8 straipsnio 1 dalyje aiškiai įtvirtinta, kad nepranešimas apie savininko pasikeitimą gali būti vertinamas tik kaip pareigos pranešti apie draudimo rizikos pasikeitimą nevykdymą. Dėl ko nepranešimo apie savininko pasikeitimą atveju ir įvykus eismo įvykiui atsiranda visiškai kitokios teisinės pasekmės nei eismo įvykio sukėlimo nedrausta transporto priemone atveju, o draudiko teisė reikalauti išmokėtų sumų grąžinimo atsiranda kitu teisiniu pagrindu.
Dėl pareigos grąžinti draudikui eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokėtą draudimo išmoką ar jos dalį
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas yra sutartis. Ši sutartis – privaloma imperatyviųjų teisės normų reguliuojama sutartis. Draudėjai turi pareigą apdrausti savo civilinę atsakomybę, o draudikai negali atsisakyti ją sudaryti, nes ši sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 str.1, 2 d.). Jai nustatyta privaloma sudarymo tvarka, ją sudarant turi būti vadovaujamasi teisės aktais (CK 6.988 str. 3 d.), taip pat Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis (TPVCAPDĮ 6 str. 1 d.). Šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų, tačiau sudaromose sutartyse gali nustatyti ir papildomų sąlygų, kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms. Draudikas, sudarydamas draudimo sutartį, turi įvertinti draudimo riziką. Nustatydamas draudimo riziką, draudikas vertina draudėjo pateiktą informaciją, kas lemia draudimo sutarties sąlygas, tarp jų ir draudimo įmokos dydį. Nagrinėjamu atveju sudarant draudimo sutartį buvo susitarta, kad transporto priemonė nebus vairuojama asmenų, jaunesnių nei 30 metų amžiaus ir turinčių mažesnį nei 7 metų vairavimo stažą (Sutarties 1.5 p.). Byloje nėra ginčo dėl to, kad nei vienas iš atsakovų neatitiko šios sąlygos, todėl remiantis privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties 1.6 punkto nuostatomis privalėjo apie padidėjusią riziką raštu pranešti draudikui. Apie rizikos padidėjimą iki eismo įvykio draudikui pranešta nebuvo. Pirmosios instancijos teismas sprendimą iš atsakovų solidariai priteisti dalį draudiko nukentėjusiems asmenims išmokėtos išmokos grindė pareigos apie padidėjusią riziką pranešti draudikui nevykdymu. Atsakovas S. S. (eismo įvykio kaltininkas) nesutinka su tokiu teismo sprendimu argumentuodamas tuo, kad jis nebuvo transporto priemonės savininkas, todėl neturi pareigos grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas teigia, jog atsakovas atsiliepime į ieškinį pats pripažino jog buvo transporto priemonės savininkas, todėl S. S., kaip savininkas ir draudėjas, turėjo teisės aktuose nustatytą pareigą pranešti apie rizikos padidėjimą. Be to, net ir kaip apdraustasis, vadovaudamasis LR DPK nutarimo „Dėl standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų“ 36 punktu, jis taip pat privalėjo pranešti apie draudimo rizikos padidėjimą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas apibrėžia ieškinio pagrindas ir dalykas. Ieškinio dalykas – tai ieškininiame pareiškime ieškovo suformuluotas materialinis teisinis reikalavimas (CPK 135 str. 1 d. 4 p.). Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį reikalavimą (CPK 135 str. 1 d. 2 p.). Šios dvi ieškinio sudedamosios dalys vadinamos ieškinio elementais. Ieškovui paaiškintina, jog ieškinį galima apibūdinti kaip suinteresuoto asmens konkrečiomis aplinkybėmis pagrįstą ir nustatyta procesine tvarka pateikiamą kreipimąsi į teismą su reikalavimu apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę. Ieškinio turinį sudaro reikalavimas ir jį pagrindžiančios aplinkybės. Taigi civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, iš esmės pats ieškovas apsprendžia teisminio nagrinėjimo ribas nurodydamas ieškinio pagrindą ir dalyką. CPK 265 straipsnio 2 dalis draudžia teismui peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus išimtis, numatytas nagrinėjant atskirų kategorijų bylas, ribas. Įstatyme (LR CPK 141 str. 1 d.) yra nustatyta, jog keisti ieškinio dalyką arba pagrindą ieškovas turi teisę iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje, o po šios nutarties priėmimo - tik jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Apeliacinėje instancijoje ieškinio dalykas ar pagrindas nebegali būti keičiamas, kadangi apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). Nagrinėjama byla nepatenka į kategoriją bylų, kuriose teismas turi teisę peržengti ieškinio ribas, todėl byla nagrinėtina būtent pagal paties ieškovo apibrėžtas teisminio nagrinėjimo ribas, t.y. pagal pareikšto ieškinio pagrindą ir dalyką. Pažymėtina, kad po pradinio ieškinio pareiškimo, ieškinys šioje byloje buvo tikslinamas net du kartus, tačiau atsakovui S. S., kaip transporto priemonės savininkui, reikalavimas dėl išmokos dalies grąžinimo nei viename iš jų nebuvo pareikštas. Šioje byloje pats ieškovas įrodinėjo, kad transporto priemonės, kurios vairuotojas atsakingas už padarytą žalą, savininkas yra atsakovas E. L.. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus: pirkimo-pardavimo sutartį, VĮ „Regitros“ pažymą, sprendė, kad transporto priemonės savininkas eismo įvykio metu buvo E. L.. Tik apeliacinėje instancijoje ieškovas pakeitė poziciją ir įrodinėja, kad atsiliepime į ieškinį atsakovas S. S. pats pripažino, jog yra automobilio savininkas dėl ko šios aplinkybės, kaip pripažintos nebereikia įrodinėti kitais įrodymais. Dar kartą akcentuotina, jog po atsakovo S. S. atsiliepimo, ieškovas teikė patikslintą ieškinį, tačiau ir jame reikalavimo S. S., kaip transporto priemonės savininkui, nereiškė. Todėl pagal paties ieškovo pareikštą reikalavimą, šioje byloje spręstina tik tai, ar šiam atsakovui, kaip apdraustajam, neįvykdžiusiam pareigos pranešti apie rizikos padidėjimą kyla pareiga grąžinti draudikui dalį jo išmokėtos išmokos.
Bendroji taisyklė, įtvirtinta CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje, nurodo, kad subrogacija netaikoma, inter alia, civilinės atsakomybės draudimo atvejais. Pagal CK 1.1018 straipsnio nuostatas, ši taisyklė taikoma įstatymų nustatytoms draudimo šakoms ir grupėms tiek, kiek kiti įstatymai nenustato ko kita. TPVCAPDĮ 22 straipsnio pirmojoje bei antrojoje dalyse yra išvardinti savarankiški pagrindai, kuriems atsiradus draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, įgyja teisę reikalauti sumokėtos dėl padarytos žalos sumos grąžinimo iš atsakingo už žalos padarymą asmens. TPVCAPDĮ 22 straipsnyje įtvirtinti atvejai, kada draudikas gali reikalauti sumokėtų išmokų grąžinimo, yra išimtys iš bendrosios taisyklės, t. y. TPVCAPDĮ 22 straipsnio normos yra lex specialis CK 6.1015 straipsnio atžvilgiu. Kadangi TPVCAPDĮ 22 straipsnyje įtvirtintos išimtys iš bendrosios taisyklės, plečiamasis jų aiškinimas yra netaikomas. Byloje kilusio ginčo išsprendimui yra aktuali TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, jog apdraustos transporto priemonės valdytojui nevykdžius ar netinkamai vykdžius šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidinus žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Taigi apdraustojo pareiga grąžinti išmokėtas sumas yra siejama su netinkamu įstatymo 12 straipsnyje nustatytų pareigų vykdymu ar žalos padidinimu. TPVCAPDĮ 12 straipsnyje yra įtvirtintos eismo įvykių dalyvių (tarp jų ir apdraustojo) pareigos įvykus eismo įvykiui: imtis priemonių žalai sumažinti, pranešti policijai, užpildyti eismo įvykio deklaraciją, pranešti draudikui ir pan. Taigi iš šių normų analizės matyti, kad apdraustajam pareiga draudikui grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį atsiranda tik apdraustajam nesilaikius įstatymo 12 straipsnio reikalavimų, t.y. nevykdžius eismo įvykio dalyvio pareigų, įvykus eismo įvykiui. Tuo tarpu pareiga draudėjui grąžinti draudikui išmokėtas sumas ar jų dalį kyla ir kaip transporto priemonės valdytojui (transporto priemonės vairuotojui) netinkamai vykdžius TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytas eismo įvykių dalyvių pareigas ir, kaip savininkui, netinkamai vykdžius draudimo sutartyje nustatytas pareigas, tame tarpe ir neinformavus draudiko apie draudimo rizikos padidėjimą. LR Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimo Nr. N-47 „Dėl standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų“ 36 punkte nustatyta, jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką šių sąlygų 38 punkte nustatyta tvarka. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir 2013-03-12 ieškovo ir trečiojo asmens sudarytoje privalomojo draudimo sutarties 1.6 punkte. Teisėjų kolegija pritaria ieškovo argumentui, jog pareigą pranešti apie rizikos padidėjimą turi tiek apdraustasis, tiek draudėjas, tačiau nepritaria ieškovo teiginiui, jog apdraustajam šios pareigos neįvykdžius, draudikas įgyja teisę iš apdraustojo reikalauti išmokų sumos ar jų dalies grąžinimo. Nors pareiga pranešti apie draudimo rizikos padidėjimą yra nustatyta dviem subjektams – apdraustajam ir draudėjui, tačiau tai dar nereiškia, kad teisinės pasekmės (sankcija) už šios pareigos nevykdymą taip pat tenka abiems subjektams. Informacija apie draudimo riziką paprastai geriausiai žinoma draudėjui arba apdraustajam (asmeniui, kuris naudojasi transporto priemone), todėl pareiga apie šios rizikos pasikeitimą nustatyta būtent šiems subjektams. Tai reiškia, jog bet kuriam iš jų nustatyta tvarka informavus draudiką – toks informavimas pripažintinas atitinkančiu teisės aktų nustatytus reikalavimus ir draudikas nebetenka teisės grįsti savo pretenzijų dėl netinkamo informavimo, motyvuodamas, jog netinkamas subjektas pateikė informaciją apie rizikos padidėjimą. Tačiau pareiga grąžinti dalį išmokų draudikui dėl neinformavimo apie rizikos padidėjimą yra sąlygota netinkamų sutartinių įsipareigojimų vykdymo, o už netinkamą sutartinių įsipareigojimų vykdymą atsakomybė gali kilti ir kyla tik sutarties šaliai. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje yra aiškiai įtvirtinta, jog draudėjui nevykdžius ar netinkamai vykdžius draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Taigi įstatyme yra aiškiai nurodytas subjektas kuriam kyla pareiga draudikui grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį tuo atveju, jeigu nebuvo pranešta apie draudimo rizikos pasikeitimą. Kadangi, kaip jau minėta TPVCAPDĮ 22 straipsnio normos yra lex specialis, todėl nėra galimas plečiamas šios normos aiškinimas išplečiant subjektų, kuriems kyla pareiga grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį pažeidus pareigą informuoti apie rizikos padidėjimą, ratą. Atkreiptinas ieškovo dėmesys į tai, kad ir jo bei trečiojo asmens sudarytos privalomojo draudimo sutarties 1.6 punkte taip pat numatyta, kad draudėjui nepranešus apie rizikos padidėjimą, draudikas, dėl įvykusio įvykio išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą draudimo išmokos sumą ar jos dalį. Esant nustatytoms aplinkybės bei aptartam teisiniam reglamentavimui konstatuotina, kad nepranešus apie rizikos padidėjimą, apdraustasis neturi pareigos grąžinti išmokėtą draudimo išmokos sumą ar jos dalį. Dėl ko draudiko reikalavimas šiuo pagrindu priteisti 50 procentų jo išmokėtos išmokos iš apdraustojo negali būti tenkinamas, kas sudaro pagrindą teismo sprendimą dalyje atsakovo S. S. panaikinti dėl netinkamo materialinės teisės normų pritaikymo (CPK 330 str.) ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Panaikinus teismo sprendimo dalį dėl materialinių teisinių reikalavimų atsakovo S. S. atžvilgiu – naikintina ir teismo sprendimo dalis, kuria iš šio atsakovo priteistos bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis), procesinės palūkanos ieškovui bei išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 93 str. 1 d., 5 d., 96 str. 1 d.).
Pirmosios instancijos teisme atsakovas S. S. patyrė 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (t. I, b.l. 123-126). Atmetus ieškinį atsakovo S. S. atžvilgiu iš ieškovo šiam atsakovui priteistina 289,62 Eur (kas sudaro 1000 Lt) išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 str. ).
Tenkinus apeliacinį skundą iš ieškovo atsakovui priteistina 20 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio (CPK 93 str. 1, 3 d.). Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartimi apeliantas buvo atleistas nuo 50 Eur žyminio mokėjimo, todėl ši suma pagal CPK 96 straipsnio taisykles valstybei priteistina iš ieškovo.
Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme buvo patirta 5,36 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, kurios vadovaujantis CPK 92 ir 96 straipsniais priteistinos iš ieškovo.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
apeliacinį skundą patenkinti.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo S. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovui AAS „Gjensidige Baltic“ (vieningas registro Nr. (duomenys neskelbtini) priteista 3110,53 Eur (10740,05 Lt) ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-08-25) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atsakovo S. S. atžvilgiu atmesti.
Panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. sprendimo dalis, kuriomis iš atsakovo S. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) priteista 91,31 Eur žyminio mokesčio ieškovui bei 15,21 Eur valstybei.
Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Priteisti atsakovui S. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ (vieningas registro Nr. (duomenys neskelbtini) 289,62 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 20 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.
Priteisti iš ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ valstybei 50 Eur žyminio mokesčio ir 5,36 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, valstybei.
Bylinėjimosi išlaidos valstybei turi būti įmokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai (įmonės kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.
Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.