Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Teisėja Ainora Kornelija Macevičienė Teisminio proceso Nr. 1-18-1-01805-2008-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.8.3; 2.1.10.1; 2.4.2.3;

2013 m. birželio 3 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Pocienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. R., jos gynėjos advokatės Alfredos Pūkienės ir Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo E. R. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl nežymus mažamečio kūno sužalojimo, padaryto 2008-12-03) laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir nebendrauti su L. R., gyvenančiu Lūkesčių g., Vilniuje; pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl nežymus mažamečio kūno sužalojimo, padaryto 2008-08-10) ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą išteisinta neįrodžius jos dalyvavimo darant šias nusikalstamas veikas. Iš E. R. nukentėjusiajam L. R. priteista 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o L. R. 1 500 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

E. R. nuteista už tai, kad nežymiai sužalojo mažametį, t. y. 2008 m. gruodžio 3 d. apie 13.50 val., (duomenys neskelbtini), namo laiptinės antrajame aukšte, tyčia pakišo koją pro šalį einančiam mažamečiui L. R., gimusiam (duomenys neskelbtini), už kurios užkliuvęs pastarasis suklupo ant dešinio kelio bei trenkėsi veidu į laiptus, tuo padarydama nukentėjusiajam mažamečiui L. R. odos nubrozdinimą kairio nosies sparnelio srityje, kraujosruvą viršutinės lūpos gleivinėje, odos nubrozdinimą su kraujosruva dešinio kelio sąnario srityje, poodines kraujosruvas abejose blauzdose.

E. R. buvo kaltinama tuo, kad nežymiai sužalojo mažametį, t. y. 2008 m. rugpjūčio 10 d., apie 15.30 val., (duomenys neskelbtini), namo laiptinėje tarp pirmojo ir antrojo aukštų, ant laiptų, iš už nugaros priėjusi prie mažamečio L. R., gim. (duomenys neskelbtini), pastūmė jį į dešinį petį, nuo ko nukentėjusysis mažametis L. R. nugriuvo ant laiptų bei patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva kairiajame kelyje, odos nubrozdinimais kairiajame pakinklyje. Šie jos veiksmai buvo kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį, tačiau pirmos instancijos teismas pagal šį kaltinimą E. R. išteisino, nenustatęs jos dalyvavimo šio nusikaltimo padaryme.

Be to E. R. buvo kaltinama tuo, kad nesunkiai sužalojo mažametį, t. y. 2009 m. vasario 28 d., apie 10.00 val., (duomenys neskelbtini), namo kieme, priėjusi iš už nugaros prie mažamečio L. R., gim. (duomenys neskelbtini), jį pastūmė, nuo ko pastarasis nugriuvo ant žemės, bei susižalojo, tuo padarydama mažamečiui nukentėjusiajam L. R. dešinio stipinkaulio kaklo lūžį, vertinamą nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl kaulo lūžio sveikata sutrikdyta ilgiau kaip 10 dienų. Šie jos veiksmai buvo kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, tačiau E. R. pagal šį baudžiamąją įstatymą teismas išteisino, nenustačius, kad ji dalyvavo šio nusikaltimo padaryme.

Nuteistoji E. R. ir jos gynėja advokatė Alfreda Pūkienė apeliaciniais skundais prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. nuosprendžio dalį, kuria E. R. pripažinta kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje (nežymus mažamečio kūno sužalojimas, padarytas 2008-12-03) ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad neįrodyta, jog nuteistoji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką ir, kad L. R. atžvilgiu padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Anot apeliančių, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesilaikė procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, neištyrė visų surinktų bylos duomenų, nepatikrino kiekvieno įrodymo tikrumą. Apkaltinamasis nuosprendis priimtas vadovaujantis prielaidomis. Pažymi, jog nuosprendyje nenurodyta kada, kur ir kokie nuteistosios konkrečiai padaryti veiksmai sukėlė L. R. sveikatos sutrikdymą. Be to, teismas nuosprendžio aprašomoje dalyje keletą kartų skirtingai nurodė priežastis, dėl kurių L. R. galėjo atsirasti kūno sužalojimai: vienok, teismas nurodė, jog mažametis, dalyvaudamas suaugusiųjų konflikte galėjo patirti stresą, išsigąsti E. R. grasinimų ir todėl parkrito bei patyrė kūno sužalojimus, vėliau daroma prielaida, kad, kai buvo sužalotos E. R. akys, ji galėjo užkliudyti šalia esantį itin smulkaus kūno sudėjimo mažametį, arba, kad pastarasis galėjo užkliūti už ištiestos kaltinamosios kojos bei parkristi ant laiptų ir susižaloti. Apeliantės teigia, jog L. R., kaip jau yra buvę ir anksčiau, E. R. apkalbėjo. Anot nuteistosios ir jos gynėjos, nuosprendžio aprašomoje dalyje išvardini prieštaringi duomenys apie 2008-12-03 įvykio įregistravimą. Pažymi, jog nėra duomenų, kad minėtas pareiškimas policijoje gautas 2008-12-03, todėl jis buvo nepagrįstai prijungtas prie bylos kaip įrodymas. Be to, apeliantės atkreipia dėmesį į tai, jog teisme apklausti policijos pareigūnai taip pat patvirtino, kad pareiškimo apie L. R. sužalojimą nebuvo gavę, jo tirti neteko. Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad byloje nesurinkta patikimų medicinos dokumentų apie L. R. buvusį 2008-12-03 sužalojimą, o visi į bylą pateikti medicinos įstaigos ir eksperto įforminti dokumentai susiję su laikotarpiu nuo 2008- 12-04, t. y. po tariamo įvykio. Jokių kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių L. R. traumos 2008-12-03 faktą, byloje nėra. Be to, Valstybės ligonių kasos informacijoje nėra duomenų apie 2008-12-03 L. R. suteiktas medikų paslaugas. Taip pat, atkreipia dėmesį į tai, jog teismo posėdžio metu, apžiūrint L. R. ligos istoriją, konstatuota, kad 2008-12-04/2008-12-28 laikotarpio įrašų lapai yra akivaizdžiai naujesni, nei prieš ir po jų esantys ligos istorijos lapai, t. y. pakeisti. Ši aplinkybė yra užfiksuota teismo posėdžio protokole. Apeliančių manymu, šie prieštaravimai patvirtina, jog 2008-12-04/2008-12-08 pediatrė gydė L. R. peršalimo ligą, kaip ji ir nurodė pažymoje. Be to, pažymi, jog teismo posėdžio metu apklausti ekspertai parodė, kad L. R. sužalojimai negalėjo būti padaryti griūnant.

Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad teismo ekspertė G. K. tinkamai neištyrė neva sužaloto L. R.. Jos surašyta specialisto išvada Nr. 5912/08(01) neatitinka tikrovės, todėl teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, ja rėmėsi nepagrįstai. Anot apeliančių, pagal visus kriterijus L. R. turėjo būti nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir tyrimas baigtas, tačiau jis tęsėsi nuo 2008-12-04 iki 2009-02-13. Teismas nuosprendyje nepagrįstai dėl minėtų nepašalintų medicinos ir ekspertų dokumentų prieštaravimų bei neatitikimų nepasisakė.

Nuteistoji ir jos gynėja tvirtina, kad E. R. negalėjo sužaloti L. R., nes tuo pat metu buvo sužalota pati (diagnozuotas 1- jo laipsnio akių cheminis nudegimas). Dėl sužalojimo E. R. kreipėsi į gydymo įstaigą ir tai patvirtina byloje esantys dokumentai bei liudytojų R. R., A. M. bei pareigūno G. P. parodymai. Taip pat nurodo, kad apylinkės teismas neįvertino įvykio vietos - namo adresu Lūkesčių g. 4, Vilniuje – antrojo aukšto plano, iš kurio matyti, kad įvykio erdvė yra per maža, todėl L. R. nešant pro duris vežimėlį, neįmanoma išeiti iš virtuvės. Taip pat nėra galimybės iš virtuvės iškišti kojos taip, kad ji užkliudytų pro šalį einančius, todėl kojos iškišti už staktos ribų apeliantė nesugebėtų fiziškai. Teigia, jog L. R. visų sužalojimų pobūdis ir lokalizacija visiškai atmeta jų susidarymo galimybę krentant į priekį ant laiptų nurodytomis aplinkybėmis.

Anot nuteistosios ir jos gynėjos, teismas nepagrįstai neanalizavo bylos duomenų apie tuo pat metu L. R. padarytą E. R. akių traumą bei nepagrįstai rėmėsi liudytojo E. G., kuris ikiteisminio tyrimo metu žinomas nebuvo, parodymais, neva jis girdėjo triukšmą laiptinėje, matė sužalotą vaiką bei sveiką, traumos nepatyrusią apeliantę. Šiuos liudytojo parodymus paneigia medicinos dokumentai, kuriuose užfiksuoti tuo metu buvę E. R. akių sužalojimai. Minėtas liudytojas taip pat melagingai parodė, kad L. R. kvietė policiją, jog nuteistoji skriaudė R. vaikus 2009 m. vasarą, nors tuo metu ji jau name, adresu Lūkesčių g. 4, Vilniuje nebegyveno ir nesilankė. Nuosprendyje neaptarti B. R., L. R., L. R. ir E. G. parodymų prieštaravimai. Anot apeliančių, E. R. pareikšti kaltinimai nepasitvirtino, byloje nėra objektyvių duomenų, kad ji kontaktavo su L. R., išskyrus jo paties parodymus apie išlindusią koją su žalia šlepete, kiti liudytojai įvykio nematė. Teigia, kad E. R. turėtų būti išteisinta.

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorė prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-03-15 nuosprendžio dalį, kuria E. R. išteisinta, panaikinti ir priimti naują nuosprendį: E. R. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalyje (dėl nežymus mažamečio sveikatos sutrikdymo, padaryto 2008-08-10) ir paskirti jai laisvės atėmimą 1 metams; padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte (dėl nesunkaus mažamečio sveikatos sutrikdymo, padaryto 2009-02-28) paskirti laisvės jai atėmimą 1 metams 8 mėnesiams. Taip pat prašo pakeisti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-03-15 nuosprendį dalyje dėl E. R. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl nežymus mažamečio sveikatos sutrikdymo, padaryto 2008-12-03) paskiriant už šio nusikaltimo padarymą laisvės atėmimą 1 metams 2 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis subendrinti paskirtąsias bausmes dalinio sudėjimo būdu ir paskirti galutinę bausmę - laisvės atėmimą 3 metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 metams, įpareigojant E. R. per šį laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms, uždrausti bendrauti su L. R. bei per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti žalą.

Teismas, išteisindamas E. R. dėl nusikalstamų veikų, padarytų 2008-08-10, 2009-02-28, netinkamai įvertino, bei padarė nepagrįstas išvadas dėl to, kad byloje nėra jokių medicininių dokumentų, patvirtinančių mažamečio L. R. sužalojimo faktą bei laiką. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, jog tiek iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų, tiek iš teisminio bylos nagrinėjimo nustatytų aplinkybių įvykio data nekėlė jokių klausimų nei kaltinamajai, nei nukentėjusiajam ar jo įstatyminiams atstovams. 2008-08-10 incidento metu dalyvavo tik du asmenys - L. R. ir E. R.. Jokių pašalinių asmenų nebuvo, visi byloje apklausti liudytojai nurodo tik tas aplinkybes, kurias išgirdo iš L. R. arba E. R.. Teigia, kad teismas, vertindamas įrodymus, nepagrįstai atmetė mažamečio L. R. parodymus, kurie yra nuoseklūs, išsamūs, atlikti naudojant specialias telekomunikacijų priemones ir dalyvaujant psichologui. Nukentėjusysis L. R. parodė, kad teta E. R. jį pastūmė vasarą, o kitą dieną jis važiavo į stovyklą. Įstatyminiai atstovai - L. R. ir B. R. taip pat nurodė, kad vaikas į stovyklą važiavo kitą dieną po įvykio. Nusikaltimo data - 2008-08-10 patvirtinta ir teismo medicinos specialistų - G. K. bei A. G. išvadose ( Nr.4057/08 (01); Nr. P-SI-76-87). Anot apeliantės, Bendrojo pagalbos centro pažymoje užfiksuota klaida, nurodant ne tą mėnesį, negali būti laikoma E. R. išteisinimo pagrindu, kadangi tai yra techninė darbuotojo, fiksavusio įvykį klaida.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad nei policijoje, nei kitose įstaigose nebuvo gautas nei vienas pareiškimas dėl galimai neteisėtų B. R. ir L. R. veiksmų, t. y. kaltinant juos, jog šie pranešė apie nebūtą nusikaltimą dėl vaiko sužalojimo, todėl išteisintosios E. R. abejonės, kuriomis vadovavosi teismas priimdamas nuosprendį, nepagrįstos.

Prokurorė nurodo, kad teismas, priimdamas nuosprendį, netinkamai įvertino, bei padarė nepagrįstas išvadas dėl to, kad L. R. 2009-02-28 buvo uždarame kieme su savo tėvais, todėl E. R. į kiemą patekti ir jo sužaloti tą dieną negalėjo. Teigia, jog teismo posėdžio metu įstatyminė L. R. atstovė L. R. pateikė teismui neginčijamus įrodymus -fotonuotraukas, prijungtas prie bylos, paneigiančias šią išteisintosios E. R. versiją.

Be to, apeliantė nurodo, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra jokių medicininių dokumentų, patvirtinančių L. R. padarytus kūno sužalojimus. E. R. pareikštas kaltinimas buvo grindžiamas būtent teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 1440/09 (01), kurioje užfiksuoti L. R. padaryti sužalojimai, konstatuojant faktą, kad jie galėjo būti padaryti 2009-02-28, o dėl šios traumos L. R. su tėvais kreipėsi ir į Vilniaus Antakalnio ligoninės traumatologinį punktą, kur buvo apžiūrėtas gydytojo Š. bei jam buvo suteikta pagalba ir uždėtas gipsas.

Prokurorė pažymi, kad teismas E. R. pripažinęs kalta pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nepagrįstai skyrė jai švelnesnę, negu įstatymo numatytą bausmę. Nurodo, kad E. R. savo kaltės nepripažino, dėl padarytos nusikalstamos veikos nesigaili, nusikaltimo objektas - mažametis brolio vaikas, byloje nėra duomenų apie tai, kad E. R. išlaiko asmenį, sergantį sunkia liga, mažamečius vaikus ir pan. Prokurorės nuomone, laisvės apribojimo bausmės paskyrimas E. R. sudaro tam tikrą nebaudžiamumo įspūdį, todėl jai turėtų būti paskirta BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, o prokuratūros skundą atmesti. Prokurorė prašė nuteistosios ir jos gynėjos skundus atmesti, prokuratūros skundą tenkinti.

Nuteistosios E. R. ir jos gynėjos apeliaciniai skundai tenkintini, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros skundas tenkintinas iš dalies. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. nuosprendis naikintinas dalyje dėl E. R. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl nežymaus mažamečio sveikatos sutrikdymo padaryto 2008-12-03). E. R. dėl šios nusikalstamos veikos išteisintina neįrodžius, kad ji padarė nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą (303 str. 5 d. 1 p., 329 str. 1 p.). Nuosprendis dalyje dėl E. R. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį dėl nežymaus kūno sužalojimo padarymo 2008-08-10 ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, keistinas nurodant kitą išteisinimo pagrindą, nustatant, jog E. R. išteisintina Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. neįrodžius, jog ji padarė nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą.

Dėl 2008-08-10 įvykio.

Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalis numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šios nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, kurio pasėkoje mažamečiui sukeliamas fizinis skausmas arba mažametis nežymiai sužalojamas ar trumpam susargdinamas. Subjektyvioji šios nusikalstamos veikos pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tiesiogine tyčia nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas, asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai ir jų nori. Netiesiogine tyčia numatytas nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas, asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai ir nors jų ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti.

Pirmosios instancijos teismas E. R. dėl mažamečio L. R. sužalojimo 2008-08-10 išteisino neįrodžius jos dalyvavimo darant šį nusikaltimą. Kolegija, vertindama byloje esančius , apylinkės teismo ištirtus įrodymus, daro išvadą, kad apylinkės teismas pagrįstai E. R. išteisino dėl šio nusikaltimo padarymo, tačiau nurodė netinkamą išteisinimo pagrindą. Todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas, nustatant, jog byloje nepakanka objektyvių faktinių duomenų, kurie patvirtintų, kad E. R. padarė nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą.

Kaip teisingai nustatė apylinkės teismas, kaltinimas dėl šios nusikalstamos veikos padarymo nepasitvirtino. Jis buvo grindžiamas nenuosekliais ir vieni kitiems prieštaraujančiais mažamečio L. R., jo įstatyminių atstovų L. R. bei B. R. parodymais.

Iš bylos duomenų matyti, kad E. R., L. R. ir B. R. tarpusavio santykiai buvo ir yra kraštutinai konfliktiški, todėl teismas jų visų parodymais gali remtis tiek, kiek juos patvirtina kiti objektyvūs bylos faktiniai duomenys.

Bylos nagrinėjimo metu mažamečio tėvai L. R. ir B. R. parodė, jog patys nematė įvykio, kai E. R. pastūmė jų sūnų L. R.. Apie įvykį sužinojo iš savo sūnaus. Duodami parodymus apie aplinkybes, kaip sužinojo apie sūnui padarytus sužalojimus, mažamečio nuketėjusiojo įstatyminiai atstovai nebuvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu L. R. paaiškino, kad 2008-08-10 apie 15.30 val., namo antrame aukšte, tarp jos ir A. R. įvyko konfliktas, kurio metu pastarasis ją sumušė. Jau po konflikto, jai su vyru einant namo, trečiame aukšte juos pasivijo sūnus L. R., kuris buvo apsiverkęs ir išsigandęs. Jis paaiškino, jog, išgirdęs mamos riksmą, bėgo pas ją, bet tuo metu pirmame aukšte atsiradusi E. R. jį pastūmė, taip sužalodama jam ranką ir koją (t. 1, b. l. 16 – 17). Teisminio nagrinėjimo metu L. R. paaiškino, kad apie sūnui L. R. padarytus sužalojimus sužinojo visiškai kitokiomis aplinkybėmis, t. y. įvykio dieną važiuojant į ligoninę, kai L. R. pasakė, kad jam skauda koją ir ranką (t. 3, b. l. 56 – 57). Pats mažametis L. R. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, paaiškino, kad apie įvykį, kai E. R. jį pastūmė, pirmiausia papasakojo tėvui, kai tėtis paprašė, kad jis pasuptų broliuką, o jam tuo metu labai skaudėjo ranka (t. 1, b. l. 25). Mažamečio L. R. tėvas B. R. paaiškino, kad apie jo sūnaus ir E. R. incidentą, kurio metu pastaroji pastūmė sūnų, sužinojo po 10-20 minučių po įvykio (t. 1, b. l. 12). Kolegijos manymu, esant akivaizdiems prieštaravimams dėl esminių įvykio aplinkybių, teismas spręsdamas klausimą, ar E. R. padarė jai inkriminuotus veiksmus, pagrįstai nesivadovavo mažamečio nukentėjusiojo ir jo įstatyminių atstovų parodymais, nes jų nepatvirtina kiti byloje esantys teismo ištirti įrodymai.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, apie 2008-08-10 įvykį mažamečio nukentėjusiojo L. R. tėvas B. R. pranešė policijai po mėnesio nuo įvykio, t. y. 2008-09-10, 14.57 val. (t. 1, b. l. 8). Be to iš bendros įvykių registravimo sistemos duomenų matyti, kad trumpame įvykio aprašyme nurodyta, jog 2008-08-10, apie 15.30 val. konflikto metu buvo sužalotas ne L. R., o A. R.. Taip pat pranešime nurodyta, jog įvykis įvyko 2008-08-10 14.42 val., t. y. iki įvykio dėl kurio pareikštas kaltinimas E. R. padarymo (15.30 val.). 2009-02-24 tyrėjos tarnybiniame pranešime nurodyta, jog registruojant šį įvykį įvyko techninė klaida, t. y. per klaidą nurodyta, jog 2008-08-10 konflikto metu, apie 15.30 val., buvo sužalotas A. R., nors iš tikrųjų buvo sužalotas L. R. (t. 1, b. l. 9). Duomenų apie tai, jog po šio įvykio įregistravimo būtų taisomi duomenys, susiję su įvykio data, laiku ar vieta, įvykio registravimo data, byloje nėra. 2008-09-10 B. R. protokole – pareiškime jokių duomenų apie įvykio datą, laiką ir vietą taip pat nėra nurodyta (t. 1, b. l. 3). Įvertinus minėtus duomenis matyti, kad pagal BĮ registracijos duomenis L. R. sužalojimą patyrė 14.42 val., t. y., dar iki prasidedant konfliktui tarp A. R. ir L. R. (15.30 val.). Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atvykus į įvykio vietą policijos pareigūnams S. B. ir A. B., E. R. juos informavo apie tai, kad L. R. primušė jos sūnų A. R., o L. R. pranešė apie tai, kad ją sumušė E. R. sūnus A. R.. Įvykio vietoje jokių kitų pranešimų apie kitiems asmenims, tarp jų L. R., padarytus kūno sužalojimus, nebuvo gauta (t. 1, b. l. 36 – 37, 38 – 39). Todėl įvertinus šias aplinkybes, kolegijos manymu, priešingai nei nurodyta prokurorės apeliaciniame skunde, apylinkės teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad objektyvūs bylos duomenys yra prieštaringi ir nepatvirtina, kad L. R. buvo sužalotas kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis.

Iš tiesų, bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu mažamečio nukentėjusiojo L. R. įstatyminiai atstovai Lilija ir B. R. tik aptakiai paaiškino teismui priežastis, kodėl tik po mėnesio nuo įvykio pranešė policijai apie vaikui padarytus sužalojimus, nors į privatų ekspertą dėl šių sužalojimų kreipėsi jau kitą dieną po įvykio. Taip pat kodėl, esant vaikui padarytiems kūno sužalojimams, jie kreipėsi į privačius ekspertus, o ne į medicinos įstaigas dėl medicininės pagalbos vaikui suteikimo. Todėl esant tokioms aplinkybėms, nepaneigtas nuteistosios E. R. aiškinimas, jog vėlyvas pranešimas policijai apie tai, kad prieš mėnesį neva buvo sužalotas vaikas, yra tik kerštas už tai, kad ji tą dieną kvietė policiją dėl L. R. sūnui A. padaryto sužalojimo, ir dėl šio įvykio buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra pagrindo abejoti 2008-08-11 A. G. nustatytais L. R. kūno sužalojimais, tačiau nesant kategoriškų medicininių duomenų, patvirtinančių patį sužalojimo padarymo laiką, o taip pat egzistuojant anksčiau teismo aptartiems prieštaravimams, kurių pašalinti nepavyko, yra pagrindas abejoti dėl L. R. nustatytų sužalojimų atsiradimo laiko, vietos bei kitų reikšmingų aplinkybių.

Dėl 2009-02-28 įvykio.

Pirmosios instancijos teismas E. R. dėl mažamečio L. R. sužalojimo 2008-02-28 pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą išteisino, neįrodžius jos dalyvavimo darant šį nusikaltimą. Kolegija, vertindama byloje esančius, apylinkės teismo ištirtus įrodymus, daro išvadą, kad apylinkės teismas pagrįstai E. R. išteisino dėl šio nusikaltimo padarymo, tačiau nurodė netinkamą išteisinimo pagrindą. Todėl nuosprendis šioje dalyje taip pat keistinas, nustatant, jog byloje nepakanka objektyvių faktinių duomenų, kurie patvirtintų, kad E. R. padarė nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą.

Kaltinimas dėl šios nusikalstamos veikos padarymo iš esmės buvo grindžiamas mažamečio L. R., jo įstatyminės atstovės L. R. bei liudytojo B. R. parodymais. Kaip jau minėta, nuteistosios, nukentėjusiojo, jo įstatyminių atstovų parodymais teismas gali remtis tiek, kiek juos patvirtina kiti objektyvūs bylos faktiniai duomenys.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, Bendrojo pagalbos centro duomenimis 2009-02-28, 10.40 val., buvo užregistruotas pranešimas apie tai, kad (duomenys neskelbtini), kilo konfliktas tarp brolio ir sesers dėl turto dalybų. Iš įvykio ataskaitos matyti, kad E. R. į policiją skambino 10.37 val. iš mobilaus ryšio telefono. Be to tą pačią dieną E. R. kreipėsi su pareiškimu į policiją, kuriame nurodė, kad įvykio dieną, atvykus jos pažįstamiems A. M. ir I. Z. padėti jai išsikraustyti iš namo, L. R. jų neįleido į namus. Iš atvykusių policijos pareigūnų sužinojo, kad ji neva kaltinama sumušusi brolio vaiką – L. R.. Siekdama išvengti galimų nesusipratimų, paprašė įvykio vietoje buvusio policijos pareigūno V. T. nedelsiant apklausti kartu buvusius liudytojus ir nustatyti, ar iš tikrųjų vaikas buvo sužalotas. Policijos pareigūnas atsisakė tai daryti (t. 2, b. l. 43). Pretenzijas dėl to, kad nebuvo imtasi jokių priemonių tikslu konstatuoti, ar vaikas buvo sužalotas, išteisintoji E. R. ne kartą išsakė ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžių metu. Ikiteisminio tyrimo metu VPK Vidaus tyrimų skyriuje dėl į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų neveikimo buvo atliktas tarnybinis patikrinimas. Tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, jog objektyvių, neginčijamų įrodymų, galinčių patvirtinti ar paneigti policijos pareigūnų netinkamus veiksmus, jų šališkumą ir neobjektyvumą, nėra, todėl apsiribota pranešimu apie pareiškime nurodytas aplinkybes Vilniaus apskrities VPK PER bei VPAS vadovybei (t. 2, b. l. 47). Analogiško turinio skundus E. R. teikė ir prokuratūrai ( t. 2, b. l. 2, b. l. 44-45, 47,48-52, 122-124).

Iš policijos įvykių registravimo sistemos duomenų matyti, kad 2009-02-28 apie 15.10 val. buvo gautas pranešimas iš Vilniaus Antakalnio ligoninės traumatologinio punkto daktaro Š. apie tai, kad į ligoninę kreipėsi nepilnametis L. R., kuriam diagnozuotas kairės alkūnės sumušimas ir galimai stipinkaulio trukimas. Kreipimosi metu paaiškinta, kad konflikto metu jį pastūmė brolio sesuo (t. 1, b. l. 82). 2009-03-01 Lazdynų policijos nuovadoje užregistruotas L. R. pareiškimas dėl 2009-02-28 įvykio, kuriame ji nurodė, jog 2009-02-28 apie 11.00 val. konflikto su E. R. metu nukentėjo jos sūnus L. R., kuris nuo stipraus smūgio parkrito, susižalojo ranką. Be to krisdamas jis susiplėšė striukę ir sudaužė mobilų telefoną (t. 1, b. l. 80). Teismo medicinos ekspertizių atlikimo metu nustatytų L. R. sužalojimų lokalizacija visiškai neatitiko daktaro Š. pranešime nurodytos. Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 1444/09 (01) ekspertė G. K. pagal įrašus ambulatorinėje kortelėje ir rentgenogramas Nr. 2133 ir Nr. 2133-4 nustatė, kad L. R. nustatytas dešinio, o ne kairio kaip nurodyta pirminiame pranešime, stipinkaulio kaklo lūžis, padarytas paveikus kietu buku daiktu prieš kreipiantis į gydymo įstaigą, kuris kvalifikuojamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu ir galėjo būti padarytas vienu trauminiu poveikiu griūnant (t. 1, b. l. 110-111). Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus ekspertai, atsakydami į teismo pateiktus klausimus, ekspertizės akte Nr. 11 (01) konstatavo, jog L. R. galimai 2009-02-28 padarytas dešinio stipinkaulio kaklo poantkaulinis lūžis nuo netiesioginio trauminio poveikio, griūvant ant dešinės rankos. Sužalojimas galėjo būti padarytas tiek 2009-02-28, t. y. L. R. dešinės alkūnės rentgeno nuotraukų Nr. 2133-2134 atlikimo dieną, tiek ir 10-14 dienų laikotarpyje iki jų atlikimo (t. 5, b. l. 10). Bylos nagrinėjimo metu apklausta ekspertė J. G. – D. paaiškino, kad ekspertizė buvo atliekama analizuojant įrašus L. R. medicininiuose dokumentuose. Rentgeno nuotrauka ir kiti medicininiai dokumentai, esantys byloje, atliekant ekspertizę nebuvo analizuojami. Gydytojo radiologo 2009-02-28 įrašo “be pakitimų” reikšmės, aprašant rentgeno nuotraukas Nr. 2133 ir 2134, ekspertė paaiškinti negalėjo. Ji paaiškino, jog ekspertai negali spręsti yra ar nėra užfiksuotas lūžis (t. 5, b. l. 85). Iš teismui pateiktos Karoliniškių poliklinikos L. R. medicininės kortelės matyti, jog joje yra 2009-03-02 įrašas apie dešinio stipinkaulio kaklo poantkaulinį lūžį. Tuo tarpu Valstybinės ligonių kasos dokumentuose nėra jokio įrašo, patvirtinančio, kad Karoliniškių poliklinika ar bet kuri kita Vilniaus miesto gydymo įstaiga tą dieną būtų teikusi bent kokias medicinos paslaugas L. R. (t. 4, b. l. 40). Be to pažymėtina ir tai, kad ekspertizės akte Nr. 11 (01) nėra kategoriškos išvados, kad L. R. būtent įvykio dieną patyrė traumą. Tai patvirtina ir Konsultacinė Sankt – Peterburgo valstybinės sveikatos apsaugos įstaigos „Teismo medicinos tyrimo (apžiūros) akto Nr. 20/0988/0005“ išvada dėl 2009-02-28 epizodo.

Esant nustatytiems prieštaravimams dėl mažamečiui L. R. padarytų sužalojimų laiko ir lokalizacijos, kolegijos manymu, apylinkės teismas pagrįstai ekspertizės aktų išvados dėl L. R. sužalojimo padarymo 2009-02-28 pobūdžio ir sunkumo, nelaikė neginčytinais įrodymais, patvirtinančiais kad dėl E. R. nusikalstamų veiksmų 2008-02-28 mažametis L. R. buvo sužalotas.

Bylos nagrinėjimo metu neginčijamai nustatyta, kad 2009-02-28, apie 10.30 val., kilo turtinis konfliktas tarp B. R. ir E. R.. Kaip jau buvo minėta, pirmoji apie įvykį policijai pranešė E. R.. Bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai A. M. ir I. Z. paaiškino, kad kviesdama policiją E. R. buvo kartu su jais už namo kiemo ribų, t. y. gatvėje, o į kiemą jie ir išteisintoji pateko tik po to, kai atvyko policijos pareigūnai, kartu su jais. Esant nustatytoms šioms faktinėms aplinkybėms, bei teismo medicinos ekspertų abejonėms dėl rankos lūžio konstatuotina, kad apylinkės teismas pagrįstai suabejojo dėl E. R. galimybės sužaloti vaiką, kuris tuo metu buvo su savo tėvu uždarame kieme (t. 3, b. l. 18). Byloje nėra faktinių duomenų, kurie patvirtintų, kad minėti liudytojai suinteresuoti duoti E. R. palankius parodymus. Todėl teismas neturėjo pagrindo jais nesivadovauti bei pagrįstai rėmėsi, nustatydamas įvykio faktines aplinkybes.

Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, L. R. pateikė vaizdajuostės medžiagą, nufilmuotą 2009-03-04, iš kurios turinio matyti kaip pastaroji aiškino sūnui L., ką jis turi filmuoti ir komentuoja tai, ką ji mato per langą. Kaip pagrįstai nustatė apylinkės teismas, šios aplinkybes taip pat leidžia abejoti L. R. parodymų patikimumu.

Nors L. R. tvirtino, kad įvykio metu žalojant jos sūnų, buvo apgadinta jo striukė, tačiau apžiūrėjus L. R. suplėšytą striukę, nustatyta, kad „abiejų rankovių išorės apačioje prie siūlės matosi įplyšimai. Apvertus striukę ant kairiosios rankovės - įplyšimas žemiau peties. Striukė dėvėta, murzina“. Šios užfiksuotos drabužio pažeidimų (plyšimo) vietos, visiškai neatitinka L. R. patirtų kūno sužalojimų lokalizacijos.

Esant išvardintoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nepavykus pašalinti abejonių kilusių dėl vaiko sužalojimo aplinkybių ir laiko, pagrįstai visas abejones įvertino kaltinamosios naudai ir konstatavo, kad byloje nėra pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, leidžiančių kaltinamosios atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį dėl 2009 m. vasario 28 d. nusikalstamos veikos padarymo. Byloje esančių faktinių duomenų visetas nepatvirtina, jog nuteistoji padarė jai inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, todėl E. R. apylinkės teismas pagrįstai išteisino. Nežiūrint į tai, byloje nėra tokių duomenų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusysis galėjo būti sužalotas dėl kitų asmenų nusikalstamų veiksmų, todėl keistinas E. R. išteisinimo pagrindas, nustatant, kad ji pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą išteisinta Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. neįrodžius, jog ji padarė nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą.

Dėl 2008-12-03 įvykio.

Nuteistosios E. R. ir jos gynėjos apeliacinio skundo argumentai, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina teismo nuosprendžio išvadų dėl E. R. kaltės 2008-12-03 nežymiai sužalojus mažametį L. R., yra pagrįsti. Pirmosios instancijos nuosprendis šioje dalyje naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis.

Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalyje, dėl 2008-12-03 mažamečiui L. R. nežymaus kūno sužalojimo padarymo, grindė rašytiniais bylos dokumentais, mažamečio nukentėjusiojo L. R., liudytojo P. G., specialistės J. G. – D. parodymais. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį šioje dalyje teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju be mažamečio L. R. parodymų, kad jis užkliuvo už nuteistosios kojos ir parkritęs susižalojo, E. R. pažino iš jos žalios šlepetės, kitų objektyvių įrodymų apie tai, kad vaikas pargriuvo, užkliuvęs už E. R. tyčia pakištos kojos, byloje nėra. Tuo pačiu, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas neatmetė galimybės, jog Emilijos ir L. R. konflikto metu mažametis L. R. galėjo išsigąsti E. R. grasinimų ir parkristi, ko pasėkoje patyrė kūno sužalojimus, kuriuos teismo medicinos ekspertai įvertino kaip nežymų sveikatos sutrikdymą. Taigi teismas grįsdamas E. R. kaltę dėl šio nusikaltimo padarymo, įrodinėdamas objektyviosios pusės požymį, rėmėsi prielaidomis.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, E. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme laikėsi nuoseklios pozicijos, ji neprisipažino padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nurodė, jog tarp jos ir brolio B. R. žmonos L. R. nuolat vykdavo konfliktai dėl netinkamo pastarosios elgesio bei turto dalybų. Ji nukentėjusiajam L. R. tyčia kojos nepakišo ir jo nesužalojo, o tuo pačiu metu buvo sužalota pati (t. 2, b. l. 29-36). Apie tai, kad neva 2008-12-03 ji sužalojo L. R., sužinojo tik 2009 metų vasarą, kai jau nebegyveno ankstesnėje gyvenamojoje vietoje - (duomenys neskelbtini) gatvėje, nes iš to namo ji su sūnumi išsikėlė 2009 m. kovo 3 - 4 dienomis. 2009-03-04 paskutinę išsikėlimo dieną, žinodama, kad B. R. vėl ją gali apkaltinti nebūtais dalykais, policijos pareigūnams girdint, klausė brolio, ar nieko nepadaryta pastarojo vaikui, tačiau tada jis tylėjo ir jokių pretenzijų dėl neva būtų vaiko sužalojimų nereiškė.

Mažametis nukentėjusysis L. R. apklaustas teismo posėdyje apie 2008-12-03 įvykį nurodė, kad tą dieną su motina ir jaunesniu broliu grįžtant į namus, pamatė, jog yra pravertos virtuvės, esančios antrame aukšte, durys, pro kurias žiūrėjo E. R.. Kai jie ėjo pro tas duris, E. R. jas atidarė ir iškišo koją, per kurią jis negalėjo perlipti, todėl pargriuvo, jam iš nosies arba iš lūpos bėgo kraujas. E. R. atpažino pagal žalias jos šlepetes ( t. 3, b. l. 161).

Iš 2008-12-03 L. R. pareiškimo policijos nuovadai matyti, kad pastaroji nurodė, jog apie 13. 50 val., jai grįžtant su vaikais – taip pat ir L. R. į namus, einant link antro aukšto aikštelės, iš virtuvės išėjo E. R., kuri šaukė, grasino, vėliau, išgirdusi B. R. balsą, grįžo atgal į virtuvę, o ji su vaikais paskubomis pakilo į viršų, kad išvengti konflikto tęsinio. Pareiškime taip pat nurodyta, kad jokių aktyvių veiksmų E. R. nedarė, grasino tik žodžiais, apie vaikui bėgusį kraują neužsiminė (t. 1, b. l. 61). Tuo tarpu teismo posėdyje L. R. jau patvirtino kitas įvykio aplinkybes nurodydama, kad įvykio dieną, pasitikusi sūnų L. R., grįžinėjo į namus. Kylant laiptais pastebėjo, kad antrame aukšte atidarytos E. R. virtuvės durys. Levas vežimėlį nešė eidamas priekyje, o ji lipo iš paskos. L. už kažko užkliuvo, ji to nematė, o tuo metu atidariusi duris rėkti pradėjo E. R.. Vyras išgirdęs triukšmą priėjo ir paėmė iš sūnaus vežimėlį. Tuo metu L. R. buvo visas kraujuotas. Vėliau sūnus pasakė, kad lipant laiptais jam koją pakišo E. R., tą ji sužinojo iš L. žodžių ( t. 3, b. l. 57, 58). B. R. parodė, kad 2008-12-03 jo žmona L. R. ir sūnus L. R. grįžinėjo į namus, lipo laiptais, ėjo pro pradarytas virtuvės duris antrame aukšte, L. R. tuo metu nukrito ir susižeidė. Stūmimo momento jis nematė (t. 3, b. l. 88). Taigi šie faktiniai duomenys yra prieštaringi, išvestiniai iš mažamečio parodymų, kurie, kaip matyti iš jo tėvų nurodytų aplinkybių, nebuvo nuoseklūs.

Be to atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog byloje dėl minėto nusikalstamos veikos epizodo yra parašyti trys skirtingi, vienas kitam prieštaraujantys, nukentėjusiųjų pareiškimai: iš pradžių buvo pranešta tik apie grasinimą fiziškai susidoroti (t. 1 , b. l. 55, 58 ), kitame pareiškime jau nurodyta, kad „iššoko E. R., laikydama kažką rankose ir puolė mus. Sūnus suklupo, susitrenkė" (t. 1, b. l. 53, 60, 61), vėliau, jau 2009 -02 -24 prašyme, nurodyta: „jinai sužalojo mano mažametį vaiką L. R., ir to pasėkoje jis patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą" (t. 1. b. l. 48.), o iš bylos duomenų matyti, kad Lazdynų policijos nuovadoje 2008-12-03 bendra informacija apie L. R. sužalojimo faktą nesuformuota, tyrėjai pareiškimo dėl L. R. sužalojimo netyrė. Bendrosios pagalbos centre 2008-12-03 iškvietimų neregistruota. Taigi šie faktiniai duomenys apie E. R. padarytus veiksmus taip pat yra prieštaringi.

Tai, jog L. R. sveikata buvo sutrikusi neginčytinai patvirtina byloje esantys įrodymai - įrašai medicininiuose dokumentuose, kad laikotarpiu nuo 2008-12-04 iki 2008-12-28 L. R. buvo apžiūrimas apylinkės pediatro, radiologo, vaikų chirurgo, kurie užfiksavo vaiko nusiskundimus bei patirtų traumų aplinkybes ir pasekmes (t. 4, b.l. 38-41, 112-114 ). Šias aplinkybes taip pat patvirtino mažamečio nukentėjusiojo įstatyminė atstovė L. R., liudytojai B. R., E. G., kurie paaiškino matę, kad nukentėjusysis buvo sužalotas, tačiau jo sužalojimo aplinkybių nematė. Todėl, kolegijos nuomone, šių duomenų nepakanka konstatuoti, jog L. R. sveikata sutriko būtent dėl E. R. tyčinių veiksmų.

Apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad dėl dažnai kylančių E. R. ir L. R. konfliktų mažametis L. R., dalyvaudamas suaugusiųjų konflikte galėjo patirti stresą, išsigąsti E. R. ir pats, užkliuvęs už laipto, parkristi bei patirti nustatytus kūno sužalojimus. Be to neatmestina, jog nuteistoji tuo pat metu (kai buvo sužalotos E. R. akys) galėjo užkliudyti šalia esantį itin smulkaus kūno sudėjimo mažametį L. R., arba pastarasis galėjo užkliūti už E. R. kojos ir pats, krisdamas ant laiptų, susižaloti. Taigi šios apylinkės teismo iškeltos prielaidos, išnagrinėjus bylą, liko nepaneigtos bylos faktiniais duomenimis, todėl turi būti vertinamos kaltinamosios naudai.

Taigi, esant šioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, jog surinkti faktiniai duomenys nepatvirtina, kad E. R. 2008-12-03 padarė jai inkriminuotus tyčinius veiksmus, sukėlusius nežymų mažamečio L. R. sveikatos sutrikdymą.

Todėl, kolegijos nuomone, apylinkės teismas, spręsdamas klausimą dėl E. R. kaltės šioje dalyje, netinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visetą, todėl padarė neteisingas išvadas ir priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, kuris šioje dalyje naikintinas. E. R. ( dėl 2008-12-03 nežymaus sveikatos sutrikdymo) pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį išteisintina (BPK 329 str. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktu,

n usprendė:

Nuteistosios E. R. ir jos gynėjos apeliacinius skundus tenkinti, prokurorės skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. nuosprendžio dalį, kuria E. R. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2008-12-03) ir priimti naują nuosprendį:

E. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2008-12-03) išteisinti neįrodžius, kad ji padarė nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą.

Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria E. R. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį ir BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nustatant, jog E. R. pagal šiuos baudžiamuosius įstatymus išteisinta Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, neįrodžius, kad ji padarė nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą.

Panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. nuosprendžio dalį, kuria iš E. R. nukentėjusiajam L. R. priteista 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o L. R. 1 500 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.