Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Vyto Miliaus ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-657-159/2011 pagal ieškovo akcinės bendrovės Šiaulių banko ieškinį atsakovei R. K., dalyvaujant tretiesiems asmenims bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Harundo“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Investicijų ir verslo garantijos“, dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas nepagrįstai teigia, kad hipotekos kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, vykdytų turimą solidariąją prievolę, yra saistoma jam neįvykdyto skolinio įsipareigojimo dydžio ir nesaistoma kreditoriaus galimybės gauti reikalavimo (jo dalies) patenkinimą iš įkeisto daikto, nes sistemiškai aiškinant CK 6.86 straipsnio, CPK 754 straipsnio 1 dalies ir CK 4-osios knygos nuostatas, reglamentuojančias hipoteką, darytina išvada, kad kreditoriui atsisakant patenkinti savo reikalavimą iš hipoteka įkeisto turto, laiduotojas nuo atsakomybės atleidžiamas. Be to, CK 6.80 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad laiduotojas turi teisę reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą, išskyrus atvejus, kai laiduotojas šios teisės yra aiškiai atsisakęs.Teismas nurodo, kad išieškomų sumų apimtys gali būti kontroliuojamos vykdymo procese, tačiau CPK 18 straipsnis imperatyviai nustato, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Jei skundžiamas teismo sprendimas įsiteisės, kils klausimas dėl imperatyvios CPK 18 straipsnio nuostatos pažeidimo, t. y., taps neaišku ar antstolio, ar bankroto administratoriaus sprendimu gali būti iš dalies nevykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas. Pažymėtina, kad nors teismo sprendime tai tiesiogiai ir nenurodoma, sprendžiant iš motyvų, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra grindžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010, tačiau teismas šalių santykiams privalėjo taikyti minėtas laidavimą reglamentuojančias teisės normas, o ne remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, juo labiau, kad minėta Aukščiausiojo Teismo nutartimi išnagrinėtos civilinės bylos ir šios bylos ratio decidendi nesutampa.Teismas nepagrįstai atmetė atsakovės argumentą dėl termino pareikšti reikalavimą laiduotojui praleidimo. Pagal CK 1.117 straipsnio 6 dalį, naikinamasis terminas yra toks terminas, kuriam pasibaigus išnyksta tam tikra civilinė teisė ar pareiga. Naikinamieji terminai negali būti teismo ar arbitražo atnaujinti. CK 6.88 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Taigi terminas yra naikinamasis, kadangi jam suėjus, išnyksta laiduotojo pareiga atsakyti pagal laidavimo sutartį bei atitinkama kreditoriaus teisė reikalauti laiduotojo atsakomybės.Teismas, atmesdamas atsakovės argumentus dėl ieškovo praleisto termino, remiasi Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.3K-7-229/2009, tačiau minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties ratio decidendi yra visiškai skirtingos, lyginant su šia byla, nes minėta byla kilusi iš šeimos teisinių santykių.

Teismas teisingai pritaikė materialinės teisės normas konstatuodamas, jog laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą. Priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium. Be to, tiek ją visą, tiek jos dalį, o kai laiduotojas įvykdo prievolę, jam pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę.Sprendimo vykdymas taip pat negali sukelti jokių teisės pažeidimų, nes bankroto administratorius kontroliuoja visą bankroto procedūrą, įkeisto turto pardavimą. Sprendime konstatavus, kad BUAB „Harundo“ ir atsakovės R. K. prievolė solidari, jokių pažeidimų, realizuojant laidavimo sutartį, negali būti. Apeliaciniame skunde nenurodyta, kaip gali pasireikšti tokie pažeidimai. Jame nurodyta tik bendro pobūdžio prielaida, kad taip galėtų įvykti.Apeliantas neteisingai aiškina CK 6.88 straipsnyje nustatyto termino taikymą šioje byloje. Teismas tinkamai aiškino ir taikė mintą teisės normą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byla nagrinėjama, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų bei patikrinant absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.).

Byloje kilęs ginčas dėl laiduotojo pareigos įvykdyti ieškovui (kreditoriui) laidavimu prisiimtą įsipareigojimą - atsakyti kreditoriui už pagrindinio skolininko skolas.

Laidavimas – vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70, 6.76 str.), kuriuo kreditoriui papildomai garantuojama, kad jo reikalavimas bus patenkintas. CK 6.81 straipsnis nustato laiduotojo solidarią atsakomybę, todėl kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų abu - skolininkas ir laiduotojas kartu arba skyrium. Laiduotojui ar laiduotojams, bendrai laidavusiems, tenka pareiga atsakyti kreditoriui už skolininką, kai šis neįvykdo savo subjektinės pareigos prievolėje, t. y. įvykdyti sutartį visa apimtimi – grąžinti pinigus ir sumokėti palūkanas bei netesybas, jei laidavimo sutartyje nenustatyta kitaip (CK 6.81 str. 3 d.).

Apeliantė laidavimo sutartimi įsipareigojo kreditoriui (ieškovui) solidariai įvykdyti už skolininką šio kredito sutartimi prisiimtą prievolę, t. y. grąžinti iš kreditoriaus gautus pinigus, sumokėti nustatyto dydžio palūkanas ir delspinigius, jei skolininkas už kurį laiduojama neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies (laidavimo sutarties 1.1, 3, 4.1, 4.5 p.). Sutartys (nei kredito, nei laidavimo) įstatymo nustatyta tvarka nenuginčytos; įstatymo nustatytų pagrindų, dėl kurių ginčo sandoriai galėtų būt pripažinti niekiniais ex officio (savo iniciatyva) nenustatyta (CK 1.78 str); sutarčių sąlygos aiškios; teismui nekilo abejonių dėl jose įtvirtintų šalių teisių ir pareigų bei sutarčių teisėtumo. Galiojančios ginčo sutartys šalims turi įstatymo galią ir turi būti vykdomos (CK 6.72, 6.79, 6.189, 6.192, 6.196, 6.200 str.).

Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialines teisės noras, teisingai aiškino sutarčių turinį, įvertino kitas faktines bylos aplinkybes (CK 6.193 str., CPK 176-178, 180, 185 str.) ir padarė pagrįstą išvadą, kad skolininkui BUAB ,,Harundo“ neįvykdžius prisiimtos prievolės, ją (bankrutuojančio skolininko prievolės apimties ribose) privalo įvykdyti apeliantė, prisiėmusi tokią prievolę laidavimo sutartimi (CK 6.76 str. 1 d., 6.81 str., 6.38 str.).

Kaip jau minėta, pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, kreditorius turi pasirinkimo teisę, t. y. reikalauti, kad prievolę įvykdytų skolininkas ir laiduotojas (laiduotojai) kartu arba skyrium. Tai, kad nagrinėjamu atveju prievolei užtikrinti buvo taikyti du prievolių užtikrinimo būdai – trečiojo asmens turto įkeitimas ir laidavimas, nėra kliūtis kreditoriui reikšti reikalavimą dėl prievolės įvykdymo apeliantei, laidavusiai už pagrindinio skolininko prievolę. Civilinio kodekso normos nedraudžia taikyti kelių prievolių įvykdymui užtikrinti būdų. Byloje nustatyta, kad ieškovas yra pareiškęs skolininkui kreditinį reikalavimą, kuris užtikrintas ir įkeitimu, pagrindiniam skolininkui trečiajam asmeniui BUAB ,,Harundo“ bankroto byloje, ir šis kreditinis reikalavimas patvirtintas (98-101 b. l.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas pareiškė ieškinį atsakovei tik dėl dalies skolos, sumažindamas ja ta dalimi, kurią atlygino kitas pagrindinio skolininko kreditorius, perėmęs dalį bankrutuojančio trečiojo asmens ginčo skolos – 40 668,41 Lt (94 b. l.).

CK 6.83 straipsnio nuostatos reglamentuoja įvykdžiusio prievolę laiduotojo teises ir kreditoriaus pareigas. Viena iš tokių laiduotojo, įvykdžiusio prievolę teisių – perimti kreditoriaus teises pagal šią prievolę, o kreditoriaus pareiga – perduoti laiduotojui reikalavimą skolininkui patvirtinančius dokumentus, taip pat šį reikalavimą užtikrinančias teises. Taip laiduotojas perima kreditoriaus teises, o buvęs kreditorius (ieškovas) netenka teisės reikalauti kreditinio reikalavimo patenkinimo pagrindinio skolininko bankroto byloje. Apeliantė nepagrindė teiginio, kad ieškovas, reikalaudamas įvykdyti prievolę laidavimo sutarties pagrindu ir tuo pat metu pareikšdamas kreditinį reikalavimą bankroto byloje, siekdamas jį patenkinti iš įkeisto turto, piktnaudžiauja teise. Tokio galimo piktnaudžiavimo teise saugiklis – minėtos CK normos.

Nepagrįstas apeliantės teiginys, kad ji (laiduotoja) turi būti atleista nuo atsakomybės, nes kreditorius, esant keliems prievolės įvykdymo užtikrinimo būdams, turėdamas pirmumo teisę patenkinti reikalavimą iš įkeitimo (hipotekos), atsisakė savo pirmenybės teisės (CK 6.86 str.). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų bei ieškovo paaiškinimu akivaizdu, kad ieškovas nėra atsisakęs teisės patenkinti kreditinius reikalavimus iš įkeisto turto, kurio vertė akivaizdžiai sumažėjusi, o turto pardavimo procesas nepasibaigęs, ir siekia, kad skola iš pagrindinio skolininko būtų ieškota, tačiau, kaip minėta, tai nėra kliūtis reikalauti, kad skolininko prievolę įvykdytų laiduotojas. Kadangi apeliantė teigia apie ieškovo atsisakymą teisės patenkinti savo reikalavimą paminėtu būdu, todėl jai (apeliantei) tenka pareiga įrodyti, kad ieškovas (kreditorius) šios teisės aiškiai atsisakė (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad šios aplinkybės apeliantė neįrodė, o to neįrodžius, atleisti laiduotoją nuo atsakomybės nėra pagrindo (CK 6.86 str.).

Apeliantė teigia, kad ši civilinė byla turėjo būti nagrinėjama trečiojo asmens BUAB ,,Harundo“ bankroto byloje, tačiau pirmosios instancijos teismas šio klausimo nesprendė. Toks apeliantų teiginys – nepagrįstas. Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 4 punkto, 14 ir 15 straipsnių normos nustato, kad visi ieškiniai dėl turtinių reikalavimų bankrutuojančiai įmonei bei administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams, nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas, kilęs tarp kreditoriaus (ieškovo) ir skolininko laiduotojo (apeliantės) dėl prievolės, kildinamos iš laidavimo sutarties. Jokie reikalavimai bankrutuojančiam trečiajam asmeniui šioje byloje nekeliami, todėl minėtos Įmonių bankroto įstatymo nuostatos šioje byloje netaikytinos, ir pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo perduoti šią bylą nagrinėti įmonės bankroto byloje. Pagrindinis skolininkas BUAB ,,Harundo“ įtrauktas į nagrinėjamą bylą dalyvauti trečiuoju asmeniu, todėl šis byloje dalyvaujantis asmuo turėjo galimybę naudotis visomis CPK 47 straipsnyje nustatytomis procesinėmis teisėmis ir pareigomis ir reikšti kreditoriui prieštaravimus. Skolininko dalyvavimas byloje trečiuoju asmeniu nesuvaržė nei bylos šalių, nei paties trečiojo asmens procesinių teisių (CK 6.82 str. 1 d.).

Dėl termino pareikšti reikalavimą laiduotojui

Nepagrįstas apeliantės teiginys, kad kreditorius (ieškovas) praleido CK 6. 88 straipsnyje nustatytą trijų mėnesių terminą pareikšti ieškinį laiduotojui.

CK 6.87 straipsnio, reglamentuojančio laidavimo pabaigą, 1 dalis nustato bendrą principą, pagal kurį laidavimo pabaiga sutampa su juo užtikrintos prievolės pabaiga, tačiau CK 6.88 ir 6.89 straipsniai nustato laidavimo pabaigą pagal tai, ar laidavimas buvo terminuotas ar neterminuotas. Terminuotos laidavimo sutarties atveju laidavimas baigiasi kai ieškinys laiduotojui nepareiškiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas (CK 6.88 str. 1 d.). Apeliantė teigia, kad ieškovas pažeidė trijų mėnesių terminą pareikšti ieškinį jai (laiduotojai). Iš apeliantės ir jos atstovo paaiškinimų matyti, kad atsakovė laidavimo sutarties terminą tapatina su bankroto bylos iškėlimo pagrindiniam skolininkui diena – 2009 m. balandžio 11 d., kuria pasibaigė, jos nuomone, kredito grąžinimo, o taip pat ir laidavimo sutarties terminai (pagal kredito sutartį kreditas turėjo būti grąžintas iki 2012 m. sausio 28 d.). Su tokia apeliantės pozicija pagrįstai nesutiko pirmosios instancijos teismas. Byloje esančios laidavimo sutarties 7.1 punkte šalys sutarė, kad „ši sutartis <...> galioja iki įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį visiško įvykdymo“. Tokia sąlyga apeliantė (laiduotoja) ir ieškovas (kreditorius) aiškiai susitarė, kad laidavimas galioja iki visiško kredito grąžinimo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dalis kredito negrąžinta iki šiol, tai ir laidavimas dėl to nėra pasibaigęs. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas nagrinėjamam ginčui netaikytinas. Teismo išvados neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, suformuotai aiškinant minėtas CK nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartys bylose Nr. 3K-3-245/2011; 3K-3-257/2011; 3K-3-190/2012; 3K-3-285/2012 ir kt.)

Į visus esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais ir naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą..