- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-18
- Bylos Nr.
- 2-293-241/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02409-2010-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
- Atsakovas
- D. K.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ekoera“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-320-232/2018 (buvęs Nr. B2-485-232/2017), kuria atsisakyta priimti ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ekoera“ ieškinį atsakovui D. K. dėl žalos atlyginimo, bankroto pripažinimo tyčiniu ir teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti valdymo organo nariu apribojimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė BUAB „Ekoera“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo D. K. 14 087,11 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, BUAB „Ekoera“ bankrotą pripažinti tyčiniu, apriboti atsakovui D. K. teisę 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 2 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės BUAB „Ekoera“ ieškinį atsakovui D. K. dėl žalos atlyginimo ir bankroto pripažinimo tyčiniu.Teismas nustatė, kad 2011 m. lapkričio 7 d. BUAB „Ekoera“ bankroto administratorius kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą dėl žalos iš bendrovės akcininko ir vadovo D. K. priteisimo, pastarajam neperdavus įmonės turto. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. vasario 3 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino visiškai ir priteisė žalos atlyginimą, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas valstybei. Šis teismo sprendimas neįvykdytas, 2016 m. liepos 5 d. antstolis pateikė išieškojimo negalimumo aktą. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad byla pagal bankrutuojančios ir likviduojamos dėl bankroto įmonės ieškinį jos vadovui dalyje dėl žalos atlyginimo yra išnagrinėta, priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių šalių ir tuo pačiu pagrindu bei konstatuotas negalimumas išieškoti teismo sprendimu priteistą žalą. Teismo vertinimu, tai sudaro pagrindą atsisakyti priimti ieškinį remiantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatomis.Taip pat teismas nustatė, kad UAB „Ekoera“ bankroto byla iškelta 2010 m. spalio 13 d. Nors BUAB „Ekoera“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto 2011 m. lapkričio 18 d. nutartimi, t. y. prieš beveik šešerius metus, tačiau likvidavimo procedūra iki šiol nėra baigta. Teismas, akcentuodamas bankroto proceso operatyvumo svarbą, konstatavo, kad praėjus septyneriems metams nuo bankroto bylos iškėlimo ieškovės pateiktas reikalavimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nepagrįstai užtęs įmonės likvidavimo procedūras, kurių terminai yra pasibaigę. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad ieškovės reikalavimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu taip pat atsisakytina priimti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Ieškovė BUAB „Ekoera“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartį ir išspręsti ieškinio priėmimo klausimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Buvęs įmonės vadovas delsė perduoti įmonės turtą ir apskaitos dokumentus administratoriui, todėl administratorius turėjo atlikti užklausas registrams, bankams. Administratorius, gavęs papildomos informacijos, teiravosi įmonės kreditorių dėl poreikio rengti ieškinį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti valdymo organo nariu apribojimo, taip pat dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo bei priteistų skolų pardavimo. Kreditoriai pritarė administratoriaus siūlymui reikšti ieškinį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Tačiau ieškinio padavimas teismui buvo sustabdytas, nes atsakovas pageidavo tartis taikiai, pasiūlė savo skolų pirkėją. Taikaus sprendimo procesui užtrukus, buvo pradėtas rengti ieškinys dėl žalos atlyginimo ir bankroto pripažinimo tyčiniu. Administratoriaus delsimas teikti ieškinį yra pateisinamas, nes atsakovas pripažino reikalavimą ir siūlė tartis taikiai.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškinys reiškiamas antrą kartą. Ieškiniu reiškiamas reikalavimas dėl 14 087,11 Eur piniginių lėšų pasisavinimo, o Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 3 d. sprendimu už akių priteista žala, atsiradusi dėl neperduotų įmonės transporto priemonių.Teismas nepagrįstai nepateikė siūlymo kreditoriams pateikti visą žinomą informaciją, susijusią su bankroto pripažinimu tyčiniu. Neturint kreditorių nuomonės, priešingos administratoriaus išdėstytajai, nėra pagrindo nepriimti ieškinio.Atsakovas D. K. prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Nors administratorius teigia, kad vykdė užklausas registrams bei bankams ir gavo iš jų informaciją, tačiau teismui šios informacijos nepateikia.Administratorius turėjo pakankamai laiko patikrinti įmonės sandorius, priešingus įmonės veiklos tikslams, galėjusius turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, taip pat kreiptis į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.Atsakovas prašė administratoriaus pateikti informaciją apie įmonės automobilius, taip pat apie lėšų nuėmimą iš įmonės sąskaitų, tačiau administratorius tokios informacijos atsakovui nepateikė. Administratorius pasiūlė atsakovui kreiptis į administratoriui palankų advokatą dėl teisinių paslaugų arba sumokėti administravimo išlaidų dalį, kad įmonės bankroto byla būtų užbaigta palankiai atsakovui.Administratorius nepagrįstai vilkina įmonės bankroto procesą, nevykdo teismo raginimų užbaigti įmonės likvidavimo procedūras. Tokiais administratoriaus veiksmais didinamos administravimo išlaidos, pažeidžiami įmonės ir jos kreditorių interesai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį dėl žalos atlyginimo, bankroto pripažinimo tyčiniu ir teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti valdymo organo nariu apribojimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. vasario 3 d. sprendimu už akių patenkino ieškinį dėl žalos iš bendrovės akcininko ir vadovo D. K. priteisimo, pastarajam neperdavus įmonės turto, padarė išvadą, jog egzistuoja pagrindas atsisakyti priimti paduotą ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas, nes jau yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių šalių ir tuo pačiu pagrindu.CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį.Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vertinant, ar ieškinių dalykai sutampa, svarbu ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas, o ne reikalavimų lingvistinės formuluotės. Ieškinio pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios buvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2012).Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 3 d. sprendimu už akių išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-743-833/2012 ieškinio pagrindą sudarė faktinės aplinkybės, susijusios su tuo, kad atsakovas D. K., kaip UAB „Ekoera“ direktorius, neperdavė bankroto administratoriui įmonės transporto priemonių – Mercedes Benz 300, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Volkswagen Passat, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priekabos (puspriekabės) Adria 450, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), tokiu būdu padarydamas įmonei 6 140 Lt (1 778,27 Eur) turtinę žalą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškinys dėl žalos atlyginimo grindžiamas tuo, kad buvo apmokėti įmonės banko sąskaitoms išduotų čekių knygelių čekiai, tačiau administratoriui nebuvo perduoti jokie tokias išlaidas pagrindžiantys dokumentai ir tokiais veiksmais įmonei buvo padaryta 48 640 Lt (14 087,11 Eur) žalos. Įvertinus tai, darytina išvada, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-743-833/2012 ir nagrinėjamoje byloje pareikštų ieškinių pagrindai yra skirtingi. Vien tik ginčo šalių ir ieškinių dalyko (žalos atlyginimo reikalavimo) sutapimas nelemia tapataus ieškinio pareiškimo situacijos. Todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį dėl žalos atlyginimo CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.Taip pat pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bankroto proceso operatyvumo principo reikšmę, padarė išvadą, kad ieškovės reikalavimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, pareikštas teismui praėjus septyneriems metams nuo bankroto bylos iškėlimo, nepagrįstai užtęs įmonės likvidavimo procedūras. Teismas vertino, kad tokia išvada sudaro pagrindą atsisakyti priimti ieškovės reikalavimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodyti požymiai, kuriems esant teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodytų požymių, dėl kurio kilo bankrotas. Taip pat preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu egzistuoja aplinkybės, nurodytos ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje. Šiose ar kitose ĮBĮ teisės normose nenustatytas terminas ar bankroto bylos stadija, kurios metu suinteresuoti asmenys, turintys teisę pagal ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalį, gali teikti prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, esant neišnaudotoms visoms ĮBĮ nustatytoms galimybėms patenkinti kreditorių reikalavimus, kai yra sąlygos geriau įgyvendinti pagrindinį bankroto procedūrų tikslą – apsaugoti kreditorių teises ir teisėtus interesus, esant kompetentingo asmens prašymui, negalima remiantis vien tik bankroto proceso operatyvumo principu atsisakyti priimti prašymą pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, nes operatyvumo principas savaime negali būti svarbesnis už galimybę kaip įmanoma didesne apimtimi patenkinti kreditorių reikalavimus. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti prašymą pripažinti BUAB „Ekoera“ bankrotą tyčiniu.Pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje suformuluotas prašymas apriboti atsakovui D. K. teisę 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Teismas, skundžiama nutartimi atsisakydamas priimti ieškinį, neišsprendė reikalavimo dėl teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti valdymo organo nariu apribojimo priėmimo klausimo, nenurodė jokių motyvų, kodėl atsisako (jeigu atsisako) priimti ir šią ieškinio dalį. Beje, byloje nėra jokių duomenų apie šio reikalavimo priėmimą ir jo nagrinėjimą.ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje reglamentuota, kad teismas savo iniciatyva, administratoriaus arba įmonės kreditoriaus (kreditorių), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, motyvuotu prašymu gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo arba pavėlavo jį pateikti per šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus, po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms.Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalies taikymo, yra išaiškinęs, kad įstatyme nurodyti asmenys pagal kompetenciją turi teisę teikti teismui motyvuotą prašymą apriboti įmonės vadovui teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu bet kurioje įmonės bankroto bylos stadijoje, įskaitant ir bankroto bylos iškėlimą, t. y. įstatymo įgalioti asmenys prašymą dėl teisių įmonės vadovui apribojimo gali teikti tiek kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo (bankroto bylos kėlimo stadijoje), tiek bet kurioje kitoje bankroto bylos stadijoje iki sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį teismui teikiamas prašymas taikyti įmonės vadovui atitinkamų teisių apribojimą turi būti motyvuotas. Taigi pareiškėjas, prašydamas teismo įmonės vadovui taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą teisių apribojimą, turi nurodyti ne tik tai, kad vadovas nesikreipė laiku dėl bankroto bylos iškėlimo ar neatliko kitų įstatymo nustatytų veiksmų, bet ir šiuos teiginius, dėstomus faktus argumentuoti ir pagrįsti įrodymais, patvirtinančiais pateiktą prašymą. Savo ruožtu teismas įstatymo įgaliotų asmenų prašymo pagrindu arba savo iniciatyva klausimą dėl ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyto teisių apribojimo įmonės vadovui taikymo nagrinėja ir sprendžia bet kurioje bankroto bylos stadijoje (pvz., iškeldamas bankroto bylą ir t. t.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-219/2016).Šiuo aspektu pastebėtina, kad nurodytos teisės normos bei kasacinio teismo praktikos nuostatos leidžia daryti išvadą, jog, kaip ir prašymo pripažinti bankrotą tyčiniu atveju, įstatyme nėra nustatytas terminas ar bankroto bylos stadija, kurios metu suinteresuoti asmenys gali teikti prašymą dėl teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti valdymo organo nariu apribojimo. Tokio termino pabaiga sietina su sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimu.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti apeliantės ieškinį dėl žalos atlyginimo, bankroto pripažinimo tyčiniu ir teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti valdymo organo nariu apribojimo, todėl atskirasis skundas tenkintinas, skundžiama teismo nutartis panaikintina ir ieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartį ir perduoti ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ekoera“ ieškinio atsakovui D. K. dėl žalos atlyginimo, bankroto pripažinimo tyčiniu ir teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti valdymo organo nariu apribojimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.