Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nuteisto asmens, atliekančio maisto dalintojo darbus, pareigybės aprašymas, patvirtintas Lukiškių TI-K direktoriaus 2010-09-23 įsakymu Nr. 1-129 (toliau – Pareigybės aprašymas), atitinka Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) nuostatas, jog darbo laikas negali būti ilgesnis nei 40 valandų per savaitę, kasdieninė darbo trukmė neturi viršyti 8 darbo valandų, o maksimalus darbo laikas per septynias dienas neturi viršyti 48 valandų. Maisto dalintojo darbo laikas sudaro 5-6 valandas, įskaitant laiką, skirtą maisto padalinimui, darbo vietos sutvarkymui, prekių iš parduotuvės išnešiojimui asmenims. Taikant suminę darbo laiko apskaitą (DK 149 straipsnis), likęs laikas darbui skiriamas dirbant poilsio ir švenčių dienomis.

Nuteistasis, paliktas Lukiškių TI-K atlikti ūkio darbus, turi pareigą sutvarkyti savo darbo vietą, o taip pat visas į maisto dalintojo darbo vietą įtrauktas patalpas (koridorių, tualetą, pareigūnų virtuvėlę ir kt.). Ši pareiga išplaukia iš 2003-07-02 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Vidaus tvarkos taisyklių) 73.6. papunkčio ir iš Pareigybės aprašymo 6.7. ir 6.8. papunkčių.

Nuteistieji į skunde išvardintus nemokamus darbus įtraukiami BVK 134 straipsnyje nustatyta tvarka, pagal kurią nuteistieji gali būti įtraukti į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, taip pat į nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus.

Pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais bei samprotavimais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Be to, tam tikri suimtųjų/nuteistųjų asmenų patiriami neigimai išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Byloje kilo ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė, dirbdamas Lukiškių TI-K, neužtikrinant teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų.

Motyvuojamoji dalis

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997-01-20 ir 2004-12-13 nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Vadovaujantis BVK 111 straipsniu, darbas yra viena iš nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pataisos priemonių. Kaip pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) nutartyje Nr. A146-1396/2011, šios pataisos priemonės pagrindinis tikslas – paruošti asmenį integracijai į visuomenę bei išmokyti gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis. Nuteistųjų darbas yra esminis nuteistųjų laisvės atėmimu resocializacijos elementas ir turi didelę reikšmę jų pataisos procese. Iš BVK antrojo skirsnio normų visumos matyti, jog laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų darbas yra skirstomas į mokamą darbą (tokiam darbui yra taikomos BVK 131 straipsnio nuostatos dėl jo apmokėjimo) ir nemokamą darbą (tokį darbą reglamentuoja BVK 134 straipsnis). Nuteistųjų mokamas ir nemokamas darbas yra jiems privalomas (LVAT 2013-11-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1898/2013). Iš nuoseklios LVAT praktikos, kylančios iš tarptautinių teisės aktų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos, matyti, kad nuteistųjų įtraukimas į darbus įstatymų nustatyta tvarka draudžiamu priverčiamu darbu nelaikomas (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A146-1956/2012; Nr. A143-1449/2013 ir kt.).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, jog privalėjo dirbti įvairius darbus, nenumatytus sutartyje dėl maisto dalintojo darbo. Vidaus tvarkos taisyklių 73.6 papunktis numato, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, tokių kaip tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. Taip pat iš byloje pateikto Pareigybės aprašymo 6.2. papunkčio darytina išvada, kad įtvirtinta darbuotojo funkcija – vykdyti įstaigos pareigūnų nurodymus pristatant parduotuvėje pirktas prekes bei gautus siuntinius į rėžiminę zoną suimtiesiems ir nuteistiesiems. Taip pat 6.7. papunktyje nustatyta, kad darbuotojas privalo palaikyti darbo vietoje švarą bei tvarką. Pareiškėjas skunde teismui įvardino darbus, kuriuos vertino kaip nepatenkančius į maisto dalintojo funkcijas – nešioti smėlį, nešioti prekes iš parduotuvės, plauti tualetus ir koridorius. Iš nurodytų Pareigybės aprašymo nuostatų matyti, kad prekių nešiojimas iš parduotuvės suimtiesiems ir nuteistiesiems atitinka Pareigybės aprašymo 6.2. papunktyje nurodytą maisto dalintojo funkciją.

BVK 134 straipsnis reglamentuoja nuteistųjų įtraukimą į nemokamus darbus. Minėtos teisės normos 1 dalyje nustatyta, kad nemokant už darbą, nuteistieji gali būti įtraukti tik į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, taip pat į nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad minėtus darbus nuteistieji atlieka paeiliui ne darbo metu. Tokie darbai neturi trukti ilgiau kaip dvi valandas per dieną. LVAT laikosi pozicijos, kad nuteistųjų darbas yra esminis nuteistųjų laisvės atėmimu resocializacijos elementas ir turi didelę reikšmę jų pataisos procese (LVAT 2012-10-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1956/2012). Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti darbai – tualetų bei koridorių plovimas ir smėlio nešimas laikytini darbais, susijusiais su Lukiškių TI-K teritorijos tvarkymu, kurie gali būti paskiriami vadovaujantis BVK 134 straipsniu. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad paskirdama minėtus darbus, Lukiškių TI-K administracija nepagrįstai praplėtė maisto dalintojo funkcijas.

Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad faktiškai dirbtas darbo laikas gerokai viršijo darbo sutartyje nustatytą darbo laiką, t. y. 21 dieną per mėnesį, 8 valandas per savaitę. Byloje pateikta 2016-03-23 pažyma Nr. 22-125 apie pareiškėjui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas (b. l. 12). Minėtoje pažymoje pateikiami duomenys apie nustatytą maksimalų darbo laiką bei faktiškai išdirbtą laiką. Iš minėtų duomenų matyti, kad nustatytas didžiausias apmokamo darbo dienų per mėnesį skaičius sudarė nuo 20 dienų (160 valandos) iki 22 dienų (176 valandos). Atsakovės atstovas nurodė, kad faktiškai maisto dalintojo darbas užtrunka apie 5-6 valandas. Todėl taikant DK 149 straipsnyje reglamentuojamą suminę darbo laiko apskaitą, likęs darbo laikas buvo paskirtas poilsio dienoms. Pažymėtina, kad maistas nuteistiesiems ir suimtiesiems privalo būti dalinamas ir poilsio dienomis. Įvertinus pažymoje pateiktus duomenis, t. y. padalinus nurodytas vieno mėnesio darbo valandas iš nurodyto mėnesio dienų skaičiaus, matyti, kad pareiškėjo dirbtas darbo laikas neviršydavo jo nurodyto sutartyje nustatyto darbo laiko. Kaip jau buvo minėta, vadovaujantis BVK 134 straipsniu, pareiškėjui paskirti darbai, susiję su teritorijų tvarkymu, nėra apmokamo maisto dalintojo darbo dalis. Todėl šių darbų laikas nebuvo įtrauktas į minėtą pažymą.

Skunde teismui pareiškėjas nurodė, kad didžioji dalis sutarto darbo užmokesčio nebuvo mokama. Užmokestis už nuteistųjų darbą laisvės atėmimo įstaigoje mokamas vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų darbo apmokėjimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-02-13 nutarimu Nr. 228 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-05-27 nutarimo Nr. 494 redakcija) (toliau – Darbo apmokėjimo tvarkos aprašas). Minėto teisės akto 4 punkte nustatyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems, dirbantiems nuolatinius konkrečios apimties ilgalaikius darbus, mokama mėnesinė alga. Mėnesinę algą nustato laisvės atėmimo vietų ar valstybės įmonių prie pataisos įstaigų vadovai, taikydami koeficientus, kurie nustatomi pagal darbų rūšis. Darbo užmokesčio koeficiento vienetas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydis. Mėnesinė alga apskaičiuojama, atitinkamą koeficientą dauginant iš minimaliosios mėnesinės algos dydžio.

Atsakovės atstovas pateikė teismui Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016-03-23 pažymą Nr. 24-3136 (b. l. 10), kurioje nurodyta, kad pareiškėjas buvo paliktas ūkio darbams atlikti, įdarbinant maisto dalintoju. Vadovaujantis Darbo apmokėjimo tvarkos aprašo 2 priedu, ūkio darbus atliekantiems nuteistiesiems nustatomas mėnesinės koeficientas nuo 0,43 iki 0,55. Pareiškėjui darbo užmokestis buvo skaičiuojamas pagal mėnesinio atlyginimo koeficientą 0,48. Pareiškėjo darbo Lukiškių TI-K metu iki 2015-12-31 minimali mėnesinė alga buvo 325 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-09-24 Nr. 972), o nuo 2016-01-01 350 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015-12-02 nutarimas Nr. 1240). 2016-03-23 pažymoje Nr. 22-125 nurodytas darbo užmokestis atitinka minėtus dydžius, t. y. iki 2015-12-31 pareiškėjui buvo mokamas 156 Eur darbo užmokestis (gautas 325 Eur padauginus ir koeficiento 0,48), o nuo 2016-01-01 pareiškėjui mokėtas 168 Eur darbo užmokestis (gautas 350 Eur padauginus ir koeficiento 0,48). Pažymėtina, kad iš pareiškėjo gaunamo darbo užmokesčio buvo išskaičiuojamos lėšos vaiko išlaikymui, sudarančios pusę gaunamo darbo užmokesčio. Įvertinus pateiktus duomenis matyti, kad pareiškėjui nustatytas darbo užmokestis atitinka teisės aktuose nustatytus dydžius, o išskaitomos lėšos buvo skirtos vaikų išlaikymui. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius dėl sutartos 308 Eur mėnesinės algos (tokio dydžio mėnesinė alga nėra galima pagal galiojančius teisės aktus, kadangi didžiausias koeficientas ūkio darbus dirbantiems nuteistiesiems yra 0,55) ir sumų išskaičiuotų kitais pagrindais. Todėl nepagrįstas pareiškėjo argumentas dėl nepagrįsto mažesnio darbo užmokesčio mokėjimo.

Pareiškėjas nurodė, kad atsisakius vykdyti pareigūnų nurodymus, jam buvo grasinama smurtu. Pareiškėjas nenurodė konkrečių pareigūnų pavardžių, konkretaus laiko ar kitų aplinkybių. Be to, kaip jau buvo minėta, pareigūnų reikalavimai atlikti pareiškėjo įvardintus darbus nebuvo neteisėti. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareigūnų veiksmais pareiškėjui buvo daromas psichologinis spaudimas, galintis būti pagrindu priteisti neturtinę žalą, kaip ir nėra įrodymų dėl pareiškėjo atžvilgiu naudoto smurto.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K administracija nepažeidė teisės aktų reikalavimų, susijusių su nuteistųjų darbo organizavimu. Pareiškėjo nurodyti su maisto dalinimu nesusiję neapmokami darbai buvo paskirti vadovaujantis BVK 134 straipsniu, o darbo užmokesčio ir darbo laiko normos už apmokamą maisto dalintojo darbą nebuvo pažeistos. Todėl nenustačius vienos iš būtinųjų neturtinės žalos atlyginimo sąlygos – neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132, 133 straipsniais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo G. B. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.