Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Jurgis Kiškis Baudžiamoji byla Nr. 1A-697-290/2015

2015 m. spalio 13 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant prokurorėms Algidai Banienei, Gitanai Kaupei, nuteistojo T. G. gynėjui advokatui S. Z.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. G. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 7 (septyniems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 d., 3 d., paskirtoji bausmė subendrinta su Prienų rajono apylinkės teismo 2014-05-23 nuosprendžiu paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausme, pridedant dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir T. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams 4 mėnesiams.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. M. patikslintas civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, jai solidariai iš M. Č. ir T. G. priteisti 973,44 Eur (devyni šimtai septyniasdešimt trys eurai 44 ct) turtinės žalos atlyginimo, 100 Eur (šimtas eurų) neturtinės žalos atlyginimo ir 300 Eur (trys šimtai eurų) teismo proceso išlaidų. M. Č. ir T. G. neturint turto ar uždarbio, pakankamo priteistai sumai padengti, subsidiariai iki jų pilnametystės, nurodytas sumos priteistos iš įstatyminių atstovių ir civilinių atsakovių V. B. ir R. G..

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir M. Č., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

kad T. G. nuteistas pagal BK 178 str. 2 d., už tai, kad 2014 m. rugpjūčio 11 d. apie 23 val. 00 min., veikdamas bendrai su M. Č., tarpusavyje susitarę dėl svetimo turto pagrobimo, plyta išdaužė J. M. buto, esančio (duomenys neskelbtini), įstiklinto balkono langą, bei balkono durų stiklą, pro balkono duris įsibrovė į nukentėjusiosios J. M. butą, ir iš vidaus pagrobė svetimą – J. M. priklausantį turtą: 839,9 Eur (2900 litų) vertės nešiojamąjį kompiuterį ,,HP Pavilion dv5“, 202,73 Eur (700 litų) vertės mobiliojo ryšio telefoną ,,Apple iPhone 4“, 86,89 Eur (300 litų) vertės mobiliojo ryšio telefoną ,,Apple iPhone 3“, 57,83 Eur (200 litų) vertės fotoaparatą ,,Samsung“, 8,1 Eur (28 litų) vertės 4 telefonų jungtis, kurių kiekvienos vertė po 2,02 Eur (7 litai), 23,13 Eur (80 litų) vertės USB atmintuką, 54,65 Eur (189 litų) vertės vyriškus kvepalus „Davidoff“, 2,9 Eur (10 litų) vertės šampano butelį „Bosca“, 2,31 Eur (8 litų) vertės šlepetes, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, veikdamas bendrai, tarpusavyje susitaręs dėl svetimo turto pagrobimo su M. Č., ištraukus velkę, laikančią pakabinamą spyną, įsibrovė į J. M. sandėliuką, esantį (duomenys neskelbtini) name, ir iš vidaus pagrobė svetimus – J. M. priklausančius daiktus: 130,32 Eur (450 litų) vertės 4 meškeres, kurių kiekvienos vertė po 32,58 Eur (112,5 lito), 57,92 Eur (200 litų) dėžę su įvairiais žvejybiniais reikmenimis, 86,88 Eur (300 litų) vertės arbaletą „Cobra“, 17,37 Eur (60 litų) vertės dviračio detales (dvi poras „pegų“), 5,79 Eur (20 litų) vertės atsuktuvų komplektą, tuo nukentėjusiajai J. M. padarė 1576,72 Eur (5444 litų) turtinę žalą.

Nuteistasis T. G. skundžia Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo, arba pakeisti nuosprendį, sumažinti pavogtų daiktų kiekį, t.y. pripažįstant jį kaltu pavogus kompiuterį, kurio vertė 43,44 Eur, bei paskirti bausmę nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Nuteistasis nesutinka ir teisme nesutiko (juolab ikiteisminiame tyrime) su jam pareikšto kaltinimo dydžiu, bei su tariamai surinktais ir jo kaltę patvirtinančiais įrodymais. Byloje, išskyrus jo parodymus ir dalinai M. Č. parodymus (tiek kiek liečia T. G.), nėra kitų įrodymų, patvirtinančių jo pavogtų daiktų kiekį ir vertę. Nors apeliantui inkriminuota kartu su M. Č. visa eilė pavogtų daiktų, tačiau šio fakto nepatvirtina jokie tiesioginiai įrodymai, tame tarpe ir netiesioginiai, t.y. išvestiniai įrodymai, kurie nėra niekuo pagrįsti, paremti prielaidomis, ir nelogiškais išvedžiojimais. Ikiteisminiame tyrime jis neigė dalyvavęs vagystėje įvykdytoje iš J. M. buto, tačiau teisme davė nuoširdžius ir teisingus parodymus. Teigiama, jog vagystę įvykdė 2014-08-11, apie 23 val., apeliantas datos tiksliai negali įvardinti ir dabar. Pati nukentėjusioji tvirtina, jog ji bute nebuvo nuo 2014-08-11 iki 2014-08-13, todėl jis mano, kad vagystę įvykdė vienos iš šių dienų vakare. Teismas savo motyvuose teisingai nurodė, kad jo su M. Č. parodymai yra prieštaringi, tačiau įvertindamas tai kaip vagystę, bei norą sušvelninti savo procesinę padėtį daugiau ir išsamiau netyrė ir neanalizavo šių prieštaravimų esmės ir tikslų. Pavogtų daiktų vertė, bei jų kiekis jokios įtakos veikos kvalifikacijai neturi, lygiai kaip teisingai nurodė teismas, neturi įtakos ir vaidmenų darant nusikaltimą pasiskirstymas. Apeliantas žinojo, kad pripažinus kaltinimą pilna apimtimi, teismas taikytų BK 64¹ str. ir paskirtą bausmę sumažintų 1/3 dalimi. Dėl šios priežasties jis galėjo meluoti ir kaltę prisiimti visa apimtimi, tačiau to nedarė, todėl, kad nori gyventi sąžiningai. Mano, kad M. Č. pasikvietė jį vykdyti vagystę tikslu suversti jam kaltę dėl to, kad nuslėpti jų padarytas vagystes su S. Č.. Todėl, kad apeliantas praeityje buvo teistas ir žinojo, jog juo labiau patikės. Pati M. Č. pozicija, kad neva jis net nebuvo įlipęs į butą ir, neva, tai jis ištraukė sandėliuko sklendę, iš kurio jis pavogė dviračio detales, rodo, kad jis akivaizdžiai nori sušvelninti savo padėtį, o stengiasi aiškinti, kad likęs saugoti lauke M. Č. vagystėje iš buto nedalyvavo. Apkalbėti M. Č. jam nėra jokio tikslo, kadangi jo veika nei palengvina, nei pasunkina apelianto procesinę padėtį.

Kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo prašymą apeliacinį skundą patenkinti, prokurorės prašymą apeliacinį skundą atmesti bei įvertinusi visas bylos aplinkybes padarė išvadą, kad apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinio skundo ribose. Kaip matyti iš T. G. apeliacinio skundo turinio, jame nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, priteisto civilinio ieškinio dydžiu ir paskirta bausme.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos, jog teismas savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą teismas daro vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog T. G. padarė BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pripažindamas apeliantą kaltu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Kaip matyti iš skundžiamo Prienų rajono apylinkės teismo nuosprendžio, teismas detaliai aptarė T. G. veiksmus, veikos kvalifikavimą ir paneigė jo gynybinę versiją. Pirmosios instancijos teismas įrodymų patikimumą, jų įrodomąją vertę nustatė juos lygindamas ir gretindamas tarpusavyje, todėl aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šio teismo išvadomis, naikinti ginčijamą nuosprendį ir grąžinti bylą Prienų rajono apylinkės teismui nagrinėti iš naujo ar mažinti kaltinime nurodomų pagrobtų daiktų skaičių bei vertę. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

Apeliaciniame skunde nesutinkant su atliktu įrodymų vertinimu teigiama, jog nebuvo nustatyta data ir laikas, kada buvo įvykdyta vagystė, nurodoma, kad T. G. iš J. M. buto pavogė tik kompiuterį, tačiau teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį apelianto atžvilgiu ir dėl kitų kaltinime nurodytų daiktų, nors tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Tačiau su tokiais argumentais sutikti nėra pagrindo.

Byloje nustatyta, kad T. G. veikdamas bendrai su M. Č. 2014 m. rugpjūčio 11 d. apie 23.00 val. įsibrovė į J. M. butą ir pagrobė svetimą turtą - nešiojamąjį kompiuterį, du mobiliojo ryšio telefonus, fotoaparatą, 4 telefonų jungtis, USB atmintuką, vyriškus kvepalus, šampano butelį, šlepetes, tęsdamas nusikalstamą veiką, veikdamas bendrai su M. Č., įsibrovė į J. M. sandėliuką ir pagrobė svetimus daiktus - 4 meškeres, dėžę su įvairiais žvejybiniais reikmenimis, arbaletą, dviračio detales (dvi poras „pegų“), atsuktuvų komplektą.

T. G. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog vagystės iš J. M. buto ir sandėliuko neįvykdė, nežino kodėl M. Č. nurodo, jog jie kartu įvykdė vagystę. 2015 m. vasario 5 d. T. G. susipažino su bylos medžiaga, nurodė, jog byloje nėra pakankamai įrodymų, kad jis įvykdė vagystę (t. 1, b. l. 202). 2015-03-31 teisiamojo posėdžio metu T. G. savo kaltę pripažino iš dalies, nurodė, jog rugpjūčio 11 dieną, susitiko su M. Č., kuris nurodė, jog jau buvo bute bei sandėliuke, išplėšė sandėliuką su kitais asmenimis, rado buto raktą, sakė jog liko kompiuteris ir kitų daiktų. Susitiko vakare, žinojo ko susitinka, viskas vyko apie 23 val. – 23.30 val. T. G. išmušė balkono langą ir abu įlipo į butą, jis pasiėmė tik kompiuterį, o M. Č. smulkių daiktų.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad T. G. kaltę pripažįsta tik iš dalies, siekdamas švelninti savo padėtį, bei siekdamas švelnesnės bausmės. Tokią išvadą teismas daro įvertinęs kitus pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus t.y. nukentėjusiosios parodymus, nuteistojo M. Č. dalinį prisipažinimą, liudytojų paaiškinimus ir rašytinius įrodymus byloje. Kurie vertinant juos visumoje neginčijamai patvirtina T. G. kaltę įvykdžius jam inkriminuotą nusikaltimą.

Visų pirma pažymima, jog kaltinime tinkamai nurodyta ir nustatyta nusikaltimo įvykdymo data ir laikas, T. G. duodamas parodymus teisiamajame posėdyje pats nurodė, jog sutinka, kad nusikaltimas buvo padarytas rugpjūčio 11 dieną, taip pat nurodė jo įvykdymo tikslų laiką t.y. nuo 23 valandos iki 23.30 valandos. Todėl jo apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl nusikaltimo padarymo datos ir laiko yra nepagrįstos ir teismo vertinimu sąlygotos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad nuteistasis nusikaltimą padarė pažeisdamas ankstesniu nuosprendžiu jam skirtą įpareigojimą nustatytu laiku būti namuose.

Aukštesnės instancijos teismui nekelia abejonių ir pirmosios instancijos išvados dėl nuteistųjų bendravimo mobilaus ryšio telefonais, nuteistas M. Č. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog jam 2014-08-11 apie 21 val. 30 min. paskambino T. G. ir pasiūlė susitikti, susitikus pasiūlė „lysti“ į butą. Tikrinant nurodytas aplinkybes, buvo gauta M. Č. priklausančio telefono numerio įeinančių ir išeinančių skambučių išklotinė, kuri patvirtino M. Č. nurodomas aplinkybes, jog T. G. įvykio dieną jam skambino po 21 val. (t. 1, b. l. 83-87), todėl nuteistojo apeliaciniame skunde pateikiami pasvarstymai bei prielaidos dėl skambučių sekos atmetami.

Nors apeliantas skundžiamą nuosprendį kritikuoja dėl pagrobtų daiktų kiekio, nurodydamas, jog jis pagrobė tik kompiuterį, o sandėliuke visai nebuvo, todėl jokių daiktų iš jo nepagrobė, kad tai padarė kiti asmenys, o tokiu būdu jam tik bandoma suversti kaltę dėl visų dingusių daiktų, tačiau šios apelianto pirmosios instancijos teisiamojo posėdžiu metu iškeltos versijos nepatvirtina byloje esantys duomenys, priešingai liudytojų parodymai ją paneigia.

Nors kartu su T. G. veikęs M. Č. kaltę taip pat pripažino tik iš dalies, tačiau jo parodymai nagrinėjamu atveju aktualūs. Nuteistasis M. Č. nurodė, jog T. G. jam pasiūlė susitikti ir dalyvauti svetimo turto pagrobime, o ne priešingai, kaip nurodo apeliantas. M. Č. nurodė, jog bute nebuvo, buvo T. G., kuris pagrobė jo manymu kompiuterį, kurį buvo pasikišęs po striuke, po to nuėjo į tiems patiems žmonėms priklausantį sandėliuką, T. G. atidarė sandėliuką, tačiau nieko iš jo neėmė, M. Č. iš sandėliuko paėmė tik dviračio detales.

Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistieji veikdami bendrai pagrobė kaltinime nurodytus daiktus tiek iš buto, tiek ir iš sandėliuko. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagrindo netikėti nukentėjusiosios nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios duotais nuosekliais parodymais nėra jokio pagrindo, nukentėjusioji aiškiai nurodė apibūdino visus dingusius daiktus tiek iš jos buto, tiek iš sandėliuko. Be to, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, liudytojų parodymai, patvirtina nukentėjusiosios parodymus dėl dingusių daiktų.

L. L. P. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai paaiškino, kad T. G. jam paskambinęs telefonu siūlė pirkti arbaletą „Cobra“, liudytojas suprato, kad arbaletas vogtas, nes tokį turėjo tik A. M., jam buvo rodęs. Liudytojai S. Č. ir A. Č. abu analogiškai nurodė, jog rugpjūčio mėnesį vaikščiojo prie tvenkinio, susitiko T. G., kuris siūlė pirkti du telefonus „iPhone“, vieną jų parodė, telefonas buvo tamsus. Liudytojas S. Č. papildomai paaiškino, kad apie vagystę sužinojo iš pusbrolio M. Č., kuris jam pasakojo, kad paskambino T. G. ir jie kartu ėjo vogti. Liudytojas A. Č. taip pat paaiškino, kad grįžęs pasakė M. Č., jog T. G. siūlė pirkti telefonus, šis jam sakė nepirkti, nes telefonai vogti. Taip pat byloje liudytojų T. Ž., L. Š. parodymų pagrindu nustatyta, kad nuteistasis M. Č. pardavė iš sandėliuko pagrobtas dviračio detales. Teismas įvertina ir liudytojo T. Ž. duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kur liudytojas nurodė, jog A. M. jam pasakojo, jog iš tėvų buto pavogtas kompiuteris, arbaletas, meškerės, šampano butelis, telefonai, šlepetės. Taigi vertinant aptartus liudytojų parodymus visumoje juos lyginant su nukentėjusiosios paaiškinimais apie dingusius daiktus, matyti, jog liudytojai nurodo ir apibūdina daiktus, kuriuos nukentėjusioji nurodė ir apibūdino nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas laiko jog nuteistieji bendrai pagrobė kaltinime nurodytus daiktus. Pažymima, kad nusikaltimų, kuriuos padarė grupė iš anksto susitarusių asmenų, atvejais kaltinimo formuluotę apsprendžia ne tik konkretaus kaltinamojo padaryti veiksmai, bet ir kitų bendrininkų padaryti veiksmai, kuriuos apėmė kaltininko tyčia. Tai apsprendžia bendrininkų atsakomybės ribos. Nusikaltimo bendrininkų atsakomybės pagrindą sudaro bendrai daromo nusikaltimo požymių visuma. Tai reiškia, jog nusikaltimo bendrininkai atsako už bendrais veiksmais padarytą nusikaltimą.

Kaip yra ne kartą nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką, svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Šiuo atveju kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino surinktus bei ištirtus įrodymus ir teisingai rėmėsi šiais įrodymais. Teismas teisingai įrodymus sujungė į vieną nuoseklią ir logišką grandinę bei vertino visus įrodymus bendrame (visumos) kontekste ir pagrįstai laikė, kad jų pakanka išvadai, jog apeliantas įvykdė nusikalstamą veiką, t.y. bendrai su M. Č. pagrobė kaltinime nurodytus daiktus. Byloje buvo paneigta apelianto versija, kad jis pagrobė tik kompiuterį, kadangi liudytojų nuoseklūs parodymai patvirtino, kad po vagystės, buvo siūloma jiems įsigyti įvairių daiktų, tame tarpe ir retai civilinėje apyvartoje egzistuojantį daiktą arbaletą, daiktų apibūdinimas ir net jų firmos atitiko nukentėjusiosios parodymus, todėl teismas neturi pagrindo netikėti liudytojų ir nukentėjusiosios parodymais.

Kiti nuteistojo skunde dėstomi argumentai, bei pasvarstymai apie kitus asmenis, neva pagrobusius, kai kuriuos daiktus iki jam išdaužiant balkono stiklą ir patenkant į butą, ar jau po to, nes jis išeidamas paliko atrakintas buto duris yra niekuo nepagrįsti deklaratyvūs argumentai, T. G. nurodyti asmenys, apklausti liudytojais nepatvirtino šios versijos. Tuo tarpu T. G. kaltė veikiant bendrininkų grupėje pagrobus kaltinime nurodytus daiktus yra įrodyta aptartais duomenimis.

Apeliaciniame skunde nuosprendis kritikuojamas ir dėl civilinio ieškinio, nurodoma, jog teismas nepagrįstai kompiuterio vertę įvertino 2900 litų, kadangi jis buvo pirktas 2008 metais, todėl šiuo metu kompiuterio kaina yra 43 eurai, todėl tokio dydžio pagrobto turto suma ir turėjo būti inkriminuota ir už tai turėjo būti nuteistas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų nuosavybei, turtinėms teisėms ir kt. bylose, kuriose nusikalstamos veikos (kėsinimosi) dalykas yra materialūs daiktai, veika kvalifikuojama pagal turto (daiktų) vertę, o nagrinėjant civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, žalos dydis įvertinamas vadovaujantis nuostatomis, įtvirtintomis CK 6.249 straipsnio 5 dalyje. Pagal šią normą turtinė žala apskaičiuojama, remiantis prarasto ar sugadinto turto kainomis, galiojančiomis teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo priėmimo dieną. Atskirais atvejais, siekiant išvengti nepagrįsto nukentėjusiojo praturtėjimo ar nevisiško žalos atlyginimo, vadovaujamasi kainomis, galiojusiomis žalos padarymo metu ar pareiškiant (CK 6.249 straipsnio 5 dalis, 6.251 straipsnio 1 dalis) ieškinį. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai inkriminavo kompiuterio vertę, o priteistiną civilinį ieškinį dalyje dėl kompiuterio sumažino nuo 839,90 Eur iki 170 Eur. Nustatydamas patirto nuostolio dydį teismas įstatymų reikalavimų nepažeidė.

Apeliaciniame skunde nesutinkant su paskirta realia laisvės atėmimo bausme nurodoma, jog teismas nepagrįstai nepripažino T. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kad prisipažino įvykdęs nusikaltimą, bei atlygino ar savo noru pašalino padarytą žalą, kadangi atsižvelgiant į realiai padarytos žalos dydį, nukentėjusioji priimti žalos atlyginimą atsakė. Tokiu būdu teismas nepagrįstai neįvertino ir dar kartą neatidėjo apeliantui paskirtos bausmės vykdymo.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu pagrįstai ir teisingai pirmosios instancijos teismas nenustatė T. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Pagal teismų praktiką BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir kartu nustatoma bent dar viena iš tokių sąlygų: 1) kaltininkas nuoširdžiai gailisi; 2) padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) padėjo išaiškinti joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai jis savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jo padarytos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Jei nagrinėjant bylą teisme, skirtingai nei ikiteisminio tyrimo metu, asmuo pradeda neigti nusikalstamos veikos padarymą, keičia parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, ši aplinkybė nepripažintina lengvinančia. Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs tokią veiką, tačiau neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, grąžina pagrobtą daiktą ir pan.). Nagrinėjamu atveju nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu nurodė jog apie vagystę nieko nežino, daiktų negrobė, teisminio nagrinėjimo pripažino pagrobęs tik vieną daiktą t.y. kompiuterį, be to dėl savo elgesio tinkamai nesigailėjo, neatskleidė savo neigiamo požiūrio į padarytą nusikalstamą veiką, o duodamas parodymus nebuvo nuoširdus, nurodė, jog kitus daiktus pavogė kiti asmenys. Esant šioms aplinkybės, apylinkės teismas pagrįstai nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p.

BK 59 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Teismų praktikoje ši lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą (t. y. tiek turtinę, tiek neturtinę) iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-369-942/2015, 2K-211/2014, 2K-560/2014 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog nuteistasis būtų atlyginęs padarytą žalą, tai, kad jo mama tarėsi su nukentėjusiąją dėl žalos atlyginimo už lango paketą bei kompiuterį, pasiūlydama nukentėjusiajai pinigų, tačiau šiai nesutikus dėl siūlomos atlygintinos žalos dydžio, nėra pakankamas pagrindas tai pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Duomenų jog po Prienų rajono apylinkės teismo 2015-05-26 nuosprendžio priėmimo nuteistasis būtų atlyginęs bent dalį turtinės ar neturtinės žalos nėra.

Teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė teisingas išvadas dėl nuteistojo T. G. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 2 d., tačiau, skirdamas bausmę nepagrįstai netaikė BK 92 straipsnio nuostatų ir neteisingai paskyrė bausmę, dėl ko nuosprendis šioje dalyje keistinas BPK 326 str. 2 d. 2 p. numatytu pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, kurios paskirtis: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti galimybę nuteistam asmeniui daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti nuteistąjį asmenį, kad toliau laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų, be to, bausme yra užtikrinamas teisingumo principo įgyvendinimas. Pažymima, kad teisingumo principo realizavimas, skiriant nusikaltusiam asmeniui bausmes, pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Baudžiamasis kodeksas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas, visų pirma, kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisinga bausmė yra tokia bausmė, kuri atitinka BK 41 str. 2d. apibrėžtą bausmės paskirtį ir BK 54 str. 2 d. pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pradmenis (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-259/2011). Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Teismas, skirdamas bausmę nepilnamečiui, vadovaujasi Baudžiamojo kodekso VIII skyriuje įtvirtintais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais bei taisyklėmis ir kartu atsižvelgia į papildomus, specifinius bausmių individualizavimo reikalavimus, įtvirtintus Baudžiamojo kodekso XI skyriuje „Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai“. Be bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nustatytų BK 54 straipsnyje, teismas atsižvelgia į nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą bei į nepilnamečio elgesį po nusikaltimo padarymo (BK 91 str. 2 d.). Pagal BK 91 str. 3 d. terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.

Iš nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam T. G. kaip nepilnamečiui, vadovavosi BK 91 str. nuostatomis, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo visuomenei laipsnį, nuteistojo asmenybę – anksčiau teistas septynis kartus, keturis kartus baustas administracine tvarka, priešingai ne nurodoma apeliaciniame skunde trys nuobaudos buvo galiojančios ir nusikaltimo padarymo metu, kas neigiamai charakterizuoja nuteistojo asmenybę, narkologo ir psichiatro įskaitoje neįrašytas. Be šių aplinkybių įvertino ir tai, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje. Taip pat įvertino ir tai, kad bylos aplinkybės leidžia teigti, jog nuteistasis yra linkęs daryti tyčines nusikalstamas veikas, pažeidinėti kitus įstatymus, iš ankstesnių teistumų išvadų nepadarė, bausmės vykdymas jam jau buvo atidėtas šešis kartus. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant šių aplinkybių visumai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam T. G. paskyrė griežčiausią su laisvės atėmimu susijusią įstatymo sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, jos dydį nustatydamas žymiai mažesnį nei įstatymo sankcijose numatytos bausmės vidurkis.

Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas iš esmės konstatavo, kad tik realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas T. G. gali užtikrinti bausmės tikslų įgyvendinimą. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, skiriant nepilnamečiui realią laisvės atėmimo bausmę, itin atidžiai turi būti įvertinta tai, ar tokia bausmė yra būtina siekiant pakeisti nepilnamečio nusikalstamus polinkius, ar šiam tikslui pasiekti pakaktų ir laisvės atėmimo bausmės nepilnamečiui paskyrimo, atidedant jos vykdymą. Nesant tokiam būtinumui paskirta reali laisvės atėmimo bausmė neatitiktų BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų, prieštarautų teisingumo, proporcingumo imperatyvams (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-6/2013). Teismas, spręsdamas dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-6/2013).

Vadovaujantis BK 92 str., nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Apeliacinės instancijos teismas siekdamas įsitikinti ar yra būtinumas T. G. skirti realią laisvės atėmimo bausmę ar siekiant pakeisti nepilnamečio nusikalstamus polinkius pakaktų atidėti paskirtos bausmės vykdymą, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, kreipėsi į Kauno apygardos probacijos tarnybą, dėl T. G. Socialinio tyrimo išvados pateikimo, prašant įvertinti jo elgesį probacijos metu, taip pat galimybes būti pataisytam be realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo, toliau taisant prižiūrimą Probacijos tarnybos. 2015-09-16 Socialinio tyrimo išvada Nr. P9-3 (t. 2, b. l. 113) patvirtina, kad nuteistojo T. G. nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo rezultatas pagal OASys metodiką yra žemas (36 balai). Nustatytas kriminogeninis veiksnys, tai daromi teisės pažeidimai. Tačiau Socialinio tyrimo išvadoje nurodoma, kad teisės pažeidėjo nuostatos yra nepalaikančios nusikalstamo elgesio, neprieštarauja visuomenei priimtoms normoms. Taip pat šioje išvadoje nurodoma, kad nuteistasis turi tikslų – įgyti specialybę, susirasti darbą, labai motyvuotas juos įgyvendinti. Nuteistasis nuo 2015-07-09 registruotas Kauno teritorinės darbo biržos (duomenys neskelbtini) skyriuje, pradėjo mokintis (duomenys neskelbtini) pagal (duomenys neskelbtini) profesiją. Minėtos aplinkybės nurodytos Socialinio tyrimo išvadoje, leidžia pagrįstai manyti, jog T. G. yra motyvuotas savo elgesį koreguoti teigiama linkme.

Esant visoms išvardintoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajam T. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo, o realus bausmės vykdymas neatitiktų teisingumo ir proporcingumo principams. Todėl bausmės vykdymas nuteistajam T. G. atidedamas (BK 92 str.) ir paskiriama auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas 12 mėnesių (BK 82 str. 1 d. 5 p.), įpareigojant T. G. šiuo laikotarpiu būti namuose (jo gyvenamojoje vietoje) nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu arba mokymusi, mokytis, tęsti mokslą arba dirbti, dalyvauti elgesio pataisos programose ir uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas bei uždraudžiant be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą (BK 87 str. 2 d. 1 p., 2 p., 3 d. 5 p., 4 d.). Ši auklėjamojo poveikio priemonė ribos nuteistojo elgesį, sudarys prielaidas siekti BK 41 str. 2 d. nustatytų bausmės tikslų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 2 d. 2 p., BPK 328 str. 1 p., 2 p.

nusprendė:

nuteistojo T. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Prienų rajono apylinkės teismo 2015-05-26 nuosprendį pakeisti: vadovaujantis BK 92 str., T. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metams ir paskirti jam auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą 12 mėnesių, įpareigojant T. G.. šiuo laikotarpiu būti namuose (jo gyvenamojoje vietoje) nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi, mokytis, tęsti mokslą arba dirbti, dalyvauti elgesio pataisos programose ir uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas, bei uždraudžiant be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.