Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. Ž., nuteistųjų T. Č. ir K. L. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio, kuriuo

T. Č. nuteistas pagal BK 181 str. 2 d. laisvės atėmimu 4 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., 9 d., šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 12 d. nuosprendžiu paskirta bausme, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

K. L. nuteistas pagal BK 181 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams ir 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. Č. ir K. L. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe prievartavo turtą. Šią nusikalstamą veiką padarė tokiomis aplinkybėmis.

Laikotarpiu nuo 2008 m. spalio mėnesio iki 2009 m. rugpjūčio 10 d., tiksliau nenustatytu laiku, T. Č. ir K. L., veikdami bendrininkų grupe, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, išsakydami žodžiu, reikalavo iš A. Ž. jų (T. Č. ir K. L.) naudai perduoti 4800 Lt už jam perduotus narkotikus. 2009 m. rugpjūčio 10 d., apie 17 val., automobilių stovėjimo aikštelėje prie parduotuvės „IKI“, esančios (duomenys neskelbtini), K. L. prieš A. Ž. panaudojus psichinę prievartą, įsisodinus jį į automobilį BMW X 5, kurio valstybiniai numeriai nenustatyti ir kuriame sėdėjo dar 2 tyrimo metu nenustatyti asmenys, ir taip apribojus A. Ž. laisvę, tą pačią dieną, apie 17 val. 20 min., atvažiavus į Didžiąją Riešę Vilniaus rajone ir į minėtą automobilį dar įsėdus T. Č., visi minėti 5 asmenys apie 17 val. 30 min. atvažiavo prie miško masyvo, esančio apie 2 km į šiaurę nuo Riešės. Ten K. L. jėga ištraukus A. Ž. iš nurodyto automobilio, K. L. ir T. Č. už tariamą negrąžintą skolą apie 10 minučių naudojo fizinį smurtą A. Ž. atžvilgiu, T. Č. su medine lazda, o K. L. su akumuliatoriaus pakrovimo laidu suduodant A. Ž. nenustatytą smūgių skaičių į įvairias kūno vietas, išskyrus galvą, sukėlusių nukentėjusiajam fizinį skausmą ir padariusių kraujosruvas. Tokiu būdu T. Č. ir K. L. prievartavo A. Ž. turtą panaudodami fizinį smurtą ir atimdami nukentėjusiajam asmeniui laisvę.

Iš bylos matosi, kad jau teisminio nagrinėjimo metu prokuroras pareiškė prašymą pridėti prie bylos Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolus ir CD laikmenas su telefoninių pokalbių garso įrašais, padarytais kitoje baudžiamojoje byloje (2 t., 54-76 b. l.). Teismas nutarties pridėti šiuos dokumentus prie bylos nepriėmė, tačiau dokumentai prokurorui negrąžinti, o prie bylos pridėti (2 t., 78-79 b. l.). Nors teisiamajame posėdyje teismas šiuos dokumentus perskaitė (2 t., 150 b. l.), tačiau pačiame skundžiamame nuosprendyje apie juos nieko nenurodė, nepasisakė nei dėl šių bylos duomenų leistinumo ir jų pripažinimo įrodymais klausimo, nei dėl to, ar šie duomenys patvirtina, ar paneigia kaltinamųjų kaltę.

Jau buvo nurodyta, kad šią bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, buvo išnagrinėti ir papildomi rašytiniai bylos duomenys. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK Oro uosto poskyrio pažyma patvirtina, kad 2009 m. rugsėjo 8 d. PK Oro uosto poskyryje A. Ž. nebuvo sulaikytas (2 t., 230 b. l.). Į teismo raštą Vilniaus apskrities VPK, buvo gautas Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 1 PK atsakymas, kuriame nurodyta, kad 2008-2009 m. A. Ž., gyv. (duomenys neskelbtini), pagal šiame komisariate atliekamą ikiteisminį tyrimą periodiškai registruotis PK nebuvo įpareigotas. Kitame ikiteisminiame tyrime, kurį atliko VPK kriminalinės policijos pareigūnai, A. Ž. buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Dar kitame ikiteisminiame tyrime, kurį irgi atliko VPK pareigūnai, duomenų apie kardomosios priemonės paskyrimą A. Ž. nėra (3 t., 40 b. l.).

Iš antrojo protokolo matosi, kad jame išdėstyti 2009 m. liepos 10 d. vykę galimai T. Č. ir K. L. bei O. D. telefoniniai pokalbiai (protokole nurodomi jų mobiliųjų telefonų abonentiniai numeriai) 2009 m. liepos 10 d., laikotarpiu nuo 19 val. 24 min. iki 20 val. 27 d. galimai K. L. skambino T. Č., klausė, ar jam kas skambino, šis atsakė, kad dar ne. Po to T. Č. skambino O. D., pranešė, kad važiuoja prie kažkokio žmogaus namų, po pusvalandžio su tuo žmogumi turi susitikti prie parduotuvės, į T. Č. klausimą O. D. atsakė, kad vyksta prie parduotuvės ,,Iki“. T. Č. pasakė, kad pats atvažiuoti negalės – kad vietoj jo atvažiuos K. L., nurodė O. D. susitikti su K. L. prie degalinės, O. D. pranešė, kad išvažiuoja iš Karoliniškių rajono. Po to T. Č. skambino K. L., nurodė jam vykti prie degalinės, kur jo lauks O. D.. Informavo, kad kitas žmogus bus po pusvalandžio, todėl reikia viską aptarti su O. D.. Po to K. L. skambino T. Č., sako, kad ,,žmogus su jais“. T. Č. prašė privažiuoti ir paimti jį, K. L. atsakė, kad privažiavęs duos signalą. Dar po to K. L. informavo T. Č., kad privažiuos po 5 min., T. Č. jam paaiškino, kaip prie jo privažiuoti. Po šių telefoninių pokalbių, tą patį vakarą K. L. SMS žinute prašė T. Č. nieko nekalbėti apie O. D., pasakyti, kad jis nieko nežinojo. T. Č. K. L. SMS žinute atsakė, kad suprato. Dar po to T. Č. skambino K. L. ir prašė grįžti atgal.

Nors pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, pripažino T. Č. ir K. L. kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 str. 2 d., tačiau teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose išnagrinėtų įrodymų visumą, daro išvadą, kad apkaltinamasis nuosprendis naikintinas, turi būti priimtas naujas nuosprendis ir T. Č. bei K. L. turi būti išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p., 329 str. 1 p.). Tokią išvadą teisėjų kolegija daro dėl kelių priežasčių.

BPK 305 str. 1 d. 1 p., 2 p. nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Taip pat turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Apie tai išaiškinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“. Tam pačiam nutarime taip pat išaiškinta, kad nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų ir ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, išdėstomi ir kitais byloje surinktais įrodymais paneigiami kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Kai kaltinamasis ar kitas asmuo keitė parodymus, teismas privalo nurodyti, kuriuos parodymus teismas atmetė ir kodėl. Įrodinėjimo našta negali būti perkelta kaltinamajam. Teismo išvados vertinant įrodymus turi būti pagrįstos. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kai išnaudojus visas galimybes abejonių nepavyksta pašalinti, jos aiškinamos kaltinamojo naudai. Kolegijos nuomone, šioje byloje teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė nesilaikant išdėstytų nuostatų reikalavimų, savo išvadų įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamųjų kaltę ir kitas svarbias bylos aplinkybes, nepagrindė, o priimtas apkaltinamasis nuosprendis faktiškai grindžiamas tik prielaidomis.

Pirmiausia pažymėtina, kad nuosprendžio nustatomojoje dalyje, kaip ir kaltinamajame akte, įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės išdėstytos nepakankamai tiksliai ir aiškiai, kai kurios iš tų aplinkybių pačiame nuosprendyje įvardijamos nenustatytomis. Be to, dalis teismo išvadų, pavyzdžiui dėl fizinio smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimo laiko, iš viso neatitinka bylos aplinkybių ir šį neatitikimą patvirtina konkretūs bylos duomenys.

Nusikalstamos veikos, t. y. turto prievartavimo, laikotarpio pradžia nuosprendyje nurodyta netiksliai, nurodoma, kad ši veika pradėta ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, tačiau nuo 2008 m. spalio mėn. iki 2009 m. rugpjūčio 10 d. Ši teismo išvada dėl įvykių iki 2009 m. rugpjūčio 10 d. grindžiama vien tik ikiteisminio tyrimo metu duotais ir teisme paneigtais nukentėjusiojo A. Ž. parodymais. Kokiomis aplinkybėmis nuteistieji visą šį laikotarpį vertė nukentėjusįjį perduoti jiems turtą, išskyrus tai, kad tai buvo daroma atvirai ir žodžiu, kaltinime neišdėstyta. Ši kaltinimo dalis irgi grindžiama tik ankstesniais, po to paneigtais A. Ž. parodymais. Be to, nors kaltinime nurodoma, kad nuteistieji reikalavo iš A. Ž. būtent 4800 Lt ,,už jam perduotus narkotikus“, reikalaujamų pinigų sumą netgi pats nukentėjusysis ikiteisminiame tyrime vykusių apklausų metu buvo nurodęs tik apytiksliai. Kaltinime nurodoma ir apie 2009 m. rugpjūčio 10 d. įvykių nenustatytas aplinkybes. Nors nurodoma, kad K. L. įsodino A. Ž. į automobilį BMWX5 ir juo nuvežė nukentėjusįjį į šalia Riešės esantį miško masyvą, šio automobilio valstybiniai numeriai ir kam jis priklausė, nebuvo nustatyti. Taip pat nenustatyti ir dar du asmenys, kurie, kaip nurodoma kaltinime, važiavo tuo pačiu automobiliu. Nors kaltinime nurodoma, kad T. Č. ir K. L. sumušė A. Ž. medine lazda ir akumuliatoriaus pakrovimo laidu, sukeldami nukentėjusiajam fizinį skausmą ir padarydami jam kraujosruvas, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių A. Ž. padarytus kokius nors sužalojimus. Tuo tarpu nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytas laikas, kada A. Ž. buvo nuvežtas prie miško masyvo ir ten sumuštas, t. y. teismo išvada, kad tai įvyko 2009 m. rugpjūčio 10 d., apie 17 val. 30 min., iš viso neatitinka bylos aplinkybių. Protokole - pareiškime, pagal kurį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, pasirašytame A. Ž., buvo nurodyta, kad A. Ž. buvo sumuštas ir iš jo buvo reikalaujama perduoti turtą ne 2009 m. rugpjūčio 10 d., o liepos 10 d., apie 18 val. Pirmosios A. Ž. apklausos protokole irgi nurodyta apie 2009 m. liepos mėn., tiksliai nenurodytą dieną. Tas pats buvo nurodyta ir nukentėjusiojo antrosios apklausos metu. Tačiau daugiau negu po metų laiko, t. y. 2010 m. spalio 11 d. apklausos metu tas pats A. Ž. jau parodė, kad buvo sumuštas greičiau 2009 m. rugpjūčio, o ne liepos mėnesį. Toks nukentėjusiojo parodymų pakeitimas ikiteisminio tyrimo metu, matyt, gali būti paaiškinamas tuo, kad liudytojas Z. B. parodė, jog į jo namo Didžiojoje Riešėje kiemą kruvinas vaikinas, kurį iš nuotraukų liudytojas atpažino kaip A. Ž., atėjo 2009 m. rugpjūčio 10 d. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos, kurios metu A. Ž. buvo sumuštas, padarymo laikas buvo nurodytas būtent 2009 m. rugpjūčio 10 d. Tačiau teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis K. L. pateikė medicininius dokumentus apie tai, kad 2009 m. liepos 13 d. buvo sužalotas, dėl šautinių žaizdų tą pačią dieną paguldytas į ligoninę, ten kelis kartus operuotas ir iš ligoninės paleistas tik 2009 m. rugpjūčio 6 d. Šie ir apeliacinės instancijos teismo išreikalauti bei šiame nuosprendyje jau išdėstyti ir aptarti kiti medicininiai dokumentai patvirtina, kad po gydymosi iki 2009 m. rugpjūčio 6 d. ligoninėje K. L. po to dar gydėsi ir ambulatoriškai, o įvertinus šiam nuteistajam padarytų šautinių sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją, nuteistojo K. L. argumentai apie tai, kad jis negalėjo dalyvauti nusikalstamos veikos padaryme 2009 m. rugpjūčio 10 d., yra ir įtikinantys, ir pagrįsti jau išvardintais abejonių nekeliančiais rašytiniais įrodymais. Be to, nors šiame nuosprendyje jau išdėstyti T. Č., K. L., O. D. ir A. Ž. telefoninių pokalbių įrašai ir nėra pakankamai informatyvūs, iš jų irgi galima spręsti, kad jeigu A. Ž. ir buvo sumuštas, tai galėjo įvykti irgi ne 2009 m. rugpjūčio 10 d., o liepos 9 d. Būtent tuo paaiškinama tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme prokuroras BPK 256 str. nustatyta tvarka pateikė teismui rašytinį prašymą pakeisti kaltinimą. Šiame prašyme prokuroras prašė teismo nagrinėti pakeistą kaltinimą, kuriame nurodoma, kad T. Č. ir K. L. A. Ž. atvežė prie netoli Riešės esančio miško masyvo ir ten abu jį sumušė ne 2009 m. rugpjūčio 10 d., apie 17 val. 30 min., o 2009 m. liepos 10 d., apie 20 val. 40 min. Apie aplinkybes, dėl kurių pateikė teismui prašymą dėl kaltinimo pakeitimo, apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytoju parodė pats prokuroras G. T., jo parodymai šiame nuosprendyje jau buvo išdėstyti. Nepaisant to, skundžiamame nuosprendyje teismas, nepaisydamas nei tam prieštaraujančių bylos duomenų, nei jau nurodyto prokuroro prašymo dėl kaltinimo pakeitimo, padarė išvadą, kad prieš A. Ž. fizinis smurtas buvo panaudotas ir nusikalstama veika (turto prievartavimas) buvo pabaigta 2009 m. rugpjūčio 10 d., apie 17 val. 30 min., t.y. tokiu laiku, koks buvo nurodytas kaltinamajame akte. Bylos duomenys, patvirtinantys, kad ši teismo išvada neatitinka bylos aplinkybių, jau buvo išdėstyti.

Galima sutikti su tuo, kad nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ir kaltinamajame akte, ir apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kai jų neįmanoma nustatyti tiksliai, tos aplinkybės, pirmiausia – veikos padarymo vieta, laikas ir būdas, nurodomos tiek, kiek jas pavyksta nustatyti ir kiek įmanoma tiksliau. Tai, kad kaltinamajame akte ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje kai kurios nusikalstamos veikos aplinkybės buvo nurodytos nepakankamai tiksliai, vertinti esminiu BPK pažeidimu šiuo atveju nebūtų pakankamu pagrindu. Taip pat galima būtų sutikti, kad neteisingai nurodytą nusikalstamos veikos pabaigos laiką galima būtų įvertinti kaip teismo klaidą, kurią BPK nustatyta tvarka galima būtų ištaisyti. Vis dėlto šie nuosprendžio trūkumai ir pirmiausia neteisingas turto prievartavimo kaip tęstinės nusikalstamos veikos pabaigos laiko nustatymas, kolegijos nuomone, leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą nuosprendį priėmė išsamiai neišnagrinėjęs visų šios bylos aplinkybių.

Tačiau apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis ne tik dėl jau paminėtų trūkumų. Jau buvo nurodyta apie tai, kad apkaltinamajame nuosprendyje teismas turėjo išdėstyti ne tik įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, bet ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Jeigu kaltinamieji arba kiti asmenys, taip pat ir nukentėjusysis, parodymus keitė, teismas turėjo išdėstyti motyvus, kodėl remiasi vienais parodymais, o atmeta kitus. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas pažeidė ir šias nuostatas. Pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį apskundė ir abu nuteistieji, ir nukentėjusysis A. Ž., visi apeliantai savo skunduose prašo apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir T. Č. ir K. L. išteisinti. Nuteistųjų T. Č., K. L. ir nukentėjusiojo A. Ž. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, jų parodymai pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose šiame nuosprendyje jau buvo išdėstyti. Abu nuteistieji visų apklausų metu kaltais neprisipažino, jie parodė, kad kažkurią 2009 m. vasaros dieną tikrai pavežė savo draugą A. Ž. automobiliu iki Riešės, ten jį paliko ir patys nuvažiavo toliau. Nuteistieji visų apklausų metu kategoriškai parodė, kad jokių neteisėtų veiksmų neatliko, A. Ž. nesumušė ir jokių pinigų iš jo nereikalavo. Tuo tarpu nukentėjusysis A. Ž., ikiteisminio tyrimo metu parodęs apie tai, kad T. Č. ir K. L. reikalavo iš jo skolos už narkotikus ir dėl to jį sumušė, teisme savo parodymus visiškai pakeitė ir davė tokius parodymus, kurie atitiko abiejų nuteistųjų parodymus. Nuteistieji, nukentėjusysis ir liudytojas O. D. teisme visi parodė, kad ši byla „sufabrikuota” ir kad jiems, įtariamiems arba kaltinamiems dar ir kitų nusikalstamų veikų padarymu, ikiteisminio tyrimo pareigūnai darė spaudimą, įkalbinėjo duoti kitus asmenis apkaltinančius parodymus už tai žadėdami jų nesuimti, prieš juos ikiteisminius tyrimus nutraukti arba kitaip palengvinti jų padėtį.

Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad, teismo vertinimu, toks esminis nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų pakeitimas teisme pripažintinas nepagrįstu, nes yra nemotyvuotas ir paneigtas kitais įrodymais. Teismas rėmėsi teisme liudytojais apklaustų ikiteisminio tyrimo pareigūnų A. Ž. ir J. N. parodymais apie tai, kad ikiteisminio tyrimo metu A. Ž. parodymus davė savo noru, išsamiai papasakojo apie prieš jį padaryto nusikaltimo aplinkybes ir kad jie nedarė nukentėjusiajam jokio poveikio. Nuosprendyje dar nurodyta apie tai, kad dėl jokių neteisėtų pareigūnų veiksmų A. Ž. nesiskundė. Teismas dėl to padarė išvadą, kad A. Ž., keisdamas parodymus, tokiu būdu tik siekia padėti kaltinamiesiems išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl spręsdamas T. Č. ir K. L. kaltės klausimą, teismas rėmėsi A. Ž. ankstesniais parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu.

Apie tai, ar teisme pakeistus nukentėjusiojo A. Ž. parodymus tikrai paneigia kiti įrodymai, šiame nuosprendyje dar bus pasisakyta atskirai. Tačiau su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. Ž. parodymų pakeitimas visiškai nemotyvuotas ir kad jis parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė savo noru ir niekaip neįtakojamas, kolegija nesutinka. Kolegijos nuomone, teismas tokią išvadą padarė irgi išsamiai neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių, be to, tokią teismo išvadą paneigia apeliacinės instancijos teisme išnagrinėti papildomi įrodymai.

Pirmosios instancijos teisme apklausti ikiteisminio tyrimo pareigūnai A. Ž. ir J. N. tikrai parodė, kad A. Ž. parodymus apie T. Č. ir K. L. padarytą prieš jį nusikaltimą davė savo noru ir niekieno neverčiamas. Apeliacinės instancijos teisme liudytoju apklaustas prokuroras G. T. irgi parodė, kad A. Ž. apklausinėjo jis pats, nukentėjusysis parodymus davė laisva valia ir niekieno neverčiamas. Prokuroras parodė ir apie tai, kad apie kurių nors pareigūnų nukentėjusiajam darytą spaudimą duoti atitinkamus parodymus jam nieko nežinoma. Tačiau nukentėjusysis A. Ž. ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismuose vienodai ir nuosekliai aiškino, kad pats savo noru į policiją nėjo ir pareiškimo dėl nuteistųjų tariamai padaryto nusikaltimo savo noru nerašė. Nukentėjusysis aiškino ir tebeaiškina, be to, apie tai nurodė ir savo apeliaciniame skunde, kad 2009 m. rugsėjo 8 d. Vilniaus oro uoste jį sulaikė du policijos pareigūnai, tarp jų buvo ir tyrėjas A. Ž., ir jį nuvežė į policijos komisariatą. Ten tyrėjas A. Ž. jam žadėjo jo nesuimti kitoje byloje, kurioje pats A. Ž. buvo įtariamuoju, jeigu jis duos parodymus apie jo draugų T. Č. ir K. L. dalyvavimą jo turto prievartavime. Pasidavęs spaudimui ir nenorėdamas būti suimtas kitoje byloje, kurioje pats buvo įtariamas sukčiavimu ir turto prievartavimu, jis savo draugus apkalbėjo, o teisingus parodymus davė tik teisme. A. Ž. parodė, kad pats jokio pareiškimo nerašė, o tik pasirašė tyrėjo A. Ž. atspausdintą protokolą – pareiškimą, apklausų metu parodymus sugalvojo ir juos užrašė irgi patys ikiteisminio tyrimo pareigūnai.

Nors A. Ž. parodymų pakeitimą teisme pirmosios instancijos teismas įvertino visiškai nemotyvuotu, bylos duomenys tokią teismo išvadą paneigia. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl sumušimo 2009 m. vasarą (rugpjūčio 10 d. ar liepos 10 d.), apie kurį teisme A. Ž. parodė, kad jį sumušė ne nuteistieji, o nepažįstami Riešės gyventojai, A. Ž. maždaug mėnesį laiko arba dar ilgiau nesikreipė ne tik į gydymo įstaigas, bet ir jokias teisėsaugos institucijas, taip pat ir į policiją. Jau vien tai kelia pagrįstų abejonių, kad jis savo noru atvyko į policiją ir pranešė apie prieš jį padarytą nusikalstamą veiką tik 2009 m. rugsėjo 8 d. Galimybę, kad apie prieš jį tariamai padarytą nusikaltimą A. Ž. savo noru pranešė policijai, o po to savo noru davė apie tai parodymus, kolegijos nuomone, paneigia ir kita aplinkybė. Nors A. Ž. ikiteisminio tyrimo metu tikrai parodė, kad nuteistieji reikalavo iš jo pinigų ir sumušė, tačiau jis nurodė, kad T. Č. ir K. L. reikalavo grąžinti ne bet kokią, o dėl prekybos narkotikais susidariusią skolą, už jos negrąžinimą ir buvo sumuštas. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų A. Ž. parodymų, kurie jau buvo išsamiai išdėstyti, o ypač iš jo papildomos apklausos, vykusios 2009 m. rugsėjo 14 d., protokolo (1 t, 5-6 b.l.) matosi, kad didžioji A. Ž. parodymų dalis yra ne tiek apie prieš jį padarytą nusikalstamą veiką, o apie jo paties ir K. L. ir T. Č. kitas padarytas nusikalstamas veikas neteisėtai disponuojant narkotinėmis medžiagomis. Šios apklausos metu A. Ž. itin išsamiai ir tiksliai parodė, kaip K. L. jo namuose slėpė narkotines medžiagas dar 2004 metais, taip pat apie tai, kaip jis pats nuo 2008 m. pardavinėdavo T. Č. ir K. L. jam tiekiamas narkotines medžiagas ir psichotropinę medžiagą amfetaminą, kurias perpardavęs kitiems asmenims, gautus pinigus grąžindavo nuteistiesiems. Keletą kartų anksčiau jau teistas A. Ž. negalėjo nesuprasti, kad tokiu būdu jis duoda parodymus ir apie savo padarytus sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, už kuriuos gresia ypač griežtos bausmės. Tuo metu pats A. Ž. irgi buvo įtariamuoju kitoje byloje, tačiau joje jis buvo įtariamas ne neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, o sukčiavimu ir turto prievartavimu (2 t., 244 b.l.), todėl nukentėjusiojo aiškinimai, kad jis negalėjo savo noru pasakoti apie savo paties dalyvavimą sunkių ir labai sunkių nusikaltimų, susijusių su prekyba narkotinėmis medžiagomis, padaryme, kai tokių nusikaltimų padarymu netgi nebuvo įtariamas, kolegijos nuomone, yra visiškai įtikinantys. Iš 2009 m. rugsėjo 8 d. protokolo – pareiškimo matosi, kad jis parašytas ne ranka, o atspausdintas, protokole – pareiškime nurodyta, kad jį priėmė tyrėjas A. Ž., tuo tarpu pats pareiškimo tekstas, nors ir trumpas bei lakoniškas, tačiau faktiškai jame išdėstyti visi būtini duomenys, atitinkantys BK 181 str. 2 d. dispoziciją. Ši aplinkybė irgi atitinka nukentėjusiojo aiškinimus, kad protokolo – pareiškimo tekstą atspausdino tyrėjas, o jis šį dokumentą tik pasirašė.

Kad nukentėjusysis ne pats atvyko į policiją savo noru ir ne savo iniciatyva parašė pareiškimą bei davė parodymus apie prieš jį padarytą nusikalstamą veiką, patvirtina ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje išnagrinėti įrodymai. Liudytoju apklaustas prokuroras G. T. parodė, kad apie kitoje byloje darytus telefoninių pokalbių įrašus jis sužinojo tik šią bylą jau nagrinėjant teisiamajame posėdyje. Tuos įrašus ir jų stenogramas jam atsiuntė prokuroras P. J. (tai patvirtina byloje esantis prokuroro P. J. raštas su pridėtais dokumentais ir CD laikmena, adresuotas prokurorui G. T. – 2 t., 53 b.l.), o tada jis šiuos dokumentus teismo paprašė pridėti prie bylos. Tuo tarpu liudytoju apklaustas policijos pareigūnas R. J. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad kitoje byloje būtent jis teisėtai darė telefoninių pokalbių įrašus, pagal juos nustatė, kad T. Č. ir K. L. galimai prievartavo A. Ž. turtą, todėl šie bylos duomenys buvo panaudoti kitame ikiteisminiame tyrime, kurį atliko tyrėjas A. Ž.. Jau buvo nurodyta ir apie tai, kad apeliacinės instancijos teisme apie iš esmės naujas ikiteisminio tyrimo aplinkybes parodė ir papildomai liudytoju apklaustas tyrėjas A. Ž.. Galima netgi daryti išvadą, kad šis liudytojas pakeitė savo parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme. Tuomet jis parodė, kad A. Ž. pats atėjo į ikiteisminio tyrimo įstaigą, atrodo, atėjo registruotis, atrodė sumuštas, skundėsi, kad jam skauda šoną, jis paklausė A. Ž., ar šis buvo sumuštas, o šis jam papasakojo apie prieš jį padarytą nusikaltimą, sutiko parašyti pareiškimą, o po to davė parodymus apie tai, kaip T. Č. ir K. L. reikalavo iš jo pinigų už skolą dėl narkotikų, o po to jį sumušė. Teisme gautame VPK Vilniaus miesto 2 PK oro uosto poskyrio rašte nurodyta, kad šiame oro uosto policijos poskyryje 2009 m. rugsėjo 8 d. A. Ž. nebuvo sulaikytas. Tačiau papildomos apklausos metu jau pats tyrėjas A. Ž. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jis kartu su dar vienu pareigūnu tikrai sulaikė A. Ž. būtent oro uoste, nesurašė jokių sulaikymo dokumentų, tačiau iš oro uosto A. Ž. atvežė į policijos komisariatą. Apie A. Ž. sumušimą sužinojo iš jo paties pasakojimų, tada jis pats kompiuteriu atspausdino protokolą – pareiškimą, o po to padavė jį perskaityti ir pasirašyti A. Ž.. Perskaičiuos parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, liudytojas A. Ž. paaiškino, kad ir ankstesni, ir dabartiniai jo parodymai teisingi ir kad jau gerai neprisimena, ar A. Ž. oro uoste tikrai sulaikė būtent tą dieną, kai buvo surašytas protokolas – pareiškimas dėl turto prievartavimo. Vis dėlto šiuo atveju kolegija daro išvadą, kad šie tyrėjo A. Ž. parodymai visiškai patvirtina nukentėjusiojo A. Ž. parodymus apie tai, kad jis į policiją atvyko ne savo noru ir pareiškimą parašė ne savo iniciatyva, o buvo sulaikytas oro uoste, atvežtas į policiją ir ten pasirašė tyrėjo atspausdintą protokolą – pareiškimą. Papildomos apklausos metu liudytojas A. Ž. taip pat parodė, kad apie galimą A. Ž. sumušimą jis žinojo jau anksčiau. Tai yra akivaizdu, nes tai patvirtina ne tik paties A. Ž. parodymai, bet ir vienas iš prie bylos pridėtų Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolų. Vieną iš šių protokolų (2 t., 54-64 b.l.) surašė būtent tyrėjas A. Ž., šis protokolas surašytas dar 2009 m. rugpjūčio 27 d., o pačiame protokole nurodoma kitoje byloje O. D. telefoninių pokalbių kontrolė buvo vykdoma laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 4 d. iki rugpjūčio 3 d. Protokole užfiksuoti O. D., T. Č. ir nukentėjusiojo A. Ž. telefoniniai pokalbiai, vykę būtent 2009 m. liepos 10 d. ir 11 d., t.y. būtent tą dieną (2009 m. liepos 10 d.), kai prieš A. Ž. galimai buvo panaudotas smurtas. Pažymėtina ir tai, kad tyrėjo A. Ž. atspausdintame protokole – pareiškime, pasirašytame A. Ž., nurodyta, kad nukentėjusysis buvo sumuštas būtent 2009 m. liepos 10 d., apie 18 val. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad tyrėjas A. Ž. ne tik pats sulaikė A. Ž. Vilniaus oro uoste ir kaip asmenį, įtariamą padarius nusikalstamą veiką kitoje byloje, atvežė jį į ikiteisminio tyrimo įstaigą, tačiau tuo metu, jau susipažinęs su telefoninių pokalbių įrašais, padarytais kitoje byloje, iš anksto žinojo, kad prieš A. Ž. buvo panaudotas fizinis smurtas būtent 2009 m. liepos 10 d. Tai, kad 2009 m. rugsėjo 8 d. tyrėjo A. Ž. atspausdintame ir A. Ž. pasirašytame protokole – pareiškime nusikalstamos veikos padarymo laikas buvo nurodytas būtent 2009 m. liepos 10 d., leidžia pagrįstai manyti, kad šią datą pagal kito ikiteisminio tyrimo duomenis geriau žinojo pats tyrėjas, o ne nukentėjusysis A. Ž., kuris, po įvykio praėjus nemažam laiko tarpui, vargu ar galėjo tą datą tiksliai prisiminti. Jau buvo nurodyta, kad apie ikiteisminio tyrimo pareigūnų įkalbinėjimus duoti parodymus apie kitų asmenų dalyvavimą kitų nusikalstamų veikų padaryme šioje byloje parodė ne tik nukentėjusysis A. Ž., bet ir liudytojas O. D. bei nuteistasis T. Č.. Jau paminėta Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo pažyma (3 t., 51 b.l.) patvirtina, kad T. Č. būnant suėmime, pas jį tardymo izoliatoriuje prokurorai ir tyrėjai lankėsi net keletą kartų, iš jų net šešis kartus tai darė tyrėjas R. J.. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoju apklaustas R. J. pats parodė, kad tirdamas kitas nusikalstamas veikas, taip pat ir dėl nusikalstamo susivienijimo ir neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis (šią bylą, kurioje kaltinami ir T. Č. bei K. L., šiuo metu nagrinėja Vilniaus apygardos teismas), Lukiškių tardymo izoliatoriuje jis ne kartą susitikinėjo ir su nuteistaisiais šioje byloje T. Č. bei K. L., ir su nukentėjusiuoju A. Ž.. Tyrėjas pripažino, kad lankydamasis pas juos tardymo izoliatoriuje, jų kažko klausinėjo, tačiau jokių procesinių tyrimo veiksmų neatlikinėjo, t.y. jokių šių asmenų apklausų protokolų nerašė.

Visuma jau išdėstytų bylos aplinkybių skundžiamame nuosprendyje padarytą teismo išvadą, kad A. Ž. apie prieš jį padarytą nusikalstamą veiką teisėsaugos institucijoms pranešė savo noru ir savo iniciatyva davė nuoseklius parodymus, kolegijos nuomone, visiškai paneigia. Taip pat nepagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiojo A. Ž. teisme nurodytos parodymų pakeitimo priežastys yra neįtikinančios, nemotyvuotos ir kad vienintelė tų parodymų pakeitimo priežastis galėjo būti vien tik A. Ž. noras padėti T. Č. ir K. L. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kolegijos nuomone, šioje byloje iš tikrųjų nėra duomenų apie tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai (tyrėjas A. Ž., R. J. ar kiti) būtų naudoję prieš nukentėjusįjį A. Ž. kokią nors aiškią prievartą arba atvirai būtų vertę jį duoti atitinkamus parodymus. Vis dėlto, kitos jau aptartos bylos aplinkybės (A. Ž. sulaikymas oro uoste, atvežimas į ikiteisminio tyrimo įstaigą), taip pat ir ta aplinkybė, kad pats A. Ž. tuo metu buvo įtariamasis kituose pradėtuose ikiteisminiuose tyrimuose, leidžia pagrįstai manyti, kad A. Ž. ir pats galėjo būti suinteresuotas duoti net ir tikrovės neatitinkančius, kitus asmenis apkaltinančius parodymus, tikėdamasis, kad tokiu būdu jis kaip nors palengvins savo paties padėtį. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo motyvai, dėl kurių buvo atmesti nukentėjusiojo paaiškinimai apie parodymų pakeitimo priežastis, o taip pat šio teismo vienareikšmiškas sprendimas priimant nuosprendį remtis tik nukentėjusiojo A. Ž. parodymais, duotais ne teisminio nagrinėjimo, o būtent ikiteisminio tyrimo metu, yra nepagrįsti.

Tai, kas šiame nuosprendyje jau buvo išdėstyta, leidžia padaryti išvadą, kad šioje byloje nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos kai kurios svarbios galimai padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės, pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai, pažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, o kai kurios teismo išvados (dėl nusikalstamos veikos padarymo laiko) neatitinka bylos aplinkybių. Tai jau buvo aptarta. Tačiau teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad šioje byloje priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas savo išvadų nepagrindė įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais patį kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos įvykį, o tuo pačiu ir kaltinamųjų kaltę. Be to, iš nuosprendžio matosi, kad teismas, pažeisdamas BPK 20 str. reikalavimus, savo išvadas pagrindė kai kuriais bylos duomenimis, kurie negalėjo būti pripažinti įrodymais.

Jau buvo nurodyta apie tai, kad teismas, atmetęs nukentėjusiojo A. Ž. teisme duotus parodymus, nuosprendyje nurodė, kad spręsdamas kaltinamųjų kaltės klausimą vadovaujasi A. Ž. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Nors skundžiamame nuosprendyje apie tai tiesiogiai nenurodoma, tačiau akivaizdu, kad teismas ikiteisminio tyrimo metu duotus nukentėjusiojo parodymus pripažino įrodymais. Tačiau tokiu būdu teismas pažeidė BPK 20 str. reikalavimus ir nesilaikė galiojančios teisminės praktikos dėl BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo. Vadovaujantis BPK 20 str. 1-4 dalimis , įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal galiojančią teisminę praktiką asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi kitiems įrodymams patikrinti (BPK 276 str. 4 d.), tačiau jie neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį (kasacinė nutartis Nr. 2K-554/2006). Todėl teismo išvadų pagrindimas vien tik kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotais parodymais (ir pareiškimais) neabejotinai reikštų BPK įtvirtintų įrodymų leistinumo ir jų vertinimo principų pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje Nr. 2K- 206/2008 taip pat nurodyta, kad sprendžiant klausimą, ar pagrįstai buvo vadovaujamasi ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, labai svarbu įvertinti kitų byloje surinktų įrodymų patikimumą ir jų viseto pakankamumą išvadai apie asmens kaltumą dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Kai ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų asmenys nepatvirtina teisme, tačiau jie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, šie parodymai išlieka svarbiu teismo vidinį įsitikinimą formuojančiu veiksniu.

Šioje byloje apklausti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose nuteistieji T. Č., K. L. ir nukentėjusysis A. Ž. visi vienodai parodė, kad jokios nusikalstamos veikos iš viso nebuvo, T. Č. ir K. L. A. Ž. nemušė ir pinigų iš jo nereikalavo, o tik pavežė jį automobiliu iki Riešės, kur gyveno nukentėjusiojo mergina. Tą patį abiejų instancijų teismuose nurodė pats nukentėjusysis A. Ž., parodęs, kad jį, išėjusį iš jo merginos, sumušė ne nuteistieji, o nepažįstami Riešės gyventojai.

Nukentėjusysis A. Ž. teisme ne tik nepatvirtino ankstesnių savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, bet ir juos kategoriškai paneigė, be to, teisme nurodė motyvus, dėl kokių priežasčių jis savo parodymus pakeitė ir kodėl ikiteisminio tyrimo metu davė neteisingus parodymus, melagingai apkaltindamas savo draugus T. Č. ir K. L.. Apie tai, kad nukentėjusysis A. Ž. ikiteisminio tyrimo metu galėjo būti suinteresuotas duoti neteisingus ir T. Č. bei K. L. apkaltinančius parodymus taip siekdamas įgyti ikiteisminio tyrimo pareigūnų palankumą ir palengvinti savo paties padėtį tiriant bylą dėl jo paties padarytų nusikalstamų veikų, šiame nuosprendyje jau buvo pasisakyta.

Nukentėjusysis A. Ž. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas kelis kartus, tačiau parodymus davė tik tyrėjams ir prokurorui. Todėl šie jo parodymai, vadovaujantis jau aptarta teismine praktika, nėra įrodymai ir jais apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti grindžiamas. Šie ankstesni jo parodymai, perskaičiuos juos teismo posėdyje BPK 276 str. 4 d. nustatyta tvarka, galėjo turėti reikšmės tik kitų įrodymų patikrinimui. Tačiau kolegija konstatuoja, kad kiti šioje byloje išnagrinėti įrodymai, atmetus nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nepatvirtina nei nusikalstamos veikos (turto prievartavimo) buvimo, nei nuteistųjų (kaltinamųjų) kaltės.

T. Č. ir K. L. kaltinami tuo, kad prievartaudami turtą, iš A. Ž. nuo 2008 m. spalio mėn. reikalavo pinigų už jam perduotus narkotikus, o 2009 m. rugpjūčio 10 d. (arba liepos 10 d., kaip nurodoma prokuroro prašyme pakeisti kaltinimą) nuvežė A. Ž. automobiliu prie netoli Riešės esančio miško masyvo ir ten nukentėjusįjį už negrąžintą skolą sumušė lazda ir akumuliatoriaus pakrovimo laidu. Jokių kitų asmenų, mačiusių, kaip A. Ž. buvo sumuštas, byloje nėra. Nors kaltinime nurodoma, kad automobilyje BMW X5, kuriuo buvo vežamas A. Ž., sėdėjo dar du asmenys, tačiau jie nesurasti ir pačiame kaltinime jie įvardijami kaip tyrimo metu nenustatyti asmenys. Akivaizdu, kad jokių liudytojų, galinčių patvirtinti ir pinigų reikalavimą iš nukentėjusiojo, ir patį jo sumušimą bei fizinio smurto panaudojimo aplinkybes, byloje nėra. Abu nuteistieji ir nukentėjusysis kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos buvimą kategoriškai neigia. Nėra ir jokių objektyvių duomenų (specialisto išvados ir kt.), kurie patvirtintų A. Ž. padarytus kokius nors kūno sužalojimus ir kad tie sužalojimai jam būtų buvę padaryti kaltinime nurodytomis aplinkybėmis.

Skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad T. Č. ir K. L. kaltę patvirtina ikiteisminio tyrimo metu duoti nukentėjusiojo parodymai ir kiti įrodymai: liudytojų policijos pareigūnų, liudytojų O. D. ir Z. B. parodymai, taip pat rašytiniai bylos duomenys: parodymų patikrinimo vietoje ir parodymų atpažinti protokolai. Visų išvardintų asmenų, taip pat bylą nagrinėjant apeliacine tvarka papildomai apklaustų liudytojų parodymai, taip pat visi rašytiniai bylos duomenys šiame nuosprendyje jau buvo išsamiai išdėstyti. Todėl teisėjų kolegija, tų pačių bylos duomenų dar kartą plačiau neišdėstydama, aptaria tik tų duomenų įrodomąją reikšmę.

Jau buvo nurodyta apie tai, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti nukentėjusiojo A. Ž. parodymai, kurių jis nepatvirtino teisme, įrodymais nepripažįstami ir jais apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas. Dėl tų pačių priežasčių įrodymais nepripažįstami ir 2009 m. rugsėjo 8 d. A. Ž. pasirašytas protokolas – pareiškimas, o taip pat parodymų atpažinti asmenis pagal nuotraukas ir parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užrašyti to paties nukentėjusiojo A. Ž. parodymai. Vertinant parodymo atpažinti ir parodymų patikrinimo vietoje protokolus kolegija atkreipia dėmesį dar ir į papildomas aplinkybes. Nors ikiteisminiame tyrime A. Ž. asmenų parodymo atpažinti pagal jų nuotraukas metu atpažino T. Č. ir K. L., šie atpažinimų protokolai neturi įrodomosios reikšmės, nes byloje neabejotinai nustatyta, kad A. Ž., T. Č. ir K. L. buvo gerai pažįstami dar iki kaltinime nurodytų įvykių, taigi A. Ž. nuteistųjų tiesiog negalėjo neatpažinti. Tuo tarpu vertinant nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje protokolo reikšmę, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad šį tyrimo veiksmą atliko prokuroras G. T. 2010 m. spalio 11 d., t.y. po galimai padarytos nusikalstamos veikos ir nuo ikiteisminio tyrimo pradžios praėjus daugiau negu metams laiko. Be to, liudytoju apklaustas tyrėjas A. Ž. teisme parodė, kad tą pačią 2009 m. rugsėjo 8 d., kai buvo surašytas protokolas – pareiškimas, arba kitą dieną jis pats kartu su A. Ž. važiavo į Riešę ir ieškojo liudytojo. Pakeliui A. Ž. tyrėjui parodė vietą, kurioje jis buvo sumuštas, jis (liudytojas) šią vietą apžiūrėjo, tačiau jokio procesinio dokumento nesurašė. Dėl to, kas išdėstyta, aišku, kad praėjus daugiau negu metams laiko prokurorui atliekant A. Ž. parodymų patikrinimą vietoje nukentėjusysis ne pirmą kartą parodė vietą, kurioje tariamai buvo sumuštas, nes toje vietoje jis jau prieš tai buvo su tyrėju A. Ž.. Pažymėtina dar ir tai, kad ir tyrėjui A. Ž. apžiūrėjus nukentėjusiojo nurodytą įvykio vietą, ir tą pačią vietą prokurorui apžiūrėjus parodymų patikrinimo vietoje metu, jokių nusikaltimo įrankių ar kokių nors pėdsakų, patvirtinančių, kad toje vietoje nukentėjusysis tikrai buvo sumuštas, nebuvo surasta ir nepaimta.

Nusikalstamos veikos buvimo ir nuteistųjų kaltės šioje byloje apklaustų liudytojų parodymai taip pat nepatvirtina. Pirmosios instancijos teismas liudytojais apklausė ikiteisminio tyrimo pareigūnus A. Ž. ir J. N., apeliacinės instancijos teisme A. Ž. buvo apklaustas papildomai, taip pat liudytojais dar buvo apklausti tyrėjas R. J. ir prokuroras G. T.. Visi šie pareigūnai parodė tik apie tai, kas jiems žinoma apie šioje byloje atlikto ikiteisminio tyrimo organizavimą ir jo eigą, taip pat parodė apie tai, kad nukentėjusiajam A. Ž., jų žiniomis, nebuvo daromas poveikis ir kad jis nebuvo verčiamas duoti atitinkamus parodymus. Tačiau nei vienas liudytoju apklaustas pareigūnas nieko neparodė apie kokias nors jiems patiems, o ne iš A. Ž. pasakojimų žinomas galimai padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Byloje liudytojais taip pat buvo apklausti O. D. ir Z. B.. O. D. parodė tik apie tai, kad kažkada 2009 m. vasarą jam paskambino A. Ž. ir šio prašymu jis jį savo automobiliu parvežė iš Riešės. Apie tai, kad būtų žinojęs, jog A. Ž. buvo sumuštas, o jeigu taip, tai kas ir už ką jį sumušė, O. D. nieko neparodė. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad apklaustas teisiamajame posėdyje O. D. tariamai parodė, jog vežamas iš Riešės A. Ž. sakė, kad buvo sumuštas kažkokiu laidu. Šioje dalyje teismas neteisingai išdėstė O. D. parodymus. Iš tikrųjų apie tai, jog A. Ž. jam pasakojo, kad buvo sumuštas laidu, liudytojas O. D. parodė tik ikiteisminio tyrimo metu. Tuo tarpu teisme jis apie tai neparodė, perskaičius jo ankstesnius parodymus, liudytojas teisme tikrai patvirtino, kad tie parodymai teisingi, tačiau čia pat parodė, kad A. Ž. tikrai nebuvo sumuštas. Dar parodė, kad ši byla yra „sufabrikuota”. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas O. D. parodė tą patį. Parodė, kad pokalbio su A. Ž. metu jokio pokalbio apie jo sumušimą nebuvo, apie tai nukentėjusysis jam nieko nepasakojo. Dar kartą perskaitytų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų liudytojas nepatvirtino ir nurodė, jog apklausos metu užrašyti jo parodymai apie A. Ž. pasakojimus, kad šis buvo sumuštas laidu, yra klaida. Liudytojas Z. B. teisme parodė, kad į jo namo kiemą tikrai buvo užėjęs vaikinas, kuris prašė vandens atsigerti ir nusiprausti. Parodė, kad jis ne gydytojas ir nežiūrėjo, ar tas vaikinas buvo sumuštas. Ikiteisminio tyrimo metu Z. B. buvo parodęs, kad į kiemą atvykusio vaikino veidas ir drabužiai buvo kruvini, tačiau paklausus jo, kas atsitiko, vaikinas jam nieko neatsakė. Teisme perskaičiuos šiuos ankstesnius parodymus, liudytojas Z. B. juos patvirtino. Be to, ikiteisminio tyrimo metu asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu šis liudytojas atpažino A. Ž. kaip tą vaikiną, kuris buvo užėjęs į jo namo kiemą. Vertinant liudytojo Z. B. parodymus, jie patvirtina, kad nukentėjusysis į namo kiemą tikrai buvo atėjęs ir ant jo kūno bei drabužių matėsi sumušimo žymės ir pėdsakai. Kita vertus, šis liudytojas nieko neparodė apie tai, kas, kur ir kada sumušė nukentėjusįjį.

Šiame nuosprendyje kolegija jau išdėstė ir aptarė dar ir kitus bylos duomenis, kurių iš viso nevertino ir skundžiamame nuosprendyje net nepaminėjo pirmosios instancijos teismas. Tai Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolai su prie jų pridėtomis telefoninių pokalbių stenogramomis bei CD laikmenomis. Iš prie bylos pridėtų ikiteisminio tyrimo teisėjų nutarčių matosi, kad asmenų, kurių tarpe buvo ir T. Č., O. D. ir A. Ž., telefoninių pokalbių buvo leista klausytis, taigi tų telefoninių pokalbių įrašai gauti teisėtu būdu. Kita vertus, ir iš paminėtų ikiteisminio tyrimo teisėjų nutarčių, ir iš tyrėjų A. Ž. bei R. J. surašytų protokolų matosi, kad telefoninių pokalbių buvo leista klausytis ne šioje (turto prievartavimo), o kitose baudžiamosiose bylose. Taigi, kyla klausimas dėl šių bylos duomenų leistinumo ir galimybės juos pripažinti įrodymais. BPK 162 str. yra nurodyta, kad vienoje baudžiamojoje byloje taikant šiame Kodekse numatytas procesines prievartos priemones surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą ikiteisminio tyrimo metu gali būti panaudota kitoje baudžiamojoje byloje tik aukštesniojo prokuroro nutarimu. Jeigu baudžiamoji byla yra teismo žinioje, sprendimas dėl informacijos panaudojimo kitoje baudžiamojoje byloje priimamas ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi. Šioje byloje jokio aukštesniojo prokuroro nutarimo, taip pat ikiteisminio tyrimo teisėjo ar kurio nors teismo nutarties leisti kitose bylose taikant procesines prievartos priemones surinktą informaciją apie asmenų privatų gyvenimą (telefoninių pokalbių įrašus) panaudoti šioje A. Ž. turto prievartavimo byloje, nėra. Jau buvo išdėstyti liudytojo prokuroro G. T. parodymai apie tai, kad paminėtus duomenis (protokolus su pokalbių stenogramomis ir CD laikmenas) jam persiuntė kitas prokuroras P. J. ir jis šiuos duomenis paprašė teismo pridėti prie šios bylos. Iš taip pat jau paminėto prokuratūros rašto (2 t, 53 b.l.) matosi, kad dokumentus ir CD laikmenas, surinktus kitoje byloje, nepriėmęs jokio nutarimo, prokurorui G. T. su lydraščiu persiuntė tos pačios prokuratūros ir to paties skyriaus kitas prokuroras P. J.. Taip pat jau buvo paminėta, kad nors nurodyti protokolai ir CD laikmenos faktiškai prie šios bylos pridėti, byloje netgi nėra šią bylą nagrinėjusio teismo sprendimo (rašytinės ar bent protokolinės nutarties) prokuroro pateiktus dokumentus ir CD laikmenas pridėti prie bylos. Tik tuo galima paaiškinti ir tai, kad nuosprendyje teismas šių bylos duomenų netgi nepaminėjo. Pagal BPK 20 str. 4 d. reikalavimus įrodymais gali būti tik duomenys, gauti teisėtu būdu. Be to, pagal galiojančią teisminę praktiką, tais atvejais, kai duomenis surenka valstybinės institucijos ar pareigūnai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas), būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme nurodytu būdu (principas „leidžiama tai, kas numatyta įstatyme”) ir ar nebuvo pažeista įstatyme numatyta duomenų gavimo tvarka. Duomenys, kuriuos valstybės institucijos ar pareigūnai gavo įstatyme nenurodytu būdu, įrodymais nepripažįstami. Šiuo atveju akivaizdu, kad telefoninių pokalbių įrašai buvo daromi ne šioje, o kitose baudžiamosiose bylose, o tose bylose gauti duomenys, t.y. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolai ir CD laikmenos prie šios bylos pridėti pažeidžiant BPK 162 str. reikalavimus. Tokiu būdu šie duomenys laikomi gautais pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, jie gauti neteisėtai ir pagal BPK 20 str. 1 d. ir 4 d. reikalavimus jie įrodymais šioje byloje nepripažįstami. Tačiau kolegija vis dėlto atkreipia dėmesį į tai, kad šių bylos duomenų nepripažinimas įrodymais anaiptol neturi esminės reikšmės sprendžiant įrodymų, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, pakankamumo klausimą. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolai ir juose esančių telefoninių pokalbių stenogramų turinys šiame nuosprendyje jau buvo išdėstytas ir aptartas. Šiuose protokoluose tikrai užrašyti 2009 m. liepos 10 d. ir liepos 11 d. vykę telefoniniai pokalbiai tarp O. D., T. Č., K. L. ir A. Ž.. Iš tų pokalbių tikrai matosi, kad šie asmenys tariasi dėl susitikimų, T. Č., K. L. ir O. D. telefonais kalbasi apie susitikimą su dar kažkokiu asmeniu, taip pat yra telefoninio pokalbio įrašas, iš kurio matosi, kad A. Ž. sako O. D., kad „Oi, per kaulus taip davė, och, och, och”. Netgi įvertinus visų įrašytų telefoninių pokalbių visumą, iš jų padaryti išvadą, kas, kur ir už ką sumušė A. Ž., kolegijos vertinimu, nėra galimybės. Taigi net jeigu šie bylos duomenys ir būtų buvę gauti teisėtu būdu ir pripažinti įrodymais, nei jie vieni, nei kartu su kitais jau aptartais įrodymais nepatvirtintų ir pačios nusikalstamos veikos buvimo, ir nuteistųjų kaltės.

Apibendrinant tai, kas šiame nuosprendyje jau buvo išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad išnaudojus visas galimybes, įrodymų, neginčijamai patvirtinančius nuteistųjų T. Č. ir K. L. kaltę, šioje byloje nebuvo surinkta. Jau buvo nurodyta apie tai, kad paties nukentėjusiojo A. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai įrodymais nepripažįstami, o visi kiti irgi jau aptarti įrodymai, tiek vertinant juos atskirai, tiek įvertinus jų visumą, nepatvirtina ne tik T. Č. bei K. L. kaltės, bet ir pačios nusikalstamos veikos buvimo. Kolegija atkreipia dėmesį dar ir į tai, kad įrodinėjimo dalykas šioje byloje yra ne tik fizinio smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimas ar kūno sužalojimų padarymas. Tie sužalojimai A. Ž. nenustatyti ir pats nukentėjusysis dėl to niekam neturi jokių pretenzijų. T. Č. ir K. L. šioje byloje kaltinami pagal BK 181 str. 2 d., todėl priimant apkaltinamąjį nuosprendį šiuo atveju jį būtina pagrįsti neginčijamais įrodymais, patvirtinančiais visas būtinas aplinkybes, numatytas BK 181 str. 1 d. dispozicijoje, įrodant kaltinamųjų kaltę padarius kvalifikuotą turto prievartavimą, turi būti įrodytos ir aplinkybės , išdėstytos BK 181 str. 2 d. Galima sutikti su tuo, kad pakeisti teisme nukentėjusiojo parodymai apie tai, kad jis į Riešę važiavo pas savo merginą, kurios duomenų nenori atskleisti, taip pat apie tai, kad Riešėje jį sumušė nepažįstami vietiniai gyventojai, tikrai yra neįtikinantys. Kita vertus, tie nukentėjusiojo parodymai teisme išnagrinėtais kitais įrodymais nebuvo paneigti. Be to, visuma išnagrinėtų įrodymų nepatvirtina nei to, kad T. Č. ir K. L. dar nuo 2008 m. spalio mėn. vertė A. Ž. perduoti jiems savo turtą, nei to, kad 2009 m. rugpjūčio 10 d. (arba liepos 10 d.) būtent nuteistieji asmenys, prievartaudami nukentėjusiojo turtą, atėmė jam laisvę ir kad jie panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą. Kolegijos nuomone, šioje byloje būtina atsižvelgti į dar vieną aplinkybę. Byloje nustatyta, kad pats nukentėjusysis A. Ž. praeityje jau keletą kartų teistas, šiuo metu kaltinamas kitų nusikalstamų veikų padarymu. K. L. ir T. Č. šiuo metu ir kaltinami daugelio kitų sunkių ir labai sunkių nusikaltimų padarymu kitoje byloje. Nukentėjusysis ir nuteistieji seniai pažįstami ir juos visus sieja, kolegijos nuomone, iš tikrųjų tiksliai nenustatyti ryšiai. Šiame nuosprendyje jau buvo paminėta, kad ikiteisminio tyrimo metu A. Ž. galėjo būti suinteresuotas apkalbėti K. L. ir T. Č., siekdamas palengvinti savo paties padėtį kitoje byloje. Tačiau negalima atmesti galimybės, kad A. Ž. ikiteisminio tyrimo pradžioje galėjo duoti neteisingus parodymus ir dėl kitų, tik jam žinomų ir neatskleistų priežasčių. Bet kuriuo atveju apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, tuo tarpu skundžiamas nuosprendis faktiškai ir grindžiamas prielaidomis, o ne visuma įrodymų, neabejotinai patvirtinančių kaltinamųjų kaltę. Todėl skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis. Kolegija daro išvadą, kad šioje byloje neįrodytas ne tik T. Č. ir K. L. dalyvavimas nusikalstamos veikos padaryme, tačiau išnagrinėti įrodymai nepatvirtina ir pačios nusikalstamos veikos, t.y. turto prievartavimo buvimo. Todėl T. Č. ir K. L. išteisinami, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Skundžiamu nuosprendžiu teismas T. Č. ir K. L. paskyrė kardomąją priemonę – suėmimą, suimant juos teismo posėdžių salėje. Priėmus naują, išteisinamąjį nuosprendį, abiems išteisintiesiems paskirtos procesinės prievartos priemonės, taip pat ir kardomosios priemonės turi būti panaikintos (BPK 307 str. 4 d. 3 p.). BPK 309 str. 1 d. 1 p. nurodyta, kad paskelbus išteisinamąjį nuosprendį, suimtas išteisintasis nedelsiant paleidžiamas iš suėmimo teismo posėdžių salėje. Tačiau BPK 309 str. 3 d. nurodyta, kad iš suėmimo nepaleidžiamas asmuo, kuriam kardomoji priemonė – suėmimas paskirta kitoje byloje.

Kadangi šioje baudžiamojoje byloje T. Č. ir K. L. išteisinami, jiems šioje byloje paskirtos kardomosios priemonės – suėmimas – panaikinamos. Tačiau išteisintasis K. L. iš suėmimo nepaleidžiamas, nes nustatyta, kad jam kardomoji priemonė – suėmimas paskirta kitoje byloje. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) K. L. paskirtas suėmimas trims mėnesiams. Duomenų, kad suėmimas paskirtas kitose bylose išteisintajam T. Č., nėra. Tačiau nustatyta, kad šiuo metu jis pataisos namuose atlieka kitą terminuoto laisvės atėmimo bausmę, paskirtą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 25 d. nuosprendžiu pagal BK 283 str. 2 d. Todėl priėmus ir paskelbus šį išteisinamąjį nuosprendį T. Č. iš pataisos namų nepaleidžiamas.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nuosprendį, kuriuo T. Č. ir K. L. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 181 str. 2 d., panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

T. Č. pagal BK 181 str. 2 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šioje byloje T. Č. paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą panaikinti. Iš pataisos namų išteisintojo T. Č. nepaleisti, nes jis atlieka kitu nuosprendžiu paskirtą terminuoto laisvės atėmimo bausmę.

K. L. pagal BK 181 str. 2 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šioje byloje K. L. paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą panaikinti. Iš suėmimo išteisintojo K. L. nepaleisti, nes jam kardomoji priemonė – suėmimas paskirta kitoje byloje.