Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-300/2010

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Data: 2010-03-23
Bylos Nr.: 2A-300/2010
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marytė Mitkuvienė, Danutės Milašienė, Audronės Jarackaitė
Atsakovas: T. K., S. K.
Trečiasis asmuo: VĮ ,,Registrų centras“
Advokatai: Ričardas Suslavičius, Mindaugas Paukštė, Ramunė Dulevičienė

Civilinė byla Nr. 2A-300/2010Procesinio sprendimo kategorija 129.19.2.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASnutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. kovo 23 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Jarackaitės, Danutės Milašienės ir Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Vaidai Stepanavičiūtei,

dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Mindaugui Paukštei, administratoriui Viktorui Buinovskiui,

atsakovui antstoliui Dariui Stakeliūnui, advokatei Ramunei Dulevičienei, advokatui Ričardui Suslavičiui

viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų T. K. ir antstolio Dariaus Stakeliūno apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-92-623/2009 pagal ieškovo bankrutuojančios Lietuvos – Rusijos UAB ,,Diulas“ ieškinį atsakovams S. K. , antstoliui Dariui Stakeliūnui, tretieji asmenys VĮ ,,Registrų centras“ Vilniaus filialas, Vilniaus miesto 1 notarų biuras notarė Vaiva Staskonytė - Malcienė, UAB ,,SEB VB lizingas“, UAB „Hiatas“, J. Frumkino įmonė, Vilniaus apskrities VMI, UAB „Santechna“, UAB „Elstila“, UAB „Vilterma“, J. D. , UAB DK „PZU Lietuva“, UAB „Auditas ir konsultacijos“, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas bankrutuojanti Lietuvos – Rusijos UAB ,,Diulas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas:

1) pripažinti negaliojančiu 2005 m. liepos 20 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą;

2) pripažinti negaliojančiu 2006 m. sausio 11 d. nuosavybės teisės liudijimą;

3) pripažinti negaliojančiu 2006 m. sausio 11 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą;

4) pripažinti negaliojančiu 2007 m. sausio 9 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą;

5) taikyti restituciją natūra ir grąžinti žemės sklypą bankrutuojančios Lietuvos - Rusijos UAB ,,Diulas“ nuosavybėn;

6) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2007 m. sausio 5 d. nutartimi iškėlė Lietuvos – Rusijos UAB ,,Diulas“ (toliau – UAB „Diulas“) bankroto bylą, o 2007 m. spalio 25 d. nutartimi administratoriumi paskyrė Viktorą Buinovskį. 2005 m. liepos 20 d. antstolis Darius Stakeliūnas varžytynėse E. K. , kurią pagal įgaliojimą atstovavo jos sūnus S. K. , už 51000 Lt pardavė UAB „Diulas“ priklausiusį 2,2 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Varžytynių aktas buvo patvirtintas 2005 m. rugpjūčio 24 d. E. K. mirė 2005 m. rugsėjo 26 d. ir žemės sklypą paveldėjo jos sutuoktinis G. K. , kuriam savo paveldėjimo teises pardavė mirusios sūnus S. K. . F. K. mirė 2006 m. spalio 5 d. ir žemės sklypą paveldėjo jo sūnus S. K. . Ieškovo teigė, kad antstolis D. Stakeliūnas padarė teisės pažeidimus, dėl kurių 2005 m. rugpjūčio 24 d. varžytynių aktas neturėjo ir negalėjo būti tvirtinamas. UAB „Diulas“ nebuvo siunčiamas nė vienas procesinis dokumentas, tame tarpe ir raginimas vykdyti sprendimą geruoju. Neįteikus raginimo įregistruotu laišku, antstolis privalėjo naudoti kitus įstatymo numatytus įteikimo būdus, be to antstolis neturėjo teisės pradėti priverstinio vykdymo veiksmus. Turto arešto aktai, tame tarpe ir 2005 m. vasario 23 d. turto arešto aktas, kuriuo buvo areštuotas ir įvertintas žemės sklypas, išsiųsti tik kreditoriams, tuo antstolis pažeidė CPK 675 str. 5 d., 679 str. nuostatas ir atėmė teisę iš ieškovo įstatymo numatyta tvarka ginčyti turto areštą ir areštuoto turo įvertinimą. Patvarkymas dėl išieškotų lėšų patvirtinimo išsiųstas tik kreditoriams. Pranešimas apie varžytynes įteiktas tik kreditoriams, tuo buvo pažeistos CPK 706 str. 3 d. nuostatos ir apribota galimybė skolininkui UAB „Diulas“ ginti savo teises, ginčyti antstolio veiksmus, pačiam ieškoti pirkėjo, kuris sumokėtų didesnę sumą už varžytinėse parduodamą žemės sklypą bei įgyvendinti savo teisę pasiūlyti iš varžytinių parduodamo turto pirkėją. Visais šiais veiksmais antstolis D. Stakeliūnas pažeidė aukščiau nurodytas CPK nuostatas, buvo pažeistos UAB „Diulas“ teisės žinoti apie jo atžvilgiu vykdomus veiksmus ir deramai į juos reaguoti, o tai yra pagrindas pripažinti negaliojančiais pačias varžytines ir žemės sklypo pardavimo iš varžytinių aktą, nes iš neteisėtų veiksmų negali atsirasti teisėtos teisės ir pareigos. Patvarkymai dėl išieškotų lėšų paskirstymo nepatvirtinti teismo, nors antstolis privalėjo šį patvarkymą pateikti tvirtinti teismui ir tik tada galėjo išmokėti išieškotas lėšas. Tai yra pagrindas pripažinti šiuos patvarkymus negaliojančiais.

Ieškovas taip pat nurodė, kad antstolis pažeidė išieškojimo iš skolininko turto tvarką. Iš šio turto turėjo būti išieškoma ketvirtąja eile, tuo labiau, kad bendrovei priklausė dar du nekilnojamojo turto objektai – pastatai, kurie nebuvo naudojami gamyboje, o taip pat buvo areštuotos piniginės lėšos 48413,70 Lt, esančios pas trečiuosius asmenis UAB „Geros tradicijos“, kurių praktiškai pakako atsiskaityti su kreditoriais. Žemės sklypas antstolio buvo įvertintas 60000 Lt, nors VĮ „Registrų centras“ 2004 m. liepos 26 d. nustatyta vidutinė rinkos vertė sudarė 79200 Lt, o kadangi tuo metu žemės sklypų kainos augo, rinkos vertė varžytynių metu turėjo būti dar didesnė, nes 2006 m. sausio 24 d. VĮ „Registrų centras“ nustatyta rinkos vertė sudarė jau 245960 Lt. Kilus abejonių, dėl turto įkainojimo, antstolis privalėjo skirti ekspertizę vertei nustatyti. Be to antstolis savo patvarkymu turėjo galimybę perkainoti turtą pasikeitus jo vertei. Ieškovui varžytinių aktas surašytas 2005 m. liepos 20 d. tačiau jame yra įrašas apie apmokėjimą 2005 m. rugpjūčio 18 d. Ieškovas taip pat nurodė, kad šie teisės pažeidimai yra pagrindas pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu, nes turtas buvo parduotas už žymiai mažesnę kainą, negu turėjo būti nustatyta, ir taikyti restituciją natūra, nes asmuo privalo grąžinti turtą kai sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu.

Atsiliepimas

Atsakovas S. K. prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad savo teisėmis vykdymo procese ieškovas nesinaudojo, pareigos domėtis vykdymo eiga nevykdė. Ieškovas vykdomajame procese turėjo teisę teikti įrodymus ir prašymus iki varžytynių, bet to nedarė, neprašė skirti ekspertizės, antstolio veiksmų neskundė CPK nustatyta tvarka, o išieškotojas reikalavo priverstinio išieškojimo. Todėl nėra pagrindo naikinti varžytynių aktą dėl netinkamo įkainojimo ir taikyti restituciją. Ieškovas praleido terminą apskųsti antstolio veiksmus, o tai yra pagrindas bylą nutraukti. Atsakovas teigia, jog sandoriai nebuvo priešingi ieškovo įmonės tikslams ir tai neturėjo įtakos tam, kad bankrutuojanti įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, nes teismas tvirtindamas turto pardavimo iš varžytynių aktą CPK 725 str. nustatytus varžytynių akto tvirtinimo tvarkos reikalavimus įvykdė. S. K. nurodė, jog atsakovo sąžiningumo prezumpcija byloje nėra paneigta. Atsakovas įgydamas ginčo daiktą imperatyvių įstatymo reikalavimų nepažeidė. Todėl iš jo sąžiningai įgytas nekilnojamasis turtas negali būti išreikalaujamas.

Atsakovas antstolis Darius Stakeliūnas prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad raginimai bei kiti dokumentai skolininkui buvo siųsti registruotu laišku be grįžtamosios šaknelės ir jos negrįžimo atveju yra laikomi įteiktais. Antstolis teigė, jog ginčijamu atveju vykdymo proceso dalyviai neprašė kviesti papildomai eksperto, tačiau antstolis pats savo iniciatyva priėmė sprendimą turto vertei nustatyti kviesti ekspertus, kadangi turto vertė antstoliui buvo neaiški. Apie nustatytą turto vertę proceso šalys buvo informuotos įstatymų nustatyta tvarka. Dėl sprendimo kviesti ekspertus bei nustatytos areštuoto turto rinkos kainos proceso šalys, tuo pačiu ir skolininkas neprieštaravo. Atsižvelgiant į tai, antstolis civilinio proceso normų nepažeidė ir nustatė teisingą turto rinkos kainą.

Tretysis asmuo VĮ ,,Registrų centras“ ieškinį prašė nagrinėti teismo nuožiūra.

Šalies argumentai

Tretysis asmuo Vilniaus apskrities VMI sutiko su ieškiniu ir nurodė, kad įvertindamas parduodamą iš varžytynių turtą, antstolis pažeidė CPK 681 str. reikalavimus dėl turto įkainojimo. Tai yra pagrindas varžytynių aktą laikyti neteisėtu.

Tretysis asmuo UAB ,,Elstila“ nesutiko su pareikštu ieškiniu ir nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad antstolis per mažai įkainavo parduodamą žemės sklypą, taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių teiginį, kad tuo metu, aki antstolis įkainavo parduodamą žemės sklypą, jo rinkos vertė didėjo. Jo manymu, antstolis žemės sklypą įvertino teisingai, ir su šiuo įvertinimu sutiko išieškotojas UAB ,,Elstila“. Be to, įstatymas skolininkui suteikia teisę dalyvauti visuose vykdymo proceso veiksmuose, tačiau skolininkas pats buvo nerūpestingas, savo teisėmis nesinaudojo, nesidomėjo vykdymo eiga. Savo veiksmais UAB ,,Elstila“ nepažeidė nei įstatymų reikalavimų, nei UAB ,,Diulas“ interesų. Todėl ieškovo reikalavimai dėl restitucijos taikymo yra nepagrįsti.

Tretysis asmuo UAB DK ,,PZU Lietuva“ nesutiko su ieškiniu ir nurodė, jog teisėjas 2005 m. rugpjūčio 24 d. rezoliucija patvirtinęs ginčijamą turto pardavimo iš varžytynių aktą, tik patvirtino atsakovo D. Stakeliūno atliktų veiksmų teisėtumą bei atitikimą galiojančių teisės aktų reikalavimams. Taip pat nurodė, jog atsakovas UAB DK ,,PZU Lietuva“ ir antstolis D. Stakeliūnas 2004 m. gruodžio 31 d. buvo sudarę antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 21 d. Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių pagrindu buvo apdrausta antstolio profesinė civilinė atsakomybė už žalą, padarytą nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Teigia, kad ieškovo reikalavimas dėl 2005 m. liepos 20 d. turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu nėra draudžiamasis įvykis, todėl trečiajam asmeniui nekyla pareiga mokėti draudimo išmokos.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai ir nurodė, kad iš byloje surinktų įrodymų darytina išvada, kad skolininkui UAB „Diulas“ buvo užkirsta teisė dalyvauti įvertinant jo turtą vykdymo procese. 2005 m. vasario 23 d. turto arešto akte turto 2,2 ha žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), nurodyta rinkos kaina – 60000 Lt yra esmingai mažesnė, neproporcinga rinkos kainai. Nors vykdomojoje byloje buvo UAB „Verslavita“ turto vertės nustatymo pažyma apie tai, kad daugiau nei prieš metus iki varžytinių, įvykusių 2005 m. liepos 20 d., 2,2 ha žemės sklypas 2004 m. birželio 11 d. vertintas 65000 Lt, o Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis šio žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 2004 m. liepos 26 d. buvo 79200 Lt ir visiems žinant apie tuo metu nuolat kilusias nekilnojamojo turto kainas, antstolis D. Stakeliūnas ieškovui priklausiusį žemės sklypą pardavė iš varžytinių tik už 51000 Lt. Nors 2005 m. sausio 11 d. antstolio D. Stakeliūno patvarkymu turto vertei nustatyti buvo paskirta ekspertizė, ji nebuvo atlikta pagal CPK taisykles, nes CPK 216 str. atitinkančio ekspertizės akto, kuriame būtų smulkiai aprašyti atlikti tyrimai antstolis negavo. Šioje byloje atlikus turto vertinimo ekspertizę nustatyta, kad, kad ginčo 2,2 ha žemės sklypo vertė 2005 m. vasario 23 d., t.y. turto arešto akto surašymo dieną buvo 198000 Lt, o šio turto pardavimo iš varžytinių dieną, t.y. 2005 m. liepos 20 d. – 220000 Lt. Ekspertizės akte smulkiai aprašyti atlikti tyrimai ir jų pagrindu padarytos išvados, todėl teismui šio ekspertizės akto išvadomis abejoti nėra pagrindo. Taigi, antstolis D. Stakeliūnas, pažeisdamas turto įkainojimo tvarką pardavė skolininkui UAB „Diulas“ nuosavybės teise priklausiusį 2,2 ha žemės sklypą, už esmingai mažesnę nei rinkos kainą – 51000 Lt atsakovo S. K. motinai E. K. , kai tuo metu reali šio žemės sklypo pardavimo vertė buvo 220 000 Lt, todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovas antstolis D. Stakeliūnas nevykdė pareigos teisingai įkainoti turtą, kurią privalo vykdyti nepaisant to, ar proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis, kad įkainojimas atitiktų galimas realias rinkos kainas ir optimaliai atitiktų tiek išieškotojų, tiek skolininko interesus. Teismas taip pat nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2007 m. sausio 5 d. nutartimi iškėlė Lietuvos – Rusijos UAB ,,Diulas“ bankroto bylą. Bankrutuojančios įmonės atveju visų jos kreditorių teisės yra pažeidžiamos, jei įmonė sudaro sandorį pažeisdama savo pačios interesus – įmonės turto perleidimas už aiškiai mažesnę kainą, nei turto rinkos vertė. Toks sandoris prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams ir įstatams, todėl gali būti pripažintas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu. Taigi, teismas nustatęs pagrindą taikyti CPK 602 str. 6 p., esant pažeistiems BUAB „Diulas“ kreditorių interesams, 2005 m. liepos 20 d. turto pardavimo iš varžytinių aktą, kuriuo pardavė už 51000 Lt E. K. UAB „Diulas“ nuosavybės teise priklausantį 2,2 ha žemės sklypą, be jame esančių pastatų pripažino negaliojančiu. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas antstolis D. Stakeliūnas teismo posėdyje pripažino, kad S. K. yra nuolatinis varžytinių dalyvis, Tai patvirtino ir antstolio D.Stakeliūno padėjėju dirbęs liudytoju apklaustas V. K. . Todėl teismas sprendė, kad atsakovas S. K. , nors ir veikdamas kaip E. K. atstovas, sugebėjo įvertinti riziką perkant turtą iš varžytinių, ypač už kainą, kuri yra daugiau kaip keturis kartus mažesnę nei reali rinkos vertė. Teismo teigimu, šioje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas apskritai netaikyti restitucijos arba ją taikyti sumokant ekvivalentą pinigais. Restitucija natūra nagrinėjamos bylos atveju galima, ji atitinka BUAB „Diulas“ kreditorių interesus. Teismas nurodė, kad pripažinus negaliojančiu 2005 m. liepos 20 d. turto pardavimo iš varžytinių aktą ab initio, 2,2 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), negalėjo sudaryti mirusiųjų E. K. ir F. K. palikimo, todėl 2006 m. sausio 11 d. F. K. išduotas nuosavybės teisės liudijimas, 2006 m. sausio 11 d. ir 2007 m. sausio 9 d. paveldėjimo teisės liudijimai dalyje dėl 2,2 ha žemės sklypo pripažįstami negaliojančiais. Teismas nurodė, kad iš prijungtos vykdomosios bylos Nr. 32-157/2005 matyti, kad dalis pinigų – 46993, 04 Lt, gautų pardavus iš varžytinių 2,2 ha žemės sklypą už 51000 Lt buvo išmokėta išieškotojams, todėl taikant restituciją natūra, ši pinigų suma, kurią atsakovas S. K. sumokėjo už E. K. priteisiami iš BUAB „Diulas“ E. K. ir F. K. įpėdiniui S. K. , kuris šiai sumai įtrauktinas į BUAB „Diulas“ trečios eilės kreditorių sąrašą. Kitą pinigų dalį – 4006,96 Lt antstolis D. Stakeliūno paskaičiavo kaip vykdymo išlaidas. Tačiau vykdymo išlaidos antstoliui už atliktus neteisėtus veiksmus neatlygintinos, todėl 4006,96 Lt, t.y. dalis atsakovo S. K. sumokėtų pinigų už įgytą žemės sklypą, kuriuos antstolis panaudojo vykdymo išlaidoms padengti, atsakovui S. K. turi būti grąžinta iš neteisėtus veiksmus atlikusio antstolio D.Stakeliūno.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas S. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinį skundą atsakovas grindžia šiais motyvais:

1. Antstolis iš varžytynių parduodamo turto kainą nustatė remdamasis ekspertų turto įvertinimu. Šalys apie nustatytą kainą žinojo ir jos neginčijo.

2. Pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis teismo ekspertės Dalios Makarevičiūtės atlikta turto vertinimo ekspertize, nes ji atlikta netinkamai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl neatspindi realios žemės sklypo rinkos vertės nei turto arešto akto surašymo dienai, nei turto pardavimo dienai. Vertinant turtą netinkamai pritaikytas lyginamosios vertės metodas. Ginčo sklypas ir palyginimui paimti žemės sklypai yra skirtingose savivaldybėse ir skirtingu atstumu nutolę nuo Vilniaus centro. Vertinant sklypą turėjo būti atsižvelgiama į artimiausių žemės sklypų rinkos vertę.

3. Vykdant išieškojimą skolininko UAB „Diulas“ interesai nebuvo pažeisti. Raginimai buvo siųsti registruotu laišku be grįžtamosios šaknelės ir jos negrįžimo atveju laikomi įteiktais. Per visą sprendimo vykdymo ir varžytynių laiką skolininkas privalo būti atidus, rūpestingas, bendrauti su antstoliu ir savarankiškai naudotis savo teisėmis.

Šalies argumentai

4. UAB „Diulas“ dalyvavo varžytynėse, kuriose buvo pardavinėjamas jos turtas, todėl UAB „Diulas“ nepareiškus prieštaravimų, laikytina, jog ji sutiko su parduodamo turto kaina. Žinodamas apie varžytynes ir parduodamo turto kainą, skolininkas galėjo apskųsti antstolio veiksmus CPK nustatyta tvarka, tačiau to nepadarė.

5. Tariamai neteisėti antstolio veiksmai ieškiniu ginčijami praėjus daugiau nei 2,5 metų, todėl ši byla turėtų būti nutraukta dėl naikinamojo 30 dienų apskundimo termino praleidimo.

6. Žemės sklypas parduotas pirmosiose varžytynėse už 51000 Lt, taigi turtas nebuvo paduotas už mažesnę kainą negu ji buvo nustatyta pagal CPK 713 straipsnio 4 dalį, 718 straipsnį, 722 straipsnio 1 dalį, todėl 2005 m. liepos 20 d. turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinti negaliojančiu nėra teisinio pagrindo.

7. Pritaikius restituciją, dėl Lietuvos-Rusijos UAB „Diulas“ bankroto, atsakovas S. K. patirtų didelę finansinę žalą – taptų nukentėjusiuoju, nes pinigai sumokėti už sklypą jam nebūtų grąžinti, o ieškovo situacija atitinkamai pagerėtų. Tokia situacija restitucijos teisiniuose santykiuose negalima, nes tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

8. Teismas neįvertino visų svarbių bylos aplinkybių. Teismas nepasisakė dėl ieškovo buvusio direktoriaus D. K. teismo posėdžio metu duotų parodymų apie tai, kad turto arešto akte nustatytos kainos pagrįstumas ir teisingumas jam nekėlė jokių abejonių, todėl neskundė antstolio veiksmų. Turto kaina buvo žinoma ir ieškovo atstovui Mindaugui Paukštei.

9. Teismas nemotyvavo kodėl sutinka su ekspertės Dalios Makarevičiūtės atlikta turto vertinimo ekspertize ir kodėl atmeta kitus turto vertinimus.

10. Teismas nepagrįstai į bylą neįtraukė Lietuvos Respublikos, nes turto pardavimo iš varžytynių aktą patvirtino teismas. Sprendžiant turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumą, sprendžiamas klausimas dėl teismo veiksmų teisėtumo patvirtinant šį aktą bei galimybės kilti žalos atlygimo klausimui ateityje. Todėl teismas nusprendė dėl byloje neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas antstolis D. Stakeliūnas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą atsakovas grindžia šiais argumentais:

1. Apeliantas nesutinka, kad reali turto kaina 2005 m. liepos 20 d. buvo 220000 Lt. Jis mano, kad teismo paskirta turto vertinimo ekspertizė turi rimtų abejonių dėl jos išvadų pagrįstumo, nes ginčo sklypas ir palyginimui paimti žemės sklypai yra skirtingose vietovėse ir mano, kad ekspertės Kabokienės atliktas turto vertinimas yra tikslesnis ir teisingesnis, ne palyginimui ji naudojo gretimos kadastrinės vietovės sklypų kainas. Jog 220000 Lt nebuvo reali rodo tai, kad susirinkę varžytynių dalyviai nekėlė kainos.

2. Teismas visiškai nevertino skolininko UAB „Diulas“ veiksmų nuo turto įvertinimo arešto aktu momento iki varžytynių ir po varžytynių. Teismas neįvertino ieškovo buvusio direktoriaus D. K. duotų parodymų apie tai, kad jis buvo pažįstamas su antstoliu D. Stakeliūnu, turto arešto akte nustatytos kainos pagrįstumas ir teisingumas jam nekėlė jokių abejonių, todėl neskundė antstolio veiksmų.

Šalies argumentai

3. Dar nepasibaigus turto pardavimo iš varžytynių apskundimo terminui ieškovo atstovas M. Paukštė prašė susipažinti su vykdomąja byla, tačiau ir po šio fakto UAB „Diulas“ jokių veiksmų neatliko. Todėl teismo išvados, kad antstolis pažeidė CPK 681 straipsnio 1 dalį, nes užkirto galimybes skolininkui UAB „Diulas“ pareikšti prieštaravimus dėl turto įkainojimo iki pat jo pardavimo iš varžytynių, dalyvauti įvertinant turtą vykdymo procese, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.

4. Teismas nevertino ir nepasisakė, kodėl nevertina į bylą pateiktų ieškovo finansinės atskaitomybės dokumentų už 2004-2006 metus, kai bendrovė tapo nemokia. 2006 metų ieškovo finansinės atskaitomybės dokumentai įrodo, kad ne dėl ginčijamo turto iš varžytynių pardavimo ieškovas tapo nemokiu, o dėl kitų UAB „Diulas“ veiksmų.

5. Spręsdamas dėl restitucijos, teismas nepagrįstai netaikė CK 6.145 straipsnio 2 dalies. Atsižvelgiant į tai, kad prievolės šalis yra bankrutavusi įmonė, turto priteisimas šiai prievolės šaliai suteikia nepagrįstą pranašumą kitos šalies sąskaita, kurios padėtis – galimybė gauti priteistus pinigus iš kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo – nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėja.

6. Kadangi turto vieta yra Vilniaus rajonas, o ginčo iš varžytynių akto kaina yra 51000 Lt, apeliantas mano, jog ginčą turėjo nagrinėti Vilniaus rajono apylinkės teismas. Pažeidus išimtinį teismingumo principą teismo sprendimas turėtų būti panaikinamas dėl absoliutaus teismo sprendimo pagrindo.

Tretysis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ teismui pateikė prisidėjimą prie atsakovo antstolio D. Stakeliūno apeliacinio skundo ir prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Atsiliepimu į atsakovo antstolio D. Stakeliūno apeliacinį skundą atsakovas S. K. prašo skundą patenkinti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo S. K. apeliacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti. Atsiliepimą ieškovas grindžia šiais motyvais:

1. Teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, padarė pagrįstą išvadą, kad turtas buvo parduotas iš varžytynių už keturis kartus mažesnę kainą, nei ji buvo varžytynių dieną ir, jog buvo daug procesinių pažeidimų iš antstolio D. Stakeliūno pusės.

2. Apeliantas dėl termino apskųsti antstolio veiksmus praleidimo pasisakė tik apeliacinėje instancijoje, todėl šie argumentai neturėtų būti nagrinėjami ir turėtų būti atmetami.

3. Nagrinėjamu atveju restitucija buvo pritaikyta tinkamai, o atsakovas S. K. , manydamas, kad nukentėjo nuo antstolio D. Stakeliūno veiksmų turės galimybę ginti savo interesus pareikšdamas antstoliui ieškinį dėl žalos atlyginimo.

4. Teismas aiškiai išdėstė savo motyvus sprendime ir apeliantas turi aiškiai nurodyti dėl kokių argumentų ar įrodymų teismas nepasisakė. Šiuo atveju apeliantas nesinaudoja jam suteikta įrodinėjimo galimybe, o tik deklaratyviai išreiškia savo samprotavimus, nepagrįsdamas jų bylos medžiaga.

Atsiliepimas

5. Teismas pagrįstai neįtraukė trečiuoju asmeniu valstybės, nes ji yra savo funkciją antstoliui.

Atsiliepimu į atsakovo antstolio D. Stakeliūno apeliacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti. Atsiliepimą ieškovas grindžia šiais motyvais:

2. Ieškinys pareikštas ĮBĮ pagrindu, pagal kurį bankroto administratorius turi teisę patikrinti visus 36 mėnesių laikotarpyje sudarytus sandorius, todėl nagrinėjamu atveju UAB „Diulas“ vadovų veiksmai neturi jokios teisinės reikšmės.

3. Byloje pateikti akivaizdūs įrodymai, jog pažeisti UAB „Diulas“ kreditorių interesai, t.y. išieškotų lėšų pritrūko atsiskaityti su kreditoriais. Turtą pardavus bent dvigubai didesne kaina būtų atsiskaityta su visais kreditoriais ir galbūt būtų išvengta bankroto.

4. Restitucija pritaikyta tinkamai ir net per daug naudingai antstoliui D. Stakeliūnui, kuris kalčiausias dėl susidariusios situacijos.

5. Apeliacinio skundo argumentas, jog bylą turėjo nagrinėti Vilniaus rajono apylinkės teismas nebuvo pareikštas per visą bylos nagrinėjimą, todėl turėtų būti nenagrinėjamas. Šis argumentas visiškai neatitinka CPK nuostatų, nes ginčas kyla iš bankroto santykių, o tokios bylos nagrinėjamos apygardos teismuose pirmąja instancijos. Be to, turto rinkos vertė didesnė nei 100000 Lt, todėl teismingumo taisyklės nebuvo pažeistos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą. Apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas pagal apeliacinio skundo argumentus, neišplečiant skundo argumentų sąrašo, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas.

Šioje byloje sprendžiamas klausimas ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu.

Turto pardavimo iš varžytynių akto, kaip sandorio, pripažinimo negaliojančiu pagrindams reglamentuoti specialiai skirtas CPK 602 straipsnis. Pastarosios teisės normos santykis su CK normomis, įtvirtinančiomis sandorių pripažinimo negaliojančiais bendruosius pagrindus, vertintinas kaip specialiosios teisės normos santykis su bendrosiomis. Toks turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinis reglamentavimas teisės aktuose įtvirtintas atsižvelgiant į varžytynių ir antstolio institutų esmę bei specifiką. Varžytynių specifika reiškiasi tuo, kad jomis siekiama priverstinai įvykdyti teismo sprendimą, užtikrinti skolininko turto realizavimo visapusišką efektyvumą (vienas iš jo požymių – ekonomiškumas), t. y. užtikrinti tokį areštuoto turto pardavimą, kuris atitiktų tiek skolininko, tiek išieškotojo interesus. Varžytynių tikslui pasiekti, be kita ko, būtina, kad varžytynių institutas būtų patrauklus pirkėjams ir garantuotų jiems minimalią riziką, varžytynės būtų operatyvi priemonė, būtų garantuojamas varžytynių būdu sudarytų sandorių stabilumas bei sudarytos teisinės garantijos, kad šie sandoriai nebūtų pripažįstami negaliojančiais įprastiniais pagrindais.

Nagrinėjamu atveju ieškovas turto pardavimo iš varžytynių aktą ginčija motyvuodamas tuo, kad turtas buvo parduotas už per mažą kainą. Pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktą teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, kai: turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Nustatęs, kad turtas iš varžytynių yra parduotas už mažesnę negu ji turėjo būti nustatyta pagal įstatymą kainą, ir spręsdamas dėl CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimo konstatavimo, teismas turi atsižvelgti į kainų skirtumo dydį, įvertinti pažeidimo esmingumą, gautos už turtą sumos proporcingumą to turto rinkos vertei. Koks konkrečiai kainų skirtumo dydis laikytinas teikiančiu pagrindą konstatuoti CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimą ir pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu, nėra vienareikšmiškai reglamentuota, tai yra vertinamasis kriterijus. Spręstina, kad pagrindas konstatuoti CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimą ir pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu yra tada, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei ir tokiu būdu yra neproporcingai apribotos skolininko nuosavybės teisės. Tai, ar kaina yra „esmingai mažesnė“, taip pat kitos pirmiau nurodytos reikšmingos aplinkybės turėtų būti nustatoma įvertinus konkrečios bylos duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).

Iš bylos medžiagos matyti, kad antstolis D. Stakeliūnas 2005 m. vasario 23 d. turto arešto aktu vykdydamas išieškojimą areštavo UAB „Diulas“ priklausantį 2,2 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini). Arešto akte šis sklypas buvo įkainotas 60000 Lt. Antstolis D. Stakeliūnas remdamasis 2004 m. birželio 11 d. UAB „Verslavita“ turto vertės nustatymo pažyma, pagal kurią minėtas sklypas buvo įvertintas 65000 Lt, 2005 m. liepos 20 d. UAB „Diulas“ priklausantį 2,2 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), pardavė iš varžytynių už 51000 Lt.

Vertinant ar turtas iš varžytinių buvo parduotas už esmingai mažesnę kainą būtina nustatyti kokia buvo tikroji parduoto žemės sklypo vertė pardavimo dieną. Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinių duomenų banko išrašo (vykdomoji byla, b.l. 15) matyti, kad 2004 m. liepos 26 d. vidutinės sklypo rinkos vertė buvo 79200 Lt. Civilinėje byloje Nr. 27-40-195/2008 (t. 1, b.l. 43) esančioje turto vertintojos Aldonos Kabokienės 2006 m. birželio 30 d. turto vertės nustatymo pažymoje nurodyta, kad vertinimo dienai, t.y. 2006 m. birželio 30 d. ginčo žemės sklypo rinkos vertė buvo 290000 Lt. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus ginčo žemės sklypo rinkos kainos nustatymo pažymoje nurodyta, jog 2003 m. rugpjūčio 13 d. sklypo vertė buvo 126720 Lt. Šioje byloje atlikus turto vertinimo ekspertizę nustatyta, kad, kad ginčo 2,2 ha žemės sklypo vertė 2005 m. vasario 23 d., t.y. turto arešto akto surašymo dieną buvo 198000 Lt, o šio turto pardavimo iš varžytinių dieną, t.y. 2005 m. liepos 20 d. – 220000 Lt.

Teisėjų kolegijos nuomone, aukščiau nurodytos ekspertizės rezultatai parodo, kad ginčo žemės sklypas buvo parduotas už esmingai mažesnę kainą, t.y. daugiau kaip už keturis kartus mažesnę kainą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino ginčijamą turto pardavimo iš varžytynių aktą.

Apeliantai nurodo, kad teisme paskirtos ekspertizės rezultatais negalima remtis, nes ji atlikta netinkamai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl neatspindi realios žemės sklypo rinkos vertės nei turto arešto akto surašymo dienai, nei turto pardavimo dienai. Vertinant turtą netinkamai pritaikytas lyginamosios vertės metodas. Todėl reikia vadovautis vykdomojoje byloje atliktu turto vertinimu.

Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad 2005 m. sausio 11 d. antstolio D. Stakeliūno patvarkymu turto vertei nustatyti paskirta ekspertizė neatitinka jai keliamų reikalavimų, nes nėra pateikta duomenų kaip buvo atlikti turto vertės nustatymo skaičiavimai, o tik joje nurodoma, kad remiantis vertintojo patirtimi ir sukauptais duomenimis žemės sklypo vertė yra 60000 Lt. Šioje byloje atliktos ekspertizės akte smulkiai aprašyti atlikti tyrimai ir jų pagrindu padarytos išvados, todėl teismui šio ekspertizės akto išvadomis abejoti nėra pagrindo. Be to, nors apeliantai teigia, kad ekspertizė atlikta netinkamai pritaikius lyginamosios vertės metodą, atsakovai nuo pakartotinės ekspertizės atsisakė.

Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino UAB „Diulas“ veiksmų parduodant turtą. UAB „Diulas“ dalyvavo varžytynėse, kuriose buvo pardavinėjamas jos turtas, todėl UAB „Diulas“ nepareiškus prieštaravimų, laikytina, jog ji sutiko su parduodamo turto kaina. Žinodamas apie varžytynes ir parduodamo turto kainą, skolininkas galėjo apskųsti antstolio veiksmus CPK nustatyta tvarka, tačiau to nepadarė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – visų pirma antstolio pareiga, kurią vykdyti jis privalo nepaisant to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis. Įstatymas antstoliui nustato pareigą ir suteikia realias galimybes taip įkainoti areštuotą turtą, kad įkainojimas atitiktų galimas realias rinkos kainas ir optimaliai atitiktų tiek išieškotojo, tiek skolininko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Siccum“ v. antstolis L. Gudeika ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2007; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „JGK statyba“ v. AB „Lithun“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-604/2008). Todėl nepagrįsti apeliantų argumentai, jog kaina atitiko rinkos vertė, nes su ja sutiko UAB „Diulas“.

Nepagrįstas apeliantų argumentas, jog ieškovas praleido terminą apskųsti turto pardavimo iš varžytynių aktą, todėl ši byla turėtų būti nutraukta dėl naikinamojo 30 dienų apskundimo termino praleidimo. Nagrinėjamu atveju ieškinį pareiškė bankroto administratorius. Pagal ĮBĮ (2001 m. kovo 20 d. redakcija) 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą bankrutuojančios įmonės administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. ĮBĮ nereglamentuojami savarankiški sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai, tik akcentuojami ginčytinų sandorių požymiai – priešingumas įmonės veiklos tikslams ir galima įtaka įmonės mokumui. Administratorius gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus (ĮBĮ 11 str. 3 d. 14 p.). Dėl to bankrutuojančios įmonės administratorius, gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, nepriklausomai nuo to kaip veikė direktorius ar kiti asmenys.

Nepagrįstas apeliantų argumentas, jog buvo pažeistas civilinės bylos teismingumas. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra viena iš sąlygų tinkamai įgyvendinti įstatymo garantuotą teisę kreiptis į teismą. Teismas bylos teismingumą konkrečiam teismui nustato spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą (CPK 137 str.). Taikant rūšinio teismingumo taisykles pirmiausia nustatoma, kuris – bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi nagrinėti bylą. Nustačius, kad bylą turi nagrinėti bendrosios kompetencijos teismas, turi būti tikrinama, kuris pirmosios instancijos teismas – apylinkės ar apygardos turi nagrinėti bylą pagal konkretų ieškinį (priešieškinį, pareiškimą). CPK 26 straipsnyje numatyta, kad visas civilines bylas pirmąja instancija nagrinėja apylinkės teismai, išskyrus bylas, nurodytas šio kodekso 27, 28 straipsniuose. Rūšinis teismingumas yra nustatomas pagal šiuos kriterijus: ginčo sumą, ginčo pobūdį ir ginčo šalis. CPK 27 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad apygardų teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas, kuriose ieškinio suma yra didesnė kaip vienas šimtas tūkstančių litų, išskyrus šeimos teisinių santykių bylas dėl turto padalijimo. Nagrinėjamu atveju negalima sutikti su apeliantų teiginiu, kad ieškinio suma lygi 51000 Lt, t.y. sumai už kurią buvo parduotas žemės sklypas. Ieškinio sumą parodo rinkos žemės sklypo vertė, kuri kaip jau minėta ženkliai viršija 100000 Lt, todėl byla pagrįstai nagrinėta apygardos teisme. Be to, ginčas kyla iš bankroto santykių, o tokias byla pirmąja instancija nagrinėja apygardos teismai nepriklausomai nuo ieškinio reikalavimų sumos.

Nepagrįsti apeliantų argumentai, jog pritaikius restituciją pablogės atsakovo S. K. turtinė padėtis, nes jis taps bankrutuojančios įmonės kreditoriumi. Pripažinus varžytynių aktą negaliojančiu, atsiranda sandorio negaliojimo pasekmė – restitucija. CK 6.66 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyti restitucijos ypatumai nagrinėjamoje byloje nėra teisiškai reikšmingi. Be šių specialiųjų taisyklių, restitucijai taikomos ir bendrosios normos (CK 6.145-6.153 straipsniai). CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Argumentas, kad atsakovas S. K. taps bankrutuojančios įmonės kreditoriumi ir dalyvaudamas bankroto procedūroje kaip trečiosios eilės kreditorius (Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 4 dalis), tikėtina, sumokėtos kainos neatgaus, nesudaro pagrindo netaikyti restitucijos. Byloje nustatyta, kad sudarydamas ginčijamą sandorį, nors ir veikdamas kaip E. K. atstovas, t.y. pirkdamas žemės sklypą už aiškiai mažesnę nei rinkos kainą, turėjo įvertinti numatyti sudaromo sandorio nuginčijimo padarinius ir prisiėmė jų atsiradimo riziką. Dėl nurodytos priežasties nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl restitucijos taikymo atsakovo padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o BUAB „Diulas“ atitinkamai pagerėtų.

LR CPK 93 str. pagrindu iš atsakovų priteistinos pašto išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

Remdamasi aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo jį naikinti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų S. K. ir antstolio Dariaus Stakeliūno į valstybės biudžetą po 12,15 Lt pašto išlaidų.

Teisėjai Audronės JarackaitėDanutės MilašienėMarytė Mitkuvienė