- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2010-11-09
- Bylos Nr.
- 2A-1544-390/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algimantas Kukalis (pirm.), Nijolia Indreikienė, Arūnas Rudzinskas
- Pareiškėjas
- J. S.
- Suinteresuotas asmuo
- VĮ „Skalė“, VĮ valstybės turto fondas
- Kategorijos
- 29.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Kukalio, kolegijos teisėjų Nijolia Indreikienės, Arūno Rudzinsko, sekretoriaujant Violetai Mažeikienei, dalyvaujant pareiškėjo J. S. atstovui advokatui A.Banzaičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. pareiškimą suinteresuotiems asmenims VĮ „Skalė“, VĮ valstybės turto fondas dėl valdymo fakto patvirtinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. S. prašė patvirtinti faktą, kad jis nuo 1996-02-01 iki šios dienos valdo atvirai, nepertraukiamai, teisėtai nekilnojamąjį turtą – gamybinį vieno aukšto penkių patalpų pastatą, esantį (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad valdymo faktą reikalinga patvirtinti siekiant, kad valdymo faktas būtų pripažintas viešu ir įregistruotas VĮ Registrų centras ir po to atsirastų jam galimybė kreiptis į teismą, kad būtų nustatytas nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas dėl nurodyto pastato. Paaiškino, kad jis pastatą prižiūrėjo, remontavo, juo rūpinosi. Dėl šio pastato, kaip J. S. firmos „Šaka“ savininkas, kreipėsi į Marijampolės savivaldybės administraciją, kad būtų suteiktas pastatui numeris, į VĮ „Registrų centrą“ – kad būtų užvesta nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla. VĮ „Skalė“ šiuo pastatu nesirūpino, nuosavybės teisių į pastatą neįregistravo, šio pastato valdytoju ar naudotoju taip pat neregistruota. Jokie pastato perdavimo aktai ar sutartys dėl jo perleidimo nebuvo sudarytos, niekas neprašė jo grąžinti ar atlaisvinti pastatą.
Žemesnės instancijos teismas
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2010 m. gegužės 12 d. sprendimu pareiškimo netenkino. Teismas, remdamasis liudytojų parodymais bei rašytiniais įrodymais, nustatė, kad pareiškėjas pradėjo naudotis pastatu darbo sutarties VĮ „Skalė“ pagrindu, tai yra pradėjęs dirbti šioje valstybės įmonėje - remontuodamas svarstykles, šaltkalviu, jis buvo aprūpintas ir darbo vieta, darbą dirbo gamybiniame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad pasibaigus darbo santykiams 2003 metais VĮ „Skalė“ nepareikalavo atlaisvinti patalpų nereiškia, kad J. S. tapo jų valdytoju daiktinės teisės prasme. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo aiškinimą, kad jis nežinojo apie VĮ „Skalė“ teises į šį pastatą, kadangi pats pareiškėjas teismo posėdžio metu pripažino, kad raktus jam perdavė ir leido pastatu naudotis būtent VĮ „Skalė“ vadovas, jam sudarius darbo sutartį. Nustatė, kad ir šiuo metu gamybinis pastatas apskaitomas VĮ „Skalė“ ilgalaikio turto žiniaraščiuose kaip valstybės turtas valdomas VĮ „Skalė“ patikėjimo teise, todėl teismas laikė, kad pareiškėjas neįrodė, jog gamybinis pastatas neliko valstybės nuosavybe, kadangi pastatas VĮ „Skalė“ buvo perduotas būtent kaip valstybės turtas, į kurį negali būti įgyta nuosavybės teisė įgyjamosios senaties būdu (LR CK 4.69 str.). Konstatavo, jog pareiškėjas neįrodė, kad gamybinį pastatą VĮ „Skalė“ jam perdavė valdyti kaip savą daiktą. Panaudos sutartis sudaryta tarp VĮ „Skalė“ ir J. S. firmos „Šaka“ dėl gamybinio pastato perdavimo neatlygintinai naudotis nėra ir negali būti pagrindu J. S. valdymui kaip daiktinei teisei į gamybinį pastatą atsirasti, nes panaudos sutartimi daiktas perduodamas tik naudotis. Fakto, kad niekas neprieštaravo faktiniam J. S. naudojimusi pastatu ar, kad jo nenaudoja kiti asmenys nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, kad valdymas prasidėjo sąžiningai, atvirai ir teisėtai bei, kad jis per visą laikotarpį tokiu išliko.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu pareiškėjas J. S. prašo 2010-05-12 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti. Apelianto nuomone, teismas, priimdamas sprendimą, išėjo už pareiškimo reikalavimo ribų, nesiaiškino kai kurių svarbių bylai aplinkybių, neteisingai vertino kai kuriuos įrodymus, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Nurodo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas patvirtinti faktą, kad jis nuo 1996-02-01 valdo nekilnojamąjį turtą – gamybinį pastatą, bet neprašė nustatyti nuosavybės teisės. Tačiau teismas aiškinosi kam nuosavybės teise priklauso minėtas pastatas. Šis klausimas turėjo būti sprendžiamas tik pateikus pareiškimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo įgyjamosios nuosavybės būdu. Teigia, jog byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad tik pareiškėjas nuo 1996-02-01 iki šios dienos valdė bei naudojosi pastatu. Tai patvirtino liudytojai D. B., V.D., K.S. M. ir atsakovo VĮ „Skalė“ direktorius A.K. A.. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, jog pareiškėjas mokėjo už elektros energiją, kreipėsi į VĮ „Registrų centras“, kad būtų atlikti pastato kadastriniai matavimai ir užvesta byla, taip pat kreipėsi į Marijampolės savivaldybę, kad būtų suteiktas pastato numeris. Pastatą prižiūrėjo pareiškėjas, atliko remonto darbus, perdavus pastatą VĮ „Skalė“ jis buvo netinkamas naudoti, bevertis. Apelianto nuomone, teismas neteisingai vertino 1992-01-30 aktą, kurio iš įmonės „Matas“ buvo perduotas minėtas pastatas VĮ „Skalė“. Teismas nesiaiškino kokiu pagrindu buvo perduotas įmonei „Matas“ priklausantis pastatas VĮ „Skalė“, kai įmonės „Matas“ šio pastato nuosavybės teisė nebuvo pagrįsta jokiais juridinę galią turinčiais dokumentais. Nesant juridinio pagrindo, VĮ „Skalė“ nuosavybės teisė į pastatą VĮ „Registrų centras“ registruota nebuvo. Taip pat teigia, kad sprendime neteisingai nurodoma, kad pareiškėjas žinojo, jog pastatas priklausė VĮ „Skalė“, kadangi VĮ „Skalė“ pastatu nesirūpino, pareiškėjas manė, kad pastatas jai nepriklausė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo VĮ Valstybės turto fondas prašo 2010-05-12 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčo pastatas tuo metu, kai pareiškėjas esą pradėjo jį valdyti, buvo apskaitomas ir šiuo metu yra apskaitomas VĮ „Skalė“ balanse. VĮ „Skalė“ yra valstybės įmonė, todėl visas jos turtas, įskaitant ir ginčo pastatą, priklauso valstybei. Įmonė turtą valdo patikėjimo teise. Ta aplinkybė, kad šiuo metu nekilnojamojo turto registre nėra registruotos nuosavybės ar kitos daiktinės teisės į pastatą, nepatvirtina fakto, kad šis pastatas savininko apskritai neturi. Tai tik patvirtina, kad daikto savininkas nėra išviešintas. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ne pareiškėjas, o VĮ „Skalė“ turi daugiau teisių į pastatą. Pareiškėjas pastatą pradėjo valdyti įsidarbinęs VĮ „Skalė“. Tai reiškia, kad patalpos pareiškėjui buvo skirtos kaip darbuotojui, vykdant tam tikras tarnybines pareigas, todėl pareiškėjas turėjo suprasti, kad darbdavio skirtos patalpos jam galėjo būti suteiktos tik darbo sutarties galiojimo terminui. Užvaldymo sąžiningumas siejamas ne tik su žinojimu apie kitų asmenų teisių į ginčo turtą buvimą, bet ir su privalėjimu apie tokias teises žinoti. Daikto valdymo teisėtumas reiškiasi ne tik tuo, kad galima įgyti teises į turtą, kuris nėra teisiškai registruotas kito asmens vardu, bet ir tuo, kad tas teises galima įgyti į turtą, į kurį kito asmens vardu teisės negali būti registruotos, t.y. kitas asmuo į daiktą negali turėti daugiau teisių už pareiškėją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 3d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-408/2007). Pažymi, kad pagal įgyjamąją senatį negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus (LR CK 4.69 str. 3 d.). Todėl net ir patenkinus pareiškėjo prašymą pripažinti jo valdymo teisę, minėta imperatyvi įstatymo norma nesuteikia pareiškėjui teisės per įgyjamosios senaties institutą įgyti nuosavybę į valstybei priklausantį pastatą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1dalis), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Daikto valdymo teisė pagal CK gali būti ne tik nuosavybės teisės sudedamoji dalis, bet ir savarankiška daiktinė teisė. Daikto valdymu kaip savarankiška daiktine teise pripažįstamas faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą. Be to, valdymas, kaip daiktinė teisė, yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti (CK 4.22 straipsnio 1 dalis). Teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.47 straipsnis). Valdymas, kaip savarankiška daiktinė teisė (CK ketvirtosios knygos IV skyrius), visų pirma suprantamas kaip faktinis teisėtas daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą, kai nuosavybės teisė į daiktą valdytojui nepriklauso. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą – gamybinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos (b.l 26). Pareiškėjas J. S. prašė patvirtinti faktą, kad jis nuo 1996-02-01 iki šios dienos valdo atvirai, nepertraukiamai, teisėtai nekilnojamąjį turtą – gamybinį vieno aukšto penkių patalpų pastatą, esantį (duomenys neskelbtini). Savo teises į šiuos pastatus pareiškėjas iš esmės kildina tik iš faktinio naudojimosi, kuriam neprieštaravo kiti asmenys.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad valdymo faktas gali būti patvirtintas tik esant šių sąlygų visetui:
1) asmuo nėra daikto savininkas, bet valdo jį kaip savą, t. y. sąžiningai įgijęs (užvaldęs) daiktą, valdo jį kaip nuosavą, nemanydamas, kad daikto savininkas yra kažkas kitas (CK 4.22, 4.68 straipsniai).
2) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo. Tai reiškia, kad užvaldydamas daiktą asmuo turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, ir per visą daikto valdymo laiką asmuo neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.68, 4.70 straipsniai);
3) asmuo valdo daiktą teisėtai (CK 4.23, 4.68 straipsniai). Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė.
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), iki reorganizavimo valdė valstybinė įmonė „Matas“. Išskaidžius valstybinę įmonę „Matas“ į dvi įmones - valstybinę įmonę „Matas“ ir valstybinę įmonė „Skalė“ , VĮ „Matas“ perdavė VĮ „Skalė“ nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, tame tarpe ir pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) (b.l. 28-33, nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byla, b.l. 31 ). Pastatas šiuo metu yra apskaitomas VĮ „Skalė“ balanse (nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byla, b.l. 32). Pareiškėjas pripažįsta, jog pastatu pradėjo naudotis pradėjęs dirbti valstybės įmonėje „Skalė“. 2004 m. vasario 2 d. panaudos sutartimi VĮ „Skalė“ (panaudos davėjas) perdavė J. S. firmai „Šaka“ negyvenamąsias patalpas – dirbtuves esančias (duomenys neskelbtini). Šia sutartimi panaudos terminas nustatytas iki 2005 m. rugpjūčio 1 d. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad pareiškėjas nėra nekilnojamojo daikto valdytoju daiktinės teisės prasme. Pareiškėjas daiktu pradėjo naudotis darbo sutarties pagrindu, taigi darbdavys darbuotoją (pareiškėją) aprūpino darbo vieta, reikalinga jam atlikti darbo funkcijas. Tai reiškia, kad pareiškėjas nepradėjo patalpų valdyti kaip savų. Nepagrįstas apelianto argumentas, jog VĮ „Skalė“ pastatu visiškai nesirūpino, todėl pareiškėjas manė, kad pastatas jai nepriklauso. Užvaldymo sąžiningumas siejamas ne tik su žinojimu apie kitų asmenų teisių į ginčo turtą buvimą, bet ir su privalėjimu apie tokias teises žinoti. Aplinkybės, kad pareiškėjas daiktu pradėjo naudotis darbo sutarties, o vėliau ir panaudos sutarties su VĮ „Skalė“ pagrindu patvirtina, jog pareiškėjas privalėjo suprasti, kad daikto savininkas yra kitas asmuo. Šiuo atveju pareiškėjui nebuvo jokio teisinio pagrindo manyti, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į naudojamas dirbtuves. Per visą naudojimosi dirbtuvėmis laiką pareiškėjas privalėjo suvokti, jog egzistuoja kliūtys trukdančios įgyti jam tą daiktą nuosavybėn įgyjamosios senaties būdu. Taigi, pareiškėjas daikto naudotoju ir valdytoju tapo būtent sutarčių pagrindu, tačiau netapo valdytoju daiktinės teisės prasme (CK 4. 23 str., 4.26 str.). Apeliacinio skundo argumentai, jog pareiškėjas atliko pastato priežiūros, remonto darbus, mokėjo mokesčius nepaneigia išvados, kad pareiškėjas nėra pastato valdytojas. Šiuos veiksmus atlikti pareiškėjas privalėjo vykdydamas sutartinius įsipareigojimus, kadangi panaudos gavėjas privalo išlaikyti ir saugoti jam pagal sutartį perduotą daiktą, daryti turto einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas (LR CK 6.636 str.). 2004-02-02 panaudos sutartimi panaudos gavėjas taip pat įsipareigojo savo sąskaita ir jėgomis padengti turto išlaikymo ir eksploatacijos išlaidas (sutarties 8 p.). Kartu teisėjų kolegija pažymi, jog vien aplinkybių, kad niekas neprieštarauja faktiniam daikto naudojimui ir nenaudoja bei nepageidauja naudoti asmens naudojamą daiktą patys ar nepareikalauja daikto grąžinti pasibaigus sutartyje nustatytam terminui nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog naudojantis daiktą asmuo atvirai daiktą valdo kaip savą. Nėra teisinio pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas peržengė byloje pareikštų reikalavimų ribas. Kaip jau buvo minėta valdymas, kaip daiktinė teisė suprantamas kaip faktinis teisėtas daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą, kai nuosavybės teisę į daiktą valdytojui nepriklauso. Vadovaujantis CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, todėl asmuo negali tokį daiktą teisėtai valdyti kaip savą. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai aiškinosi valdymo atsiradimo pagrindą bei būdą (ar pareiškėjas daiktą valdė teisėtai, turint tikslą valdyti kaip savą) bei kam priklauso ginčo dirbtuvės. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino 1992-01-30 aktą, kuriuo iš įmonės „Matas“ buvo perduota VĮ „Skalė“ ginčo pastatas, kadangi nesiaiškino kokiu pagrindu buvo perduotas įmonei „Matas“ priklausantis pastatas VĮ „Skalė“, kai įmonės „Matas“ šio pastato nuosavybės teisė nebuvo pagrįsta jokiais juridinę galią turinčiais dokumentais. Teismas neturėjo pareigos aiškintis kokiu pagrindu valstybės įmonė „Matas“ valdė pastatą, esantį (duomenys neskelbtini). Įmonė buvo išskaidyta remiantis 1991-11-22 LRV potvarkiu Nr. 900p, vykdydama šį potvarkį VĮ „Matas“ perdavė VĮ „Skalė“ ginčo pastatą. Būtinybė nustatinėti įmonės „Matas“ valdymo atsiradimo pagrindą kiltų tik tada, jeigu kiti asmenys ginčytų aplinkybę, kad įmonė „Matas“ valdė dirbtuves bei įrodinėtų, kad tuo metu dirbtuves valdė kiti asmenys. Tačiau nagrinėjamoje byloje kitų asmenų, kurie teigtų, kad 1992-01-30 akto sudarymo metu dirbtuves valdė ne įmonė „Matas“, bet kiti asmenys, nėra.
Vadovaujantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto apeliacinio skundo argumentai teismo priimto sprendimo išvadų nepaneigia, todėl teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.