Šiaulių apygardos teismo nutartis

2016-04-18 · Civilinė byla Nr. 2S-395-569/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-04-18
Bylos Nr.
2S-395-569/2016
Teisminio proceso Nr.
2-70-3-01186-2016-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Lina Muchtarovienė
Kreditorius
uždarosios akcinės bendrovės „DiFerro“
Skolininkas
uždarajai akcinei bendrovei „Aiba“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2S-395-569/2016Teisminio proceso Nr. 2-70-3-01186-2016-7Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.18.1; 3.3.2.4 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 18 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „DiFerro“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. vasario 8 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. L2-2085-776/2016 pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „DiFerro“ pareiškimą skolininkei uždarajai akcinei bendrovei „Aiba“ dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

1. Kreditorė uždaroji akcinė bendrovė (toliau–UAB) „DiFerro“ pateikė pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl 2 060,21 Eur skolos, 6 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininkės UAB „Aiba“. Reikalavimo įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininkei priklausančias pinigines lėšas, esančias sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), leidžiant iš areštuoto turto atsikaityti su kreditore.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. vasario 8 d. nutartimi atsisakė tenkinti kreditorės UAB „DiFerro“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

3. Teismas sprendė, jog kreditorė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenurodė, kad reikalavimo suma skolininkei laikytina didele bei nepateikė tai patvirtinančių įrodymų.

4. Pažymėjo, jog tas faktas, kad skolininkė nevykdo kreditorės reikalavimo sumokėti jos prašomą priteisti sumą, yra pagrindas kreiptis į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo, bet nėra pakankamas motyvas skolininkės turto atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

5. Teismas darė išvadą, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nepagrįstas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra yra sudėtinga ir brangi. Prašymo tenkinimas žymiai padidintų bylinėjimosi išlaidas, o įstatymas įpareigoja teismą ir šalis laikytis ekonomiškumo principo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

6. Atskiruoju skundu kreditorė UAB „DiFerro“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patvirtinti UAB „DiFerr“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl 2 060,21 Eur skolos, 6 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininkės UAB „Aiba“ ir reikalavimo užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti UAB „Aiba“ asmeninę sąskaitą banke (duomenys neskelbtini), reikalavimo ribose (tol kol bus padengtas įsiskolinimas), leidžiant vykdyti atsiskaitymus susijusius su darbo santykiais, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir Valstybine mokesčių inspekcija. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Šiuo atveju, kadangi skolininkė į jokius raginimus ir pretenzijas dėl įsiskolinimo nereaguoja, telefoninius skambučius tiesiog ignoruoja ir siūlo kreiptis į teismą, o skolininkės reali finansinė padėtis kreditorei nežinoma, prašoma priteisti suma kreditorei yra didelė, todėl pagal formuojamą teismų praktiką yra pakankamas pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nes akivaizdu, kad tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

Teismas,

Motyvuojamoji dalis

k onstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

7. Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas kreditorės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo.

8. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra tikimybė, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to, tam, kad teismas taikytų laikinąsias apsaugos priemones, jas taikyti prašantis asmuo turi tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą (LR CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – būsimo teismo sprendimo, kuriuo išsprendžiamas tarp šalių kilęs teisminis ginčas, įvykdymo galimybės užtikrinimas, siekiant išvengti situacijų, kai teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįvykdomu.

9. Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktikoje pasisakyta, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kuriam jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą (CPK 12,178 straipsniai). Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo prieš kitą šalį ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties pareiškėjo valios. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Kuo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobūdžio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymą.

10. Apeliantė nurodo, kad prašoma priteisti suma kreditorei yra didelė, tačiau pažymėtina, kad sumos dydžio kriterijus yra vertinamas iš atsakovo, t. y. asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pagal susiformavusią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką tuo atveju, kai tarp bylos šalių vyksta turtinio pobūdžio ginčas, vien didelė ieškinio suma sudaro pagrindą preziumuoti, kad kilo reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis 2011 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-658/2011). Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Teismas kiekvienu atveju turi įvertinti reikalavimo sumos dydį, atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, tai yra ar konkrečiam atsakovui ieškinio reikalavimo suma yra didelė. Didelė ieškinio suma vertintina atsižvelgiant į konkrečias atsakovo finansines galimybes, elgesį ir kitas atskiru atveju reikšmingas aplinkybes. Ar yra faktinis pagrindas remtis šia prezumpcija, kiekvienu atskiru atveju sprendžia teismas. Jeigu ja yra remiamasi, jos paneigimo našta, atsižvelgiant į ekonomiškumą įrodinėjimo procese, perkeliama atsakovui (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1385/2012; 2014 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1038/2014). Nagrinėjamu atveju kreditorė nepateikė jokių įrodymų apie skolininkės turtinę padėtį ir kad pareiškimo suma skolininkei yra didelė.

11. Nagrinėjamu atveju kreditorė UAB „DiFerro“ laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą grindė tuo, kad skolininkė nevykdo prievolės daugiau kaip du mėnesius ir nereaguoja į raginimus atsiskaityti. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog kad faktas, kad skolininkė nevykdo kreditorės reikalavimo sumokėti jos prašomą priteisti sumą yra pagrindas kreiptis į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo, tačiau nėra pakankamas pagrindas skolininkės turto atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

12. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad konkrečiu atveju kreditorei nepateikus jokių įrodymų dėl galimo skolininkės nesąžiningumo nagrinėjamu atveju, nepatvirtina, kad skolininkė ketina slėpti ar perleisti savo turtą tretiesiems asmenims, kad kelia grėsmę būsimo galimai kreditorei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Kaip jau minėta, vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo prieš kitą šalį ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

13. Esant nustatytoms šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai netenkino kreditorės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, spręsdamas šį klausimą nepažeidė procesinės teisės normų ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Lina Muchtarovienė