Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Albino Antanaičio ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant, Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorui Virginijui Mizarui, Ketvirtojo skyriaus prokurorei Tatjanai Samulevičienei, Šeštojo skyriaus prokurorei Astai Chraminai, nuteistajam L. O., gynėjui advokatui Česlovui Žukauskui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. O. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo L. O. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį – 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Paskirtosios bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 2 mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2014 m. balandžio 9 d. iki 2014 m. balandžio 11 d. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio nuosprendžio vykdymo dienos. Iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumento paėmimas ir registravimąsis policijos įstaigoje. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys patenkintas visiškai,iš L. O. priteisiant 2697,81 Lt (du tūkstančius šešis šimtus devyniasdešimt septynis Lt 69 ct), kas atitinka 781 Eur, Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos už nukentėjusiojo gydymą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. O. nuteistas už tai, kad 2014 m. balandžio 8 d., apie 23.00 val. viešoje vietoje – ant pėsčiųjų tako, esančio Alytuje, prie (duomenys neskelbtini) namo, įžūliais veiksmais, iš asmeninių paskatų, kitų žmonių akivaizdoje tyčia sudavė peiliu tris kartus T. N. į kairės pusės krūtinės ląstą bei juosmens sritį, tuo padarydamas nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl durtinių-pjautinių kairės pusės krūtinės ląstos bei juosmens srities žaizdų bei išsivysčiusio kairės pusės pneumatorakso nukentėjusiojo T. N. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, ir tokiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu nuteistojo gynėjas apeliacinį skundą prašė tenkinti, prokurorė – skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. O. apeliacinis skundas atmestinas

Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, apeliacinio proceso metu teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis L. O. prašo patikrinti bylą dėl jo pripažinimo kaltu padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Taip pat nuteistasis prašo patikrinti bylą dėl jam paskirtos bausmės. Nuosprendžio dalies, kuria jis nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, jis neginčija, šią nusikalstamą veiką pripažįsta padaręs.

Išnagrinėjus baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, ištyrus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi bylos faktiniais duomenimis yra visiškai įrodyta, jog nuteistasis L. O. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 1 dalyje. Byloje esančių įrodymų visuma leidžia konstatuoti, jog L. O. 2014 m. balandžio 8 d., apie 23.00 val. viešoje vietoje – ant pėsčiųjų tako, esančio Alytuje, prie (duomenys neskelbtini) namo, įžūliais veiksmais, iš asmeninių paskatų, kitų žmonių akivaizdoje tyčia sudavė peiliu tris kartus T. N. į kairės pusės krūtinės ląstą bei juosmens sritį, tuo padarydamas nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir tokiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Aukštesnysis teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog savo veiksmais L. O. nepažeidė viešosios tvarkos, kadangi nešūkavo, netriukšmavo, tokiu būdu nesutrikdė viešosios tvarkos ar visuomenės rimties, nes šalia pašalinių asmenų nebuvo ir niekas konflikto nematė ir negirdėjo. Pažymėtina, kad pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Tam, kad veiką būtų galima kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, būtina įrodyti šiuos objektyviuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius – veikos padarymo vietą, padarytos veikos (veiksmų) pobūdį, kilusius padarinius. Viešoji vieta teismų praktikoje suprantama kaip tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos, joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų. Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytais savarankiškais būdais: įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais. Pažymėtina, jog pagal teismų praktiką smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, jog nusikalstama veika buvo įvykdyta viešoje vietoje – ant pėsčiųjų tako, esančio Alytuje, prie (duomenys neskelbtini) namo – kurioje įvykio metu be nuteistojo ir nukentėjusiojo buvo pašaliniai asmenys (liudytojai L. M., E. B., D. Ž.), nusikalstamos veikos padarymo metu prieš nukentėjusįjį T. N. buvo naudojamas smurtas kūną žalojančiu daiktu (peiliu), taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, L. O. tyčiniais nusikalstamais veiksmais neabejotinai buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad konflikto iniciatorius buvo pats nukentėjusysis T. N., kuris šaukė necenzūriniais žodžiais, o nuteistajam priėjus, D. Ž. pirmas sudavė jam smūgį į galvos sritį, dėl ko jis buvo sužalotas ir nuo smūgio nukrito. Taigi jų veiksmuose taip pat buvo požymiai nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, o D. Ž. – dar ir BK 140 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, tačiau teismas šių aplinkybių visiškai nevertino, o pats D. Ž. teismo posėdžiuose nedalyvavo. Atsakydamas į šį skundo argumentą, aukštesnysis teismas šioje byloje vertinamas būtent L. O. atsakomybės klausimas ir nesprendžiama dėl kitų asmenų kaltės, nes tai nėra šios bylos dalykas, todėl teismas dėl D. Ž. veiksmų, aptariamų skunde, nepasisako.

Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat prašo pakeisti jam paskirtosios bausmės rūšį į švelnesnę – nesusijusią su laisvės atėmimu. Pažymėtina, kad skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir laikytis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, detalizuojančių sankcijos taikymą (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, skirdamas bausmę L. O., minėtas įstatymo nuostatas apylinkės teismas taikė tinkamai. Teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – tiek nuteistojo asmenybę, tiek ir jo padarytų nusikalstamų veikų bei jo paties pavojingumą apibūdinančias aplinkybes. Teismas teisingai nustatė, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, o jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui. Apylinkės teismas, skirdamas bausmę, teisingai įvertino tai, kad nuteistasis praeityje teistas (aukštesniojo teismo past. – šešis kartus), eilę kartų baustas administracine tvarka, dvi naujas tyčines nusikalstamas veikas, sudarančias idealiąją sutaptį, padarė neišnykus teistumui, dėl ko laikomas recidyvistu. Todėl teismas teisingai konstatavo, kad šios aplinkybės rodo, jog L. O. nedaro išvadų iš ankstesnių teistumų ir nesitaiso, jis linkęs daryti nusikalstamas veikas, todėl kelia pavojų visuomenei. Siekiant kaltinamąjį nubausti adekvačia jo padarytoms nusikalstamoms veikoms bausme, sulaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo bei užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą, jam už šių nusikaltimų padarymą pagrįstai paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri iš tiesų geriausiai atitinka sankcijoje numatytos bausmės paskirtį. Aukštesnysis teismas pritaria apylinkės teismo nuomonei, kad kitos rūšies bausmių nusikalstamiems nuteistojo polinkiams pakeisti nepakanka. Pagrindų taikyti BK 75 straipsnio nuostatas taip pat pagrįstai nenustatyta.

Įvertinus visas bausmės skyrimui svarbias aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas L. O. teisingai paskyrė bausmes, švelnesnes nei BK 138 straipsnio 1 dalies ir 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų bausmių vidurkis, kurias pagrįstai, vadovaudamasis BK63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, subendrino. Apeliantui paskirta bausmė nelaikytina aiškiai per griežta, todėl nėra pagrindo ją keisti.

Aukščiau aptartų aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo L. O. nusikalstamas veikas ir pripažino jį kaltu dėl nuosprendyje nurodytų nusikaltimų padarymo. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai ir jais remiantis padarytos faktines aplinkybes atitinkančios išvados kolegijai abejonių nekelia. Todėl nuteistojo L. O. apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. kovo 18 d. pažyma Nr. TP-7-(2.10)-1201 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų”, kurioje nurodyta, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos L. O., išlaidas iki 2015 m. kovo 18 d. sudaro 104,22 Eur (b. l. 89).

Nuo 2014 m. sausio 1 d. baudžiamojo proceso įstatyme yra numatyta galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, šios nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Nagrinėjamu atveju antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas.

BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtos išlaidos teikiant antrinę teisinę pagalbą L. O. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo L. O. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.